Šarlerua 2005.
Turinas 2009.
Badalona 2026.
Dabar tai jau trys ryškiausi auksiniai įrašai per „Ryto“ istoriją.
Vilniečiai tris kėlinius Badalonos olimpinėje arenoje leido siausti tiek Atėnų AEK krepšininkams, tiek pusantro tūkstančių jų garsių sirgalių, bet ketvirtajame kėlinyje juos užtildė.
Graikų žiniasklaidos atstovai ir aistruoliai iš nervų traukė elektronines cigaretes, žegnojosi ir kratė galvą negalėdami patikėti, kai „Rytas“ per ketvirtą kėlinį pelnė net 35 taškus, panaikino 18 taškų deficitą ir vedamas septynis tritaškius pataikiusio Simono Lukošiaus sučiupo kosminę pergalę.
Iki šiol dar niekas FIBA Čempionų lygos finale nebuvo laimėjęs tada, kai atsiliko dviženkliu skirtumu, bet „Rytas“ tą padarė iš -20.
Pratęsime dominavę vilniečiai nugalėjo 92:86 ir iškovojo trečiąjį europinį titulą po 2005 m. laimėtos ULEB taurės ir 2009 m. iškovotus Europos taurės.
– Kaip įmanomi tokie dalykai, kuriuos jūs padarėte šiandien? – buvo paklaustas G.Žibėnas.
– Neturiu atsakymo ir nežinau, kada turėsiu. Sakiau, kad reikės iš ryto atsikelti ir suprasti, ar čia tikrai baigėsi taip, kaip baigėsi, reiks gal įsižnybti. Bet panašu, kad tai yra realybė, tas medalis kaba, „Ryto“ vardas vėl skamba Europoje pačiu garsiausiu būdu, po 17 metų. Žiauriai smagu prie tos istorijos prisiliesti. Visų žaidėjų, kurie šį sezoną žaidė „Ryte“, pavardės ir vardai bus įrašyti auksinėmis raidėmis ir nuguls istorijoje.
Labai didžiuojuosi žaidėjais, tokia patirtimi – iš pirmo karto tokiame finalo ketverte. Gal iš pradžių atrodė, kad kažkiek to išsigandę esam, bet turbūt viso sezono paveikslas šiandien buvo aikštelėje. Kai mums yra sunku, mes nelūžtam, kai mūsų išreikštiems lyderiams neina, kažkas perima estafetę.
Labai svarbus dalykas viso sezono metu, kad niekas, kaip bebūtų sunku, panikos nerodė, nedėjo. Mes, treneriai, komanda pasidarėm savo kambariuką, į kurį neleidome įeiti niekam, kas panikuoja. Manau, kad tas šiandien paveikslas ir buvo matyti pačioje tinkamiausioje scenoje ir platformoje.
– Simonas Lukošius žaidžia pirmą sezoną po sugrįžimo iš NCAA, bet finale įmeta septynis tritaškius. Ką tai sako apie šį žmogų?
– Tą sako apie mus šiemet. Užvakar jis buvo išimtas, nesuradome mes jo gal dėl gynybos, gal dar dėl kažko. Bet šiandien pajautė jis tą metimą, žaidėjai jo ieškoti pradėjo. Patikėkite manimi, jokių ekstra derinių mes neturėjome, gal tik ryte ką buvome pasiruošę specialioms situacijos iš už šoninės linijos. Neturiu žodžių, nes šiemet tokia jau mes komanda, kur tikėkis netikėto iš to žaidėjo, kuris gal kažkur šone būna. Simo tokios jau antros ar trečios rungtynės, buvo ir su Le Manu ir „Galatasaray“, taip pat ir šiandien.
Bet nenoriu kalbėti apie vieną žaidėją, nes tai – visos komandos nuopelnas. Niekas nepanikavo, o jeigu buvo panika sezono metu, mes atsitvėrėme sienele ir neįleidome nieko, kas galėtų tą paniką įnešti.
– Jums trečias titulas su „Rytu“. Kaip tai skamba?
– (Juokiasi) Niekas jau jo neatims, tas smagiausia. Aišku, nėra net ką lyginti su LKL titulu. Visi titulai yra brangūs ir žiauriai įsiminti, bet tai padarėme Europoje tarp tokių komandų. Kai pagalvoji, kokias komandas palikome už nugaros... Tas šiurpas eina, reikės laiko suvirškinti tą, kas atsitiko.
– Grįžus atgal penkerius metus, „Rytas“, atrodo, buvo dugne po Donaldo Kairio išėjimo. Nuo ko pradėjote kurti šį „Rytą“, koks buvo jūsų indėlis ir ką akcentavote, kad klubas taip užsikurtų?
– Dar buvo daugiau plaukų tais laikais, mažiau žilų (šypsosi). Seniai jau tas vyko, nes labai daug pasikeitė. Nuo ko pradėjome? Nuo tikėjimo žaidėjais, vietiniais žaidėjais, tikėjimo kitokia emocija, žingsnis po žingsnio, kantrybės. Statėme, statėme. Tas pats (Gytis) Radzevičius užvakar pasveikino, o jis labai daug prie to statymo pridėjo plytų. Čia ir jo nuopelnas, ir Margirio (Normanto), ir Georgios Dedaso (buv. „Ryto“ trenerio asistento – past.) nuopelnas. Daug kas buvo su mumis, kantriai statėme ir labai gaila, kad visas juodas darbas sprendžiamas tik pagal rezultatą, ar tas medalis yra, ar nėra. Pasikartosiu, kad kasdien darome tą patį darbą, nesvarbu, yra rezultatas, ar nėra. O kaip bus toliau, matysime – trečiadienį rungtynės Kėdainiuose (šypsosi).
– Pirmą LKL titulą 2022 metais iškovojote prie maždaug 2,5 tūkst. žiūrovų. Šiandien čia, Badalonoje, buvo beveik tiek vilniečių. Kaip per tą laiką augo visa „Ryto“ bendruomenė, šeima?
– Augo tikėjimas, augo atributikos pardavimai, augo šalikų skaičius, augo pakabukų ant veidrodėlių automobiliuose skaičius. Po šitos pergalės aš jau matau, kad Vilnius ant to veidrodėlių jau dominuos.
– Ar po dviejų reikėjo ramybės komandai įnešti, ar kažkokios kitos emocijos?
– Manau, čia šiandien buvo susuktas kaip filmas. Didelių taktinių nedarėme, tik žinojome, kad negalime išeiti iš rungtynių žinodami, kad pralaimėjome rungtynes dėl atšokusių kamuolių, kad Jamesas Nunnally, būdamas 36 metų, eina ir nuo galvos pasiima kamuolius. Mes negalime taip pralaimėti rungtynių. Galim kautis, galim gauti alkūnių, kraujo pralieti, bet turim išeiti ramia galva, kad padarėme viską. Maždaug toks buvo mentalitetas, ketvirtojo kėlinio pradžioje pakeitėme tik mažytį dalyką su Jamesu Nunnally gynyboje. Tai kažkiek pasiteisino, bet nenoriu prisiimti laurų – žaidėjai padarė tai, ką padarė. Nulaužė rungtynes per tempą. Reikėjo tos vienos atkarpos, o ji ir įvyko. Žinojome, kad kol varžovai žaidžia „fancy“ krepšinį, tol gerai jaučiasi, bet išlaukėme to momento, kai jiems nepaeis, ir jie sulūžo.
– Artūrui Gudaičiui daug emocijų suteikė šios pergalės Badalonoje po nelengvų pastarųjų metų. Ką jūs jaučiate pagalvojęs apie šį žaidėją, „Ryto“ kapitoną?
– Pagarbą jaučiu. Tai, ką padarė jis sezono viduryje pasilikdamas su mumis. Labai buvo prasta sezono atkarpa, ypač gruodį, kai Radzo išvažiavo, o Martynas Paliukėnas gavo traumą. Labai daug buvo blogų atkarpų, bet jis kaip kapitonas, mūsų rūbinės tėvas išliko tuo, kuo išliko. Tos patirties mums šį sezoną reikia, tai smagu, kad tokį žaidėją turime. O dar smagiau, kad iš tokios scenos kiekvienas mūsų jaunesnis žaidėjas išsiveža begalę patirties ir ją norėtume naudoti ateities kovose.
– Du LKL titulai buvo per pastaruosius ketverius metus, bet Europa jums buvo pilkoji zona ir turbūt pats tą jautėte. Koks dabar jausmas išpildžius tą trūkstamą dėlionės dalį?
– Atvirai pasakysiu – „Top 16“ yra neblogas pasiekimas. Pastovus „bitchinimas“ apie tai, kad mes iš „Top 16“ neišeiname... Taip, bet yra galimybės ir panašiai. „Top 8“ jau būtų „top“ pagal viską logiką, o mes tą logiką pralenkėme patekdami į ketvertą. Įrodėme ir niekas iš mūsų to neatims. Tos sėkmės šiemet buvo, neslėpsime, bet nežinau, ar čia yra sėkmė prieš Tenerifę ar tikrai talentingą ir atletišką, kas mums neparanku, Atėnų AEK laimėti. Nepalūžome, nepasidavėme, išlikome kartu ir nusipelnėme tą teisę gerai pašvęsti.
Gudaitis po rungtynių sakė: „nemirkit tiktai niekas šiandien“ (šypsosi).
– O jūs, cerveza, si or no?
– Ką tai reiškia?
– Alus.
– Nuo 2014 m. alaus nė vieno gurkšnio neturėjęs.
– Na, bet vyno tai būtinai.
– Vyno tai būtinai. Roja arba kažkokį ispanišką baltą...
– Vieną, du ar tris?
– Du, nes trys jau truputį daugoka. Bet proga neeilinė, gal bus ir trečias.
