Antonio Garcia parengtas interviu „Gigantes“ žurnale buvo publikuotas dar rugpjūčio mėnesį, o Eurolygos išvakarėse jis publikuotas ir portale.
Dar sunkiau įsivaizduoti, kad tokia situacija nutiktų krepšinio arenoje. Kitų trenerių akivaizdoje. Mažiau patyrusių. Su daug kuklesniu gyvenimo aprašymu. Bet taip nutiko.
Tai – tik antroji krepšinio trenerių klinika, kurią Šarūnas Jasikevičius veda per savo trenerio karjerą, besitęsiančią jau dešimtmetį.
Jis pats pripažįsta, kad yra be galo nervingas. Nors viskas vyksta namuose – OAKA arenoje, į kurią įžengė likus kelioms valandoms iki paskaitos apie puolimą ir gynybą po tiesioginių užtvarų.
Dieną prieš tai jis vaikščiojo čia nuo vieno krepšio prie kito. Ramiai, tarsi sugrįžęs į šeimos vasarnamį. Žiūrėjo, bet nematė tribūnų. Pro akis prabėgo karjera. Tai – aikštė, kurioje jis buvo baramas dažniausiai.
Željko Obradovičius jį vadino Jasikevičiumi, kai šis klydo, ir Šaru, kai buvo teisus. Jis žingsniavo su ramybe, tarsi žinotų, kad vieną dieną žingsniai jį dar čia sugrąžins.
Tribūnose – daugiau nei 500 trenerių iš viso pasaulio. Įspūdinga, bet ne taip, kaip pirmoje eilėje, kur įsitaisę Dimitris Itoudis, Ioannis Sfairopoulos, Željko Obradovičius... Šviesiausi Eurolygos protai.
Kitaip nei kitų, Š.Jasikevičiaus pranešimas pirmiausia prasideda apie asmeninį gyvenimą, o ne treniravimą. Apie šeimą ir meilę sportui. Apie tėtį, kuris buvo buvo Sovietų Sąjungos jaunių stalo teniso čempionas. Ir mamą – vieną geriausių rankininkų pasaulyje, negalėjusią išvykti toliau geležinės uždagos, nedalyvavusią Monrealio olimpinėse žaidynėse. Apie senelį, ištremtą į Sibirą ir vieną iš nedaugelio, ten išgyvenusių, bet grįžusį namo traumuotą.
Mažai kalbų apie pikenrolą. Daug – apie žmones, reikalavimus ir pastangas.
– Ar tikrai jaudinotės? – „Gigantes“ paklausė Š.Jasikevičiaus.
– Ypač. Dimitris (Itoudis) man labai padėjo. Jis liepė man pradėti nuo pasakojimo apie save. Kai praeina metai ir kalbi apie bet ką, supranti, kad tai mažai susiję su krepšiniu. Galbūt šiek tiek bręstu.
– Kai pradėjote pasakoti savo istoriją, visi buvo taip susidomėję, kad niekas net nemirktelėjo.
– Ar patiko?
– Labai. Aš pritariu tiems, kurie mano, kad, nepaisant talento, reikia daryti viską šimtu procentų.
– Žinoma. Talentas neegzistuoja be pastangų. Štai kodėl geriausi daro viską. Jie stengiasi labiau nei bet kas kitas, o tas, kuris yra virš jų, suteikė jiems tiek daug talento.
– Tačiau kaip įtikinti pirmūną, kad jis turi visą laiką atiduoti 100 procentų?
– Reikalauti ir reikalauti. Kyla daug konfliktų. Galbūt jie (žaidėjai, – red. past.) manimi tiki šiek tiek labiau, nes aš irgi žaidžiau tam tikrame lygyje. Tačiau santykius reikia užsitarnauti. Žaidėjai nėra kvaili. Jie užuodžia, kada juos apgaudinėji. Aš negalėjau. Ir, manau, jie tai supranta.
Be to, reikia mažiau susireikšminti. Viskas yra apie žaidėjus. Jie yra tie, kurie priima sprendimus ir daro mus geresniais treneriais. Turite reikalauti. Tas pats kiekvieną dieną, kol įkali į kaulą.
– Ar kuriate ryšį ir už aikštelės ribų? Pavyzdžiui, vakarieniaujate su žaidėjais?
– Tik kelis kartus. Su kai kuriais žaidžiu golfą, nes tai – mano aistra. Jei jie pasirodo aikštyne, mėgstu su jais pasėdėti, išgerti taurę vyno per jų laisvadienį, bet tada jie turi suprasti, kad rytoj turės atiduoti 100 procentų. Kito kelio nėra. Jei jie to nesupranta, tuomet geriau neiti kartu vakarieniauti ar nežaisti golfo, nes tai paveiks jūsų santykius. Ir, nemanau, kad jie privalo eiti. Esu jų viršininkas daugiausia dvi valandas per dieną. Po to – noriu būti jų draugas.
– Šiais laikais reikia kalbėti labai atsargiai, tačiau šaukdamas ar pykdamas – žodžių nesirenkate. Ar žaidėjai tai supranta?
– Esu toks pats kiekvieną dieną. Turėjau trenerių, kurie treniruotėse nedarydavo nieko, netaisydavo tavo veiksmų, o kai prasidėdavo rungtynės, isterikuodavo priešais žiūrovus. Kas tau negerai?
Aš stengiuosi išlikti toks pats kiekvieną dieną. Viena geriausių ir blogiausių mano savybių yra tai, kad esu ekspresyvus. Toks ir stengiuosi būti kiekvieną dieną.
Turime suprasti, kad esame milijonieriai, dirbantys pusantros valandos per dieną. Žinau, kad tai – 24 valandų darbas su telefonu, generaliniu direktoriumi, žaidėjais... Tačiau aikštelėje mes praleidžiame pusantros valandos. Žmonės ofise praleidžia 8 valandas per parą ir jeigu žaidėjas to nesupranta, tuomet yra kvailys.
– Esate sakęs, kad švenčiate geriau nei treniruojate. Šiemet laimėjote Eurolygą. Ar jau atsigavote?
– Ne. Vakarėlis vis dar tęsiasi, bičiuli (interviu vyko vasaros viduryje, – red. past.). Visur, kur nueinu Atėnuose, visi nori švęsti su manimi. Treneriai, draugai... Prisiekiu, man jau atsibodo švęsti. Yra keletas trenerių, kurie man yra kaip šeima: Željko (Obradovičius), Dimitris (Itoudis), Ioannis (Sfairopoulos), (Jurica) Golemacas... Ir dar daugelis. Esame labai artimi. Širdyje jaučiu, kad jie džiaugiasi dėl manęs. Taigi, noriu švęsti kartu su jais, bet nemeluoju, aš jau pavargau.
– Ar jausmas skiriasi, kai laimi kaip žaidėjas ir kaip treneris?
– Esu vyresnis ir negaliu tiek daug linksmintis. Kai esi jaunas žaidėjas, šventi kaip žvėris. (Kaip treneriui) šis titulas daug kartų man praslydo pro pirštus. Jau sakiau, kad visa tai buvo labai neteisinga mano atžvilgiu. Visi kėlė klausimą ne ar laimėsiu Eurolygą, o kada laimėsiu? Ir kodėl taip ilgai užtrukau. „Kodėl jis nelaimi Eurolygos pirmaisiais metais?“
– Ar jautėte tokį spaudimą?
– Išorinis spaudimas yra juokas, palyginti su tuo, kurį keliu pats sau. Esu tiesiog pamišęs dėl reikalavimų. Svarbiausia, kad metams bėgant sumažinau tuos reikalavimus savo žaidėjams. Tačiau ne sau.
Grįžtant prie to, apie ką kalbėjome, manau, kad tai buvo neįtikėtinai nesąžininga mano atžvilgiu, nes visi kalbėjo, kad „Šaras tikrai taps čempionu, bet patekęs į finalinį ketvertą jis vis pralaimi“. Ten patekti yra labai sunku. Taip kalbantys to nesuvokia.
Žinau, kad man pasisekė, nes turėjau neįtikėtinus žaidėjus „Barcelona“ klube, bet jeigu tai būtų lengva, tuomet visi žaidėjai ir treneriai turėtų po dešimt Eurolygos titulų kaip Obradovičius. Jis turi devynis, bet tiek to. Tai labai sunku ir sakau tai nuoširdžiai, žmogau. Labai sunku laimėti Eurolygą.
– Ką pasakė tėtis, kuris jums visada paskambina po rungtynių, kai pagaliau laimėjote?
– Ai... Nežinau.
– Žinote, nes matyti...
– Išgėręs alaus aš tampu jautresnis. Tėtis – visada su manimi. Ėmė šaukti, kad neturiu gero centro ar panašiai... Aš jau sakau: „Tėti, bet mes laimėjome Eurolygą“, o jis: „Taip, bet anas penketukas geresnis“. Velniai griebtų, mes laimėjome visus titulus. Jie – geriausi, kokie tik yra (juokiasi).
– O kaip leidžiate vasarą? Atsiribojate?
– Susikrauname lagaminus ir du mėnesius kartu su šeima keliaujame po pasaulį. Kasmet tai tampa vis sunkiau. Mažiau noriu keliauti, bet svarbiausia, kad vaikai pamatytų pasaulį. Galiausiai būnu pavargęs ir man reikia atostogų po atostogų.
– Keliaujate, bet su telefonu rankoje, nes reikia pasirūpinti ir komanda...
– Sąžiningai, šiuo metu vykdome planą D. A, B ir C mums nepavyko. Turime būti sąžiningi. Priėmėme sprendimus, kur galime kiek išleisti, tačiau iki šiol niekas nepasiteisino. Tai normalu. Toks gyvenimas.
– Žiūrite į tai taip ramiai, nes laimėjote? Ar todėl, kad turite kitokią perspektyvą?
– Ne. Negalime to kontroliuoti. Galite verkti arba imtis plano E arba D plano. Jau net nebežinau, kuri raidė.
– Kalbant apie dalykus, kurių negalite kontroliuoti... Jei jums vėl duotų marškinėlius be rankovių, išeitumėte į aikštę?
– Ne, ne. Daugiau žaisti nebegaliu.
– Ar tas žaidėjas viduje išnyksta, kai tampi treneriu?
– Ne. Neįtikėtinas jausmas. Kaip pasakė Spanoulis finalo ketverte: „Malaka (Šaro pravardė, – red. past.), neturime kamuolio, bet atėjo mūsų laikas“. Svarbiose rungtynėse aš noriu kamuolio, noriu būti pagrindinis veikėjas, noriu laimėti savo komandai.
– Bet kai dirbate su treneriu, kuris buvo žaidėjas, prašote tai pamiršti?
– Žinoma. Turiu pasiekti tokį patį lygį kaip ir mano žaidėjai, bet trenerio profesija yra mėšlas. Žaidėjo profesija yra pats geriausias dalykas pasaulyje. Žaidi tai, ką myli, uždirbi pinigų, esi matomas žmonių... Jei to nesuvoki, vėlgi – esi kvailys.
– Ką jums davė krepšinis?
– Viską. Kas aš būčiau be krepšinio? Kas?
– Kažkas, kas vakar vaikščiojo po šią areną taip, lyg tai būtų jo namai.
– Tai – mano vieta. „Žalgiris“ yra mano pirmoji meilė, kuria mane užkrėtė tėtis, vesdavęsis į rungtynes nuo 5-erių. Mano vaikai gimė penkios minutės nuo OAKA. Mano vaikai yra pusiau graikai.
Kai atvykau į Atėnus, oro uoste mane pasitiko 5 tūkstančiai žmonių. Maniau, kad niekada neišlipsime, kad jie mus pražudys. „Gate 13“ („Panathinaikos“ ultros) atėjo pas mane, kai dar buvau „Žalgirio“ treneriu, ir pasakė, kad nori, jog treniruočiau PAO. Jie su manimi elgėsi neįtikėtinai ir tai niekada nepasikeis.
– Žvelgiant atgal į auksinį sezoną, kada supratote, kad jūsų komanda turi čempionų DNR?
– Sausį, vasarį. Kai laimėjome taurę. Padarėme tai prieš geras komandas kaip „Bašakšehir“ ar „Bešiktaš“, kurioms sirgaliai galbūt neskiria tiek daug dėmesio. Ir laimėjome 40, 30 taškų skirtumu, žaisdami labai gerai. Devonas Hallas, laimėjęs taurę, priėjo prie manęs ir pasakė: „Na, laimėjome vieną, bet geriausia dar laukia“. Atsakiau: „Po velnių, Devonai, apie ką tu kalbi?“ Velniškai šaunu, kad jis taip galvoja.
Po to, kai laimėjome visus tris titulus, pasakiau Devonui, kad jis buvo pirmasis, tai pasakęs man. Kita vertus, vienas iš mano asistentų gruodį parsivedė mane namo iš treniruočių ir rėžė: „Šarai, nežinau, ar ši komanda gerai suburta, nematau to, nematau to“. Atsakiau: „Užsičiaupk, žmogau, dar tik gruodis. Mes dar nieko nelaimėjome ir nepralaimėjome“. Tą mėnesį turėjome daug traumų, siaubingą tvarkaraštį, pralaimėjome Vitorijos „Baskonia“ ekipai gal 30-ies taškų skirtumu, o po dviejų dienų užtikrintai įveikėme Madrido „Real“. Štai ir esame čia. Be to, nesvarbu, tiesiog reikia judėti pirmyn.
– Svarbiausia – procesas?
– Sunkiais momentais supranti, kas yra kas. Kas su tavimi, o kas ne. Gruodį pamačiau, kas buvo, o kas ne. Kai laimėjome, visi sakė, kad yra geriausi, bet jie tokie nebuvo. Pokštauju. Supranti, su kuo esi. Galiausiai, kad ir kokie sunkūs būtų konfliktai ar blogi laikai, jie duoda naudos.
– Ar tai augina?
– Taip. Ne konfliktai, o sprendimų ieškojimas. Štai kada augi kaip asmenybė ir jei iš tokios sunkios situacijos ištrūksti, tuomet gali vėliau tai panaudoti savo gyvenime.
– O kokią svajonę dar norite įgyvendinti?
– Nežinau. Jei kalbame apie krepšinį, galima bandyti laimėti su penkiomis skirtingomis komandomis (atsidūsta). Ir toliau laimėk, bičiuli... Noriu ir toliau laimėti. Mėgautis gyvenimu bei džiaugtis savo šeima.
