Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

F.Arapovičius: „Krepšinis vis dar yra mano didžiausia meilė“

F.Arapovičius
zalgiris.lt / F.Arapovičius
Šaltinis: 15min
0
A A

Kauno „Žalgirio” komandoje per visą ekipos gyvavimo istoriją yra žaidęs ne vienas ir ne du užsieniečiai. Tačiau vienu iš visų laikų geriausių legionierių Kauno klube vis dar yra laikomas atviraširdis aukštaūgis Franjo Arapovičius, kuris prieš 13 metų pusantro sezono vilkėjo žaliai-baltus marškinėlius.

215 centimetrų ūgio vidurio puolėjo atvykimas į Kauną iš pradžių buvo vertinamas nevienareikšmiškai, o priežastys tam buvo suprantamos. Krepšininkas ilgą laiką žaidė Kroatijos Zagrebo „Cibona“ gretose, kuri itin svarbiuose mūšiuose dažnai kovojo būtent su „Žalgiriu“. F.Arapovičių žalgiriečių aistruoliai puikiai pažinojo, kadangi pastarasis Kauno klubui buvo pridaręs nemažai nemalonumų.

Nepaisant visos praeities, Franjo greitai įrodė – senieji mūšiai nebeturi reikšmės. Atvykęs į Lietuvą kroatas iškart užvertė šį istorijos puslapį ir skrupulingai stengėsi dėl buvusių varžovų komandos, už ją atiduodamas visas jėgas ir širdį. Matydami tokį aukštaūgio pasiaukojimą „Žalgirio“ sirgaliai to tiesiog negalėjo praleisti pro akis. Akimirksniu jis tapo „savu“, o neilgai trukus užsitarnavo ir „milžino su didele širdimi“ etiketę.

Nors nuo legendinio 1997-1998 m. sezono prabėgo nemažai laiko, F.Arapovičius puikiai prisimena „Žalgirį“, Kauną, komandos gerbėjus ir kartu pasiektas pergales. „Lietuvoje praleistas laikas vis dar yra vienas maloniausių prisiminimų gyvenime. Kartu su „Žalgiriu“ iškovojome pirmą rimtą trofėjų Europoje – Europos taurių laimėtojų taurę (vėliau – Saportos taurė - Red.) ir prasiskynėme kelią į Eurolygą. Man buvo didelė garbė būti viso to dalimi. Išties dėkoju žmonėms Lietuvoje, kurie mus palaikė, ir, žinoma, didelis „Ačiū“ nuo manęs klubo atstovams.“

„Pranas“, kaip F.Arapovičių vadino „Žalgirio“ aistruoliai, kelias paskutiniąsias rungtynes už žaliai-baltus žaidė sulaužyta ranka. Tai tik dar kartą įrodė aukštaūgio atsidavimą Kauno ekipai. Šią situaciją žaidėjas puikiai prisimena ir dabar: „Krepšinis yra ir visada buvo mano gyvenimas. Nuo to manęs sustabdyti negalėjo niekas. Visada norėjau daryti tai, ką labiausiai myliu. Džiaugiuosi, kad turėjau tokį šansą. Prisimenant tą situaciją, bijojau tik vieno – jog teisėjai neuždraustų rungtyniauti su gipso įtvaru. Tiesa, šiais laikais tikriausiai būtų naivu tikėtis kažko panašaus – laikas bėga ir viskas keičiasi. Šiomis dienomis pinigai krepšinyje ir visame sporte atlieka vis didesnį ir didesnį vaidmenį“.

Baigęs krepšininko karjerą F.Arapovičius pasuko į politiką. Tiesa, kaip pripažįsta jis pats – tik tam, kad gintų sporto interesus ir padėtų sudaryti kuo geresnes sąlygas sportuoti Kroatijos vaikams.

„Praėjusiais metais aš buvau Kroatijos sporto mokyklų asociacijos prezidentas. Šiuo metu dirbu sporto direktoriumi verslo ir vadybos mokykloje „Libertas“ Zagrebe. Tačiau baigęs krepšininko karjerą paragavau ir politikos duonos – buvau išrinktas į Kroatijos parlamentą (buvo HDZ partijos atstovas - Red.). Ten praleidau keturis metus“, - pasakojimą apie gyvenimo etapą politikoje pradėjo buvęs žalgirietis.

„Vienintelė priežastis, dėl kurios pasirinkau šį kelią – norėjau padėti Kroatijos sportui ir pakelti bendrą sporto industriją į kiek aukštesnį lygį nei ji buvo tuo metu. Noras ir darbas nenuėjo veltui – reikia pripažinti, tikslas buvo pasiektas labai sėkmingai ir Kroatijos sporto sistemoje įvyko daug teigiamų permainų. Pagaliau buvo atskirtos trys sporto disciplinos: mėgėjų, profesionalų ir paprastų mokyklų“, - tęsė F.Arapovičius.

Daugeliui krepšinio gerbėjų įstrigo socialinis ir sporto projektas, pavadinimu „1000 krepšinio aikštelių Kroatijai“. Vienas pagrindinių šios pagirtinos akcijos organizatorių ir iniciatorių buvo būtent Franjo.

„Mūsų planas buvo atnaujinti krepšinio aikšteles ir pakeisti krepšius. Norėjome paskatinti vaikus ir paauglius žaisti krepšinį kiekvienoje Kroatijos mokykloje. Šis projektas buvo sėkmingai įgyvendintas ir tuo labai džiaugiamės. Turėjome tikslą skatinti kuo daugiau vaikų užsiimti sportu, sveiku gyvenimo būdu. Neabejoju, jog krepšinis yra kur kas geresnis laiko praleidimo būdas nei kompiuteriai, barai, narkotikai.“

F.Arapovičius visiškai nesigaili to, jog savo kailiu patyrė, kas yra politika: „Tai buvo išties gera, naudinga ir prasminga patirtis. Jaučiausi pagerbtas, kad mane išrinko į parlamentą. Žinoma, tai ne vien šviesūs prisiminimai, tačiau visur yra tiek teigiamų, tiek neigiamų dalykų. Vertinant apskritai, tai buvo puiki patirtis. Tiesa, lyginti krepšinio ir politikos – tiesiog neįmanoma. Krepšinį aš mylėjau ir juo mėgavausi, o politika – tai jau darbas“.

Buvęs Kroatijos rinktinės narys krepšinį pradėjo žaisti neįprastai vėlai. Tačiau tai jam nesutrukdė aikštelėje pasiekti aukštumas, kurių galėtų pavydėti net ir geriausi planetos krepšininkai.

„Gyvenau ir augau kaime, netoli Moštaro miesto Bosnijoje. Sąlygų žaisti krepšinį ten tiesiog nebuvo. Krepšinio treniruotes pradėjau lankyti Zagrebe, būdamas 17 metų. Pradžioje per dieną dirbdavau po aštuonias ar net dešimt valandų, be jokių laisvadienių ar atostogų. Man tobulėti padėjo net keturi treneriai. Toks intensyvus grafikas – dėl prarastų metų. Tačiau spėjau pavyti kitus ir įšokti į benuvažiuojantį traukinį“, - su nostalgija pirmuosius žingsnius krepšinyje prisiminė aukštaūgis.

Pirmą kartą su „Žalgiriu“ aikštelėje, žinoma, priešingoje barikadų pusėje, F.Arapovičius susidūrė legendinėse „Cibona“ - „Žalgiris“ akistatose, Draženo Petrovičiaus ir Arvydo Sabonio laikais. „Tai buvo privilegija ir didelis įvertinimas, kad galėjau žaisti kartu su tokiais krepšininkais. Mano nuomone, būtent šie du žaidėjai yra visų laikų geriausi Europos krepšininkai.“

Franjo tikriausiai būtų sunku suskaičiuoti visus per savo profesionalo karjerą iškovotus titulus. Tačiau nekyla abejonių, jog be Eurolygos bei Europos taurių laimėtojų taurės tarp didžiausių karjeros pergalių yra ir pasiekimai olimpinėse žaidynėse.

„Per savo karjerą teko žaisti dvejuose olimpiadų finaluose. Seule 1988 m. bei Barselonoje 1992 m. Tiesa, mano komandai finaluose nelabai sekėsi, nes varžovai buvo itin galingi. Tai Sovietų Sąjungos rinktinė, kurią į priekį Seule vedė pats A.Sabonis, ir „Svajonių komanda“ JAV Barselonoje. Taip, atstovaujant rinktinei tai buvo mano didžiausios tarptautinės pergalės – vis tik nusileidome tik itin galingiems ir fantastiška komplektacija pasižymėjusiems varžovams“.

F.Arapovičius yra ne tik itin gerbiamas asmuo savo ir kitose šalyse, bet ir laimingas tėvas: „Esu jau daugiau nei 20 metų vedęs savo žmoną Nataliją. Ji yra tiesiog nepakartojama! Mano duktė Matea šiuo metu mokosi koledže, o sūnus Marko – aukštojoje mokykloje. Negalime pamiršti ir mūsų dviejų katinų – Micko ir Slavko. Turime namą Zagrebe.“

Gali būti, jog Arapovičių dinastijos pavardę krepšinio aikštelėse dar išgirsime. Franjo sūnus žaidžia krepšinį ir tai daro pakankamai sėkmingai.

„Taip, tai yra tiesa. Marko taip pat yra aistringas krepšininkas. Jei jis ir toliau tam atiduos visą save, stengsis ir mylės krepšinį, manau, jis turi neblogų galimybių tapti puikiu krepšininku. Aš jį tikrai visada palaikysiu“, - savo sūnumi džiaugėsi F.Arapovičius.

Nors nuo tų laikų, kai Franjo pats kiekvieną dieną liedavo prakaitą krepšinio aikštelėse, praėjo nemažai laiko, buvęs žalgirietis nepamiršta Eurolygos ir „Žalgirio“.

„Krepšinis vis dar yra mano didžiausia meilė. Kauno „Žalgiris“ šį sezoną turi labai talentingą komandą ir gali pasiekti gerų rezultatų. Aš linkiu kauniečiams tik viso to geriausio. Duosiu ir patarimą iš savo pusės – ir toliau dirbkite su jaunimu, nes tai – Jūsų šalies ateitis.“
 

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Temos: 1 Meilė
Parašykite atsiliepimą apie 24sek