Nedalyvauja Latvijos pirmenybėse
– Niekam ne paslaptis, kad esate labai ambicingas treneris. Naujasis darbas Latvijoje pateisina jūsų karjeros lūkesčius?
– Nesu iš tų trenerių, kurie geriau sėdės be darbo nei dirbs su vidutinio lygio komanda. Žinoma, norėjau tapti Eurolygos klubo strategu ir derėjausi su Valensijos ekipa, bet likimas mane atvedė į Rygą. Nesmerkiu trenerių, kurie priima tik Eurolygos komandų pasiūlymas. Darbas su negarsiais ir jaunais klubais atima daugybę nervų ir nesuteikia tiek malonumo, kaip dirbant su aukščiausio meistriškumo krepšininkais.
– Kodėl tuomet sutikote prisidėti prie Rygos VEF ekipos?
– Pagrindinė mano sąlyga buvo ta, kad komanda žaistų Eurolygoje arba Europos taurėje. Mūsų klubas netgi buvo gavęs 30 tūkstančių eurų, kad galėtų dalyvauti Eurolygos atrankoje. Vis dėlto mes priėmėme sprendimą atsisakyti šios galimybės, bet neprarasti kitos – nemokamai dalyvauti Europos taurėje. Vargu ar būtume tapę vienais iš dviejų laimingųjų tarp keturiolikos ekipų, užtat dabar labai džiaugiamės, kad galime rungtyniauti Europos taurėje.
– Tiesa, kad jūsų vadovaujama komanda atsisakė žaisti Latvijos krepšinio pirmenybėse?
– Latvijos čempionate kol kas žaidžia tik mūsų dublerių ekipa. Paprasčiausiai nespėtume rungtyniauti keturiose lygose: Europos taurėje, Baltijos krepšinio, Vieningojoje krepšinio lygose bei Latvijos čempionate. Kauno „Žalgiris“ praėjusiais metais pabandė ir matėte, kas iš to išėjo. Turėjome ko nors atsisakyti, nors sezono pabaigoje planai galbūt pasikeis.
Susikirto tėvo ir sūnaus keliai
– Pažįstant jus kaip trenerį galima spėti, kad VEF laukia ryžtingi žaidimo stiliaus pokyčiai?
– Be jokios abejonės. Iki šiol VEF žaidė kitokį krepšinį, daugiau laikėsi taktikos „bėk ir mesk“. Dabar mes daugiau laiko skiriame gynybai, taktinėms schemoms, tobuliname individualius ir pozicinius veiksmus. Negalime žaisti kaip Brazilijos futbolo rinktinė, kai mums įmes, kiek pajėgs, o mes – kiek norėsime. Manau, kad iki Naujųjų metų komanda stos prieš žiūrovų teismą būdama optimalios formos ir išsiskirs geru žaidimo braižu.
– Vadinasi, komandos sudėtimi esate patenkintas?
– Ne, nesu. Pats prisidėjau prie komplektavimo, peržiūrėjome daug žaidėjų anapus Atlanto, tačiau klubo finansinės galimybės yra labai ribotos. Du žaidėjai, kurių norėjome, liko antrojoje NBA lygoje, o kitus bandysime auginti patys. Daugeliui jų nepriimtina mano krepšinio vizija, tačiau judame į priekį, tobulėjame.
– Jūsų ekipos žaidėjas Sandis Valtersas yra puikiai jums pažįstamo krepšininko, o dabar klubo viceprezidento Valdžio Valterio sūnus. Į komandą šis krepšininkas pakliuvo neatsitiktinai?
– Prie klubo S.Valteris prisidėjo ne tėčio ir ne mano iniciatyva. Jis yra vienas geriausių Latvijos krepšininkų, o Latvijos krepšinyje žaidėjų pasirinkimas nėra didelis. Nieko keista, kad tėčio ir sūnaus keliai susikirto.
– Jūsų ir sūnaus krepšininko Giedriaus keliai taip pat yra susikirtę.
– Ir ne taip, kaip būčiau norėjęs. Kartą sūnaus nepriėmiau į galutinį jaunimo rinktinės dvyliktuką. Jis nebuvo lyderis, tačiau jei tai būtų buvęs ne mano sūnus, komandoje jis tikrai būtų žaidęs. Kiti krepšinio specialistai nepritarė tokiam mano žingsniui, bet aš nenorėjau traumuoti sūnaus. Dar skaudesnę patirtį turėjau su dukra Laura. Ji – kalbų filologė, moka net keturias užsienio kalbas. Kai dirbau Kūno kultūros ir sporto departamente, mums labai reikėjo tokios specialistės, tačiau dėl viešųjų ir privačių interesų konflikto negalėjau priimti jos į darbą. Būtume priėmę kitą mums tinkantį darbuotoją, bet tokio Lietuvoje nebuvo.
Rūpinasi sergančia mama
– Dabar, kai dirbate Latvijoje, dažnai bendraujate su savo atžalomis?
– Mano ir vaikų ryšys labai artimas. Nuolat bendraujame, dažnai susitinkame tiek Lietuvoje, tiek Latvijoje. Stebiu sūnaus žaidimą „Kauno“ krepšinio komandoje. Apmaudu, kad jis turėjo tiek daug traumų, tačiau šį sezoną jaučiasi puikiai.
– Dažnai grįžtate į Kauną?
– Kiekvieną laisvą dieną. Juk nuo Rygos iki Kauno – vos 250 kilometrų, o ir kelias puikus. Turiu pasirūpinti savo mama, nuperku jai maisto, vaistų. Kai dirbau Vroclave, o mama gulėjo ligoninėje, daugiau nei pusę metų kiekvieną savaitę grįždavau į Lietuvą. Ir tuomet tekdavo važiuoti ne 250, o 850 kilometrų.
– Turėjote galimybę likti Lietuvoje ir vėl treniruoti Vilniaus „Lietuvos rytą“, bet jos atsisakėte.
– Esu žodžio žmogus. Tik politikai per metus sugeba pakeisti keturias partijas, o verslininkai už pinigus aukoti savo vertybes. Nelaikau savęs turtingu žmogumi, bet esu labai pareigingas. Kalbėjau su Jonu Vainausku, bet pasakiau jam, kad negaliu palikti komandos, negaliu mesti to, ką pradėjau. Panaši situacija su sostinės komanda buvo ir tuomet, kai dirbau Lenkijoje. Nors klubas buvo ant bankroto slenksčio, skęstantį laivą palikau paskutinis ir vėliau pusę metų sėdėjau be darbo. Jei kitą sezoną sulauksiu pasiūlymo iš „Lietuvos ryto“, neabejoju, kad jį svarstysiu.
Domisi buvusiais auklėtiniais
– Vadinasi, pykčio strėlių į „Lietuvos rytą“ nesate nukreipęs?
– Priešingai, prisiminimai apie šią komandą yra patys gražiausi. Dveji metai, praleisti Vilniuje, buvo maloniausi mano, kaip trenerio, karjeroje. Iki šiol palaikau ryšį su keletu žaidėjų, seku ekipos pasirodymą.
– Kodėl savo žaidimo neatranda krepšininkai, kurie jūsų komandoje griežė pirmaisiais smuikais?
– Na, matote, nėra gero ar blogo trenerio. Paprasčiausiai skiriasi jo požiūris, nuomonė apie buvusius mano auklėtinius. Artūras Jomantas buvo vienas geriausių žaidėjų, kokius tik esu turėjęs. Jis buvo mano varomoji jėga gynyboje, o dabartinis treneris juo taip nepasitiki. Kaip ir kol kas nepasitiki Martynu Gecevičiumi. Gal vaikinukas kažko nesupranta, gal nedirba gynyboje taip, kaip norėtų A.Trifunovičius.
– Martynas Gecevičius į duobę pateko dar per pasaulio krepšinio čempionatą.
– Krepšininkams, kaip ir komandoms, tokiuose čempionatuose svarbiausios pirmos kelerios rungtynės. Jei žaidi blogai, gali patekti į duobę ir iš jos nespėsi išsikapanoti. Taip nutiko Martynui, bet, ačiū Dievui, nenutiko Lietuvos rinktinei, kuri puikiai startavo čempionate. Jei Atlantos olimpinėse žaidynėse po dviejų pratęsimų būtume pralaimėję kroatams, kaip ir jie, būtume likę toli nuo medalių.
– Beje, be medalių likote ir su jaunimo rinktine 2006-aisiais Slovėnijoje, kai jūsų komandos lyderis buvo Martynas Pocius.
– Tų rungtynių, kai po dviejų pratęsimų pralaimėjome slovėnams ir nepatekome į pusfinalį, neužmiršiu nei aš, nei Martynas Pocius. Jis tame mače įmetė 34 taškus. Atidžiai seku šio žaidėjo karjerą. Jis turi viską, kad taptų tikra krepšinio žvaigžde. Lieka jam palinkėti stabilumo ir sveikatos.
– O ar dažnai sulaukiate padėkos iš pačių krepšininkų?
– Pamenu R.Butauto žodžius, kad pasisekė jam, o ne L.Kleizai, jog dirbo kartu. Vis dėlto visai neseniai sulaukiau Michailo Anisimovo skambučio. Nors „Lietuvos ryte“ beveik nedaviau jam žaisti ir su juo elgiausi labai griežtai, jis nuoširdžiai dėkojo man už visas pastangas, pamokas ir patarimus. Tai man buvo tikra staigmena.
Visa tiesa apie futbolą, alų ir pinigus
– Pakalbėkime apie laisvalaikį ir pramogas. Ar jau ragavote latviško alaus?
– Latvijoje alaus negėriau nė sykio. Su alumi draugauju tik vasarą (juokiasi). Alaus išgeriu daug, nes jis man yra svaigalas, bet aš nevartoju jokių stipriųjų gėrimų. Šią vasarą galėjau sau leisti atsipalaiduoti, laiką leidau sodyboje, medžiojau, žvejojau, mėgavausi pasaulio futbolo ir krepšinio čempionatais.
– Kurią komandą palaikėte per planetos futbolo pirmenybes?
– Visada palaikau Braziliją, bet šįkart sentimentus jaučiau ir Argentinai bei jos treneriui Maradonai. Dar prieš čempionatą prognozavau, kad į pusfinalį pateks olandai ir vokiečiai, o ir vieni, ir kiti namo išsiuntė mano mėgstamas komandas (šypsosi).
– Gal futbolą stebėjote su gerais bičiuliais, legendiniais Lietuvos futbolininkais?
– Visas mėgstamas sporto šakas žiūriu vienas. Su draugų kompanija nemokėčiau žiūrėti nei krepšinio, nei futbolo, nei rankinio ar lengvosios atletikos. Bet su V.Ivanausku, A.Narbekovu nuolat bendraujame ir, kai turime galimybę, visuomet susitinkame.
– Tiesa tai ar gandas, kad iššvaistėte visus per krepšininko karjerą uždirbtus pinigus?
– Ir netgi buvau įklimpęs į skolas. Kai buvau Kūno kultūros ir sporto departamento direktorius, nemokėjau vogti, o išleisdavau gerokai daugiau nei uždirbau. Buvo metas, kai man buvo įprasta per mėnesį išleisti 10 tūkstančių dolerių. Džiaugiuosi, kad iš klaidų pasimokiau ir pakeičiau požiūrį į finansinius reikalus. Dabar vėl jaučiuosi finansiškai stabilus, nors milijonų tikrai neuždirbu (šypsosi).
