Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Lietuvos pieno ūkis skęsta – ūkininkai karves parduoda mėsai, bet ne dėl Rusijos embargo

Pieno mafija Lietuvoje – teisėta, bet nesąžininga
Alvydo Januševičiaus nuotr. / Pieno ūkiai Lietuvoje sparčiai nyksta.
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Vos įvedus į paieškos sistemą žodžių junginį „pieno ūkis“, galima rasti ne vieną skelbimą apie parduodamus gyvulius, žemę, pieno melžimo techniką. Ar tai Rusijos embargo lietuviškiems pieno produktams padarinys? O gal tikrasis pieno kainų karas vyksta čia, šalies viduje?

Skelbimas – parduodamas didelis pieno ūkis Šiaulių rajone, Dzidų kaime. Ūkyje dabar yra 20 karvių ir 20 prieauglio, 2,8 hektaro žemės aplink pastatus.

Skelbime pažymėta, kad netoliese yra tvenkinys. Pieno ūkis gali būti lengvai performuotas į kaimo turizmą. Visas šis gėris įvertintas per 1,2 mln. litų. Gal kam reikia?

Džiaugiasi laiku pardavęs pieno ūkį

Šiaulių rajono ūkininkas, tiksliau kalbant, jau buvęs ūkininkas Algimantas Gasparaitis jau baigia parduoti paskutinius savo pieno ūkio rakandus. Prieš metus jis Utenos mėsos perdirbimo bendrovei pardavė visą savo pieningą bandą.

Alvydo Januševičiaus nuotr./Pieno konteineris
Alvydo Januševičiaus nuotr./Pieno konteineris

Bet juk tuomet apie embargą ir kitus ekonominius kataklizmus dar nebuvo nė užuominos?

„Liko tik traktorius ir beveik naujas dviejų tonų talpos prancūziškas pieno šaldytuvas. Mokėjau 35 tūkstančius. Atiduočiau už dešimt. Širdis plyšo – buvo skaudu parduoti tai, ką sukūriau per 13 metų. Viską už savus pirkau. Tik vieną pieno liniją su Europos fondų pagalba. Man labai pasisekė, kad bandą pardaviau pernai. Šiemet būčiau visai suvargęs“, – tvirtina ūkininkas.

Širdis plyšo – buvo skaudu parduoti tai, ką sukūriau per 13 metų. Viską už savus pirkau. Tik vieną pieno liniją su Europos fondų pagalba. Man labai pasisekė, kad bandą pardaviau pernai. Šiemet būčiau visai suvargęs.

Kodėl ūkininkas pardavė savo sukurtą ūkį?

A.Gasparaitis sako nemėgstantis skųstis, nes taip daro dauguma ūkininkų, tačiau realybė yra tokia – visi mato, kur koks laivas atplukdo dujas, tačiau niekas nesirūpina tuo, jog pieno ūkio laivas šalyje skęsta.

Kasdien nežinomybė – ar supirks, kiek duos, kur dėti? Išpilti dar neteko, tačiau ne kartą po pusę tonos pieno jis veždavo į Šiaulius parduoti tiesiai žmonėms.

„Vaikai žegnojasi nuo ūkio. Jiems problemų nesinori. Nėra kam perimti ūkio ir ūkininkavimo tradicijos. Pasilikau vien sodą ir bites. Na, ir vieną karvę dėl savęs“, – guodžiasi A.Gasparaitis.

Šiaulių rajono vicemeras ir ūkininkas Antanas Bezaras situaciją vadina skaudžia: „Pats auginu galvijus. Dažnai pieno gamintojus tenka guosti ir siūlyti nemesti visai ūkininkavimo – bent jau pereiti į pelningesnį. Gal situacija nėra tokia tragiška, tačiau dėl nežinomybės daugelis ūkininkų jaučiasi nusivylę.“

Pieno ūkis neša nuostolius

Kelmės rajono ūkininkas Albertas Brazas teigia, kad skelbimai apie parduodamus ūkius gali turėti įvairių priežasčių: „Galbūt išvyko žmonės į užsienį, gal nebenori ūkininkauti. Dėl kainos – reikėtų žiūrėti vietoje, kokie tie pastatai ir įranga ir ko verti“.

Šiemet ūkio biudžetas su visomis tiesioginėmis išmokomis geriausiu atveju bus nulinis – jokios pelno. 

Tiesa, tokiu skelbimu ūkininkas vargiai susigundytų. Pirmiausia ūkis turi būti prie namų. Antra, A.Brazas svarsto galimybę pereiti vien prie grūdinių kultūrų auginimo – atsisakyti pieno ūkio.

Jis pateikia iškalbingas priežastis. Šiemet bendras ūkio pelnas su visomis tiesioginėmis išmokomis geriausiu atveju bus nulinis. Ir tai tik todėl, kad grūdų auginimas šiek tiek amortizavo nuostolingą pieno ūkį.

A.Brazas nėra apsisprendęs, tačiau keletas jo kolegų jau rimtai svarsto 2015 metais nebeformuoti naujos bandos. 2016 m. – neberuošti pašaro. Tai reiškia, kad lygiai po dviejų metų šalyje galima tikėtis masinio mažų pieno ūkių išnykimo.

Alvydo Januševičiaus nuotr./Pieno mafija Lietuvoje – teisėta, bet nesąžininga
Alvydo Januševičiaus nuotr./Karves melžti Lietuvoje nebeapsimoka.

Ar tokią naikinančią galią turi Rusijos embargas?

„Daugiau prie to prisideda mūsų šalies politikai, o ne geopolitinė situacija. Žiūrėkite – supirkimo kainos sumažėjo, tačiau pienas parduotuvėje liko toks pat brangus. Jei ūkininkams mokės keliais centais brangiau, parduotuvių lentynose pieno kainos iškart išaugs. Esame paradoksų šalis“, – piktinasi ūkininkas.

Kainos krito kone dvigubai

Ūkininkas A.Brazas turi apie 400 galvijų. Pusė jų yra melžiamos karvės. Per dieną ūkininkas pagamina ir žemės ūkio kooperatyvui „PienasLT“ pristato per tris tonas pieno. Kooperatyvas dabar už kilogramą pieno jam moka po 69 centus.

Pavasarį už kilogramą gaudavome po 1,13 lito. Dabar – 69 centus.

Kaip pakito pieno supirkimo kainos ūkininkui nuo embargo pradžios?

„Pavasarį už kilogramą gaudavome po 1,13 lito – tai nebloga kaina. Nuo balandžio supirkimo kaina krito iki 83 centų. Nuo rugsėjo mokėjo vos 60, o nuo lapkričio – 69 centus”, – tikslina A.Brazas.

Supirkimo kainos ne visiems ūkininkams vienodos. Pavyzdžiui, kooperatyvams nepriklausantys ūkininkai iš perdirbėjų už kilogramą dabar gauna šiek tiek daugiau – po 75-78 centus.

Ar ne keista? Kooperatyvas teoriškai turėtų išsikovoti palankesnes kainas nei pavieniai ūkininkai. Juk jie pieną perdirbėjams pateikia tiesiai į rankas, o iš pavienių tiekėjų jį reikia susirinkti. Kur čia šuo pakastas?

Konkurencijos tarybai būtų ką veikti

„Pienas LT“ valdybos pirmininkas Naglis Narauskas sudėlioja savo akcentus. Jo žodžiais, tik susikooperavę ūkininkai turi galimybę derėtis dėl supirkimo kainų: „Kooperatyvo negalima lyginti su akcine bendrove – kiekvienas jo narys yra tarsi savininkas. Buriamasi tam, kad galėtume derėtis dėl kainos.“

Eriko Ovčarenko/15min.lt nuotr./Naglis Narauskas
Eriko Ovčarenko/15min.lt nuotr./Naglis Narauskas

Anot pirmininko, didieji pieno perdirbėjai supranta savo padėtį rinkoje ir tuo naudojasi: „Kooperatyvai, jei jie nėra pačių perdirbėjų, jiems neparankūs. Vyksta kooperatyvų diskriminavimas. Kai šalyje pieno pasiūla būna per didelė, perdirbėjai būtent kooperatyvams sumažina supirkimo kainas – taip jie skaldo ūkininkus.“

N.Narausko nuomone, Konkurencijos taryba galėtų paanalizuoti, kodėl šiomis dienomis iš kooperatyvo, kuris per dieną gali pateikti 400 tonų kokybiško pieno, jis superkamas žemesnėmis kainomis, nei iš pavienių ūkininkų.

Jeigu šiandien būtų pastatyta, nematytume tokios kainų griūties, kokią turėjome vieninteliai Europos Sąjungoje. Supirkimo kainos krito visur, tačiau ne 45 procentais.

Panašu, kad deryboms nėra ginklų – kada kooperatyvui išaugs iltiniai dantys?

Atsakymas: „Tuomet, kai ūkininkai supras, kad tik susikooperavę jie gali kovoti prieš monopoliniu principu veikiančias bendroves. Taip pat – kai pastatysime savo gamyklą Kauno LEZ.“

„PienasLT“ jau šį rudenį turėjo pabaigti savo gamyklą, kurioje būtų gaminami vandenyje tirpstantys pieno baltymai, tačiau įrangos gamintojas bankrutavo. Gamyklos atidarymas nusikėlė dar metams. Tuo pačiu nusikėlė ir arši konkurencinė kova su pieno perdirbėjais.

„Manau, kad pieno bendrovės turėjo džiaugtis tokia mūsų nesėkme. Jeigu šiandien būtų pastatyta, ko gero nematytume tokios kainų griūties, kokią turėjome vieninteliai Europos Sąjungoje. Supirkimo kainos krito visur, tačiau ne 45 procentais”, – teigia direktorius.

Alvydo Januševičiaus nuotr./Pieno mafija Lietuvoje – teisėta, bet nesąžininga
Alvydo Januševičiaus nuotr./Vis daugiau ūkininkų pieningas karves parduoda mėsos kombinatams.

Pašnekovo nuomone, šiandien nei Žemės ūkio ministerija, nei Vyriausybė situacijos pakeisti negali. Tai pajėgi padaryti tik rinka: „Tai ne Rusijos embargo klausimas. Reikia pieno baltymų gamyklos, kad ir ūkininkai galėtų savo produkciją sandėliuoti. Reikia, kad ūkininkai galvotų apie savo ilgalaikį pelną ir neparsiduotų už papildomus kelis centus.“

Embargas perdirbėjams atneš pelnus

Dabar „Pienas LT“ vienija 220 ne pačių smulkiausių pieno ūkių, kurie primelžia apie dešimtadalį viso šalies pieno. Iš viso šalyje skaičiuojama apie 40 tūkst. įvairaus dydžio pieno ūkių.

Kooperatyvo nariu gali tapti kiekvienas, gaminantis ne mažiau kaip 400 kilogramų pieno per dieną. Tam pakanka ir septynių karvių.

Ar nebus taip, kad „Pienas LT“ taps dar vienu didžiuoju perdirbėju?

Direktorius tvirtina, kad taip būtų paminta visa šio reikalo idėja: „Šimtai ūkininkų per daug paaukojo, kad kooperatyvas veiktų. Kooperatyvas yra atviras visiems gamintojams – kiekvienam, gaminančiam ne mažiau kaip 400 kilogramų pieno per dieną. Tam pakanka ir septynių karvių.“

N.Narauskas tvirtina, kad embargas ir visa šiemetė ekonominė krizė bus labai naudinga perdirbėjams.

Direktorius nesiūlo ieškoti kaltų ir nuskriaustų – tai būtų paviršutiniška. Tiesiog embargas ir krizė – aplinkybės, kuriomis nesąžiningai, bet teisėtai naudojasi perdirbėjai. 

Alvydo Januševičiaus nuotr./Melžimo aparatas
Alvydo Januševičiaus nuotr./Melžimo aparatas

„Jie sugebėjo numušti žaliavos kainą 45 procentais, o tai yra milijonai litų per dieną. Jau pavasarį matysime labai gerus jų pelnus už 2014 metus. Tiesa, viena jų įmonė superka žaliavą, o kita perdirba. Kas superka – parodys mažus pelnus. Rusijos embargas, kuriuo jie bando prisidengti, jiems naudingas“, – kaltę perdirbėjams verčia N.Narauskas.

Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
KALĖDINIŲ DOVANŲ GIDAS
Parašykite atsiliepimą apie VERSLO rubriką