Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Psichologė pataria: santykius sugriovė manipuliatorė vaikino motina. Kaip atsitiesti po skaudžių skyrybų?

Ramunė Pajuodytė-Milašienė
Asmeninio albumo nuotr. / Ramunė Pajuodytė-Milašienė
Šaltinis: Žmonės.lt
0
Skaitysiu vėliau
A A

Sveika, Ramune, norėčiau paklausti patarimo, nes šiuo metu esu labai skaudžioje situacijoje. Su vaikinu išbuvome 6 metus, sudėjus visą laiką, kiek dar bendravome, būtų iš viso apie 8 metus – beveik pusė mano gyvenimo. Šiuo metu man 21-eri. Jis buvo mano pirmasis vaikinas. Baigusi mokyklą išvykau į užsienį, nes jis čia buvo atvykęs. Sakė, negrįš niekada į Lietuvą. Kadangi pati nebuvau apsisprendusi, ką norėčiau veikti, išvykau ir aš. Pradėjus gyventi kartu, susikūrėme savo namus, turėjome tikrai viską, ko reikia jaunai šeimai pradėti gyventi. Be abejo, nerealizavau savęs niekur, dirbau sunkius darbus, bet maniau, kad susikursime sau būstą, tada atsiras laiko mokslams.

Praeitą rudenį buvau jau įstojusi mokytis, susiderinau darbą su mokslais, viskas buvo kaip ir gerai, tačiau po mėnesio mano studijų jis pareiškė, kad nori būti vienas, pradėjo mane ignoruoti... Man buvo didelis šokas – juk dėl jo čia atvažiavau, kaip aš toliau gyvensiu?.. Verkiau ištisas dienas, nesinorėjo nieko. Beje, turiu pabrėžti, kad pykčiai dažniausiai buvo dėl jo mamos. Jis užaugo dviese su broliu, be tėvo, jo motina be galo valdinga, jis visada jos prisibijodavo, o ji buvo iš tų žmonių, kuri bandydavo parodyti, kad jai rūpi jos sūnus, bet iš tikrųjų tiesiog norėjo išpešti iš jo naudos.

Gyveno ji tikrai pasiturinčiai kaip vieniša mama, keliaudavo kasmet po įvairias šalis, visuomet sau pinigų skirdavo, ir tą matė ir mano šeima, ir aplinkiniai. Ir negana to, visuomet rasdavo progą, kaip pasinaudoti esama situacija, kad jos sūnus užsienyje ir dar iš to gauti naudos: tai atsiųsdavo brolį apipirkti, pasakydama, kad pati neturi pinigų, dar primesdama, kad jai parvežtų brangių kvepalų.

Tiesiog pavargau nuo viso šito, vis jam tą bandydavau pasakyti vienaip ar kitaip, kad mes esam jauni, mums patiems visko reikia, negana to, kad mums nepadeda, tai dar ir bando gauti kažką. Tie visi pykčiai ir privedė prie skyrybų, o jos buvo labai skaudžios – skyrybų metu žmogus dalinosi šaukštą po šaukšto, kuriuos užgyvenome, net dėl menkiausių smulkmenų draskėsi.

Visa laimė, kad už kelių valandų kelio gyvena brolis, kuris atvažiavo manęs pasiimti. Matyt, po visų dalinimųsi, praėjo man noras gyventi su tuo žmogumi, tiesiog pradėjau švytėti, atsigavau, visi tą labai stipriai pastebėjo ir daug kas palaikė. Po trijų mėnesių, kai mažiausiai tikėjausi, jis atsirado vėl. Nors pažadėjau sau, kad jis nebesugrįš, kad jo nebenoriu ir jis man niekas, maldavo, prašė susitikti, pasakė, jog suprato viską, kad aš buvau dėl daug ko teisi.

Kaltinu save, kam leidau jam grįžti. Juk būtų viskas buvę kitaip, būtų pajautęs, ką reiškia prisiimti atsakomybę už savo veiksmus, būtų galbūt elgęsis kitaip...

Pamačiau jį, labai pagailo, nes verkė ištisai, be sustojimo, keikė savo motiną, kad ji sugriovė jam gyvenimą ir panašiai. Tiesiog visi sudvejojo, kad gal iš tiesų jis pasikeitė, gal dabar viskas bus gerai, tuo pačiu ir aš... Bet buvo taip pikta, labiausiai ant jo motinos... Ir padariau lemiamą klaidą. Tiesiog viską, ką jis man apie ją pasakė, aš parašiau jai: ką jis galvoja apie ją, daug nemielų dalykų prirašiau...

Suprantu, kad pasielgiau labai netinkamai ir mane viduj sąžinė graužia. Tas dalykas pakeitė viską, jis nebenori nieko girdėti, viskas apsivertė aukštyn kojomis, tą ramybę, kurią jaučiau aš po pirmo mūsų išsiskyrimo, dabar jaučia jis. Matau, kad jis dėl nieko nebesigraužia, džiaugiasi šia diena, o aš atsidūriau jo vietoje.

Nors visi man sako, nebesigailėk, jis nevertas tavęs, esi jauna ir rasi žmogų vertą savęs, tačiau man taip sunku: vis žiūriu atgal, skaičiuoju praleistas dienas, viską prisimenu, antrą mėnesių nebegaliu ramiai miegoti, kas naktį jį sapnuoju. Negaliu suvokti, kad to žmogaus mano gyvenime nebebus, kaltinu save, kam leidau jam grįžti, būtų viskas buvę kitaip, būtų pajautęs, ką reiškia prisiimti atsakomybę už savo veiksmus, būtų galbūt elgęsis kitaip...

Labai daug jums prirašiau, tiesiog šiuo metu esu užsienyje, neturiu galimybės nueiti pas psichologą. Labai kamuoja mintys apie grįžimą į Lietuvą, kadangi čia savo ateities nematau, jaučiuosi slegiama, neturiu draugų, visi jau turi šeimas, o aš be nieko, likau taip kaip atvažiavusi, tik su praleistais metais ir nuoskauda viduje. Baimė grįžti į Lietuvą taip pat nedingsta, treji metai leido stipriai nuo jos atitrūkti, atrodo, nemokėčiau Lietuvoje gyventi. Kristina

Sveika, Kristina, tikrai suprantu, kaip dabar tau skaudu ir siaubingai apmaudu, ypač, kai tau atrodo, kad likai prie sukiužusios geldos ir manai, kad pati ir sugriovei tai, ką tiek metų kūrei. Tik ar tikrai taip yra?

Tam, kad pradėtum lipti iš duobės pirmiausia turi pamatyti savąją situaciją tokią, kokia ji yra iš tikrųjų. Tavo jaučiami jausmai: nusivylimas, pyktis ant savęs, liūdesys, vienatvė ir savikalta yra tarsi akių raištis, neleidžiantis tau objektyviau pamatyti savo situacijos.

Visiškai natūralu, kad tu pykdavai, jog vaikinas niekaip negali nubrėžti ribų santykiuose su savo mama. Suprantama, kad jautei didžiulę neteisybę, nes jūsų šeima buvo apvaginėjama ir išnaudojama, o draugas tam neprieštaravo ir leisdavo savo motinai tą daryti.

Iš to, ką rašai apie vaikino motiną, atrodo, kad tai labai narcistiškas ir falšyvas žmogus – moteris, kuri savo gyvenime mato tik save bei savo poreikius, išnaudojantis visus aplinkinius tų poreikių tenkinimui. Narcistiškos asmenybės tarsi vorai apipina aplinkinius nematomomis ir vos juntamomis gijomis, kurių pagalba nuolat manipuliuoja kitais žmonėmis. Kartais tai daro ir sąmoningai, bet dažniausiai atrodytų iki smulkmenų suplanuotos manipuliacijos narcizams pavyksta tarsi savaime ir yra visiškai nesąmoningos.

Parodomasis dėmesys, demonstratyvus rūpestis yra akivaizdūs manipuliacijų ženklai. Dažniausiai manipuliuojama kaltės, gailesčio ar gėdos jausmais, pavyzdžiui, bendraujant gali kilti nesuprantamas kaltės (be kaltės) jausmas, jei ko nors iš jų reikalaujame ar nepaklūstame jų valiai ir norams.

Deja, narcistiškų tėvų vaikai neretai taip pat įgyja tokių pačių bruožų kaip ir jų tėvai: yra egocentriški, manipuliuoja kitais, siekia, kad kiti prie jų prisiderintų. Vaikas, turintis manipuliojančią motiną dažniausiai taip pat išmoksta manipuliuoti kitais.  Pažvelkime į tavo vaikino elgesį ir jo manipuliacijų seką gauti tai, ko jis  nori: iš pradžių – kad tu atvažiuotum ten, kur jis gyvena, po to, kad grįžtum pas jį tada, kai jam pasidaro blogai, nors prieš tai pats nutraukė jūsų santykius, galiausiai, žinoma, visiškai nesąmoningai, kad pasakytum jo motinai tai, ką jis pats visą savo gyvenimą bijojo jai pasakyti. (Beje, nenustebčiau, jei po kurio laiko pasijutęs vienišas, jis vėl bandytų įtikinėti, kad grįžtum).

Tai, ką vaikinas pasakė tik tau asmeniškai, negalėjo būti perduota kitiems.

Tikrai labai skausminga suvokti, kad vaikinas, kurį mylėjai, su kuriuo kartu praleidai tiek laiko ir planavai ateitį, staiga pasidaro tarsi svetimas žmogus: šaltas, racionalus ir praktiškas, viską suskaičiuojantis beveik iki cento. Ko gero dar skausmingiau – kad tavęs niekada iš tikrųjų nemylėjo, kad buvai reikalinga tik tada, kai prisitaikai, skiri visą savo dėmesį, juo žaviesi. Narcistinėms asmenybėms nepatinka žmonės, nurodantys jų trūkumus, o tu kaip tik tai ir darei. Kai pradėjai rūpintis savo poreikiais (įstojai mokytis), reikšti savo nuomonę, išsakyti kritiką (dėl jo mamos), prieštarauti jo elgesiui, jis nuo tavęs nusisuko.

Žinoma, esi ir pati atsakinga už tai, kas atsitiko: tavo pačios pasirinkimai ir veiksmai neišvengiamai sukelia vienokias ar kitokias pasekmes bei atoveiksmius. Jauteisi išduota ir įskaudinta, bet vis tiek priėmei jį atgal, nors šis žmogus dar visai neseniai „draskėsi dėl menkiausių smulkmenų“ jums dalinantis daiktus. Taigi nepaisei savo išduotų jausmų ir pažado sau nebūti su tokiu žmogumi.

Svarbi, nors ir skausminga pamoka, kurią gavai pačioje šių santykių pabaigoje – tavo noras padėti vaikinui jo santykiuose su mama. Tu ir pati tą puikiai supranti, bet tai, ką vaikinas pasakė tik tau asmeniškai, negalėjo būti perduota kitiems. Jei taip pasielgei, greičiausiai tavo gyvenime yra ir buvo kitų situacijų, kuriose atskleidi informaciją apie kitus žmones, jiems to nepageidaujant.

Net jei tavo ketinimai labai kilnūs (nori išgelbėti savo vaikiną nuo motinos kontrolės ir išnaudojimo), tai labai destruktyvus elgesys: galiausiai liksi kalta ir gali prarasti tau svarbius žmones. Beje, šią tavo savybę, tavo vaikinas puikiai išnaudojo tam, kad svetimomis lūpomis pasakytų savo motinai, ką jai jaučia. Jis savo tikslo pasiekė – nusiramino ir iškart paliko tave, nors prieš tai krokodilo ašaromis verkė, kad grįžtum, ir kaip jo visą gyvenimą sugadino motina.

Dar viena svarbus dalykas – tavo noras padėti kitiems spręsti jų pačių problemas greičiausiai išreiškia tavo pačios santykį į savąsias – tau ko gero lengviau spręsti kitų bėdas nei tvarkytis su savosiomis. Pagalvok, ką pati norėtum keisti savyje, kokios tavo pačios savybės, elgesys tau nepatinka ar trukdo.

Kaip sau padėti?

Vienas svarbiausių dalykų – nustok kaltinti save ir pykti ant savęs dėl to, ką padarei ar ko nepadarei.  Žinoma, pasielgei netinkamai, parašydama vaikino motinai, visgi nepadarei kažko, ko neįmanoma atleisti ar suprasti. Tai nebuvo kažkokia „lemiama klaida“, sužlugdžiusi jūsų santykius ar pagrindinė priežastis, dėl kurios jo meilė užgeso ir jis vėl atstūmė tave.

Ir svarbiausia – dabar neskubėk kurti naujų santykių. Leisk sau išgyti, pabūk su savimi.

Galbūt jis tiesiog negalėjo pakęsti savo nusižeminusios pozicijos, nes norėjo visada jaustis pranašesnis, o gal tiesiog geriau pasijuto, ir tik tiek tavęs ir tereikėjo. Graužtis dėl to, kad priėmei jį atgal, taip pat neverta. Išdavei savo jausmus, bet ko gero taip pasielgei, nes labai norėjai, tikėjai, kad galite būti kartu. Net jei būtum jį tada atstūmusi, vaikiusi, nemanau, kad jis būtų labiau susivokęs ar pradėjęs tave mylėti. Taigi geriau savo pyktį nukreipk ne į save, o į tą žmogų, kuris jo ir nusipelno – vaikiną. Jis tave išdavė, įskaudino, tampė, tavimi manipuliavo.  

Tuo tarpu savo klaidas gali panaudoti savęs pačios pažinimui ir supratimui, o taip pat, kad ateityje jų nebekartotum, kad galėtum keistis, tobulėti. Kitas svarbus dalykas – suprask, kad taip, kaip dabar jautiesi, nesitęs amžinai. Skyrybos labai skausminga patirtis, tačiau skausmas su laiku praeina. Kai labai sunku, pasikalbėk su artimu žmogumi arba užrašyk savo jausmus į sąsiuvinį, tai padeda. Nenustok bendrauti. Tai, kad tavo draugai sukūrė šeimas, dar nereiškia, kad negali su jais atnaujinti ryšių. Gali tęsti studijas, investuoti į savo karjerą.

Šis laikas nepraėjo veltui: turi darbą, užsidirbai pinigų, išmokai kalbą. Pati rašei, kad baigusi mokyklą nežinojai, ką nori veikti, galbūt dabar tapo aiškiau, ko gali siekti savo gyvenime. Turėk savo asmeninę svajonę, veiklą, nepriklausančią nuo jokių santykių.

Ir svarbiausia – dabar neskubėk kurti naujų santykių. Leisk sau išgyti, pabūk su savimi. Santykiai, kuriami išsiskyrimo skausmo numalšinimui, dažniausiai pasmerkti žlugti.
Mokykis būti laiminga būdama pati su savimi, ir tada, pamatysi, kaip tavo gyvenimas pradės klostytis gera linkme.

Kuo didžiausios sėkmės!

Norite paklausti Ramunės? Rašykite: santykiai@15min.lt

Daugiau apie psichologiją ir psichoterapiją skaitykite Psichoterapeutas.com

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
KALĖDINIŲ DOVANŲ GIDAS
Parašykite atsiliepimą apie Žmonės.lt