Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Atsiliepimai apie filmą „Kita Svajonių komanda“: juosta apie dvi didžiausias tautos vertybes – laisvę ir krepšinį – įkvėps nutolusius nuo lietuvybės

Ingrida ir Arvydas Saboniai
Viganto Ovadnevo nuotr. / Ingrida ir Arvydas Saboniai
Šaltinis: 15min
0
A A

Vasario 13 dieną „Stars & Legends“ sporto bare „Šarūno“ viešbutyje pirmą kartą Lietuvos publikai, tiesa – išskirtinei, buvo pristatytas filmas „Kita Svajonių komanda“ („The Other Dream Team“).

Filmą, pasakojantį apie Lietuvos krepšininkų kelią į 1992-ųjų olimpines žaidynes Barselonoje, lietuvių laisvės siekimą, SSRS griūtį ir krepšininkams atsivėrusias galimybes išvykti žaisti svetur, sukūrė Amerikos lietuvių šeimoje augęs režisierius Marius Markevičius.

Po premjeros filmo autoriui Lietuvos sporto, politikos, pramogų pasaulio ir verslo elito atstovai plojo atsistoję. Retas nenubraukė ašaros.

„Būtų labai ilgas pokalbis... – premjeroje nedalyvavęs, bet telefonu paprašytas pasidalinti prisiminimais apie 1992-uosius, kalbėjo Rimas Kurtinaitis. – Lietuva po labai ilgos pertraukos olimpinėse žaidynėse dalyvavo kaip nepriklausoma valstybė. Tai savaime labai didingas įvykis. Manau, tai didžiausias įvykis mano gyvenime. Aš prisimenu, kaip ponas V.Landsbergis prieš išlydėdamas į olimpiadą mums įteikė pasus ir palinkėjo sėkmės. Aš labai džiaugiuosi, kad sėkmė nuo mūsų tuomet nenusisuko.“

Filmo premjera JAV įvyko sausio pabaigoje „Sundance“ filmų festivalyje. Kino teatruose, planuojama, filmas pasirodys rugsėjo mėnesį.

Įspūdžiai apie filmą, prisiminimai

Šarūnas Marčiulionis, krepšininkas: „Mačiau, kad žmonėms ašaros bėgo. Pačiam irgi sunku buvo sulaikyti. Režisierius viską sudėliojo gana įdomiai. Tiesa, pasakojama galbūt ne taip dramatiškai, kaip iš tiesų buvo.

Ar galima vėlesnius Lietuvos krepšinio laimėjimus palyginti su 1992-ųjų bronza? Nenoriu to daryti. Kiekvienas laimėjimas savitas. Taip kaip mūsų dažnai prašo palyginti Seulo auksą su Barselonos bronzą. Tai visiškai skirtingi dalykai. Visiškai skirtingos situacijos ir visiškai skirtingas „draivas“.

Scanpix/Xinhua nuotr./Lietuvos trispalvė olimpinėse žaidynėse
Scanpix/Xinhua nuotr./Lietuvos trispalvė olimpinėse žaidynėse

Arvydas Sabonis, krepšininkas: „Geras filmas. Visi stovėjo ir plojo, reiškia, žmonėms patiko. Man prisiminti tuos įvykius visuomet labai malonu. Filmas visko pilnas – ir juoko, ir liūdesio, visko. Manau, tai gera dovana Lietuvai, jaunimui, nes tai tarsi maža istorijos pamokėlė.

Prisiminimų labai daug, nors įvykiai tuomet klostėsi labai greitai. Atrodo, dar neseniai buvai vienoje komandoje, o dabar štai – kitoje. Visuomet turėdavai teisintis ir įrodinėti, o dabar štai važiuoji į olimpiadą kaip nepriklausomos šalies komanda.

Prisimename ir dalykus, kurie nepavyko. Dažnai pagalvoju, kad galėjome rusus įveikti grupės varžybose. Kita vertus, svarbu, kad laimėjome mačą dėl bronzos. Tai buvo rungtynės laimėk arba mirk“.

Valdemaras Chomičius, krepšininkas: „Esu sužavėtas filmo. Mylėjau Lietuvą, bet dabar myliu dar labiau. Pasižiūrėjau tuos istorinius kadrus, kai visa tauta siekė laisvės ir ėjo į priekį. Visa tai sujungta su krepšiniu, ko mes siekėme aikštelėje, ką mes norėjome įrodyti, būdami SSRS rinktinėje ir sakydami, kad esame lietuviai. Kad esame iš Kauno. Šis junginys duoda impulsą dar stipresnei meilei.

Mylėjau Lietuvą, bet dabar myliu dar labiau, sakė V.Chomičius

Filmo scenarijus labai vykęs. Tai graži ir teisinga istorija. Sujungta viskas. Gyvenimas Tarybų sąjungoje, vėliau – išsilaisvinimas ir pirmas atstovavimas Lietuvai olimpiadoje. Kaip bebūtų, viskas prasidėjo nuo SSRS, kai atsidūrėme jos sudėtyje. Manau, ne tik krepšininkai, bet visi žmonės, būdami Rusijos platumose, įvairiais būdais stengėsi išreikšti, kad yra lietuviai. Žinoma, tai nebuvo daroma akivaizdžiai.

Puikiai į filmą „įpaišytas“ Jonas Valančiūnas, kuris gimė būtent 1992 metais. Kaip ir mano jaunėlė dukra. Pamenu, visi rekomendavo pavadinti ją ne Lina, o Olimpija, taip įamžinant olimpiados metus“.

Vytautas Landsbergis, politikas: „Filmas sukelia labai daug prisiminimų, netgi siekiančių toliau nei 1992-ieji. Aš ir pats buvau berniukas, gimnazistas, kuris lakstydavo į Kauno sporto halę ir pergyveno dėl krepšininkų. Tai buvo S.Butauto, J.Lagunavičiaus laikai. Jie mums buvo legendos, pavyzdys. Tik vėliau atėjo A.Sabonio karta.

Andriaus Ufarto/BFL nuotr./Vytautas Landsbergis
Vytautas Landsbergis

Lietuvos pasipriešinimas per sportą išties buvo. Įvairiose sporto šakose, ne tik krepšinyje. Pavyzdžiui, A.Šociko kovose su N.Koroliovu. Visas Kaunas virė aistromis. Tai buvo sportinės aistros, tačiau visuomet buvo jaučiama, kad tai daugiau nei sportas. Filme tai parodyta ir paaiškinta be jokių nutylėjimų.

Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas suteikė sportininkams galimybę atstovauti save, kaip tada buvo sakoma – žaisti už savo spalvas. UŽ SAVO SPALVAS. Tiems vyrams tai buvo įkvepiantis dalykas. Tai padėjo laimėti“.

Andrius Kubilius, politikas: „Labai stiprus filmas. Labai prasmingas. Pats pavadinimas „Svajonių komanda“, Lietuvai, turėjusiai labai didelę svajonę ir ją įgyvendinusiai, reiškia labai daug. Širdį užplūsta daugybė prisiminimų ir apie krepšinį, ir apie nepriklausomybę, ir apie tai, kiek daug mes galime pasiekti. Daug kam įkvepiantis filmas.

Ar tai puikus kontraargumentas tiems, kas sako, kad krepšiniui skiriama per daug lėšų? Taip, tai stiprus kontraargumentas. Kita vertus, tai filmas ne tik apie krepšinį. Tai filmas apie jos Lietuvos dvasią, ambicijas ir svajones.

Teko pažinti ir Marių Markevičių, ir jo tėvą Albiną Markevičių. A.Markevičius, pokario pabėgėlis iš Lietuvos, gyvenantis ir dirbantis Kalifornijoje, išugdė šio filmų režisierių. Matau stiprią jungtį tarp filmo ir to, ką išgyveno žmonės, kuriems dėl okupacijos teko palikti Lietuvą. Kokias šaknis jie jautė turį su Lietuvą ir kaip jie išugdė savo vaikus“.

Filmas apie krepšinį ar Lietuvos istoriją?

A.Sabonis: „Viskas kartu, manau. 1992 metais Lietuvos krepšininkai pirmą kartą dalyvavo olimpinėse žaidynėse. Tai buvo svarbus metas tiek šaliai, tiek sporto šakai“.

V.Landsbergis: „Tai daugiau nei filmas apie krepšinį. Tuo pačiu tai daugiau nei filmas apie Lietuvos istoriją. Tai filmas apie laisvės ir krepšinio šalį. Dvi didžiosios vertybės filme labai aiškiai pabrėžiamos“.

Tai daugiau nei filmas apie krepšinį. Tuo pačiu tai daugiau nei filmas apie Lietuvos istoriją. Tai filmas apie laisvės ir krepšinio šalį. Dvi didžiosios vertybės filme labai aiškiai pabrėžiamos

„Svajonių komandos“: Lietuva prieš JAV

V.Chomičius: „Kuo mes buvome pranašesni už JAV „Svajonių komandą“? Nusiteikimu ir dvasia. Meistriškumu, be abejo, jie buvo pranašesni už mus. Jei iki olimpiados būtume prieš juos žaidę 10 ar 15 kartų, gal ir būtume išsiugdę norą įveikti ir juos. Bet tuomet mums buvo svarbu tiesiog pabūti su jais, pamatyti, susipažinti su savo dievukais, kuriuos buvome matę tik iš toli arba tik girdėję apie juos. Tas jausmas, kai visi sustojome kartu ir fotografavomės, buvo nepakartojamas. Jautėme, kad esame tikri krepšininkai“.

A.Sabonis: „Mes nebuvome pranašesni žaidimu, tačiau širdimi ir noru“.

Kam filmas skirtas – Lietuvos ar užsienio žiūrovui?

V.Chomičius: „Manau, ir užsieniečiams, ir lietuviams aktualus šis filmas. Ypač tiems, kurie labiau atitolę nuo lietuvybės ir daugiau galvoja apie save. Tuo pačiu tai žinutė pasauliui, kad visuomet reikia palaikyti teisingus judėjimus ir eiti kartu, nesvarbu – maža ar didelė tauta“.

Š.Marčiulionis: „Tai viena iš esmių. Mūsų trys milijonai ir mes visuomet norime, parodyti pasauliui, kaip mes gyvename, ką mes jaučiame. Duok dieve, kad jiems pavyktų parduoti autorines teises ir filmas būtų parodytas JAV kino teatruose. Jis pasiektų tokią auditoriją, kokios joks filmas apie Lietuvą dar nebuvo pasiekęs. Be to, filmą pamatys Europa, Azija. Turime įnešti naują bangą pristatydami save pasauliui. Viduje mes save nuvertiname, vadiname save tokiais ir anokiais, bet pasauliui atrodome kitokie. Turime patys taisyti nuomonę apie save“.

A.Kubilius: „Manau, visų pirma jis turės didelį pasisekimą Lietuvoje. Be to, pasauliui papasakos Baltijos šalių ir Lietuvos istoriją, įpintą į savotišką karuselę. Joje – ir krepšinis, ir nepriklausomybė, ir okupacija, ir vargas okupacijos laikais. Labai jautriai ir taikliai perteikta didelė dalis mūsų skausmingos istorijos, kuri atvedė ten, kur dabar esame. Nuo tremties iki SSRS griūties ir mūsų pergalės olimpiadoje“.

Kaip į filmą reaguos Rusijos žiūrovas?

V.Chomičius: „Rusai tokie patys žmonės kaip ir visi kiti. Skirtumus sudaro tik politika, diktuojama vienoje ar kitoje šalyje. Manau, rusus šis filmas taip pat sujaudins. Juk tuomet griuvo ne rusų tauta, o santvarka. Žinote, dirbdamas Rusijoje netgi pastebiu, kaip pastaruoju metu rusai patys vis labiau pradeda suvokti save kaip tautą, o ne tik kaip didelę valstybę. Pavyzdžiui, anksčiau rusai niekad himno negiedodavo, tik stovėdavo. Jie taip pat pradėjo jausti nacionalinį vieningumą, todėl, manau, filmas bus suprastas ir Rusijoje“.

Š.Marčiulionis: „Nežinau. Manau, Rusijos atžvilgiu tai teisingas filmas. Aleksandrą Gomelskį mes gerbėme. Buvome viena komanda, kuri kovojo už vienokią vėliavą, pasikeitė mąstymas, galimybės ir kovojome už kitą. Nemanau, kad rusai filmą įvertins neteisingai ar jausis užgauti“.

A.Kubilius: „Nesiimčiau spręsti. Tai yra tiesa apie tai, kas vyko nuo pat XX a. vidurio ir ypač paskutiniais amžiaus dešimtmečiais“.

Scanpix/RIA Novosti nuotr./Žalgirio ir CSKA kovos lietuviams reiakė daugiau nei sportą
Scanpix/RIA Novosti nuotr./„Žalgirio“ ir CSKA kovos lietuviams reiškė daugiau nei sportą

Ką nutylėjo filmas?

Š.Marčiulionis: „Tai viena serija iš kokių 25, kurias būtų galima sukurti. Kaip mes gyvenome, kaip jautėmės, kaip kovojome, kaip konkuravome, kaip mokėmės... Be to, buvo nufilmuota, kaip daug žmonių kalba apie Lietuvą. Pau Gasolis, Yao Mingas, kiti. Tai nesutilpo į filmą. Yra daug dalykų, kurių filmas nepalietė, bet paliesta pati esmė. Viskas buvo daroma dėl tikslo. Nepaisant jokių aplinkybių, tikslas buvo vienas – tautai parvežti olimpinį medalį. Tai nemarus dalykas, kurio niekaip nepaneigsi“.

V.Landsbergis: „Buvo nemaža kovų, kad mūsų sportininkai galėtų dalyvauti Barselonos olimpiadoje. Lietuva buvo blokuojama nuo dalyvavimo. Ir viliojama. Pats buvau įtrauktas į tas viliones. Į Vilnių važiuodavo Rusijos funkcionieriai, kurie aiškindavo, kad sportininkams daug geriau žaisti su laiminčia komanda ir gauti aukso medalius. Be to, buvo siūlomos geresnės treniruočių sąlygos. „O ką Lietuva duos?“, – klausė.

Ignoruoti fizinę kančią, nešlubuoti, nesuklupti ir neaimanuoti. Štai tokiu būdu yra laimima. To moko filmas, sakė V.Landzbergis

Jie siekė, kad lietuviai žaistų tuometinėje Nepriklausomų valstijų sandraugos komandoje. Joje buvo du latviai ir vienas estas, bet nė vieno lietuvio. Noriu pabrėžti: tai buvo pačių sportininkų sprendimas. Žinoma, mes, sporto ir valstybės vadovai, taip pat nepritarėme, bet pirmiausia tai buvo jų pačių apsisprendimas. Galėjo kiekvieną atskirai vilioti, bet suvilioti nebuvo įmanoma. Šis momentas buvo svarbus, kaip ir trukdymai, kuriuos reikėjo įveikti. Mums sakydavo, kad per vėlai pateikėme paraišką dalyvauti olimpiadoje, todėl dalyvauti mums neleis. Galiausiai Tarptautinis olimpinis komitetas (IOC) turėjo padorumo ir tarsi padarė išimtį. Nors tai nebuvo išimtis. Mūsų paraiška buvo seniai paduota, tiesiog IOC, ko gero jausdamas spaudimą, neskubėjo mūsų priimti“.

Filmas – mokomoji medžiaga jaunimui?

V.Landsbergis: „Be abejo, taip. Tai be galo stipri mokomoji medžiaga. Mokyti reikia ne tik driblingo ar metimo. Mokyti reikia ir atkaklumo, drausmės, susitelkimo. Tie vyrai buvo susitelkę tikslui. Žinojome, kad A.Saboniui su koja labai blogai, ir vargu, ar jis ištemps iki galo. Bet jis žaidė iki paskutinės akimirkos, o paskui nepajėgė išeiti atsiimti bronzos medalio. Reikia suvokti, kokia buvo to vyro valia. Ignoruoti fizinę kančią, nešlubuoti, nesuklupti ir neaimanuoti. Štai tokiu būdu yra laimima. To moko filmas.

Kaip ir to, kad tu turi žinoti, kam tu gyveni, kam atstovauji. Įvairios vilionės visuomet bus. Galima daug kur važinėti, kad užsidirbtum pinigų – toks gyvenimas. Bet kiek problemų vėliau turėdavome bandydami sutelkti visus geriausius krepšininkus, išsibarsčiusius po pasaulį, į Lietuvos rinktinę. Būdavo įvairiausių pasiteisinimų. Būdavo šiek tiek kartu, kad nebeliko tokios visuotinės dvasios kaip 1992-aisiais“.

Š.Marčiulionis: „Man svarbu, kad mano vaikas suprastų, apie ką mes kalbame. Kas ten darėsi. Tai buvo dramatiška, bet tikra. Tai buvo toks polėkis, kokio dabar nėra. Lietuvybė dabar nesuvokiama taip, kaip tuomet“.

A.Kubilius: „Šios kartos krepšininkai gali būti pavyzdžiu. Lietuvai visuomet reikia didelės svajonės, didelės ambicijos ir gebėjimų pasiekti tokių pergalių, kuriomis galėtume visi džiaugtis“

1992 olimpinių žaidynių pusfinalis: JAV – Lietuva:

1992 m. olimpinių žaidynių mūšis dėl bronzos: Lietuva – NVS:

Apdovanojimų ceremonija (I dalis):

Apdovanojimų ceremonija (II dalis, medalių įteikimas lietuviams):

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie 24sek