-
Vilniuje – žaibas iš giedro dangaus: Radzevičius keliasi į Eurolygą, Gudaitis lieka
-
Radzevičius jautriai atsisveikino su „Rytu“: „Netariu sudie, tariu iki susitikimo“
-
„Žalgirio“ žaidėjai apie Radzevičiaus šuolį į Eurolygą: „Tikrai nusipelnė šio šanso“
-
Kleiza – apie „Žalgirio“ būtinybę stiprintis: „Manau, kad jie patys tai mato“
– Margiri, kaip pristatytum gyvenimą Bilbao tiems, kurie ten niekada nėra buvę?
– Juokingai nuskambės, bet čia kava ir vynas yra pigūs, kas man patinka (juokiasi). Kalbant apie maisto kokybę, mėsa labai aukšto lygio. Bilbao yra daug „Michelin“ žvaigždučių turinčių restoranų. Maistas labai geras, o ir oras geras, nors visi minėjo, kad jis bus panašus kaip Lietuvoje. Šiuo metu Bilbao turime 18 laipsnių. Žinoma, tarp kalnų vėjuko būna, bet kol kas oras yra nerealus. Mes tuo ir džiaugiamės.
– Dar kai „Surne Basket“ treneris Jaume Ponsarnau vadovavo „Valencia“ komandai, teko girdėti, kad jo anglų kalbos žinios yra labai ribotos. Kiek gyvenant ir žaidžiant krepšinį Ispanijoje reikalingos ispanų kalbos žinios, gal jau bandote mokytis?
– Faktas, kad žaidžiant ACB kažkiek ispanų kalbą reikėtų mokėti. Ispanai nėra linkę gerai kalbėti angliškai, bet viskas gerai, mes susikalbame – pusiau angliškai, pusiau ispaniškai (šypteli). Mes su žmona ketiname rimčiau pradėti mokytis, dabar tai darome nebent per „Duolingo“ programėlę. Trenerio anglų kalbos žinios nuo to laikmečio turbūt kažkiek pagerėjo.
– Dar prieš savaitę lankėtės Bilbao futbolo komandos „Athletic“ namų rungtynėse „San Mames“ stadione. Kiek krepšinio komandos nariai yra atpažįstame futbolu gyvenančiame mieste?
– Atėjo vienas berniukas su manimi pasisveikinti ir nusifotografuoti. Nesame labai atpažįstami mieste, kas iš dalies yra faina. Vilniuje buvau matomas labiau, visgi „Ryto“ kapitonas, o Bilbao mieste prioritetas teikiamas futbolui, kurį stadione stebi 50 tūkstančių žiūrovų. Tai – įspūdinga.
– Ar sulaukėte dėmesio iš žurnalistų dėl savo pasirodymo Europos pirmenybėse?
– Mūsų klubas nėra Bilbao miesto sporto topas. Daugiausiai kalba sukasi apie futbolą. Mūsų žurnalistai daug apie tai neklausinėjo, tiesiog klausė, ar esu pasiruošęs. Ir viskas. Čia nėra taip, kaip Lietuvoje, kur turime daug portalų, daug podcastų. Aš tuo nelabai ir domiuosi, juk neisiu ispaniškų podcastų klausytis.
– Ar klubo darbuotojai dar pamena būrį Bilbao komandai praeityje atstovavusių lietuvių?
– Jie pamena Seibutį, Kavaliauską. Kalbėjau su mūsų gydytoju, kuris puikiai juos prisimena, kaip ir Masiulį, Miniotą. Matyti, kad jiems lietuviai tinka ir patinka, darbininkai tokie patinka.
– Kaip apibūdintumėte trenerį J.Ponsarnau?
– Labai reiklus, labai teisingas. Jis per daug nerėkauja, bet yra tikrai teisingas ir savo šiuo bruožu tikrai pritraukia tavo dėmesį. Treneris stengiasi, komanda būna gerai paruošiama, treniruotės geros ir intensyvios, o mes gerai priešrungtyninį planą gvildename. Tikrai geri žodžiai apie trenerį J.Ponsarnau. Kartais jis gal ne viską moka išsireikšti angliškai, bet turi tikrai daug minčių, idėjų ir patirties. Mes dirbame profesionaliai ir stipriai.
– Kiek tenka keisti požiūrį į sezoninius tikslus, kai po titulais nudažytų ketverių metų Vilniuje persikėlėte į komandą, kuri jau dešimtmetį nežaidė Ispanijos čempionato atkrintamosiose?
– Ateini į tokį lygį, kad supranti, jog tokiai komandai vieni metai bus geresni, o kiti – prastesni.
Šįmet Bilbao yra surinkta simpatiška komanda, mes daug rotuojame ir žaidžiame intensyviai. Mes namų aikštelėje esame tikrai stipri komanda. Kaip matome, laimėjome viską namuose, bet pralaimėjome viską išvykose. Ispanijoje laimėti svečiuose prieš tokias komandas yra sudėtinga.
Kalbant apie tikslus, mes šįmet turime galimybę pakovoti dėl vietos aštuntuke, o tai yra džiugu. Mes per pirmuosius devynis turus turėjome galimybę laimėti išvykoje prieš Manresos BAXI, bet mačo pabaigoje privėlėme klaidų ir pralaimėjome. Būtume laimėję, būtų jau visai neblogai.
– Ar tikslas FIBA Europos taurėje yra apginti pernykštį titulą?
– Mes taip galvojame. Na, yra tų komandų, kurių nemažai perėjo iš Čempionų lygos. Pirmoji grupė buvo tikrai silpnoka, apylygiai žaidėme tik su Atėnų „Peristeri“.
– Kaip apibūdintumėte Bilbao krepšinio sirgalius?
– Visai nieko sirgaliai. Kažkokių ypatingų skanduočių nėra, bet jie gausiai renkasi į rungtynes, kas buvo keista. Aš nemanau, kad Lietuvoje vidutinių komandų akistatose rinktųsi tiek žiūrovų. Smagu, kad baskai taip renkasi.
Jie – tylesni nei mes, nėra tokių skanduočių ir susivienijimo, bet atmosfera yra nebloga. Jie pašvilpia teisėjams, pašvilpia ir varžovams, jeigu jie daro kažkokias nesąmones. Mūsų arenoje sunku žaisti, kol kas mes nesame pralaimėję ACB savoje arenoje. Žinoma, prieš grandus dar nežaidėme, bet buvo atvykusių neblogų komandėlių.
– Kas lemia tokį didelį jūsų pataikymo skirtumą nuo trijų taškų zonos Ispanijos čempionate ir FIBA Europos taurėje?
– Gal tai lemia ir intensyvumas, kuris Ispanijos čempionate yra 2-3 kartus didesnis nei FIBA Europos taurėje. Manau, kad tai pirmiausia yra susiję su psichologija, o tuomet – su traumele. Kai nustosiu apie ją galvoti, manau, kad viskas bus gerai.
– Kiek jūsų žaidimą dar riboja Europos čempionate patirta trauma?
– Jeigu atvirai, po injekcijos ir FIBA pertraukos, kurią paskyriau atsigavimui, jaučiuosi geriau. Tikiuosi, kad nieko daugiau nepasidarysiu ir viskas toliau gerės. Darėme tyrimus, viskas gerai nėra, bet tikiuosi, kad per šį mėnesį viskas susitvarkys ir po Naujųjų metų man jau nieko nebeskaudės.
– Kaip manote, kiek galimos traumos tampa faktoriumi žaidėjams apsispręsti nevykti į rinktinę sezono metu?
– Niekas nėra apsaugotas. Žinoma, turnyrą sudaro daug rungtynių, atsiranda nuovargis, bet nesi apsaugotas, kad neužminsi ant varžovo kojos. Faktas, kad jei pasitempi kelį lygioje vietoje, parodo kažkokį susidrožimą. Nemanau, kad galimos traumos atgraso žaidėjus, galbūt languose kažkuriuos žaidėjus kažkiek taip. Bet jeigu būčiau visiškai sveikas, tuomet ir važiuočiau. Matysime, kaip bus vasarį, tikiuosi, kad nieko „ant viršaus“ nepasidarysiu iki tol.
– Ar pats jau esate apsisprendęs dėl žaidimo artėjančiuose languose, jei būsite sveikas?
– Atvažiuosiu ir vasarį, ir vasarą, jeigu mane kvies ir būsiu sveikas. Kai tik mane kvies ir aš galėsiu žaisti, tikrai žaisiu. Dabar žaisti negalėjau tik dėl fizinės kondicijos.
– Galbūt apie būsimas akistatas pasikalbate ir patraukiate vienas kitą per dantį su „Surne Basket“ vidurio puolėju Tryggvi Hlinasonu, kuris buvo naudingiausias Islandijos rinktinės krepšininkas Europos pirmenybėse?
– Mes patraukiame vienas kitą per dantį. Jis – fainas žmogus, mūsų kapitonas. Jiems reikės pergalės, o mums reikės abiejų. Jie – geri žmonės, mes šiuo atžvilgiu (traukimo per dantį) esame blogesni žmonės (juokiasi).
– Linas Kleiza 15min laidoje PIKENROLAS teigė, kad jei ne traumos, Lietuvos rinktinė iš Europos čempionato būtų grįžusi bent su bronza. Ar pats dar pagalvoji, kas būtų, jeigu būtų?
– Faktas, kad labiausiai gaila Rokelio. Čiurnos yra čiurnos, po jų atsigauni, bet po tokios kelio traumos žmogui bus sunkiau. Nežinau, kaip būtų buvę su visais sveikais žaidėjais. Mes buvome pagavę gerą formą, gal būtume pasigavę graikus, o gal būtume ir pralaimėję latviams. Neaišku, bet galimybė tikrai buvo. Mes net ir su tokia komanda turėjome galimybę, tik reikėjo prieš Graikiją geriau apsiginti ir pataikyti.
– Ar sutinkate, kaip kad sakė L.Kleiza ir Rimas Kurtinaitis, kad dabar visiems teks truputį pasiaukoti, įskaitant krepšininkus ir klubus, jog rinktinė prasimuštų į pasaulio čempionatą?
– Aš žiūriu taip, kad turėsime laimėti Italijoje, jeigu mes norėsime į kitą etapą atsinešti reikiamą kiekį taškų. Apie kitus mačus jau net nekalbu. Akivaizdžiai matome, kad turime laimėti viską. Mums reikės, kad vasarą į rinktinę atvažiuotų žaidėjai. Mums reikės dėdžių pagalbos. Visi turėsime atsižvelgti. Na, nebent nenorime žaisti pasaulio čempionate. Manau, kad visi norime, reikės kažką galvoti chebrai. Nežinau, kaip dėl manęs, bet jei kvies, tai atvažiuosiu. Jeigu nekvies, tai nekvies.
– Kiek palaikote savo buvusios komandos „Ryto“ pulsą?
– Visada pasižiūriu rezultatus, pasižiūriu ir rungtynes, kai varžovas koks įdomesnis. Toks ir pulsas. Smagu stebėti judėjimą tribūnose, kaip žmonės „Rytą“ palaiko.
– Kokį įspūdį palieka šio sezono „Rytas“?
– Sunku pasakyti, nes „Ryto“ komanda visai kitokia. Vienas traumuotas, kitas iškrito, o dabar išvažiavo Radzo. „Rytas“ bus visai kitokia komanda. Faktas, kad ataką jie turi gerą. Sunku pasakyti, kaip viskas bus toliau. Stilius yra išlaikytas „Ryto“, bet sunku pasakyti, kaip viskas keisis po Radzo išėjimo.
– Galbūt atėjo metas lyderiu tapti Ignui Sargiūnui?
– Sargiūnas dabar yra savo zenite, savo pike. Jis yra geros formos, matyti, kad pasitikėjimą savimi po rinktinės atsinešė ir į klubinį sezoną. Žaidėjai, kurie neblogai judėjo rinktinėje ir nepatyrė traumų, atsineša gerą formą ir gerai atrodo ir klubiniame krepšinyje. Sargiūnas pasitiki savimi. Džiaugiuosi už jį, kad jis gerai atrodo ir ištraukė Lietuvą Londone.
– Ar pasveikinote jį su tokiu pasirodymu Didžiojoje Britanijoje?
– Žinutės nebrūkštelėjau, nes jis daug žinučių ir taip gavo. Tiesiog pasidžiaugiau už žmogų. Labai smagu ir už Lietuvą, ir už Igną.
– Kada sužinojote apie Gyčio Radzevičiaus perėjimą iš „Ryto“ į Vitorijos „Baskonia“?
– Mes esame gana artimi draugai, tad jis man pranešė tuomet, kai pats sužinojo. Tai buvo žinutė išvakarėse, o kitą dieną pasirodė oficiali informacija. Neabejoju, kad ir pats Gytukas bus apie tai pakalbintas ir papasakos.
– Gal jau turėjote progą su G.Radzevičiumi susitikti?
– Aš manau, kad mes dar susitiksime (šypteli). Mes už poros mėnesių žaisime vienas prieš kitą, o sausio pabaigoje atvyksta „Žalgiris“. Dar bus tų progų.
– Kiek smagu už jį, kad pagaliau sulaukė Eurolygos šanso?
– Kai jis pradėjo žaisti po riešo traumos, tai atrodė labai tvarkingai. Gytis augo po truputuką, vis dar tebeauga, nes yra vėlesnio brendimo ir vėlesnio atėjimo į geresnį lygį. Gytis vėliau atėjo į LKL, negu kiti jaunesni žaidėjai. Gytis buvo vertas šio Eurolygos šanso, kurio, manau, jis jau buvo vertas ir vasarą, bet išėjo taip, kaip išėjo. Jis persirašė sutartį su „Rytu“ su galimybe išeiti, sulaukė šanso ir perėjo į gerą komandą. Tai – nebloga vieta Gyčiui. Komandoje yra traumuotų žaidėjų, dabartinis komandos lyderis Timothe‘as Luwawu-Cabarrot‘as kyla nuo suolo. Gytis žaidžia tvarkingai, turėtų gerai pritapti, tik reikės prie visko priprasti.
– Gal ir pats puoselėjate svajonę kažkada praverti Eurolygos duris?
– Mano traumelės gal nebuvo didelės, bet buvo ne laiku. Yra kaip yra. Gal ir lygis mano nebekyla. Mano pikas turbūt buvo pasiektas „EuroBasket“, bet galiausiai nutiko tai, kas nutiko. Niekas neapsaugotas nuo tokių traumų, žmonėms nutinka ir blogesni dalykai.
– Kaip manote, ar G.Radzevičiaus pasiekimai ir įspaudas „Ryto“ istorijoje yra vertas kažkada virsti marškinėliais arenos palubėse?
– Mes kaip komanda, sirgaliai ir klubas pasiekėme tikrai nemažai per šiuos metus. Tikrai neblogi pasiekimai per ketverių metų etapą. Gytis atvyko sezoną prieš mane, kai jį pakvietė Donaldas Kairys. Aš negaliu savęs vertinti, nes jei vertinu jo pasiekimus, tai vertinu ir savo. Lai tai būna kitų žmonių darbas.
Mes abu esame tikri vilniečiai. Jeigu pažvelgtume į senus vilkus, tai tikras vilnietis turbūt yra Stepas Babrauskas. Artūras Jomantas yra atėjūnas, nors ir „Ryto“ legenda, kaip ir Arvydas Macijauskas, Ramūnas Šiškauskas, Andrius Šležas. Žinoma, jie visi klubui atidavė labai daug, daug ir laimėjo. Visi jie „Ryto“ žmonės, o mes su Gyčiu esame pavyzdžiai jaunai vilniečių kartai, kad nereikia nuleisti rankų. Tai yra daug. Mes viską pasiekėme per charakterį ir darbą, o ne talentą. Tai yra džiugu, ypač, jog dar vienas pasiekė ir Eurolygą.
– Ar pastarųjų metų „Ryto“ pasiekimus suvedate į charakterį ir darbą, ar paslapties receptas yra platesnis?
– Naglumas, kova... Mes visada eidavome su tokiu nusistatymu, kad prieš „Žalgirį“ neturime ką prarasti. Ir viskas. Mes tai puikiai perteikdavome „Ryto“ užsieniečiams žaidėjams. Jie tai suprasdavo, perimdavo pavyzdį ir patys kovodavo.
