Fiasko Lietuvos rinktinė patyrė dar grupės varžybose. Dvidešimtmečiai pralaimėjo vokiečiams ir ukrainiečiams, nepateko į kitą etapą ir buvo priversti grumtis tik dėl 13–16 vietų. „Pirmąsias rungtynes lyg ir gerai sužaidėme, o po to gavome smūgį žemiau juostos. Vėliau teko kautis dėl paskutiniųjų vietų, reikėjo žūtbūt atsilaikyti. Nebuvo lengviau nei žaisti ketvirtfinalį, pusfinalį ar finalą. Žaidėme krepšinį, stengėmės, kaip mokėjome, taip ir sužaidėme“, – savo auklėtinių pasirodymą įvertino M.Linartas.
– Galbūt prasto pasirodymo priežastys slypėjo pasiruošime, galbūt psichologiniuose dalykuose?
– Viskas susidėjo. Pasiruošimas buvo sklandus. Tos draugiškos rungtynės buvo įtemptos, jas laimėjome. Žinote, devyniolikmečiai puikiai sudalyvavo pasaulio čempionate ir krepšininkams atrodė, kad jei aš esu lietuvis, tai krepšinį žaidžiu geriau nei ukrainietis.
– Ar čempionate buvo lūžio rungtynės, lūžio diena?
– Taip, antroji. Trečią dieną mūsų laukė vokiečiai, su jais buvo sunku žaisti. Kovojome iki galo. Jie žaidė gerai. Jie ir nugalėjo.
– Kurie žaidėjai nesužaidė taip, kaip jūs tikėjotės?
– Kadangi užėmėme keturioliktą vietą, nesužaidė nė vienas. Buvo tokių, kurie atidavė visas jėgas, bet to nepakako.
– Kokių priekaištų turite sau?
– Užėmėme keturioliktą vietą, o ta vieta netenkina Lietuvos. Visuomet visi priekaištai tenka treneriui.
– Galbūt jums pritrūko patirties?
– Iš penkiolikos karjeros metų tik pusantrų nedirbau vyriausiuoju treneriu. Jei kalbant apie paskutiniuosius metus, tuomet vadinasi nei devyniolikmečiai, nei aštuoniolikmečiai neturi trenerio.
– Jūsų auklėtiniai buvo užrietę nosis?
– Ne iki galo susikaupę buvome, trūko koncentracijos ir, žinoma, koją pakišo komplektacija.
– Ši komanda tik tiek ir galėjo pasiekti, ar galėjo pasiekti daugiau?
– Dėl aukščiausių vietų žaidė tos komandos, kurios sukomplektavo sudėtį iš visų geriausių žaidėjų. Tie, kas susivežė geriausius krepšininkus, ir kovojo dėl aukščiausių vietų, o tos komandos, kurios atvažiavo nukraujavusios, tokios kaip Turkija, Serbija, Kroatija, tai ir žaidė ten, kur ir turėjo žaisti.
– Ko trūko be Jono Valančiūno?
– Vidurio puolėjas yra labai svarbi pozicija. Galbūt Jono vieno ir būtų pakakę.
– Šešerius metus praleidote su šia karta. Kas toliau? Kokie tolesni jūsų planai?
– Nežinau dar. Šiuo metu tikrai nežinau.
