Taip, būtent šiandien vienam populiariausių Lietuvos humoristų, LNK laidos „Dviračio šou“ vedėjui Vytautui Šerėnui sukanka nei daug, nei mažai – 50 metų. Vyras, į kurį vien akį užmetus ima juokas, gimtadienį švęs restorane, sukvietęs artimuosius ir draugus. Norisi tikėtis, jog šįvakar V.Šerėnas neašaros ir nosimi nešnirpščios – ne dėl širdžiai mielų žmonių sveikinimų, o todėl, kad sirguliuoja. Kaip pats sakė, „pasigavo virusiuką“, ir jau antra savaitė šis kamuoja. Taigi prieš porą dienų V.Šerėnas artėjančio jubiliejaus proga interviu „Lietuvos žinioms“ davė telefonu, gulėdamas lovoje.
– Kiti tokiomis progomis didžiausius pokylius organizuoja – minia svečių, būrys žurnalistų, fotosesijos, televizijos reportažai...
– Na, tai nėra valstybinės reikšmės įvykis... Švęsiu su draugais ir bendradarbiais. Tiesiog pabūsime.
Apie kosmosą
– Kaip manote, ar 50 metų yra proga stabtelėti ir atsigręžti atgal?
– O ko ten sukiotis?
– Prisiminti, koks buvote jaunas ir gražus.
– Pagal Marsą nežinau, kiek man būtų – gal 37 metai...
Kadangi, kaip sakiau, esu iš kaimo, turinčio patriarchalinių tradicijų, susėdame su kaimynu ir gurkšnojame kokį nors žmonijos sugalvotą gėrimą.– Jaučiatės esąs tokio amžiaus?
– ...pagal Jupiterį – gal kokie dveji.
– Šnekate, lyg būtumėte koks astronomas. Kad jau taip kalbame, prisiminiau, kaip mano vienas geras pažįstamas sakė: „Būdamas jaunas maniau, kad 50 metų – tarsi koks kosmosas. Kai perkopiau šį amžių, visai smagiai jaučiuosi.“
– Kai aš buvau kokių 10 metų, žmonės pradėjo skristi į kosmosą. Tada visi, taip pat ir aš, svajojo būti kosmonautai. O kai sulauki 50 metų, dar nebuvęs kosmose, šita profesija jau nebeįdomi tau.
Rinkimai – ne juokas
– Dabar madinga rašyti biografines ir autobiografines knygas. Ar kada nors perskaitysime tokią apie V.Šerėną?
– Nežinau, nerašau ir su rašančiaisiais nebendradarbiauju. Jei kas nori, tegul rašo. Negi uždrausi?
– 2002-aisiais dalyvavote Lietuvos prezidento rinkimuose. Jei būtų išrinkę, ką būtumėte daręs: atsiprašęs ir pasakęs, kad tik pajuokavote, ar ėmęsis prezidento pareigų?
– Ką reiškia „atsiprašęs“? Rinkimai – ne juokas. Negražu ir nesolidu apsisukti ir nieko nedaryti. Būčiau dirbęs prezidentu.
– Esate ekonomikos mokslų daktaras. Jūsų buvęs kolega, teisininko diplomą turintis Arūnas Valinskas, kurį laiką dirbo Seimo pirmininku. Galėjote ir jūs būti vienas iš trijų valstybės asmenų. Širdies neskaudėjo?
– Neskaudėjo. Kas tai – viršūnė? Ar nuolatinis siekis? Kaip sakytų vienas buvęs sovietų politikas, „čepucha“.
– „Čepucha“ yra kas: politika ar siekis eiti aukštas pareigas?
– Viskas – trumpalaikiai dalykai.
– Humoro laidoje „Dviračio šou“ atsirado Valinsko personažas, jį vaidina aktorius Ramūnas Šimukauskas. Kaip manote, koks aktorius galėtų apsimesti Šerėnu?
– Neįsivaizduoju. Valinskas irgi nežinojo, kas jį vaidins.
Patriarchas
– Žmones ima juokas vos jus pamačius ir net nespėjus burnos praverti. Neužknisa?
– Esu prie to pripratęs. Toks darbas.
– Ar yra buvę, kad kas nors jus pamatęs pradėtų verkti. Iš juoko.
– Kartais maniškiai vaikai pamatę mane verkdavo.
– Esate griežtas tėtė?
– Apimtas patriarchato nuotaikos. Esu iš kaimo – viduramžių tradicijų.
– Kokį V.Šerėną dažniau mato žmona – rimtą, linksmą, nekalbų?
– Žmona tikriausiai pasakytų, kad dažniausiai mato mano nugarą, nes sėdžiu nusisukęs į kompiuterį. Ko ten ieškau? Naujienų, iš kurių galima būtų daryti parodijas.
– O į televizorių mėgstate spoksoti?
– Profesiniais sumetimais daug ką žiūriu – beveik visas informacines naujienas. O kartais ir kokį filmą.
– Namie dažnai būna svečių? Ar čia norisi ramybės?
– Dažniausiai koks nors kaimynas užeina.
– Ką tada veikiate susėdę?
– Kadangi, kaip sakiau, esu iš kaimo, turinčio patriarchalinių tradicijų, susėdame su kaimynu ir gurkšnojame kokį nors žmonijos sugalvotą gėrimą.
– O kuo tuo metu užsiima žmonos?
– Jos gali prisidėti. Visada skatiname tai daryti.
– Ir...
– Žmonos kuklinasi.
Jos supranta, ką daro
– Jūsų darbas – juoktis iš kitų. Ar iš savęs irgi pasišaipote?
– Žinoma, iki 50 metų buvau normalus žmogus.
Mūsų šou grupę „Plaktukas“ pakvietė į kažkokį įmonės renginį ir ten gavome šimtą banknotų po vieną rublį. Kai pasidalijome, kiekvienam išėjo po 13.– O kas bus perkopus penkiasdešimtmetį, nežinia...
– Sekmadienį matysime.
– Kada yra daugiau iš ko juoktis, kai žmonės gyvena gerai ar kai sunkiai?
– Kai sunkiai. Tada gal ir negražu juoktis, bet vis tiek norisi.
– Ar tiesa, kad prieš daugelį metų vienas pirmųjų jūsų, kaip humoristo, honorarų buvo 13 rublių?
– Taip nutiko vieną kartą, studijų laikais. Mūsų šou grupę „Plaktukas“ pakvietė į kažkokį įmonės renginį ir ten gavome šimtą banknotų po vieną rublį. Kai pasidalijome, kiekvienam išėjo po 13. Anuomet už pusvalandžio pasirodymą tai buvo baisiai dideli pinigai.
– Kiek šiais laikais paprastai kišenėje turite grynųjų?
– Nuo nulio iki 500 litų, nes dabar yra toks „išmislas“ – plastikinės kortelės.
– Būna visokių krizių – pasaulinių ekonominių, kūrybinių, vidutinio amžiaus... Esate kurią nors jų pajutęs?
– Pasaulinę ekonominę jaučiu. Jei man paaiškintumėte, kas atsitinka vyrams per vidutinio amžiaus krizę, galėčiau atsakyti.
– Manoma, tada vyrai savo žvilgsnius nuaštrina į jaunas ir dailias paneles.
– Aš savo žvilgsnį visada kreipiu į brandžias moteris. Jos man įdomesnės. Mat brandžios moterys supranta, ką daro.
– 2010 metais bus jūsų ir Dalios santuokos dvidešimtmetis. Kokių savybių ji turi, kad gyvena su V.Šerėnu? Gal labai kantri?
– Na... Su manimi nėra jau taip blogai gyventi. Tačiau negi pradėsiu save girti.
– Tada žmoną pagirkite. Kokia Dalia, kad taip ilgai kartu gyvenate?
– Todėl, kad ji – jau brandi moteris, supranta, ką daro.
Sugedo indaplovė
– Kadaise politechnikume įgijote ryšininko specialybę, dirbote tarpmiestinėje telefonų stotyje, o tarnaudamas sovietų armijoje – suvirintoju. Ar tokie išmokti dalykai kada nors praverčia?
– Anksčiau telefonų stotyje dirbo žmonės, o dabar ten – nedidelė dėžutė... Ką nors suvirinti galėčiau, bet ne taip kokybiškai, kaip tai padarytų Viktoras Uspaskichas.
– Kokie darbai nepatinka?
– Labiausiai nemėgstu plauti indų. Kaip tik šiuo metu namie sugedusi indų plovimo mašina.
– Kas tada rūpinasi, kad namie nebūtų krūvos nešvarių lėkščių?
– Buvau iškėlęs utopinę idėją – naudoti vienkartinius indus. Tačiau moterys nesutiko. Todėl jos, brandžios ir nebrandžios, susirikiuoja indų plauti. O aš vaidinu labai užsiėmusį brandų vyriškį, sėdintį veidu į kompiuterį. Tada šeimos moterims atrodo, kad prasmingai dirbu.
– Pakalbėkime, kas jums patinka. Mėgstate toli keliauti – į Kanadą, Aliaską ir panašius kraštus.
– Net nežinau, ką labiau mėgstu: rengtis kelionei ar keliauti. Praktiškai niekur nevažiuoju nepasiruošęs. Man patinka susidaryti maršrutą, viską susikrauti. O kiekvieną savaitgalį važiuoju į sodybą ir ten kaitinuosi pirtyje. Dar mėgstu visuomenėje vertinamą vyrišką žaidimą – slankioju po mišką. Tai yra medžioklė. Tačiau dabar guliu lovoje, nes noriu iki gimtadienio pasveikti.