Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Gintaras Krapikas: „Žalgiris“ man – visam gyvenimui"

Gintaras Krapikas
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr. / Gintaras Krapikas
Šaltinis: sportas.info
0
A A

Liepos 4-ąją 50 metų jubiliejų atšventęs Gintaras Krapikas krepšinį žaidė du dešimtmečius. Bet tik dviejuose klubuose: Kauno „Žalgiryje“ ir Vokietijos „Iserlohn“

Kalbėdami su krepšinio legenda negalėjome to prieš mėnesį sukakusio jubiliejaus nepaminėti. Kalbėjomės apie jaunystę ir apie dabartį. Bet daugiausia – apie „Žalgirį“.

– Kiek iš tų 50-ies metų  žaidėte krepšinį?

– Kiek save atsimenu. O pradėjau sporto mokykloje nuo dešimties. Vadinasi – 40 metų.

– Kaip pradėjote? Kas pastūmėjo?

– Lietuvoje postūmių pradėti žaisti krepšinį labai daug. Čia viskas apie jį sukasi. Pradėjau nuo dešimties, nes nuo penkerių  ar septynerių niekas nepriimdavo. Minimalus amžius, kad patektum į sporto mokyklą, buvo 10 metų. Tad teko prieš tai ir lengvąją atletiką, ir futbolą išbandyt. Nes į tas sporto šakas priimdavo jaunesnius. Trejais metais vyresnė sesuo taip pat lankė krepšinį. Ji mane ir timptelėjo į šią sporto šaką. Nors aš ir futbolą, ir lengvąją atletiką lankydamas žinojau, kad kai tik bus galima – eisiu žaisti krepšinio.

– Ir svajojote patekti į „Žalgirį“?

– Be abejo. Tik tada ta svajonė ir atrodė tiesiog svajonė. Nerealizuojama. O vienuoliktoje klasėje į Kretingą atvažiavo „pirkliai“  ir pakvietė vykti į „Žalgirio“ dublerius. Tiesa, prieš keturias savaites buvo atvykę ir Vilniaus „Statybos“ „pirkliai“. Kvietė atvažiuoti studijuoti į Vilnių. Bet vis dėlto maniau pabaigti mokyklą Kretingoje, o po to važiuoti studijuoti į Kauno kūno kultūros institutą. Įvyko kitaip. Kai gavau pasiūlymą iš Kauno, ten nuvykau dar gruodžio mėnesį, po pirmo vienuoliktosios klasės trimestro.

– „Žalgiryje“ užsibuvote ilgai...

– Aš  sakyčiau: „Žalgiris“ man – visam gyvenimui. Iki dabar. Ir dar liks toliau. Esu žalias nuo apačios iki viršaus. Ir nesvarbu, kur dirbu. Taip, dirbdamas kitur, atsiduosiu kitam klubui. Bet yra vidinė meilė „Žalgiriui“. Ir šito niekas nepakeis.

– Kas ten buvo tokio puikaus?

– Mums, viena vertus, pasisekė, kita vertus, – ne. Nepasisekė  iš finansinės pusės. Mes gavome daug gerų kvietimų iš užsienio, tačiau negalėjome išvažiuoti užsidirbti tarybiniais laikais. O pasisekė, kad iš tiesų tai buvo „auksinė“ „Žalgirio“ komanda. Ji buvo labai pajėgi ir vieninga. Po tiek kartu praleistų metų mes buvome tiek apsišlifavę, kad nereikėjo kalbėti, jog vieni kitus suprastume. Tai buvo nuostabus laikas. Tai buvo žaidėjai, kurie mokėjo siekti rezultato, sportuoti taip, kaip reikia, bet ir švęsti taip, kaip reikia... Tų švenčių negalima nepaminėti. Tai mus irgi vienijo. Vienas kitą pažinojome geriau, negu pažinojo žmonos... Man tas laikas – nepamirštamas.

– Ar galite komandos draugus pavadinti asmeniniais draugais? Ar iki šiol išliko draugiški santykiai?

– Aš  vienu metu viešbučiuose visur gyvenau su Arvydu Saboniu, po to –  su Algirdu Braziu. Tos draugystės išliko iki šiandien. Tik galbūt tiek dažnai nesimatome. Ne, visi dvylika nebuvome artimi draugai. Kiekvienas turėjom artimesnių draugų ir tokių, su kuriais mažiau bendravom. Apskritai – „Žalgiris“ buvo labai geras kolektyvas, kurio mums jau tais laikais daugelis pavydėjo.

– Labiausiai nesugyvenote su CSKA?

Tų švenčių negalima nepaminėti. Tai mus irgi vienijo. Vienas kitą pažinojome geriau, negu pažinojo žmonos... – Mūsų  asmeniniai santykiai su jais buvo normalūs. Ir dabar puikiai sutariame susitikę su Sergejumi Tarakanovu, Andrejumi Lopatovu ar Vladimiru Tkačenka. CSKA buvo SSRS rinktinė, surinkta į vieną klubą ir visada dominuojanti. Tas konfliktas buvo labiau sportinis principas. Labiau nesugyvenome su Zagrebo „Cibona“. Su jais mūsų santykiai tais laikais buvo labai specifiniai... Žodinių aiškinimųsi ten jau nelabai būdavo. Jeigu reikia – sprendi, taip, kaip Sabas per Čempionų taurės finalą... Nes jie nuolat provokuodavo. O mes nutarėme, kad jiems „vaizduoti“ neleisim.

– CSKA buvo sąjungos rinktinė. Bet iš  lietuvių ten yra žaidęs tik Rimas Kurtinaitis. Lietuvių  nekvietė?

– Visus mūsų komandos žaidėjus kvietė. Po Europos jaunimo čempionato, kur mes tapome nugalėtojais, man tada buvo 19-a, jau tada kvietė į CSKA su konkrečiais pasiūlymais. Bet man ir kitiems mūsų vyrams tai buvo neįmanoma. Palikti Kauno „Žalgirį“, išeiti kitur, o ypač – į CSKA... Bent man tai būtų išdavystė.

– Bet į Vokietiją žaisti išvažiavote...

– Man tada jau buvo 29-eri. Dar tarybiniais laikais mus ten kvietė. Važiuodavom į draugiškus turnyrus. O Lietuvoje – 1990-aisiais buvo labai nestabili situacija. Turėjau du mažus vaikus: sūnui –  treji, dukrai – dveji metukai. Vokietijoje buvo visai kitaip: solidi šalis, geros sąlygos šeimai. Nemaniau, aišku, kad ten, kaip ir „Žalgiryje“, išbūsiu 10 metų.

– Iki dabar Vokietiją laikote savo namais?

– Nuo 1990-ųjų šeima visą laiką gyvena Vokietijoje. O aš – ten, kur dirbu. Tai sunku. Bet tai ką – sėdėt namie ir neturėti darbo? Vokietijos krepšinio pakraipa serbiškai amerikietiška. Čia treneris arba serbas, arba amerikietis.

– Kodėl kartu nesiimate ir šeimos? Kad ir į tą patį „Žalgirį“, kurio treniruoti atvykote, baigęs žaidėjo karjerą?

– O kur garantija – kiek laiko treneris ten ar kitur dirbs? Atsivežu  šeimą į Lietuvą, o po pusės metų „Žalgiris“  mane atleidžia. Ką tada daryt? Vėl kitur važiuoti? Nepritampysi vaikų iš vienos mokyklos į kitą. Reikia jiems ko nors stabilaus. Dabar, kol dar vaikai studijuoja, kol jiems dar reikia kokios nors pagalbos, gyvenam Vokietijoje. Po to, kai jie pradės gyventi savo gyvenimus, galima bus apsispręsti, kur patraukti ir mums.

* * *

Gintaras Krapikas

Karjera

Gimė  1961 m. liepos 6 d. Kretingoje.
Ūgis – 197 cm, lengvasis kraštas.
1980–1990 m. žaidė Kauno „Žalgiryje“.
1990–2000 m. žaidė „Iserlohn“ (Vokietija).
2000–2006 m. „Žalgirio“ trenerio asistentas.
2006–2008 m. Kazanės „Uniks“ (Rusija) trenerio asistentas.
2008–2009 m. „Žalgirio“ vyriausiasis treneris.
2010–2011 m. Kėdainių „Nevėžio“ vyriausiasis treneris.
Nuo 2011 m. – Mariupolio „Azovmaš“ (Ukraina) trenerio asistentas.
2002–2006 m. Lietuvos rinktinės trenerio asistentas.

Laimėjimai

1985, 1986, 1987 m. SSRS čempionas.
1986 m. tarpžemyninės W. Joneso taurės laimėtojas.
2001, 2003, 2004, 2005 m. Lietuvos krepšinio lygos čempionas.
2005 m. Baltijos krepšinio lygos (BBL) čempionas.
1992 m. Barselonos olimpinių žaidynių bronzos medalių laimėtojas.
1995 m. Europos vicečempionas.
 

sportas.info
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie 24sek