Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Dovydas Redikas: „Džiaugiuosi už mus palaikiusius iki paskutinės sekundės, nes nepalaikiusių buvo daug“

Sutiktuvių akimirka
Luko Balandžio nuotr. / Sutiktuvių akimirka
Šaltinis: 15min
0
A A

Randas antakyje Dovydui Redikui primins, koks sudėtingas buvo paskutinis Europos jaunimo krepšinio čempionatas Slovėnijoje. Nukirptas tinklelis – pataikytus sudėtingiausius metimus, o auksinis medalis – maloniausią triumfą jaunimo turnyruose.

„Tai nebuvo graži situacija, atvėrė man taupyklę, – kalbėdamas apie septyniomis siūlėmis susiūtą antakį šypsojosi D.Redikas. – Vis dar skauda.“

Žaizda gynėjo veide atsivėrė rungtynėse su Turkijos komanda, kai krepšininkas susidūrė su varžovu ir buvo nugabentas į ligoninę.

Iki minėto mačo savojo žaidimo neradusi Lietuvos dvidešimtmečių rinktinė sutriuškino varžovus, o vėliau sėkmingai peršoko tris barjerus – ketvirtfinalį, pusfinalį ir finalą.

Pastarajame Kazio Maksvyčio treniruojama komanda 50:49 nukovė Prancūzijos bendraamžius. 1992 m. gimę žaidėjai iškovojo penktą aukso medalių komplektą.

Liublianoje vykusiose pirmenybėse vienas Lietuvos rinktinės lyderių D.Redikas vidutiniškai pelnydavo po 8,9 taško, atkovodavo po 2,4 kamuolio, atlikdavo po 3 rezultatyvius perdavimus ir perimdavo po 2,1 kamuolio.

– Dovydai, tinklelis ant jūsų kaklo kabo vis dar nuo vakar? – žurnalistai paklausė D.Rediko.

– Kabo nuo vakar. Buvo šlapias, bet jau tapo sausas. Po kiekvieno čempionato stengiuosi pasiimti tinklelį, daug turiu jų namie. Tinkleliai man tam, kad namai būtų gražesni, kad nereikėtų kabinti paveikslų.

– Ar dėl jo reikėjo pakovoti su komandos draugais?

– Nereikėjo. Pirmas pasiėmiau žirkles, kopiau ant lanko ir viskas. Jau visi žino. Ne pirmą kartą tai darau. Ne tik rinktinėje, bet ir įvairiuose turnyruose. Niekas nepriekaištauja. Kartais kažkas nubėga ir nusikerpa pirmą tinklelį, tad pasiimu antrą. Šį kartą taip pat pasiėmiau antrą.

– Kuo išskirtinis penktasis aukso medalis?

– Šios pirmenybės pačios laimingiausios, kadangi žaidėme be lyderio Jono Valančiūno. Paskutinės rungtynės pirmą kartą buvo vertos finalo vardo. Anksčiau finalus laimėdavome 10-20 taškų skirtumais. Paskutinėmis minutėmis būdavo tik pasilakstymas, o su prancūzais buvo nervų karas. Tai džiaugsmingiausios akimirkos, o auksas – laimingiausias. Buvo sunkių akimirkų, bet todėl ir esame komanda, nes sugebame išgyventi sunkumus, atsistoti ir pasiekti gerus rezultatus.

– Kas buvo sunkiausia?

– Kai pralaimėjome italams, slovėnams, kai pradėjome galvoti, ar kažką bandome pasiekti, o gal esame grybai? Po rungtynių su Turkija pamatėme, kad nesame silpni, tiesiog turėjome susiimti ir žinoti, kodėl atvažiavome. Turnyro pradžioje nežinojome, kodėl atvykome ir, ką ten veikiame.

– Pusfinalyje susitikote su Serbijos rinktine, kuriuos vyriausiasis treneris Aleksandras Džikičius yra jūsų atstovaujamo Vilniaus „Lietuvos ryto“ klubo vairininkas. Pačiam tai suteikė papildomą motyvaciją?

– Taip, bet stengiausi to nesureikšminti. Man buvo prestižinės rungtynės, viduje degiau. Gavosi taip, kaip gavosi. Svarbiausia, kad komanda laimėjo. Niekas negalės dėl nieko priekaištauti, nes laimėjome ir be J.Valančiūno.

– Ar kalbėjotės su A.Džikičiumi prieš mačą ar po jo?

– Nebuvo galimybės pasikalbėti, nes nebuvo laiko. Gyvenome skirtinguose viešbučiuose. Kai jie atsikėlė į mūsų viešbutį, tai tik su antruoju treneriu pasikalbėjome prieš susitikimą. Su A.Džikičiumi tik keliais žodžiais persimetėme.

– Po vieno metimo A.Džikičiui rėkėte beveik į veidą.

– Labai tikiuosi jis to neprisimins. Tai yra emocijos. Nesistengiau specialiai jam rėkti. Tuo metu taip pasitaikė.

– J.Valančiūnas minėjo skambinęs jums pirmajam. Kokie buvo draugo pirmieji žodžiai?

– Jis man rašė po ketvirtfinalio, pusfinalio. Sakė, jog džiaugiasi už mus. Paskutinėje žinutėje rašė: „Sveikinu, šaunuoliai. Myliu, jus, chebra.“ Skambinome jam, kalbėjome, jautėme Jono palaikymą. Džiaugiuosi už tuos, kurie mus palaikė iki paskutinės minutės. Nes tų, kurie mūsų nepalaikė, buvo daug. Internete nė nenaršėme, nes žinojome, kas ten rašoma. Neigiamos emocijos mus neigiamai paveikia. Džiaugiuosi už tuos, kurie tikėjo mūsų komanda. Jautėme mums svarbių žmonių palaikymą ir tai mums suteikė motyvaciją.

– Ką galėtumėte pasakyti jumis netikėjusiems žmonėms?

– Nieko jiems nereikia sakyti. Tegul sėdi, toliau rašo ir kritikuoja, o mes džiaugsimės.

– Neseniai riebiai išsireiškė televizijos komentatorius Linas Kunigėlis.

– Tegul ir užsikruša jie visi. Mes juos vadiname dročylkomis, tad tegul jie ir daro tai, ką daro. (juokiasi).

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Temos: 1 Dovydas Redikas
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie 24sek