Jiedu sako, kad žodžių, kai norisi būti kartu, nereikia. Abu myli gražias ir protingas. Abu laisvi pasiūlymams ir pasirengę iš gyvenimo imti viską, ką šis duoda. Sako, vienas kito nemoko, nors sunku būtų patikėti, kad Gytis Šapranauskas (24) neįsiklauso į savo tėvo Vytauto Šapranausko (50) žodžius. Kitaip argi jie kartu atsidurtų vienoje televizijos laidoje. „Ji tikrai bus, - prasitaria Vytautas, - tik kol kas ne laikas apie tai kalbėti."
„Atneškite man antienos troškinio, - prašo padavėjos restorane Vytautas. - Gyti, tu valgysi?"
Gytis: Ne, ačiū, sotus.
Vytautas: O aš neėdęs nuo vakar.
Užtat figūra kokia graži!
Vytautas: Aha, graži... Pilvas akis bado.
Gal, sakau, į pasą pasižiūrėtum?
Vytautas: Nebūtina. Na, greitai greitai kalbame.
Gytis: Tikrai, ir man reikia greitai.
Vytautas: Mūsų gyvenimo tempas didelis.
Maniau, tik šiaip jus drauge pakalbinsiu, o, pasirodo, netrukus turėtų atsirasti televizijos laida, kurią abu vesite. Vytai, tai tu įtraukei sūnų į šitą peklą?
Vytautas: Aš čia - niekuo dėtas. Režisierius Raimundas Banionis Gytį kieme pamatė, kai šis pas mane atvažiavo. Banionis iškart pradėjo klausinėti: „Kas čia toks? Labai man tiktų „Garbės kuopoje". Reikia teroristo." Chebra sako: „Čia Šapro sūnus." O Banionis: „Man vienodai, kieno sūnus, man jo veidas tinka."
Na, būdamas geras tėvas, sūnų turėjai perspėti, kur lenda...
Vytautas: Aš nereguliuoju jo gyvenimo.
Gytis: Visiškai nereguliuoja, dėl to labai džiaugiuosi.
Bet tu geriau už jį žinai, ką reiškia būti teatre, kine, scenoje...
Gytis: Reguliuok nereguliavęs, vis tiek neklausyčiau.
Vytautas: Gyti, užsisakyk ko nors. Kodėl grimo nenusivalei?
Gytis: Geriau atrodo (juokiasi). Iš tiesų nepastebėjau.
Ar tikrai tėvas iškenčia ir nė vieno, net menkiausio priekaištėlio iš jo lūpų neišgirsti?
Vytautas: Na, pasako tas tėvas, pasako, paskui - gailisi.
Prisipažink, išdidu, kad sūnus žengia tavo pėdomis?
Gytis: Kol kas niekas niekur nežengia. Tai - tik pabandymai, pamėginimai.
Vytautas: Militaristinių filmų, o dar lietuviškų, išvis nežiūriu. Vieną „Garbės kuopos" seriją mačiau. Sužinojau, kad Gytis neblogai kalba rusiškai. Maniau, jis tik supranta. Nepasakysiu, kad tai buvo nuostabu, bet - tikrai ne gėda.
Žinant, kaip mėgsti rusų literatūrą, įdomu, ar dar neliepei sūnui skaityti Fiodoro Dostojevskio originalo kalba?
Gytis: Mielai paskaityčiau, bet nemoku rusiškai.
Vytautas: Jis kirilicos nemoka.
Gytis: Kokias aštuonias raides pažįstu, galėčiau valandą puslapį kaip kryžiažodį dėlioti.
Betgi augai Vilniuje, o sostinės kiemuose, kaip žinoma, liedavosi visokios kalbos...
Gytis: Užtat kalbėti ir moku, o skaityti - ne. Visai norėčiau išmokti. O ką čia tu tokio skanaus valgei (klausia tėvo)?
Vytautas: Troškintą antieną su baravykais.
Gytis: Ir aš noriu!
Vytautai, tikriausiai buvo laikas, kai po skyrybų mažai bendravai su sūnumi?
Gytis: Mes visada mažai bendraujame, tiesiog nėra laiko.
Vytautas: Ir kai susitinkame, dažnai tylime.
Gytis: Kam gadinti geras akimirkas?
Vytautas: Susitinka du klasės draugai. Vienas sako: „Oi, kaip gerai, pasėdėsim, vyno išgersim, pakalbėsim." O kitas: „Žinai, gal geriau degtinės. Pagulėsim, patylėsim."
Aš noriu klausti jūsų apie vaikystę. Kai sūnui taip norisi pažaisti su tėveliu...
Vytautas: Ir žaisdavome, tik jis to neprisimena.
Gytis: Prisimenu aš viską...
Vytautas: Žiūrėk, tu ir atmintį turi! Antienos dar vieną atneškite, užsimanė (prašo padavėjos)...
O žaisdavote ką?
Gytis: Visokių žaidimų.
Vytautas: Tu nuo protingų pradėk - šaškės, šachmatai, biliardas iš pinigų.
Tėtis tau patardavo, kokias knygas skaityti?
Gytis: Jei jis man būtų liepęs primygtinai, būčiau specialiai neskaitęs.
Vytautas: Matydavau ir matau, kad jis teisingas knygas renkasi.
Ir paauglystėje matomoje vietoje nepalikai jam knygutės „Būk vyras"?
Gytis: Pornografinių žurnalų pats susirasdavau.
Vytautas: Kaip ir aš!
Gytis: Kiekvienas taip daro.
Vytautas: Žurnalai - ne pinigai, kuriuos kojinėje slepiame. Padėta ir padėta...
Gyti, koks tėtis tau likęs iš vaikystės?
Vytautas: Esama dalykų, kurių nei aš prie jo pasakosiu, nei jis prie manęs.
Gytis: Yra ir tokių, kurių išvis nepasakosime.
Vytautas: Kiekvienas turime privačią erdvę. Nenorėčiau, kad netgi sūnus į ją lįstų. Manau, jis irgi nenorėtų, kad tėvas imtų brautis į jo.
Vytai, kiek metų buvo Gyčiui, kai supratai, kad sūnus užaugo?
Vytautas: Aštuoniolika.
Gyti, esi ką nors tokio tėvui iškrėtęs, dėl ko jam būtų reikėję jaudintis?
Gytis: Tai - pernelyg asmeniška, ne visiems reikia žinoti.
Vytai, ar kada jaudinaisi dėl sūnaus?
Vytautas: Aišku, kad jaudinausi. Paskui - kalba viena. Arba žmogus supranta, arba atsiduria pakelės griovyje.
Gytis: Matot, kol kas - ne griovyje.
Vytautas: Daug kas iš mūsų yra pavogęs bandelę. Tai - azartas. Esi prisigėręs, esi girtas padaręs avariją, esi „lūžęs" taip, kad neprisimeni, kada ir kur. Daugeliui taip yra buvę, argi ne? Tik ne visi apie tai kalba.
Gytis: Tėtis man niekada nekapsėjo ir nezyzė: tik taip, tik taip, tik anaip. O štai mama „lesdavo" smegenis: „Mokykis, mokykis, mokykis." Kai kiekvieną dieną tau sako tą patį, kyla priešinga reakcija. Štai išsikrausčiau gyventi atskirai - mokslai iškart pagerėjo.
Vytautas: Man motina, pavyzdžiui, irgi lašindavo ant galvos. Užtat blogai ir mokiausi.
Gal mokslai - dar ne viskas gyvenime?
Vytautas: Ne, kodėl?! Jam buvo pasakyta: „Nori mokytis, gauti išsilavinimą, tai - prašom. Nenori? Pilna stočių, kur galima vagonus krauti, eik, užsidirbinėk."
Gytis: Beveik metus dirbau padavėju. Oi, kaip pasikeitė požiūris! Į pinigus - taip pat.
Betgi tėtis tau visada galėjo duoti tiek, kiek reikia...
Vytautas: Aš ir duodu tiek, kiek reikia. Proto ribose, žinoma.
Ir niekada neprieštarauji: gal, sūneli, pernelyg įsijautei?
Vytautas: Prieštarauju ir... duodu.
Ar tėtis darė kiek nors įtakos, kai sūnus rinkosi profesiją?
Gytis: Visada jaučiau, kad turiu teisę rinktis. Baigęs mokyklą, metus išvis nesimokiau, dirbau. Į aukštąją įstojau tik todėl, kad į kariuomenę nereiktų eiti. Kokį mėnesį atostogavau, o paskui tėvas pasakė: „Arba mokykis, arba eik dirbti."
O tau nepasirodė, kad tėvas visai smagiai ant scenos staiposi ir nemažai už tai gauna? Nekilo noro pabandyti?
Vytautas: Nėra juodesnio darbo negu teatras. Aha, ir aš taip galiu?! Tai susikeiskim vietomis? Niekada niekam nepavydėjau, svetimų pinigų neskaičiavau.
O jei prisimintume aktorių dinastijas?
Vytautas: Na, tai dar nereiškia, kad visi iš tų dinastijų yra aktoriai. Rumšas, Bareikis, Latėnas... Jau geriau tegu Gytis turi profesiją ir laisvalaikiu filmuojasi.
Gytis: Aš juk pradėjau filmuotis ne todėl, kad labai to norėčiau. Man kinas įdomu, norėjau pažiūrėti, kaip viskas atrodo iš vidaus.
Vytautas: Tai tu savo ateitį su kinu sieji?! Sakyk man, jei ką, nevažiuosiu į Naująją Zelandiją avių ganyti. Galėsi pametėti vieną kitą pagyvenusio vyro vaidmenį.
Gytis: Laisvai. Susitarsime.
Gyti, ar esi matęs spektaklius, kuriuose vaidina tėtis?
Gytis: Visus.
Vytautas: Gal, kai dirbau Rusų dramos teatre, jis ne viską pažiūrėjo. Bet vaikiškus - tikrai visus.
Gytis: Žiūrėdamas į tėtį scenoje, visada matau aktorių. Paprastai neturiu jam priekaištų.
Daugelis garsių tėvų vaikų tarsi jaučiasi šešėlyje. Kai kada jiems darosi netgi per sunku gyventi su tėvų populiarumu...
Vytautas: Užtat aš ir sakau: nėra ko eiti į aktorystę, jei tėvas geras aktorius.
Gytis: Aš nežinau, ką reiškia gyventi su paprastu tėvu. Tačiau tai juk nesvarbu. Jis man pirmiausia - tėtis, o žvaigždė, ne žvaigždė - vienodai.
Gyti, kam tau vadybos studijos?
Gytis: Jos bet kur pravers - bus sunkiau mane kitiems apgaudinėti.
Vytautas: Gyti, gal galėtum dirbti mano vadybininku?
Gytis: Norėjau tau anksčiau pasiūlyti. Dar pakalbėsime apie tai.
Žiūrėk, kai senatvėje sukaupsi apvalią sumelę, Gytis tau padės investuoti...
Vytautas: Palauk palauk, tokie dalykai - ne Lietuvoje... Aš ne iš tų, kurie deda į kojinę. Pinigai egzistuoja tam, kad juos išleistum.
Ir visgi juodai dienai turi pasidėjęs?
Vytautas: Juodos dienos Lietuvoje - visą laiką. Bet jas reikia nugyventi, kad nebūtų gėda. Ar tai man reikia nudvėsti su pinigais kojinėje? O gal viską vaikams atiduoti? Vaikams privalau suteikti gerą išsilavinimą ir tai - viskas.
Padovanojai Gyčiui automobilį?
Vytautas: Ką reiškia - padovanojai? Automobilis registruotas mano vardu.
Nenori Gyčiui namo pastatyti?
Vytautas: Ką tu bandai sukiršinti? Žinok, nenoriu.
Gytis: Ir teisingai, kad nenori.
Vytautas: Aš jam namo ir nesiūlau, juk aplink jį reikia vaikščioti. Lopyti ir lopyti, žolę pjauti, vėliavą kelti. Vėliavos neiškėlei - bauda. Stogas kiauras... Kam man tas vargas?! Užtat žilų plaukų beveik neturiu.
Nedažai?
Vytautas: Nedažiau. Barzda pražilo, bet juk joje proto nėra.
Pamaniau: kuo toliau, tuo labiau Gytis darosi į tave panašus...
Vytautas: Cha, Doriano Grėjaus portretas...
Kai žiūri į sūnų, matai save jaunystėje?
Vytautas: Nematau. Neturiu erdvinės vaizduotės. Jaunystėje mano šukuosena buvo kitokia. Visi mato panašumų, o aš - ne.
Gyti, o tu ar manai, kad senatvėje būsi panašus į tėvą?
Gytis: Aš taip toli į ateitį nežiūriu.
Vytautas: Čia - sutampa: ir aš gyvenu šia diena. Daugiausia - savaitę į priekį.
Drįsčiau ginčytis. Mačiau tavo darbo kalendorių, kur tiek daug į priekį prirašyta...
Vytautas: Ateina laikas, kai pradedi galvoti, ar daug prisirašyti, ar mažai. Pasidariau sau atostogas. Jos bus pirmosios per penkiolika metų. Išvažiuosiu toli toli.
Jei tėtis darbus renkasi, tai tu, Gyti, tikriausiai išnaudoji kiekvieną progą?
Gytis: Negaliu sakyti, kad kiekvieną. Ne viskuo naudojuosi.
Vytautas: Tik tėvu...
Gytis: Kam lįsti ten, kur neįdomu, nenori ir nereikia?
Vytautas: Kai lendi, kur nereikia, gali netekti investicijų, nusigerti arba „nusinarkašinti".
Gytis: Tai - gerosios pusės (juokiasi).
Vytautas: Žinoma, blogiausia sėdėti invalido vežimėlyje, viską suprasti, bet nieko negalėti. Su vamzdeliu... Neduok Dieve. Esu už tai, kad būtų įteisinta eutanazija. Kam tada tie pinigai reikalingi?! Kad sesutė šlangutę laiku pakeistų?
Pasakyk, ar įdomu su sūnumi vaidinti?
Žiūrėsime, kaip bus. Kol kas nei aš, nei jis nieko tikrai nežinome. Sako, rodys laidą tris kartus per savaitę, po dvidešimt minučių. Labai norėčiau, kad ji vadintųsi „Com.a".
Gytis: Filmuotis mane pakvietė Rolandas Skaisgirys.
Vytautas: Koks sutapimas. Jis mane irgi pakvietė!
Gytis: Nežinau, sutarsime su tėvu vienoje studijoje ar nesutarsime, bet man tai - įdomus projektas. Todėl ir sutikau.
Vytautas: Susitarsime. Aš, žinok, tik daug rėksiu. Bet tai - į naudą.
Gytis: Nedaug mačiau, kaip tėtis filmuojasi. Netgi labai įdomu pabūti šalia. Kas žino, gal ir pyksimės.
Greičiausiai žmonės vis tiek kalbės, kad įkišai savo sūnų į televiziją...
Vytautas: Tegu kalba! Tie, kurie mane pažįsta, žino, kaip yra iš tiesų, o ką kalbės nepažįstami, man - vienodai. Nors kniūbsti tegu apsiš...
Ar šešiolikmetę tavo dukrą irgi domina scena?
Vytautas: Kur ten! Ji domisi numerologija, dairosi į žvaigždynus, teleskopą turi.
Būna, kad visi trys susėdate prie vieno stalo pasikalbėti?
Vytautas: Aš sakiau, kad kalbėti yra tuščias laiko gaišimas. Kur kas geriau boulingą pažaisti. Tik vis laiko nėra.
Ar Gytis tau pristato savo širdies drauges, parodo merginas, su kuriomis draugauja?
Vytautas: Ar mergina yra prekė, kad man ją rodytų? Ji - ne šviežia lašiša. Žinau, skonį jis turi, juk jam gyventi su ta mergina, o ne man. Labai nenorėčiau, kad sūnus būtų gėjus, esu homofobas.
Gytis: Tai - neįmanoma! Per daug myliu moteris.
Vytautas: Matai, kokie mes iš tiesų panašūs!
O tu sūnų su savosiomis meilėmis supažindini?
Vytautas: Tik jau nepradėk. Dar vienas toks klausimas, ir aš važiuoju.
Jums šviesiaplaukės labiau patinka ar tamsiaplaukės?
Gytis: Mums patinka visos.
Vytautas: Visos gražios, protingos...
Gytis: Na, ne per daug protingos.
Vytautas: Ir tikrai - ne „olialia putytės". Jų kalbų gali klausytis tris sekundes. Pakęsti negaliu tų peroksidinių. Tegu jos kiek nori statosi papus ir didinasi lūpas.
Gytis: Ir man netikros moterys nepatinka.
Vytautas: Arba yra kibirkštis, arba jos nėra. Jei yra, įvyksta kontaktas, jei nėra - lemputė perdega.
Kokie griežti, kai kalbate apie moteris!
Vytautas: Ir apie vyrus taip pat galime pakalbėti.
Norite pasakyti, kad tarp jų mažai liko, kurie laikosi garbės kodekso?
Vytautas: Pastebiu, kad taip. Užtat mano draugų vis mažėja. Gytis „tūsinasi" „Pachoje", o aš - namuose. Tuo mes ir skiriamės. Tik tuo.
