Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Rimas Kurtinaitis apie Arvydo Sabonio traumas: „Tada niekas nemokėjo jų gydyti“

Rimas Kurtinaitis
Alfredo Pliadžio nuotr. / Rimas Kurtinaitis
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Du legendiniai Lietuvos krepšininkai – Rimas Kurtinaitis ir Arvydas Sabonis – visada buvo greta vienas kito. Šešerius metus jie abu vilkėjo Kauno „Žalgirio“ marškinėlius ir ne kartą parklupdė tuometinius didžiausius varžovus – Maskvos CSKA, kartu žaidė Madrido „Real“ klube. Abu šie žaidėjai gynė Lietuvos garbę kovodami rinktinėje ir iškovojo bene skambiausias šalies pergales.

Galbūt ir atsitiktinumas, tačiau jų vilkimų marškinėlių numeriai taip pat rikiavosi greta – 10 ir 11.

„Aš visada žaisdavau 10 numeriu, o Sabonis – 11. Ir mes visada kažkur atrasdavome tuos skaičius. Pamenu, važiuoja 10 troleibusas, jau aš jį rodau Arvydui. Kur toliau paėję matome namą pažymėtą 11 numeriu, jau man Arvydas jį rodo. Mes visur tuos du skaičius rasdavome.

Prieš Sabonio pasirodymą „Žalgiryje“, komandoje žaidė labai geras krepšininkas, aukštaūgis, tačiau po pirmosios Sabonio treniruotės „Žalgiryje“ jis iš komandos išėjo, nors jam buvo gal vos dvidešimt penkeri.

Buvo toks atvejis, kad nusipirkau namą, kurio numeris buvo 11, vėliau nusipirkau kitą namą – numeriu 11. Galiu pasakyti, kad mane šitas skaičius persekioja, bet mes visi suprantame, kad Arvydas – tai 11, o 11 – tai Arvydas. Manau, kad Sabonis ir šitas skaičius visada bus neišskiriami“, – dokumentiniame filme „Arvydas Sabonis. 11“ prisiminė R.Kurtinaitis.

Ką „Žalgiryje“ išgąsdino Sabas?

Pirmieji A.Sabonio ir R.Kurtinaičio susitikimai krepšinio aikštėje buvo skirtingose barikadų pusėse. 1980 metais Sabas savo karjerą pradėjo „Žalgiryje“, tuo pat metu R.Kurtinaitis apsivilko CSKA marškinėlius.

„1980 metai mums abiem su Arvydu buvo įsimintini. Jis pradėjo žaisti „Žalgiryje“, o aš – CSKA, nes turėjau atlikti karinę tarnybą. Jis buvo didžiulis talentas, todėl taip anksti savo karjerą pradėjo „Žalgiryje“, dar būdamas vos septyniolikos. Mums teko žaisti Sovietų Sąjungos pirmenybėse būnant skirtingose komandose, tada mes nugalėjome „Žalgirį“, bet jau po metų, kai ir aš pats prie jų prisijungiau, rezultatai pasikeitė“, – prisiminimais dalijosi R.Kurtinaitis.

zalgiris.lt nuotr./Arvydas Sabonis
zalgiris.lt nuotr./Arvydas Sabonis

Kuomet A.Sabonis pasirodė „Žalgiryje“, R.Kurtinaitis prisiminė, kad tai lėmė tam tikrus pasikeitimus komandoje. Sabo atėjimas į komandą kitiems žaidėjams leido suprasti, kad Lietuvos krepšinyje prasidėjo naujo talento era.

Manau, kad tuometinė sovietų medicinos sistema net nežinojo, ką reikia daryti, kai žaidėjas patiria tokias traumas kaip Arvydas. Kai mes pasakydavome, kad skauda Achilą, mums tiesiog suleisdavo vaistų į patį Achilą ir eidavome toliau žaisti.

„Prieš Sabonio pasirodymą „Žalgiryje“, komandoje žaidė labai geras krepšininkas, aukštaūgis, tačiau po pirmosios Sabonio treniruotės „Žalgiryje“, jis iš komandos išėjo, nors jam buvo gal vos dvidešimt penkeri. Jis išėjo ir niekas nežinojo, kodėl taip įvyko. Kai jį sutikau ir paklausiau, kodėl jis išėjo, sulaukiau tokio atsakymo: „Kai pamačiau, koks žmogus atėjo į „Žalgirį“, aš supratau, kad man čia nebėra ką veikti“.

Manau, kad šitas pavyzdys puikiai pasako, koks talentas jau savo karjeros pradžioje buvo Sabonis“, – negirdėtais faktais apie vieno žalgiriečio žodžius mįslingai filme „Arvydas Sabonis. 11“ prabils R.Kurtinaitis.

Kovos su CSKA ir nešventinis banketas

Baigęs savo karinę tarnybą, R.Kurtinaitis sugrįžo į „Žalgirį“. Dabar R.Kurtinaitis neslepia, kad prisijungti prie kauniečių jį paskatino ir komandoje žaidęs Sabas.

„Kai baigiau savo karinę tarnybą, sulaukiau pasiūlymų likti CSKA, nes tik tai galėjo garantuoti vietą SSRS rinktinėje, bet kai pamačiau, kaip klostosi „Žalgirio“ reikalai ir kokias perspektyvas žada Sabonis, nedvejodamas nusprendžiau grįžti į „Žalgirį“. Buvo matyti, kad šita komanda įveiks ir CSKA“, – prisimena R.Kurtinaitis.

Kuomet A.Sabonis ir R.Kurtinaitis vienu metu vilkėjo legendinio „Žalgirio“ marškinėlius, abiejų žaidėjų tikslai tapo tie patys – įveikti tuo metu neįveikiamą Maskvos CSKA. Kaip filme pasakos Kurtis, kovos su CSKA jam įsiminė iki šių dienų.

Krepšinio paroda/Arvydas Sabonis
Krepšinio paroda/Arvydas Sabonis

„Kovos su CSKA man yra labiausiai įstrigusios. Mes ilgai vargome, kol 1985 metais tapome SSRS čempionais, nes prieš tai du kartus iš eilės buvome pralaimėję superfinalus, nors ir turėjome aiškią persvarą. Pamenu, kai finalinėje serijoje prieš CSKA turėjome pranašumą, nes buvome laimėję išvykoje. Buvo tik likę juos nugalėti namuose.

Grįžę iš Maskvos po pergalės užsisakėme banketą, nes namuose tiesiog privalėjome laimėti. Deja, bet tų rungtynių nelaimėjome, o banketas buvo užsakytas, bet švęsti jau niekas nebevažiavo, tik mes su Arvydu. Atsisėdome už to ilgo stalo dviese ir „atsėdėjome“ tą vakarą už visą komandą. Tuomet mes neturėjome dar tokio mentaliteto, kad prasidėjus svarbioms ir lemiamoms kovoms galėtume jas laimėti“, – pasakojo dabartinis „Chimki“ strategas.

Kai pamačiau, kaip klostosi „Žalgirio“ reikalai ir kokias perspektyvas žada Sabonis, nedvejodamas nusprendžiau grįžti į „Žalgirį“. Matėsi, kad šita komanda įveiks ir CSKA.

Nelemtas Achilas, paženklintas sėkme Seule

R.Kurtinaitis, kaip ir daugelis, prisimena nelemtus metus, kuomet A.Saboniui buvo atliktos net dvi Achilo sausgyslių operacijos. Pasak Kurčio, tuometė medicina nebuvo tokia pažengusi, todėl tikimybė, kad Sabas dar sugrįš į aikštę, buvo maža.

„Manau, kad tuometė sovietų medicinos sistema net nežinojo, ką reikia daryti, kai žaidėjas patiria tokias traumas kaip Arvydas. Kai mes pasakydavome, kad skauda Achilą, mums tiesiog suleisdavo vaistų į patį Achilą ir eidavome toliau žaisti. Buvo toks atvejis, kai po taurės varžybų, kuomet Arvydui dviem valandoms buvo suleista vaistų į Achilą, pasibaigus vaistų veikimui, mes Arvydą išnešėme iš salės ir nunešėme į lėktuvą. Jis tiesiog nebegalėjo paeiti, tai puikiai parodo, kokio lygio medicina tada buvo“, – dokumentiniame filme apie A.Sabonį pasakos R.Kurtinaitis.

Scanpix/RIA Novosti nuotr./Arvydas Sabonis ir Vladimiras Tkačenka
Scanpix/RIA Novosti nuotr./Arvydas Sabonis ir Vladimiras Tkačenka

1988 metais vykusiose Seulo olimpinėse žaidynėse A.Sabonio išvysti niekas nesitikėjo. Pasak R.Kurtinaičio, savo dideliu atkaklumu į rinktinę tada jį priviliojo tuometis SSRS rinktinės treneris Vladimiras Gomelskis. Ką iš Seulo olimpinių žaidynių geriausiai prisimena R.Kurtinaitis?

„Kuomet po dviejų Achilo operacijų Arvydas išvyko į Seulo olimpines žaidynes, visiems tai buvo labai netikėta. Jis net Lietuvoje per televiziją buvo davęs, galima sakyti, priesaiką, kad nežais, nes tai galėjo baigtis blogai. Tačiau A.Gomelskis sugebėjo jį prikalbinti. Pirmose rungtynėse mes pralaimėjome tuometinei Jugoslavijos rinktinei 16 taškų skirtumu.

Alfredo Pliadžio nuotr./Arvydas Sabonis – 1986 m.
Alfredo Pliadžio nuotr./Arvydas Sabonis – 1986 m.

Gerai pamenu Arvydo žodžius, kuomet sėdėjome visi nusivylę po nesėkmingo olimpiados starto: „Vyrai, pakeiskite savo filosofiją. Aš nesu tas pats Arvydas, kuris buvau prieš metus. Aš dabar atėjau tik jums padėti, jūs turite žaisti, o ne žiūrėti į mane“. Šie žodžiai mus pastatė į vietą. Žinoma, Arvydas per tą olimpiadą susigrąžino savo formą ir išsprendė visus reikalus pusfinalyje, finale. Manau, kad jei nebūtų buvę Sabonio, mes nebūtume laimėję aukso“, – įsitikinęs R.Kurtinaitis.

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Parašykite atsiliepimą apie 24sek