„Sabah“ dominavimas Azerbaidžano krepšinyje jau niekam nekelia nuostabos. Aukso medalius klubas iškovojo ketvirtą kartą iš eilės, o trečią pavasarį paeiliui prie komandos vairo stovėjo Lietuvos krepšinio legenda Rimas Kurtinaitis.
„Sabah“ futbolininkų vardas į antraštes iki šiol patekdavo gerokai rečiau – klubas dar nebuvo laimėjęs nė vieno svarbiausio šalies trofėjaus ir veikiau priminė ambicingą projektą, vis dar laukiantį savo proveržio.
Šiemet jis įvyko.
Valdo Dambrausko treniruojama komanda ne tik laimėjo Azerbaidžano čempionatą, nutraukusi daugiau nei dešimtmetį trukusį Agdamo „Qarabag“ dominavimą, bet prie istorinės sėkmės pridėjo ir šalies taurę.
Taurės kilo skirtingose Baku vietose – po stadionų prožektoriais ir arenos šviesomis, tačiau kaskart jų blizgesyje atsispindėjo tas pats vardiklis: lietuviškas trenerio darbas, kantrybė, ambicija ir gebėjimas svetimoje žemėje palikti labai savitą pėdsaką.
Tokios istorijos sporte beveik neturi analogų. Artimiausias precedentas veda į 1997-ųjų Pirėjų, kai du Dušanai iš buvusios Jugoslavijos sporto mokyklos – bosnis Bajevičius futbole ir serbas Ivkovičius krepšinyje – su „Olympiakos“ vardu triumfavo Graikijoje.
Tačiau jei „Oly“ istorija gimė regioniškai artimoje erdvėje – istoriškai ir kultūriškai susijusiame Balkanų pasaulyje, – lietuviška sėkmės istorija Kaspijos pakrantėje atrodo kur kas ypatingesnė. Lietuvą ir Azerbaidžaną skiria tūkstančiai kilometrų, skirtingos kalbos, tradicijos ir sporto kasdienybė.
Todėl ši istorija nėra vien apie tris titulus ar auksines trenerių karjerų eilutes. Baku ji turėjo ir žmogišką sluoksnį. Svetimame mieste, toli nuo namų, V.Dambrauskas ir R.Kurtinaitis tapo ne tik vienas kito pergalių liudininkais, bet ir natūraliais bendrakeleiviais – susitikdavo rungtynėse, Lietuvos ambasados renginiuose, bendrose vakarienėse, palaikė vienas kitą iš arti.
Apie neįprastą lietuvišką pavasarį Baku ir vienas kitą abu specialistai kalbėjo ir 15min.
