Dabar populiaru
Publikuota: 2020 sausio 29d. 21:17

14-metė, Lietuvoje suvirpinusi širdis: J.Jocytės kelionė su kamuoliu per lietų ir sniegą

Jai nedreba ranka metant lemiamą metimą, bet virpa širdis girdint „Tautišką giesmę“. Justė Jocytė sugrąžino pulsą Lietuvos moterų krepšiniui, kai su šešiolikmečių rinktine užlipo ant sidabrinio Europos čempionato laiptelio. Dėl 14-metės merginos parašo stumdėsi geriausios JAV ir Europos krepšinio akademijos, o dabar jos ateitimi rūpinasi keturiskart NBA čempionas. 15min pasakoja istoriją apie lietuvę, kuri Lietuvos krepšinyje įžiebė stebuklingą viltį.

Jocių namuose stojo tyla, kai kambaryje nuaidėjo pirmosios Lietuvos himno eilutės.

Du mažieji Jociai – Justė ir Rokas – susikaupę sustingo prisispaudę prie sienos žvelgdami į nedidelį pastatomą krepšį. Kol jiedu su pasididžiavimu bandė giedoti „Tautišką giesmę“, – nebūtinai ją mokėjo pažodžiui, per kūną ėmė žliaugti prakaitas – prieš iškilmingą ceremoniją vaikai padarė gerą apšilimą.

Justė ir Rokas pasitempę vilkėjo per ilgus šortus ir per didelius marškinėlius. Tik nuo jų vaikiškų fantazijų priklausė, kokios komandos pavadinimas puikavosi ant tos didžiųjų krepšininkų aprangos.

Dažniausiai Justė su Roku savo fantazijose atstovavo „Nagliui-Adakriui“ – to meto Palangos krepšinio komandai, kurioje žaidė dėdė Evaldas – tėčio Alvydo Jocio brolis. Palangiškiai tada buvo LKL autsaideriai.

Dažniausiai tai būdavo labai atsakingos rungtynės – pats finalas. „Naglio-Adakrio“ varžovas būdavo arba Kauno „Žalgiris“, arba Vilniaus „Rytas“. Kartais net NBA klubas.

Ir, be abejo, visada laimėdavo Justės ir Roko vedamas „Naglis-Adakris“.

Tai būdavo kažkas tokio.

A.Jocys pro durų kraštelį su kamera rankoje ir šypsena žvelgė į fantazijų pasaulyje pergales skinančius savo vaikučius.

Tie vaikiškai nuoširdūs prisiminimai nugulė į vaizdajuostes, o apie tikras apčiuopiamas pergales pradėjo kalbėti visa Lietuva.

„Nuo to laiko ji vis su tuo kamuoliu... – A.Jocį apėmė nostalgija. – Supratome, kad tas vaikas kažkoks įdomus.“

***

Tai pirmoji 15min pasakojimo apie J.Jocytę dalis. Antrąją – apie naująjį jos kelionės etapą Prancūzijoje, Tony Parkerio akademijoje – skaitykite ketvirtadienį.

TAIP PAT SKAITYKITE: 15min vizitas Tony Parkerio laboratorijoje: NBA čempiono vizija, sužavėjusi J.Jocytę

Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Justė Jocytė
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Justė Jocytė

Lietuvė su JAV pasu

14-metės fenomeno pėdsakai slypi jos genuose.

Kai J.Jocytė mokykloje piešė giminės medį, ant šakos, ant kurios patupdė savo tėtį Alvydą ir jo brolį Evaldą, vietoj lapų nupaišė krepšinio kamuolį.

Giminės krepšinio pionieriai broliai Jociai devintojo dešimtmečio Plungėje iš pradžių lauke gainiojo futbolo kamuolį, perėjo krūvą sporto būrelių, o geriausiai prie rankų lipo krepšinio kamuolys.

Evaldas pateko į pirmą Plungės „Olimpo“ komandą, Alvydas – į antrą. Kartais jiedu suremdavo pečius pagrindinės komandos treniruotėse, kurias vesdavo Rimantas Endrijaitis bei Genadijus Glikmanas.

Plungėje buvo sunkūs laikai. Prisižiūrėję NBA vaizdajuosčių ir prisimokę iš Žemaitijoje kasmet besikeitusių legionierių iš JAV, Jociai daug sportavo ir bandė kabintis už krepšinio.

Alvydo Jocio atstovaujama Plungės komanda laimėjo Lietuvos jaunimo iki 21 metų pirmenybes. Alvydas iki šiol didžiuojasi pergale prieš šiauliečio Donato Slaninos – vėliau Kauno „Žalgirio“ ir Lietuvos rinktinės gynėjo – ekipą. Krepšinis Plungėje tada buvo pakilime.

Talentingus Jocių sūnus pastebėjo treneris Steponas Kairys, dešimtajame dešimtmetyje jauniesiems Lietuvos krepšininkams pradėjęs tiesti tiltą per Atlantą. 1996-aisiais Evaldas Jocys gavo stipendiją ir išvyko žaisti krepšinį į Vakarų Nebraskos bendruomenės koledžą. Steponas Kairys rado mokyklą ir jaunėliui broliui. Nufilmavę Alvydo treniruotę, jie išsiuntė įrašą amerikiečiams. Patiko – vaikiną pasikvietė privatus Beljvu koledžas Nebraskos valstijoje.

Tačiau studijų metais traumų persekiotas 191 cm ūgio gynėjas savęs paklausė: gal užtenka vargti?

Nusprendęs nebesiekti krepšinio aukštumų, baigęs universitetą Alvydas įsidarbino Lietuvos ambasadoje Vašingtone. Krepšinio entuziastas ten netgi suorganizavo pirmuosius ambasados taurės turnyrus. Su būsima žmona Aurelija dar Plungėje susipažinęs Alvydas ją pasiėmė kartu į JAV ir Vašingtone įsuko šeimos lizdelį.

2004-ųjų kovo 30-ąją Amerikoje gimė Rokas Jocys. Dar po metų – 2005-ųjų lapkričio 19-ąją, Virdžinijos valstijos Aleksandrijos mieste pasaulį išvydo Justė Veronika Jocytė. Veronika – „babytės“ garbei.

Kadangi gimė JAV, abu Jociai iškart įgijo amerikietišką pasą. Savo tapatybės klausimą tuo metu kėlė ir vyriausieji Jociai – Alvydas su Aurelija.

„Arba būnam amerikiečiais, arba važiuojam į Lietuvą“, – sulaukę gundančių pasiūlymų grįžti namo, svarstė vyras su žmona.

Nors amerikietiška svajonė atrodė graži, bet su vietos biurokratija ir socialinių sluoksnių atskirtimi susidūrę lietuviai neapsvaigo nuo galimybės gyventi Amerikoje. Vos po poros mėnesių nuo Justės gimimo Jocių šeima per Atlanto vandenyną kraustėsi namo į Palangą.

„Amerikoje kaip tik buvo prasidėjusi krizė, o Lietuva dar išgyveno patį pakilimą, – 15min paaiškino A.Jocys. – Oho tokie grįžome – buvo didžiulis pakylėjimas, o visiems buvo daug džiaugsmo. Aišku, po kiek laiko viskas atsistoja į savo vietas ir pamatai realybę. Bet nepasigailėjom.

Grįžę į Lietuvą supratome, kad niekas neatperka to jausmo, kai šventes reikia švęsti per kompiuterio ekraną. Sunku buvo, bet po truputį, po truputį ir turime, ką turime.“

View this post on Instagram

Just our family thing????

A post shared by Baby-face Assassin (@jocyteee) on

Kokia dar muzikos mokykla?

Dar dirbdami Vašingtone Jociai Palangoje įsigijo būstą. Apsigyvenę Baltijos krantuose, Jociai nėrė į darbus. Vašingtone banke dirbusi Aurelija nesunkiai gavo panašų darbą ir Lietuvoje. Tuo tarpu Alvydas įsidarbino uosto direkcijoje, vėliau – draudimo sektoriuje.

Laisvalaikiu tėtis pabumbsindavo kamuolį Aurelijos pusbrolio iniciatyva įkurtoje Palangos „Lokių“ komandoje mėgėjų lygyje. Vaikai greitai namuose užsikrėtė tėčio meile krepšiniui.

Kai Justei buvo šešeri, 2012-aisiais Palangos vaikų sanatorijoje vyko Modesto Paulausko vardu neoficialiai vadinamos lauko krepšinio aikštelės atidarymas. Alvydas nusivedė Justę pasižiūrėti „3 prieš 3“ turnyro kovų. Aukštą tėtį su dukrele pastebėjo trenerė Daiva Mažionienė.

„Gal atvesit tą mergaitę į treniruotes?“ – paklausė trenerė.

„Noriu!“ – nesudvejojo Justė.

„Ir taip prasidėjo jos tas kelias nuo šešerių metukų“, – dabar 15min pasakoja Alvydas Jocys.

Tėtis dukrai savo vaizduotėje jau buvo sudėliojęs kitokį planą.

Lietuvos krepšinis jau seniai buvo užmiršęs tą 1997-ųjų moterų rinktinės triumfą Europos čempionate. Matydamas sudėtingą situaciją moterų krepšinyje, tėtis nesvajojo vieną dieną Justę pamatyti su krepšininkės marškinėliais.

„Kaip sakoma, kai gimsta mergaitė, tai ji kaip tėvelio paguoda, – šypsosi Alvydas Jocys. – Galvojau apie muzikos mokyklą, gal kažką tokio. Bet kai pamatai ją... Na ką ten, kokia dar muzika?“

View this post on Instagram

Preparation for NBA????????????

A post shared by Baby-face Assassin (@jocyteee) on

Nuo mažų dienų A.Jocio ausis jau buvo pripratusi prie lauke bumbsinčio kamuolio garso. Justė muzikavo, tik ne su muzikos instrumentais, o krepšinio aikštėje žaisdama lyg iš natų.

J.Jocytė pradėjo lankyti krepšinį Palangoje su ketveriais metais vyresnėmis mergaitėmis. Jauniausia, bet tikrai ne prasčiausia. Jos alkūnės ir keliai jau buvo atidaužyti po kiemo mūšių su broliu.

Vaikai žaisdavo kieme iki kol sutemoje nebematydavo krepšio. Būdavo, Justė su Roku žaidžia kompiuteriu, bet vis išbėga į lauką 10–15 minučių sumesti vieną krepšinio partiją. Tai grįžta namo, tai vėl išbėga laukan pamėtyti kamuolio.

„Pastovus tobulinimasis ir noras įrodyti vienas kitam“, – pasakoja A.Jocys.

„Būdavo tikrai įvairių kovų: tai susimušdavome, tai kažkas pargriūdavo ir tekdavo nutraukti rungtynes, – krepšinio dvikovas prieš seserį prisimena brolis Rokas Jocys. – Sunku pasakyti, kokia ji tada buvo varžovė, nes Justė tada dar nelankė krepšinio. Bet jos genuose jau tekėjo krepšinio kraujas, todėl būdavo sudėtinga ją įveikti – ji gan užsispyrusi.“

„Buvo visko. Ir ašarų... – dabar juokiasi Justė Jocytė. – Dažniausiai pralošdavau, nes Rokas būdavo stipresnis. Apsiverkdavau, išeidavau ir nebekalbėdavau su juo. Aš visada norėdavau jį nugalėti. Kai buvome mažesni ir taip dažnai mušdavomės, tai man čia jau buvo principo reikalas prieš jį laimėti.

Tos dvikovos man davė daug, nes kai grįždavau į rinktines, treneriai sakydavo: žaidi kaip berniukas. Prisimindavau, kad gal dėl to, jog su broliu žaisdavau vienas prieš vieną. Jis man davė daug.“

View this post on Instagram

Sis❤

A post shared by Rokas Jocys (@jocas11) on

Alvydas Jocys dėkingas pirmajai Justės trenerei Daivai Mažionienei, kad ši atkreipė dėmesį į dukrą ir ją teisingai grūdino treniruodama su gerokai vyresnėmis mergaitėmis.

„Ji turi cinkelį – Palangoje vis atranda tų mergaičių. Gal kada atras ir dar vieną Justę, – šyptelėjo Alvydas. – Visiems reikėtų pasidomėti, kokiomis sunkiomis sąlygomis ji dirbo ir ką nuveikė. Aš laikausi nuomonės, kad visa pagarba turi eiti treneriui. Jeigu jis kažką išugdo, jis turi būti pats svarbiausias.“

„Facebook“ nuotr./Justė Jocytė ir Daiva Mažionienė
„Facebook“ nuotr./Justė Jocytė ir Daiva Mažionienė

Tačiau Justė nebegalėjo tęsti treniruočių Palangoje. Kai mergaitei buvo 8-eri, Alvydas Jocys ir Daiva Mažionienė kreipėsi pagalbos į Klaipėdą.

„Justei nėra galimybių treniruotis Palangoje, nes čia nėra tokios amžiaus grupės mergaičių. Ji per maža prie tų vyresnių. Gal galėtum priglausti?“ – klausė Vlado Knašiaus krepšinio mokyklos trenerės Ramunės Kumpienės.

Kai A.Jocys atvežė Justę į pirmą treniruotę Klaipėdoje, niekas nė nenujautė, koks gintaro gabalėlis buvo išplautas į uostamiesčio krantą.

Justė buvo 2–3 metais jaunesnė už kitas mergaites, bet per daug nuo jų neatsiliko. Draugiškos V.Knašiaus mokyklos mergaitės šiltai priėmė naujokę į kolektyvą. Bet R.Kumpienė mena, kad pirmosios treniruotės 8-metei turėjo būti sunkios.

„Na, kaip Justė? – po kelių treniruočių A.Jocio paklausė R.Kumpienė. – Kaip ji jaučiasi?“

Nors Justė nesiskundė, patyrusi specialistė žinojo, kad vaikai namuose mėgsta kalbėti visai priešingai.

„Grįžta pavargusi, – atsakė A.Jocys. – Vadinasi, viskas gerai.“

R.Kumpienė suprato, kad įmesti Justę tarp vyresnių jaunai mergaitei yra iššūkis. Tačiau sunkus darbas ir nepraleista nė viena treniruotė davė planuotų rezultatų.

„Ji gyveno krepšiniu, – 15min tikino R.Kumpienė. – Matėsi, kad ji ne tik žiūri krepšinį, kad žiūrėtų, bet analizuodavo, žinodavo, kaip spręsti tam tikras situacijas.

Žinote, čia kaip kartais prie pianino gali atsisėsti ir sugroti žmogus, visai nebaigęs muzikos mokyklos. Kaip žmogus su puikia klausa gali muzikuoti, tai ir Justė turi dovaną iš dangaus. Manau, dėl to ji taip gerai skaito žaidimą. Ji turi išskirtinį talentą, todėl žaidimas jai klostosi paprasčiau. Bet nesakau, kad ji nedirbo.“

Nedirbti negalėjo. Justė iki šiol prisimena R.Kumpienę kaip labai griežtą trenerę. Bet sunkios treniruotės užgrūdino.

Alfredo Pliadžio nuotr./„Fortūnos“ trenerė Ramunė Kumpienė
Alfredo Pliadžio nuotr./„Fortūnos“ trenerė Ramunė Kumpienė

Krepšinio mokykla namuose

Už krepšinio salės Justės gyvenimas irgi sukosi aplink krepšinio kamuolį.

Namie netiesiogines komandos vyr. trenerio pareigas užėmė Alvydas Jocys, o individualų trenerį atstojo brolis Rokas.

Jocių vaikai gyveno pagal sportinį režimą. Pavyzdžiui, šeimai pavyko susitarti, kad Rokas ir Justė eitų miegoti 21 val. 30 min., kad spėtų užmigti iki 22 val.

„Vaikai visko nori – saldainio, ledo ir panašiai. Bet tiek Rokui, tiek Justei visada kaldavau, kad gero krepšininko piramidę sudaro mityba ir miegas, – pabrėžė tėtis. – Geras poilsis, paruošti pusryčiai ant stalo, pietūs jau mokykloje ir šviežia vakarienė namuose.“

Iš pradžių Justė nebuvo taikliausia žaidėja. Tėtis vis akcentuodavo, kad geras metikas per dieną turi atlikti po 300–500 metimų, o baudas įmesti užsimerkęs. J.Jocytė priėmė tai kaip asmeninį iššūkį – ji išlavino savo metimą taip, kad pyškino taikliai kaip iš automato.

Kai tėtis užsimindavo, kad sveika būtų ir dažniau krosiuką prabėgti, netrukus Justė sukdavo ratus aplink namus.

„Justė suprato, kad viskas ateina tik per sunkų darbą. Bet svarbiausia, kad vaikui buvo noras“, – teigė A.Jocys.

„Aš visada jo klausydavau. Man jis būdavo daugiau nei treneris, – Lione 15min pasakoja J.Jocytė. – Taip, per rungtynes klausau trenerio, bet už aikštės ribų tėčio patarimai man svarbiausi. Žinau, kad jis turėjo krepšininko karjerą ir mes su broliu dabar ją tęsiame. Jis man iki šiol daro labai didelę įtaką. Manau, tai padėjo ir aikštėje, ir už jos ribų.“

„Geriausias tėtis, koks tik gali būti, – pridūrė Rokas. – Jis mums ir kaip tėtis, ir kaip treneris turi begalę patarimų. Kartais pajuokaudavome, kad už pinigus galėtų eiti pravesti asmenines treniruotes. Nėra jis griežtas. Aišku, būna, kai supyksta, bet taip nutinka visiems.“

View this post on Instagram

sidabra jau turim ????????????

A post shared by Aurelija Jocienė (@aurelijajociene) on

Alvydas pripažįsta – jis gan griežtas treneris ir tėvas. Didelių nuolaidų jis vaikams nedarydavo. Bet A.Jocys džiaugiasi, kad neprireikė taikyti fizinių bausmių.

„Geriausia bausmė – pasakymas, kad jei tai dar kartą pasikartos, treniruotes ir varžybas galite pamiršti, – 15min pasakojo A.Jocys. – Jie žinojo, kad mano žodis tvirtas ir aš tai padarysiu.“

Buvo, kad vaikams dėl to teko praleisti keletą treniruočių. Ir kaip?

„Patikėkite – ašarų pakalnė, – krizena A.Jocys. – Dar liepdavau jiems patiems treneriams pasisakyti, kodėl praleido treniruotę. Tai jiems būdavo dar didesnis iššūkis.“ Vaikai užsidarydavo kambaryje ir verkdavo.

Alvydas Jocys namuose įvedė sportinį režimą ir skiepijo krepšinio vertybes. Rokas ir Justė buvo mokomi, kad krepšinio aikštėje ne jie turi bijoti kitų, o varžovai turi bijoti jų. Taip, kad šiems dingtų noras prieš juos žaisti.

Alvydas bandydavo išreikalauti kokybiško darbo per treniruotes, protingo ir šaltakraujiško krepšinio. Tuo tarpu vakarais prie Jocių vakarienės stalo vykdavo analizė.

Justė buvo rami mergaitė, bet jeigu tėtis bandydavo ją pakamantinėti apie prastai sužaistas rungtynes iškart po jų, greitai nudegdavo pirštus.

„Kartais, būdavo, ką nors griežčiau atšaudavo, tai tekdavo nuryti. Bet kai važiuodavom namo, pasakydavau, kad geriau dabar patylim 15 minučių, o pasikalbėsime apie tai po to“, – sakė A.Jocys.

Pergalės Jocių šeimoje reikšdavo picos laiką. Po pralaimėjimų, priklausomai nuo varžovių pajėgumo, vakarai būdavo paskiriami savianalizei.

Tėvams vaikai ir jų aistra buvo viskas.

„Kai pamatai, kad vaikas per rungtynes sugeba įmesti 80 taškų, pradedi galvoti, ką daryti, – pirmiausia susirūpinęs dėl sūnaus Roko ateities pasakojo A.Jocys. – Supratome, kad vaikai turi talentą ir ateityje iš to gali valgyti skanesnę duoną. Kaip jiems sakydavom, mes bėgam dėl jų, kol prieky, o kai pasensim, tai jūs turėsit mums kažką paduoti.“

Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Apdovanojimų akimirka. Alvydas Jocys
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Apdovanojimų akimirka. Alvydas Jocys

Aurelija Jocienė jau buvo seniai įpratusi bėgti paskui mylimus žmones su krepšinio kamuoliu rankose.

„Kai pradėjome draugauti, ji nepraleisdavo nė vienų mano rungtynių“, – šypsosi A.Jocys.

Jeigu tuo pačiu metu žaisdavo ir Rokas, ir Justė, tai vienas tėvelis važiuodavo žiūrėti vieno vaiko, kitas – kito rungtynių.

Justė juokiasi – mama pastaraisiais metais pasidarė itin impulsyvi.

„Kai žiūrim krepšinį, tai jau ir trenere patampa, ir žaidėjams aiškina, ką daryti“, – juokiasi dukra.

Pats Alvydas nėra iš tų naujosios kartos tėčių, kurie supranta krepšinį geriau nei treneriai ir apie savo vaikų ateitį išmano daugiau nei agentai. Iš pradžių jis dar pašūkaudavo iš tribūnų, bet dukra greitai leido suprasti, kad jis jai taip nepadeda.

Na, gal tik teisėjui kartais numeta kokią repliką – pats 2–3 metus teisėjavo ir arbitro švilpuką uždarė stalčiuje po to, kai į jo teisėjaujamus čempionatus prasimušė sūnus ir dukra.

„Labai protinga, ganėtinai kukli, santūri šeima, pagarbi kitiems žmonėms, – Jocius taip apibūdina R.Kumpienė. – Tiesiog gera normali šeima. Būna tėvų, kurie galvoja, kad išmano daugiau už kitus. Justės tėvai niekada nesikišo nei į treniruočių procesą, nei į rungtynių procesą, nei dar kažkur. Tiesiog sudarė Justei pačias geriausias sąlygas atvažiuoti į rungtynes, visada atvažiuodavo ir laukdavo po treniruočių.“

View this post on Instagram

Family time????❤️

A post shared by Aurelija Jocienė (@aurelijajociene) on

Lūžio metas

2016-aisiais Lietuvoje startavo „Jr. NBA Lietuva“ projektas, suvienijęs berniukus ir mergaites. Pagal lygos reglamentą 30 komandų galėjo būti mišrios – savo sudėtyje turėti ir berniukų, ir mergaičių. Vienintelė nuolaida – mergaitės galėjo būti dvejais metais vyresnės už berniukus. A.Jocys jau seniai stūmė dukrą į berniukų komandą, nes matė, kad Justė gali.

Pirmąjį projekto sezoną J.Jocytė nieko nelaimėjo. Ir labai liūdėjo. Bet kitus du sezonus iš eilės J.Jocytės komanda laimėjo „Jr. NBA Lietuva“ čempionatą, atstovaudama Palangos ir Klaipėdos komandoms.

„Kai žaisdavo su berniukais, ji visiems nušluostydavo nosis, – tikina R.Jocys. – Būdavo juokinga žiūrėti, kaip kitų vaikų mamos šūkaudavo, kad mergaitė skriaudžia berniukus. Bet tokia jau ta Justė – baby-face assassin.“

Šis angliškas išsireiškimas, reiškiantis „samdomą žudikę kūdikio veidu“ Tai naujoji Justės pravardė. Prieš keletą mėnesių ji soc. tinkluose paprašė savo draugų ir sekėjų pasiūlyti jai pravardę. Pasidalijusi vienu pasiūlymu su draugais, mergaitė gavo pritarimą. Justei patiko toks jos apibūdinimas.

„Visur būnu jauniausia. Tai, galvoju, kodėl gi ne?“ – gūžtelėjo pečiais Justė, pasižyminti taikliais sudėtingais metimais rungtynių pabaigose.

Aikštėje ji triuškino varžovus.

Pirmiausia savo technika. Klaipėdos V.Knašiaus mokykloje trenerė R.Kumpienė turėjo grupę su daug techniškų mergaičių. Dauguma jų buvo gynėjos, todėl visos viena prieš kitą dažnai driblinguodavo ir taip tarpusavyje sparinguodavosi.

Bet Justė išsiskyrė kiek kitokiais judesiais.

Tai buvo akivaizdūs namų darbai. Ji gludino tuos judesius žaisdama namie su broliu. Lietus ar sniegas – mergaitė lauke vis šlifuodavo savo stepbacką – metimą po driblingo atšokus prie trijų taškų zonos.

„Korekcijas dariau tik su metimu – kad aukščiau iškeltų, atitaikytų gerą kampą. Bet visas jos kojų darbas išmetant kamuolį ir panašiai yra jos pačios atradimas, – tikino A.Jocys. – Prisižiūrėdavo klipų „YouTube“ ir vis tobulindavo, tobulindavo.“

FIBA nuotr./Justė Jocytė
FIBA nuotr./Justė Jocytė

Vaikai bandė kopijuoti NBA žvaigždžių judesius. Roko idealais tapo Luka Dončičius ir Shane'as Larkinas, Justės – Lukas Lekavičius ir Marine Johannes.

Durantai, hardenai – vis pasiimdavo kokį judesį, – pasakojo Alvydas Jocys. – Jai labai patiko Lukas Lekavičius. Jis parodė, kad sunkus darbas gali nuversti kalnus.

Bet aš grįžčiau prie trenerių. Manau, kad daugiausia prisidėjo trenerių pasitikėjimas leisti daryti tai, ką ji moka geriausiai.

Kitas gali tave užčiaupti. Pastatyti į griežtą poziciją, kur baigsis visa tavo improvizacija. Bet trys trenerės – tiek Mažionienė, tiek Kumpienė, tiek Diana Anužienė – visos leido jai žaisti.

O Justė pamatė, kad gali. Pasitikėjimas suteikė jai laisvumo aikštėje. Trenerės leido jai naudoti ir tobulinti judesius rungtynių metu. Jeigu turėtum 2–3 metimus per rungtynes, tai viena. Bet kai turi 15–20, gali parodyti, ką išmokai.

Tas pats buvo su Roku. Matydama, ką Rokas daro aikštėje, kokią laisvę jis turėjo, Justė norėjo padaryti tą patį. Ta jų konkurencija buvo sveika ir davė jai didelių vaisių.“

Gavusi tvirtą trenerės užnugarį, Justė nebijojo klysti.

„Žinote, kaip būna. Kai žmonės nemoka, juos kausto baimė. O Justė neturi baimės – pažiūrėkite, kokie plastiški jos judesiai. Niekada nebūčiau patikėjusi, kad ji galėtų eiti į šokius. Ji jų nemėgo... Bet ji dabar moka šokti su kamuoliu“, – šypsosi R.Kumpienė.

Trenerei dirbti su Juste buvo vienas malonumas. Ji iki dabar savo auklėtinėms pasakoja istorijas apie dar vieną išskirtinį bruožą – gebėjimą įsiklausyti.

Jai nereikėdavo kartoti Justei du kartus. Ne visada merginai pavykdavo iš pirmo karto. Bet ji uoliai bandydavo, taisydavo savo klaidas per treniruotes ir sunkiu darbu viską sutvarkydavo.

View this post on Instagram

Y'all already know what this is????

A post shared by Baby-face Assassin (@jocyteee) on

Justė visada buvo savarankiška stropi mergaitė.

Dar nuo 9 metų į treniruotes Klaipėdoje ji pradėjo važinėti viena autobusu. Aišku, tėvai visada jos laukdavo salėje treniruotėms pasibaigus. O į priekį ją visada vedė azartas.

Štai dabar išvažiavusi į Vilerbaną užsibrėžė tikslą iki vasaros išmokti prancūzų kalbą. Rokas prakalbo itališkai per metus, tai sesė nori „apnešti“ brolį.

„Sako, išmoksiu per pusmetį“, – šypsosi tėtis.

„Auksinis vaikas, – suminkštėjo Alvydas. – Ir čia net jos dirbtinai negiriant. Tiesiog ji ir turi gerą humoro jausmą, ir žino, ką kada pasakyti. Niekada neišsišoks.

Gal kartais ji nepasakys to, ką jaučia. Gal tai net jos minusas – daug ką savyje išgyvena ir labai dėl to graužiasi. Dažniausiai, kai kas nors nepavyksta aikštėje. Bet ji niekada neišrėks to garsiai. Ir kiti apie tai irgi niekada nesužinos.“

View this post on Instagram

????❤️❤️????

A post shared by Aurelija Jocienė (@aurelijajociene) on

Aikštėje jūs ją visuomet pamatysite ramią. Po finalinio švilpuko gali būti jai geriausia draugė, bet ant parketo jai draugių nebelieka.

„Tokios sesės man visi gali tik pavydėti. Geriausia sesė, – tikino R.Jocys. – Tai paprasta mergaitė, bet su labai dideliu charakteriu. Kai ji supyksta, kartais net nežinai, kas tau gali atsitikti. Bet su ja gali ir pabendrauti, ir pasijuokti – tiesiog gera su ja leisti laiką.“

Justė pripažįsta, kad anksčiau buvo labai drovi. Bet išdrąsėti jai padėjo krepšinis. Tai buvo geriausia jos jausmų išreiškimo forma.

Dar būdama 10-ies Lietuvos dvylikamečių taurėje ji suvertė 37 taškus į Kauno „Aisčių-I“ komandos krepšį. Dar po metų toms pačioms mergaitėms ji atseikėjo jau 50 taškų.

Būdama 11–12 metų ir žaisdama su dvejais metais vyresnėmis mergaitėmis U14 Lietuvos čempionate, Justė jau rinko solidžią 14,1 taško, 6,8 atkovoto kamuolio ir 3,9 rezultatyvaus perdavimo statistiką.

Po metų skaičiai buvo panašūs – vid. 15,6 taško, 6,8 atkovoto kamuolio ir 6 rezultatyvūs perdavimai, bet jau žaidžiant su 3–4 metais vyresnėmis merginomis Lietuvos U16 čempionate.

U14 turnyre, nors ir buvo jaunesnė, Justė buvo nesulaikoma – rinko po 32 taškus, 14,1 atkovoto kamuolio ir 3,9 rezultatyvaus perdavimo per rungtynes.

Būdama 13-os Justė rinko po 30 taškų, 14,1 atkovoto kamuolio ir 3,4 rezultatyvaus perdavimo U14 čempionate, ir 21,6 taško, 14,5 atkovoto kamuolio bei 10,1 rezultatyvaus perdavimo U16 čempionate.

Jos atstovaujamos komandos skynė trofėjus Lietuvos moksleivių krepšinio lygoje.

„Tada supratau, kad tikrai galiu kažko siekti. Mane visada lydėjo begalinis noras žaisti krepšinį, bet apie viską galvojau paprasčiau: tiesiog žaisiu, kažkiek kilsiu karjeros laiptais ir tiek. Bet kai prieš metus pradėjo taip sektis ir tas darbas davė vaisių, supratau, kad galiu kažką padaryti“, – 15min sakė J.Jocytė.

Kai 2019-ųjų vasarą Rokas Jocys grįžo iš Italijos – Romos „Stella Azzurra“ krepšinio akademijos, – broliui jau buvo sunkiau nugalėti sesę. Nors prieš išvykdamas į Italiją savo amžiaus grupės U14 Lietuvos čempionate jis rinko net vid. 51,7 taško per susitikimą.

„Kai ji patobulėjo nežmoniškais tempais, žaisti prieš ją pasidarė sunkiau. Geresnis metimas po driblingo, išaugęs krepšinio IQ. Žaisti buvo kur kas įdomiau“, – šyptelėjo Rokas.

Lietuvos moterų krepšinio bendruomenė jau žinojo apie labai talentingą Jocių mergaitę. Bet apie ją dar nežinojo Lietuva.

Net V.Knašiaus krepšinio mokykloje aplinkinėms mergaitėms ji buvo viena iš daugelio. Bet viskas pasikeitė per vieną vasarą, kai su Juste susipažino visa Lietuva.

FIBA nuotr./Justė Jocytė ir Lietuvos U16 merginų rinktinė
FIBA nuotr./Justė Jocytė ir Lietuvos U16 merginų rinktinė

Vasara, po kurios apie Justę sužinojo visa Lietuva

Rašant šias eilutes, vieno Liono viešbučio vestibiulį išjudino „Mr Day“ kūrinys „Tears of Joy“. Tai toks greito tempo smagus kūrinys, kurį galėtum uždėti ant kokio nuotykių filmo garso takelio, pagrindiniam herojui pradedant linksmą šypsenų kupiną kelionę. Tokio džiaugsmo buvo kupina ir 2019-ųjų Justės vasara.

Trylikametė Justė su Lietuvos šešiolikmečių rinktine išvyko į savo pirmąjį Europos čempionatą Makedonijos sostinėje Skopjė.

Lietuvoje likę kolegos tikėjo, kad šios merginos gali nustebinti, bet rinktinės treneriui Viliui Stanišauskui tai buvo pirmas toks čempionatas. Nuo 2015-ųjų jis treniruoja Klaipėdos „Fortūnos“ moterų komandą, todėl gerai žinojo ir Justę – jaunimo krepšinyje dominavusią mergaitę jis pasikviesdavo į moterų komandos treniruotes. Bet 32-ejų strategas nežinojo, ko tikėtis iš savo merginų Europos pirmenybių ringe.

FIBA nuotr./Vilius Stanišauskas
FIBA nuotr./Vilius Stanišauskas

Rugpjūčio 21-ąją, U16 čempionato išvakarėse, merginos turėjo laisvadienį. FIBA visoms 16-ai turnyro dalyvių surengė oficialią čempionato fotosesiją. Lietuvės atvyko pozuoti iškart po prancūzių – vienų turnyro favoričių ir pirmųjų mūsiškių priešininkių.

Kai V.Stanišauskas su savo trenerių štabu pamatė Prancūzijos mergaites, jis net nustėro. Ūgis, raumenys, didybė, didžiulis pasitikėjimas savimi...

„Atrodė, kad jos mus perlips ir sutraiškys“, – 15min atviravo V.Stanišauskas.

Bet lietuvės neišsigando aukštų varžovių. Justė Jocytė pelnė 21 tašką, o mūsiškės Europos čempionato starte 66:61 pranoko Prancūziją. Prancūzių puikybė nublanko prieš lietuvių dvasią – komandinį darbą, pasitikėjimą savimi ir tikėjimą pergale.

Tačiau lietuvės pralaimėjo antrąsias turnyro rungtynes – 51:60 nusilenkė vokietėms. Maža to, traumą patyrė komandos kapitonė Urtė Čižauskaitė.

Merginos smarkiai išgyveno – Urtė buvo labai svarbi ir komandos žaidimui, ir kolektyvui sutelkti. Bet kai kapitonė grįžo iš ligoninės su džiugiomis medikų išvadomis, merginos taip džiaugėsi, kad tapo dar vieningesnės.

„Ši komanda buvo labai vieninga. Tiek trenerių štabas, tiek merginos“, – pabrėžė V.Stanišauskas.

FIBA nuotr./Justė Jocytė ir Lietuvos U16 merginų rinktinė
FIBA nuotr./Justė Jocytė ir Lietuvos U16 merginų rinktinė

Atsitiesusi Lietuvos rinktinė 76:40 sutriuškino Daniją ir įšoko į atkrintamąsias varžybas iš trečios grupės vietos.

Netrukus merginos peršoko degančią aštuntfinalio kliūtį. 21 J.Jocytės taško vedamos lietuvės 74:60 pranoko Vengriją ir pasileido džiaugtis ant Jane'o Sandanskio arenos parketo lyg būtų laimėjusios čempionatą.

Merginos verkė.

Komandos kapitonė U.Čižauskaitė su ašaromis akyse pasidžiaugė treneriui: „Mes vis žaisdavom dėl išlikimo A divizione, o dabar galime kautis dėl čempionato medalių.“

Medalio ambicija įsiplieskė ir V.Stanišausko mintyse. Žaidėjoms užaugo sparnai.

View this post on Instagram

We take this for granted????????????

A post shared by Baby-face Assassin (@jocyteee) on

Ketvirtfinalyje lietuvių laukė Čekija – viena iš trijų čempionato komandų, nepatyrusių pralaimėjimo.

Audronė Zdanevičiūtė suvertė 26 taškus, Urtė Čižauskaitė fiksavo galingą dvigubą dublį su 17 taškų bei 17 atkovotų kamuolių, Justė Jocytė pridėjo 20 taškų bei 10 kamuolių ir Lietuvos merginos dangiškai perskriejo čekių kliūtį 72:69.

Krepšininkų starto pasaulio čempionate Kinijoje laukusi Lietuva prisistūmė kėdę arčiau kompiuterio ekrano. Šalyje kilo didžiulis ažiotažas. Pirmiausia dėl šešiolikmečių sėkmės, o tada – dėl 13-metės talentės, kuri skriaudė 2–3 metais vyresnes varžoves. Feisbukas mirgėjo nuo džiaugsmingų įrašų apie komandą, apie kurią Lietuva prieš keletą dienų nieko nebuvo girdėjusi.

FIBA nuotr./Justė Jocytė ir Lietuvos U16 merginų rinktinė
FIBA nuotr./Justė Jocytė ir Lietuvos U16 merginų rinktinė

Pusfinalyje mūsiškių vėl laukė prancūzės. Lietuvos ekipos trenerių štabas netgi pastebėjo, kaip prieš rungtynes su lietuvėmis prancūzių skautas jau analizavo ispanių žaidimą ir ruošėsi čempionato finalui.

Dar vienas motyvacinis postūmis stumtelėjo lietuves į pergalę 54:51. Tai buvo Justės Jocytės šokių ant parketo vakaras.

13-metė nuo pirmųjų minučių šveitė metimus per rankas, kartais – net ir keturias. Ji draskė varžovių gynybą prasiveržimais, metimais atsilošus. Varė prancūzių trenerį į neviltį kieme per lietų ir sniegą, gludintais stepbackais.

J.Jocytė Europos čempionato pusfinalyje pelnė 20 taškų, atkovojo 15 kamuolių ir blokavo paskutinį pratęsimą prancūzėms dar galėjusį išplėšti metimą.

„Ji pražydo nuo pat pirmų rungtynių, – tikino V.Stanišauskas. – Jau per pirmąsias draugiškas rungtynes įsitikinome, kokia ji gera. Galvojau, kad gal jai bus sunku su 1–2 metais vyresnėmis varžovėmis. Bet pamačiau, kad ji joms ne tik niekuo nenusileidžia, bet dar ir iš jų išsiskiria.“

J.Jocytė nebuvo tokia ryški rūbinėje, kokia aikštėje. Visgi žaidė su 1–2 metais vyresnėmis mergaitėmis. Nors merginos komandoje visos buvo lygios ir treneris kartais net ragindavo Justę kaip lyderę ir tvirčiau pasisakyti. Bet ji tyliai ramiai darė savo darbą. Kaip tikra samdyta žudikė kūdikio veidu.

Žaisdama su gerokai vyresnėmis priešininkėmis, J.Jocytė buvo rezultatyviausia čempionato žaidėja (vid. 19,6 tšk.) ir antra pagal efektyvumą (20,4 naud. bal.).

„Tai Dievo dovana. Pašaukimas, talentas būti krepšininke. Manau, kad ji apdovanota“, – neslepia trenerė R.Kumpienė.

Lietuvą ir Europą sužavėjo jos taiklūs metimai, judesiai ir žudikės instinktas. Krepšinio sirgaliai stebėjosi, kaip J.Jocytė tokiomis dramatiškomis akimirkomis priima geriausius sprendimus.

„Randu savyje ramybę – apie nieką nebegalvoju. Išeinu į aikštę žinodama, ką turiu padaryti“, – pasakoja Justė.

Finale ji surengė dar vieną išskirtinį pasirodymą.

Europos čempionato mūšyje dėl aukso į Rusijos krepšį J.Jocytė suvertė net 33 taškus. Tiesa, lietuvių pergalei to neužteko – 73:66 triumfavo rusės.

Bet Lietuva didžiavosi savo merginomis.

„Euforija neišpasakyta, – Makedonijoje su žmona matydamas, kaip ant jų dukros kaklo kabinamas Europos čempionato sidabro medalis, džiaugėsi Alvydas Jocys. – Aišku, kai pamatėm, kad galim, tai norėjosi pasiimti ir tą auksą. Bet visą tą pasiekimą suvokėme jau tik po kelių valandų.

Juk važiavome į čempionatą pasižiūrėti jo kaip turistai. Kaip ten tos mūsų mergaitės, Dieve, atrodys. Bet grįžom va taip...“

FIBA nuotr./Justė Jocytė
FIBA nuotr./Justė Jocytė

Mergaitė, kurios staiga užsigeidė visi

Kai 2006-aisiais Lietuvos šešiolikmečių rinktinė pirmą kartą šalies krepšinio istorijoje iškovojo medalį – bronzą, – apie tas merginas niekas nekalbėjo.

Aurimės Rinkevičiūtės vedamos Lietuvos krepšininkės namo iš Slovakijos per naktį keliavo autobusu. Trenerė Ramunė Kumpienė dar dabar atsimena, kaip Lietuvoje lietus pylė kaip iš kibiro. O Kauno stotyje prisiparkavęs autobusas tiesiog paleido mergaites ir jos išsiskirstė kas sau į namus. Be jokių gėlių ir trimitų.

Šį kartą lietuviai laukė mažųjų savo herojų su puokštėmis ir kameromis rankose.

Arno Strumilos / 15min nuotr./Lietuvos merginų krepšinio rinktinės grįžimo į Vilnių akimirka
Arno Strumilos / 15min nuotr./Lietuvos merginų krepšinio rinktinės grįžimo į Vilnių akimirka

Lietuva jau buvo pripratusi prie iškilmingų sutiktuvių, bet jos buvo organizuojamos vyrų rinktinei, ne moterims. Tad šešiolikmetėms tai buvo didžiulis įvertinimas.

Tiek Jocių šeima, tiek Justės treneriai pripažįsta, kad masiškumas ir mergaičių žygio viešinimas žiniasklaidoje bei socialiniuose tinkluose padėjo atkreipti dėmesį į sidabrines Lietuvos merginas. Visuomenė čiupo už rankos jauniausiąją didvyrę. TV laidos, radijas, žurnalai, internetas – Justės norėjo visi.

J.Jocytė kukliai šypsojosi ir džiaugėsi su bendražygėmis šlovės akimirka.

Geriausių metų krepšininkų rinkimuose ji netgi rinko daugiau balsų nei NBA garsenybės Domantas Sabonis ar Jonas Valančiūnas. Jaunajai herojei ranką norėjo paspausti politikai, krepšinio funkcionieriai. Bet J.Jocytei mielesnė būtų kiek kitokia, prožektorių šviesų neapšviesta, veikla.

„Jau geriau būtų buvę ją nuvežti į kokį nors sporto centrą, pasodinti pasikalbėti su mergaitėmis, – tikino A.Jocys, iš savo patirties perėjęs per Lietuvos krepšinio sistemą. – Kad politikai spaustų ranką, įteiktų tas statulėles... Nereikia šito. Vietoj šimtų eurų statulėlėms geriau nupirktų vaikams sportbačius, kurie nori sportuoti, bet negali sau to leisti.

Mums reikia ne medalių, o įrankių juos pasiekti. Justei suteikėm viską patys. Bet ne visi tėveliai tą išgali. Čia turi prisidėti valdžia, sporto centrai.

Valdininkų noras pasipuikuoti šviežia žvaigždute yra labai pigus momentinis dalykas. Viešieji ryšiai, be jokio grįžtamojo ryšio ir naudos ateityje. Bet čia niekas nenori klausyti – visi protingiausi.

Nuvažiuoji į Prancūziją, kalbiesi su žvaigždėmis, tai ten klauso kiekvieną tavo žodį. Klausinėja, kaip padarėme tą, kodėl taip ir anaip. Jiems įdomu, nors tie žmonės gauna dar ne tokius pinigus ir turi dar ne tokį statusą. Bet jie žmogiški ir supranta, kad išugdyti talentą ir jį išlaikyti yra didžiulis darbas. Ne tik finansinis, bet ir žmogiškasis.“

Pirmomis dienomis po čempionato Alvydas Jocys net nenorėjo eiti į darbą. Šeimai norėjosi kartu namuose pasidžiaugti Justės ir mergaičių sėkme.

Bet netilo Alvydo telefonas. Jeigu ne sveikinimai, ne interviu užklausos, kitų tėvelių klausimai ieškant patarimų, nuo ko pradėti jų mergaitėms, tai pasiūlymai, kurie Jociams kėlė galvosūkius.

Rugsėjo pabaigoje Jociai išvažiavo apsižiūrėti į Prancūziją. NBA garsenybė Tony Parkeris, dabar valdantis Vilerbano ASVEL klubą, Lione atidarė savo vardo krepšinio akademiją.

Dar dažais kvepiančioje bazėje Justę priėmė pats Tony Parkeris. Internetus apskriejo bendra jų nuotrauka.

„Instagram“ nuotr./Justė Jocytė ir Tony Parkeris
„Instagram“ nuotr./Justė Jocytė ir Tony Parkeris

„Žiūriu, susėdo ir pradėjo bendrauti lyg seni geri draugai, – dukros susitikimą su Europos krepšinio legenda mena A.Jocys. – Bet jai tai buvo kažkas tokio.“

Tėtį papirko T.Parkerio dėmesys ir nuoširdumas. Tokio paprastumo jis kartais pasigenda Lietuvoje. Anot A.Jocio, lietuviai mėgsta užriesti nosis.

„Ateik į kokias rungtynes Lietuvoje ir vajezau, kokie visi nosis užrietę! Uždirba vos ne šimtus eurų, bet yra direktoriai ir įsivaizduoja, kad gali viską aiškinti. Ten tokių dalykų nėra.

Visi dirba savo darbą ir vienas kitą gerbia. Jeigu esi kuklus, sunkiai dirbantis juodadarbis, į tave žiūrės su pagarba. Visi mylės. Turi užburti kitus paprastumu, būti lyderis“, – savo filosofiją dėstė A.Jocys.

Pats T.Parkeris jam pasakojo, kad šiandien gali būti kažkas, o rytoj niekas, todėl visada turi vaikščioti žeme.

Jociai Vilerbane prasilenkė ir su Liono „Olympique“ futbolo klubo prezidentu Jean-Micheliu Aulu. Lietuvį nustebino, kiek prancūzas žinojo apie Justę ir kokį jai rodė dėmesį.

Alvydui taip pat buvo siurprizas, kad Tony Parkerio žvalgai stebėjo Justę jau metus.

„Tai buvo dar įspūdingiau“, – pripažino A.Jocys.

View this post on Instagram

Time has come for a new chapter????

A post shared by Baby-face Assassin (@jocyteee) on

Jis pats teiravosi T.Parkerio, ar ne per anksti tokia šlovė užgriuvo Justę. Ar ji tikrai tokia perspektyvi ir talentinga, kaip visiems atrodo. Ar tai tikrai moterų NBA (WNBA) produktas?

„Mes žinom, ką gavom ir ką turim. Tokių kasdien negausi ir turime branginti Justę. Tikiuosi, po trejų metų turėsime nerealų krepšinio talentą“, – atsakė jam T.Parkeris.

Keturiskart NBA čempionas perdavė Justės tėčiui, kad šis gali jam parašyti kada tik panorėjęs.

„Ir jis visada iškart atrašo. Su juo galiu laisvai bendrauti. Nors žmogus su tokiu statusu, jis paėmė mano vaiką globon ir pats jaučia pareigą bei atsakomybę už Justę. Jis randa laiko pasikalbėti su kiekvienu tėvu, pasako kažkokią mintį, patarimą. Tai džiugina“, – tikino A.Jocys.

AFP/„Scanpix“ nuotr./Tony Parkeris
AFP/„Scanpix“ nuotr./Tony Parkeris

Baltijos jūra į Jocių namus išmetė pasiūlymus iš JAV, Ispanijos, įvairiausių akademijų. Tačiau sprendimo teisė buvo palikta pačiai Justei.

„Spręsi tu viena – mes nesikišim“, – dukrai ištarė tėtis.

Viena, ko prašė Tony, tai greitai apsispręsti. Bet Jociai suprato, kad tokie šansai nesimėto kartą gyvenime. J.Jocytė tapo ASVEL žaidėja ir naujos Tony Parkerio vardo akademijos veidu.

Prieš padėdama parašą po ASVEL sutartimi pagal formulę „3+3“ – trejiems metams su galimybe pratęsti bendradarbiavimą dar trejiems – J.Jocytė spėjo debiutuoti Lietuvos moterų krepšinio lygoje.

13-metės atstovaujama Klaipėdos „Neptūno“ ekipa 81:59 nugalėjo Vilniaus „Kibirkštį“, o LMKL debiutantė pelnė 21 tašką, atkovojo 5 kamuolius, atliko 5 rezultatyvius perdavimus ir surinko 30 naudingumo balų. Iš arti pasižiūrėti J.Jocytės į nedideles arenas rinkosi šimtai žmonių.

Per ketverias LMKL rungtynes mergaitė rinko vid. 11,8 taško, 4,5 atkovoto kamuolio, 3,3 rezultatyvaus perdavimo ir po 16 naudingumo balų, kai sulaukė kvietimo į nacionalinę komandą.

Mato Baranausko nuotr./Justė Jocytė debiutavo Moterų lygoje.
Mato Baranausko nuotr./Justė Jocytė debiutavo Moterų lygoje.

Tai buvo ir reklaminiais sumetimais paremta idėja. Justė turėjo žaisti tik pirmąsias atrankos į 2021-ųjų Europos čempionatą rungtynes su silpnoka Albanijos rinktine. Idėjos sumanytojai norėjo, kad Justė suburtų žmones į Kėdainių areną ir įkvėptų jaunąsias mergaites siekti aukštumų krepšinyje. Tai buvo gera reklama moterų krepšiniui.

Bet Justė nepasimetė tarp geriausių Lietuvos krepšininkių.

Ji dar akivaizdžiai atsiliko nuo moterų greičiu ir fizine jėga, bet treneris Mantas Šernius liko patenkintas, kaip ji skaitė žaidimą pratybų metu ir pritapo prie bendro draugiško kolektyvo.

Prieš pat savo 14-ąjį gimtadienį, lapkričio 14-ąją, 14-ąją rungtynių minutę J.Jocytė debiutavo su Lietuvos moterų rinktinės marškinėliais. Jau pirmuoju metimu jauniausia rinktinės žaidėja istorijoje atsidarė savo taškų sąskaitą.

Per beveik 10 minučių J.Jocytė pelnė 4 taškus ir atliko 3 rezultatyvius perdavimus.

Nors po pergalės Justė pripažino išlindusi iš rūbinės jausdama jaudulį, aikštėje ji atrodė gan ramiai ir laisvai.

„Aš pati krepšinį tik pradėjau lankyti tokio amžiaus, – stebėjosi Monika Grigalauskytė, į albanių krepšį įmetusi 20 taškų. – Mane stebina Justės vidinė ramybė. Aš būčiau pasimetusi, išsiblaškiusi, o ji atrodė taip užtikrintai. Tiesiog VAU!“

Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Justė Jocytė
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Justė Jocytė

Po rungtynių Kėdainiuose bemaž 200 žmonių išsirikiavo į eilę asmenukei su Juste.

„Manau, tas jos fenomenas kažkiek padidino susidomėjimą mergaičių krepšiniu, – 15min sakė V.Stanišauskas, po sėkmės šešiolikmečių čempionate pakviestas į moterų nacionalinės komandos trenerių štabą. – Tikiuosi, jis neatslūgs. Kad ir kaip sunku su mergaičių krepšiniu, gal tai padės jį prikelti.“

Po rungtynių Kėdainiuose Justė susikrovė lagaminus ir išvyko į Prancūziją.

Gruodžio 18-ąją ji įrašė savo pavardę į moterų Eurolygos istoriją. Prisijungusi prie pagrindinės Vilerbano ASVEL moterų komandos, Justė debiutavo moterų Eurolygoje kaip jauniausia visų laikų turnyro žaidėja – rungtyniavo būdama vos 14 metų ir 29 dienų.

Pagrindinėje moterų komandoje žaidžia daug gerų žaidėjų – ir stipresnių, ir greitesnių, ir taiklesnių, ir geriau besiginančių nei Justė. Viena jų – jos idealė Marine Johannes.

Bet J.Jocytė džiaugiasi patekusi į tokią konkurenciją. Čia jai niekas nedaro jokių nuolaidų.

„Jos tikslas būti geriausia“, – pabrėžė A.Jocys.

Lietuvos krepšinio viltis

Ilgametė J.Jocytės trenerė R.Kumpienė treniruoja 2009 m. gimusių mergaičių komandą, kuri ketverius metus V.Knašiaus krepšinio mokyklos koridoriuose prasilenkdavo su Lietuvos moterų krepšinio spinduliu. Kartais jos netgi tapdavo J.Jocytės treniruočių partnerėmis.

Kad suartintų skirtingos kartos mokyklos mergaites, R.Kumpienė suveda jaunesnes mergaites su vyresnėmis į bendrus pratimus. Pavyzdžiui, dvi jaunesnės mergaitės bandydavo atimti kamuolį iš J.Jocytės, o ši, varydamasi kamuolį, turėdavo jį išsaugoti nuo partnerių spaudimo.

Kol nebuvo visų tų straipsnių, interviu, televizijos laidų, Justė joms buvo eilinė krepšininkė. Tiesiog dar viena mokyklos žaidėja. Bet kai visoje Lietuvoje kilo šurmulys dėl Justės, krykštavo ir jaunosios klaipėdietės.

„Oi, matėm Justę! Čia ta pati Justė!“ – šypsosi R.Kumpienė, pastebėjusi pasikeitusią jaunųjų krepšininkių reakciją.

FIBA nuotr./Justė Jocytė
FIBA nuotr./Justė Jocytė

Trenerė mergaitėms Justę stato kaip pavyzdį.

„Justė joms jau yra autoritetas. Klausiu jų: kaip galvojat, o kodėl Justę paėmė ir pakvietė išvažiuoti į Prancūziją? Kaip galvojat kodėl?“ – savo auklėtinių vis paklausia R.Kumpienė, pasakojanti joms, kaip trenerės klausydavo ir kaip uoliai dirbdavo Justė.

Trenerė keliais, nagais ir ragais vis eina per Klaipėdos mokyklas ir pradinių klasių mergaitėms veda krepšinio pamokėles. Taip ji bando sudominti mažąsias ir atsivesti jas į krepšinio treniruotes.

„Trys sunkiausi dalykai mergaičių krepšinyje – surinkti jas į grupes, išlaikyti ir išmokyti“, – 15min tikino R.Kumpienė.

Nedidelių atlyginimų ir vis stringančių finansinių įvertinimų procese vaikų treneriams Lietuvoje nelengva. Krepšinio šalyje visų akys krypsta į piramidės viršūnę – pasaulio elite kovojančius vyrus, o ne piramidės pamatą.

Justės tėtis Alvydas norėtų, kad jo dukros istorija pakeistų tiek visuomenės, tiek Lietuvos krepšinio bendruomenės požiūrį į mūsų šalies krepšinio šaknis.

Šiuo klausimu jis itin atviras ir kritiškas.

„Justė pažaidė trejas rungtynes Klaipėdoje, tai susirinko pilna salė. Išėjo Justė – kitose rungtynėse salė jau tuščia. Tai rodo, kad žmonėms reikia šviežio kraujo, – įsitikinęs A.Jocys. – Ta stagnacija... Mes nieko neturime – nei rėmimo, nei trenerių, kurie norėtų dirbti su mergaitėmis. Gal jų ir yra, bet vis atsimušame į finansavimą. Juk žmonės už 500–600 eurų atlyginimą sporto centruose nedirbs visa jėga ir neaukos dėl to savo šeimų. Bijojau, kad prabėgus 2–3 mėnesiams po čempionato viskas apsiramins ir niekam nieko nebereiks. Taip ir nutiko.

Baigėsi Justės euforija. Išėjo Justė – apmirė Klaipėdos krepšinis. Vėl grįžtam į seną ritmą.

Kai yra sužibusi žvaigždė, reikia ja naudotis. Ieškoti svertų, įrankių, kad galėtume pakelti moterų krepšinio situaciją. Bet Justė išvažiavo ir viskas – mergaičių krepšinis vėl apleistas, niekas nieko nedaro.

Jeigu Lina Dambrauskaitė sako, kad jeigu tik turit progą – varykit lauk iš Lietuvos, jeigu tokios mūsų moterys dirbančios su mergaitėmis taip sako, tai ką čia bepridursi. Iš federacijos turi būti didesnė pagarba moterų krepšiniui.

Buvome pakilime, bet vėl murkdomės dugne. Turime vėl ieškoti naujų talentų arba tiesiog laukti, kol sugrįš Justė.“

Asmeninė J.Jocytės istorija kol kas rutuliojasi kaip tikra krepšinio pasaka. Galbūt Lietuvos krepšinio istorijoje ji taps legenda, tapusia naujų gerų pokyčių pradžia.

„Kažkiek jaučiu tą atsakomybę, – 15min pripažino J.Jocytė. – Bet per daug tuo neapkraunu galvos. Darau, ką dariau, ir tikiuosi, kad pritrauksiu daugiau mergaičių žaisti krepšinį. Ne tik lankyti treniruotes, bet uždegti aistrą žaisti. Didžiausios joms sėkmės, kad tik nesustotų.“

Kadaise giedojusi himną savo namuose prie mažyčio pastatomo krepšio, dabar ji tą daro finalinių kovų arenose su tikrais, o ne įsivaizduojamais Lietuvos marškinėliais.

Spausdama dešinį delną prie krūtinės, vos 14 metų mergina jau suvokia, kokią didelę atsakomybę ji neša visai Lietuvos moterų krepšinio ateičiai.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Ypatingos

Praktiškai su „Norfa“

Esports namai

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie 24sek