Kai dar sovietų laikais, prieš Nepriklausomybės atkūrimą, buvęs Vilniaus „Statybos“ gynėjas J.Kazlauskas pasiprašė krepšinio trenerio darbo, iš pradžių jis išgirdo neigiamą atsakymą.
„Manęs iš pradžių nepriėmė, – nusijuokė J.Kazlauskas. – Tad reikėjo dėl to pakovoti nagais ir dantimis.“
1985 metais jis buvo pradėjęs svarstyti atsarginį planą – eiti dėstyti matematikos į mokyklą ar technikumą, nes šią specialybę buvo baigęs universitete.
Tačiau trylika metų krepšinį aukščiausiame lygyje žaidęs panevėžietis galiausiai pasiekė savo. Jis pradėjo treniruoti vaikus Vilniuje, paskui stojo vadovauti krepšinio mokyklai, o 1994 metais sulaukė kvietimo dirbti Kauno „Žalgiryje“.
Treniruojant J.Kazlauskui „Žalgiris“ iškovojo ryškiausius titulus per klubo istoriją, kai 1998 metais laimėjo Europos taurę ir bilietą į Eurolygą, o 1999 metais triumfavo Eurolygos scenoje.
Su Lietuvos rinktine J.Kazlauskas šventė Atlantos olimpinių žaidynių bronzą, dirbęs Vlado Garasto asistentu, o paskui pats užvedė jauną komandą ant Sidnėjaus bronzinės pakylos.
Po karjeros etapų Graikijoje ir Kinijoje sutikęs grįžti prie Lietuvos rinktinės vairo jis su nauja krepšininkų karta iškovojo du sidabro medalius 2013 ir 2015 metų Europos pirmenybėse.
Lietuvos laisvės atkūrimo 30-ies metų sukakties proga 15min kalbėjosi su J.Kazlausku apie trisdešimtmetį Lietuvos krepšinyje.
– Treneri, kokie prisiminimai liko iš tų laikų, kai Lietuva budo iš sovietinės priespaudos ir atgavo laisvę?
– Viską prisimenu labai ryškiai. Pamenu, kaip važiavome į Baltijos kelią – mes buvome stovykloje Elektrėnuose, skambinomės ir rinkomės visi, bet privažiuoti ir susijungti visiems buvo taip sudėtinga dėl automobilių spūsčių, kad nutūpėme kitoje vietoje.
Labai gerai pamenu ir įvykius aplink Seimą, nes mūsų krepšinio mokykla, įsikūrusi pusantro aukšto nedideliame namuke, buvo prie pat Lukiškių aikštės. Mes praleidome ten kone visas naktis. Moterys tepė sumuštinius, virė arbatą ir kavą bei nešė ją saugojusiems parlamentą.
Mane patį tie įvykiai stipriai palietė. Kartu jie atvėrė visus kelius.
Kaip buvęs sportininkas iki tol galėdavai išvykti svetur tik per Maskvą. Turėdavome ten vykti, nusilenkti, prašyti, maldauti, ne paslaptis, kad ir kyšio prireikdavo – nebūtinai pinigais, bet kažkokiais produktais.
Tarybų Sąjungos jaunimo rinktinės turėjo stiprių žaidėjų, bet nieko nelaimėdavo.
Kai pats tapau Lietuvos jaunių rinktinės treneriu, iš dalies man pasisekė, nes gavau labai talentingus vaikius ir mums gana gerai sekėsi.
– Tuo metu jau žibėjo legendinių žaidėjų karta – Arvydas Sabonis, Šarūnas Marčiulionis, Rimas Kurtinaitis, Valdemaras Chomičius, Sergejus Jovaiša – kaip manote, iš kur kilo toks stiprus branduolys, po „Žalgirio“ perėjęs į Lietuvos rinktinę?
– Kai atsiranda tokių žaidėjų branduolys, jie verčia kalnus. Tie vyrai taip ir darė.
Kita vertus, krepšinis buvo Lietuvoje visada. Prisiminkime dar ankstesnius laikus. Prieškario metu daug kas manė, kad titulus mums lėmė Amerikos lietuviai, tokie kaip Lubinas ar Kriaučiūnas, bet ir vėlesniais laikais netrūko stiprių Lietuvos krepšininkų, kurie užėmė labai stiprias pozicijas TSRS rinktinėje, kai Lietuva buvo praradusi Nepriklausomybę. Butautas, Stonkus, Lagunavičius, Petkevičius, jau nekalbant apie Modestą Paulauską – krepšinis visada buvo stiprus, o „Žalgiris“ kovodavo dėl prizinių vietų, kartais patirdamas tam tikrus nuopolius, kurių neišvengsi.
Kai atsirado Sabonis ir aplink jį susilipdė branduolys, atėjo dar geresni rezultatai.
Galbūt kiti tikėjosi dar daugiau – kad jie šluos visus Europoje. Nepavyko, bet jie buvo neeiliniai.
– Kai Lietuvos rinktinė pirmą kartą pasirodė atrankos turnyre Saragosoje, prieš patekdama į Barselonos olimpines žaidynes ji laimėjo visas rungtynes prieš stiprias komandas. Kaip įvyko toks stiprus debiutas?
– Lietuviai ne tik laimėjo, bet ir laimėjo dideliais skirtumais. Jie labai nuoširdžiai ruošėsi ir stengėsi, o tuo pačiu bijojo varžovų, nes pirmą kartą galėjo palyginti jėgas.
Tas nerimas, titulų alkis ir talentas leido gerai sužaisti pirmajame turnyre, o paskui ir Barselonos olimpinėse žaidynėse – trečia vieta fantastinis pasiekimas.
1995 metų sidabras Europos čempionate, 1996 metais pakartota olimpinė bronza – tai didelių vyrų dideli rezultatai.
– Ar 1992-1996 metų Lietuvos rinktinė pati stipriausia, kokią esame turėję?
– Manau, kad ji stipriausia per visą Lietuvos krepšinio istoriją. Jau vien dėl to, kad Sabo su niekuo negalima palyginti. O dar Marčiulionis, Kurtinaitis, Chomičius, Karnišovas ir kiti.
– Pirmaisiais Nepriklausomybės metais dirbote Vilniaus krepšinio mokykloje ir jai vadovavote bei matėte, kaip auga kita karta, kuri laimėjo pirmą titulą Europos jaunimo (iki 18 metų) pirmenybėse 1994 Izraelyje, o paskui iš tos kartis išaugo būrys rinktinės žaidėjų. Kokios tai buvo sąlygos, kai nebuvo nei interneto, nei socialinių tinklų?
– Neįsivaizduojate, kokios tai buvo sąlygos lyginant su dabartinėmis.
Pirmiausia, krepšinio federacija neturėjo pinigų. Man pačiam teko suktis ir ieškoti privačių rėmėjų, kad su jaunimo rinktine galėtume pasitreniruoti. Buvo tik kažkiek pinigų, kad nuskristume ir sudalyvautume Europos čempionate. O pasirengimas finansuotas privačių žmonių lėšomis.
Į pirmuosius turnyrus skrisdavome taip: lėktuve būdavo du skyriai – viename skyriuje sėdėdavo lietuviai verslininkai, o kitame – maišai, jų bagažas, dažniausiai turkiškos prekės.
Mes su vaikais sėdėdavome ant tų verslininkų maišų. Kai grįžome, pamenu, poros žaidėjų mamos mane pasikvietė ir pasakė: „Tegu tai būna paskutinis kartas, nes daugiau tokiomis sąlygomis skristi savų vaikų neleisime.“
– Ar natūralu, kad vieni iš tos jaunimo kartos išaugo į Eurolygos čempioną, kaip Šarūnas Jasikevičius, kiti pateko į „Žalgirį“ (Andrius Jurkūnas, Kęstutis Marčiulionis, Nerijus Karlikanovas), o kiti (Marius Janulis, Marijus Kovaliukas) dingo iš krepšinio?
– Kiekvienas yra savo likimo kalvis. Jei galvojame, kad kiekvienas gali išaugti į Š.Jasikevičių, Š.Marčiulionį ar A.Sabonį, tai labai klystame. Tokiu atveju, galite įsivaizduoti, kiek pasaulyje būtų talentų, jei kiekvienas jų taptų Niccolo Paganini ar Rembrandtu? Taip nebuvo ir niekada nebus: vienam trūksta fizinių savybių, kitam – charakterio, trečiam – užsispyrimo. Tik vienetai pakyla iki žvaigždžių. Vieni pasuka kitais gyvenimo keliais, kiti susigundo pinigais.
Ir dabar, o tuo metu dar dažniau kildavo didelis klausimas – ar vykti studijuoti į JAV? Kai kas man prikaišioja, kad esą prieštaravau dėl išvykimo į Ameriką. Bet aš niekada nebuvau „prieš“.
Aš buvau prieš tuos, kurie siunčia vaikus į nežinią. Rinktinės lygio vaikų jau tada daug kas norėdavo. Jei patenki į teisingą universitetą, patenki pas teisingą trenerį, gauni žaidimo laiko, viskas yra tvarkoje. Bet kiek vaikų nuvažiavo į nežinią? Paskui man skambindavo tėvai, mamos. Viena jų sakė: „Žinote, mano vaikas dabar sekmadienį prie bažnyčios išmaldą renka“. O aš atsakau: „Jūsų vaiką treniravau ir jam padėjau, bet kai jis išvažinėjo, ar manęs kas paklausė nuomonės, ar išsiaiškinote, pas ką jie važiuoja?“
Paskui jau kalbama, kad ten išaugo Jasikevičius ar Karnišovas. Bet šimtai ir prapuolė. Dabartiniais laikais irgi atsiranda jaunuolių, kurie išvažiuoja į garsius Europos klubus, o paskui grįžta ir žaidžia Utenoje ar Kėdainiuose.
Blogiausia, kad atsukti laiko atgal ir pabandyti žengti kitu keliu jau nebegali. Todėl reikia labai rimtai pasvarstyti prieš priimant didelius sprendimus.
Kita vertus, M.Janulis labai aukštais pažymiais baigė universitetą. Kiek jaunuolis gali pasiekti krepšinyje, o kiek versle ar moksle sunku pasverti. Manau, kad M.Janulis pasirinko teisingą kelią.
– Kai krepšinyje prasidėjo laimėjimai, atrodė, kad lyginant su kitomis sporto šakomis startinės pozicijos buvo panašios. Kodėl krepšinis nuėjo sėkmingesniu keliu?
– Nenorėčiau sutikti, kad pozicijos buvo panašios. Ir tais laikais krepšinis skyrėsi nuo futbolo ar rankinio. Pavyzdžiui, Seulo olimpinėse žaidynėse kas TSRS rinktinei atnešė aukso medalius? Keturi lietuviai (A.Sabonis, Š.Marčiulionis, R.Kurtinaitis, V.Chomičius). Futbole buvo tik du (Arminas Narbekovas ir Arvydas Janonis). Vis dėlto futbolo ir rankinio tradicijos nebuvo tokios kaip krepšinio.
Tais laikais betvarkės buvo daugiau nei tvarkos, bet kai kurie dalykai buvo geri. Pamenu, kad mane buvo pakvietęs žmogus, kuris ėmėsi sporto sistemos pertvarkos, nors pat sėdėjo kabinete ir sportą matė tik iš tolo. Aš išsakiau kritišką nuomonę: „Jei nedaug supranti, pakviesk 3 trenerius, 3 sportininkus, 3 funkcionierius, o tada grupėje prieisite prie gerų išvadų.“ Daugiau manęs nebekvietė į susirinkimus.
Mes uždarėme sporto internatus. Nesakau, kad juose viskas buvo gerai, bet tokios šalys kaip Prancūzija ir Suomija juos atidarė. Prancūzija nuėjo labai toli, Suomija irgi mums jau įkerta. Mes vėl suskubome sporto centrus atidarinėti. Nesakau, kad dėl Vilniaus ar Kauno vaikų reikalingi internatai – didžiuosiuose miestuose ir taip didelės vaikų grupės, daug trenerių, gera konkurencija. Bet ką daryti rajonų vaikams, kur ir trenerių yra mažai, bet talentų yra?
Buvo momentas, kai sustojome. 1991-1992 metais daug vaikų išsilakstė, kažkas nuėjo prekiauti į Gariūnų turgų. Esame maža tauta, mes negalime turėti daug talentų, tad mus tai skaudžiai palietė. Jei krepšinis dar kažkaip tvarkėsi, tai kitas sporto šakas palietė dar labiau.
– 1995 metais Lietuva iškovojo sidabrą Europos čempionate, nors po finalo dalis kaltino teisėją, dėl kurio sprendimų A.Sabonis nebaigė rungtynių, o lietuviai svarstė pasitraukimo iš aikštės galimybę. Ar tuo metu Lietuva buvo stipresnė už tuometę Jugoslavijos komandą?
– Susitiko dvi didžios komandos. Jei būtų žaidžiama rungtynių serija, galbūt viename mače laimėtų vieni, antrame – kiti.
Sunku pasakyti dėl teisėjo, reikėtų peržiūrėti, analizuoti. Bet finale teisėjavusiam arbitrui galiausiai viskas baigėsi nekaip (George'as Toliveris po poros metų buvo nubaustas dėl sukčiavimo klastojant kelionių čekius).
– Kas jums labiausiai įstrigo iš 1996 metais Atlantos olimpinių žaidynių, kurios tapo tarsi gulbės giesmė keliems legendiniams mūsų žaidėjams, o jūs talkinote treneriui V.Garastui?
– Visi juoksis, nes pasakysiu nesąmonę, kuri man įstrigo labiausiai.
Tačiau didžiausią įspūdį paliko, kai mes užėjome į olimpinio kaimelio valgyklą ir pamačiau braškes, šilauoges kumščio dydžio. Visi puolėme prie lėkščių, labai norėjome paragauti. Bet viskas liko, ten buvo vien chemija – uogos be skonio (juokiasi).
O olimpinės žaidynės yra visų sporto žmonių svajonė, visi nori sudalyvauti bent kartą atidaryme, pajusti dvasią. Tai iš tiesų ypatinga. Tik norisi, kad žaidynės neišsigimtų, kad atletai turėtų vienodas sąlygas. Bet ir šiandien taip nėra. Kas turi pinigų, tas užsako muziką. JAV rinktinė visada žaisdavo sau palankiu laiku. Jei vienų rungtynės prasideda 9 val. ryte, o kitą dieną perpiet ar vakare, tai amerikiečių – tuo pačiu metu. Be to, jie gyvendavo ne olimpiniame kaimelyje. JAV krepšininkai visada gyvendavo atskirai, nors sąlygos turėtų būti lygios.
– 1994 metais pradėjote dirbti Kauno „Žalgiryje“. Kokį jį radote?
– Tuomečiai savininkai man taip paaiškino, kodėl mane pasirinko: „Išsirinkome, nes tuo metu buvai pigus“. Tai daug pasako.
Tuo metu gabūs jauni žaidėjai buvo surinkti į Kauno „Atletą“, kilo Vilniaus „Statyba“, o mūsų užduotis buvo likti tarp prizininkų – dabar tai skamba keistai.
Bet nuo pat pirmo sezono pavyko laimėti LKL, o kai laimėjome trečią kartą iš eilės, subyrėjo „Atletas“. Tai įvyko po finalo, kuriame jie pirmavo 2:0, bet mes laimėjome seriją 3:2.
– Ar būčiau labai įžūlus, jei paklausčiau, kokia tada buvo alga? Ir kokios tada sąlygos supo „Žalgirį“?
– Alga buvo tikrai maža, minimali. „Žalgiris“ turėjo septynis veteranus, o aš atsivedžiau dar keturis jaunus žaidėjus iš jaunių rinktinės, kurie dar nebuvo išvažiavę į Ameriką. Po metų dar dalis išvažiavo. Vėliau atvažiavo legionieriai, kurie irgi buvo labai pigūs.
Kai pradėjome žaisti pirmąsias rungtynes Europoje, mūsų niekas negerbė ir niekas nesiskaitė. Rungtynes su lenkų komanda žaidėme kažkokioje aktų salėje kaip būdavo mokyklose – žmonės sėdėjo taip arti, kad atrodydavo, jog jiems būtų nesunku mums ant pečių susikrauti kojas.
1999 metais Šilutėje atvažiavome į salę, jau su Tyusu Edney, Anthony Bowie, persirengimo kambaryje nėra šviesos. Po kažkiek laiko ateina prižiūrėtojas, atsineša taburetę, įsuka lemputę. Salėje balkone sulipę garsiausi sirgaliai, daužo būgnus, kyla kažkokios dulkės. Kalbos, kad tave girdėtų žaidėjai, net nėra. O sirgaliai sako: „Mes tik būgnus daužėme, gerbiame „Žalgirį“, pamazgų šįkart nepylėme.“ Toks buvo lygis.
– Pirmą tarptautinį trofėjų atkūrus Nepriklausomybę „Žalgiris“ iškovojo 1998 metais, kai laimėjo Europos taurę. Kaip per kelerius metus komanda išaugo?
– Pirmiausia, kiekvienai komandai svarbiausias yra šeimininkas. Kai viskas tvarkoje, kai šeimininkas neserga ir adekvačiai strateguoja, anksčiau ar vėliau ateina rezultatas. Tada viskas sukosi apie Šabtajų Kalmanovičių, kuris leido mums dirbti. Prie jo prisijungė SBA koncernas, jo vadovas, kiti vyrai.
Kiek pamenu, jie kone kiekvieną sekmadienį susirinkdavo ir aptardavo komandos reikalus. Norėjo padaryti komandą geresne, leido mums dirbti, o patys tik klausė: „Gal dar ko reikia?“
Buvo gera dirbti iki to momento, kol jie nesusipyko. Bet tai buvo vėliau.
Tuo metu modelis veikė gerai, panašiai kaip dabartiniame „Žalgiryje“, kuris yra pavyzdys kitoms komandoms.
Lietuvoje yra talentingų krepšininkų, tereikia juos užsiauginti. Jei užsiauginsi, anksčiau ar vėliau pataikysi ir su gerais legionieriais.
Manau, mes galėjome patekti į Eurolygą ir metais anksčiau. Tik nežinau, ar būtume jai jau tada subrendę – jei prisimintumėte nelemtą išmestą skardinę Kauno sporto halėje, kai teisėjas sustabdė laiką, o Prancūzijos komandos aukštaūgis pataikė nelemtą metimą, galbūt būtume iškopę į Eurolygą metais anksčiau.
Patekome ten laimėję taurę, o tada įsigijome tris labai gerus užsieniečius. Jau tada kilo klausimas: gal reikia legionierių daugiau? Atsakėme, kad turime savo jaunų perspektyvių žaidėjų, kuriuos reikia auginti. Jie ir augo, kol negalėjome išlaikyti, nes kaina pakilo 10 kartų.
– Eurolygos auksinis sezonas prasidėjo NBA lokautu, gerais legionieriais, tvirtu lietuvišku branduoliu, bet kaip dar pavyko užsukti tokį malonų akiai atakuojantį krepšinį?
– Augome visi drauge, treneriai ir žaidėjai, kai kurie nuo pat 1994 metų. Vis pasipildydavome vienu kitu lietuviu žaidėju. Tada „Žalgiriui“ buvo lengviau paimti, nes jau ateiti pas mus tapo didelis prestižas. Taip yra ir dabar, bet tada skirtumas tarp „Žalgirio“ ir kitų komandų buvo dar kitoks.
Labai ilgai medžiojome Štombergą, jis vieną sezoną net Kinijoje rungtyniavo, kol atsidūrė pas mus. Ilgai viliojome Eurelijų Žukauską, ilgai derėjomės su „Neptūno“ vadovais, kurių vienas man sykį pareiškė: „Jei taip nori Eurelijaus Žukausko, tai atvažiuok į „Neptūną“ ir treniruok jį.“
Buvo daug įdomių momentų, kol subūrėme gerą komandą. Tereikėjo pataikyti su užsieniečiais. Tai jau buvo darbas su klubo vadovais, ilgai žiūrėjome įrašus, konsultavomės, prašėme pagalbos Šarūno Marčiulionio dėl informacijos. Ir mums pasisekė.
Dabar jau daug kas pamiršo, bet tai nebuvo patys brangiausi legionieriai. Mes neturėjome daug pinigų. Tai buvo žaidėjai, kurių brangiausias – ar Tyusas Edney, ar Jirži Zidekas kainavo apie 250 tūkst. dolerių per metus. A.Bowie buvo ženkliai pigesnis, nes jam buvo jau 35-eri. Per pirmuosius du pasirengimo sezonui turnyrus A.Bowie prametė visus 16 tritaškių. Aš jau galvojau, ką daryti, kai jis priėjo prie manęs ir pasakė: „Treneri, matau, kad manimi abejoji, bet aš prašau – palauk, dar nepriimk sprendimo.“ Visa laimė, kad aš jo paklausiau (A.Bowie tapo vienu „Žalgirio“ lyderių ir finalo ketverto pusfinalio ir finalo rezultatyviausiu žaidėju). Paskui Permės „Ural Great“ jį nusipirko už 700 tūkst. dolerių.
– Ar „Žalgiryje“ niekada nebuvo strigimo su pinigais?
– Per geriausius sezonus – ne.
Kai tik pradėjau dirbti „Žalgiryje“ mano draugai yra skolinę klubui pinigų, kad išmokėtų algas.
– 2000 metais Sidnėjaus olimpinėse žaidynėse jūsų vadovaujama Lietuvos rinktinė laimėjo bronzą, o pakeliui lietuviai pirmą kartą metė iššūkį amerikiečiams. Trūko labai nedaug ir jūs pats tada po gerai sužaistų rungtynių likote nusivylęs?
– Iki mūsų rungtynių olimpinių žaidynių grupėje JAV krepšininkai visas rungtynes laimėdavo 25 taškais arba daugiau. Mes grupėje ėjome su maždaug tokia mintimi: turbūt gausime, bet istorinis įvykis, svarbu sudalyvauti. Nors rotavau 12 žaidėjų, pajutome, kad galime su jais žaisti. Gynėmės ir aikšte ir ne, bet svarbiausia, pajutome, kad atitinkame jų lygį greičiu, charakteriu ir kitais dalykais.
Kai dar kartą susitikome pusfinalyje, mes jau nėjome žaisti. Ėjome laimėti. Istorija ir fotografijos mums jau nerūpėjo, nes visa, ko mes norėjome, – laimėti tas rungtynes. Mums nepasisekė (83:85). Džiaugtis dėl to negalėjome.
Mes džiaugėmės, kai laimėjome bronzą, dėl trečios vietos įveikę (89:71) Australiją, kurioje irgi buvo NBA žaidėjų: Andrew Gaze'as, Shane'as Hillas, Lucas Longley.
Jie būrė tą komandą dešimt metų ir tikėjosi žaidynėse Australijoje pagaliau iškovoti medalį.
– Tai buvo pirmasis toks ryškus Šarūno Jasikevičiaus čempionatas ir Gintaras Einikis sužaidė geriausią turnyrą?
– Gintaras Einikis sužaidė fantastiškai. Tačiau gerai papildė ir kiti.
Visada kažkas iššaudavo. Prieš išvykdami labai ilgai svarstėme, ką paimti dvyliktu žaidėju, ir ilgai kabojo klaustukas dėl Mindaugo Timinsko – grįžęs iš studijų JAV jis sunkiai pagavo ritmą, bet vis tiek juo tikėjome ir pasilikome jį. Buvo gražu žiūrėti, kaip jis iššovė keleriose rungtynėse. Sidnėjuje visi – Jasikevičius, Šiška, Štomba – visi sužaidė puikiai.
– Laimėjus Eurolygą „Žalgiris“ susidūrė su sportiniais ir finansiniais sunkumais, tuo metu iškilo Vilniaus „Rytas“, kurį ir pats treniravote ir kuris iki šiol yra iškovojęs penkis LKL titulus. Kiek buvo reikalinga antra stipri komanda?
– Kai pradėjau dirbti „Žalgiryje“, tada antra komanda buvo „Atletas“. Jau tada dirbau rinktinėje, sakiau: jei „Atletas“ sugrius, nebus gerai. Man atsakydavo: nesikišk, tai ne tavo reikalas, tu esi „Žalgirio“ žmogus.
Tačiau krepšinis yra aukšto lygio, kur yra gera kova tarp dviejų komandų. Graikija – „Panathinaikos“ ir „Olympiakos“. Ispanija – „Real“ ir „Barcelona“, Serbija – „Partizan“ ir „Crvena zvezda“. O štai Rusijoje nėra aiškios antros, kuri nuolat varžytųsi su CSKA. Kur dabar Rusijos rinktinė? Tie pavyzdžiai rodo, kad dirgiklis verčia stiebtis aukštyn.
Labai gerai, kad atsirado „Rytas“. Kuomet „Žalgiris“ buvo viršūnėje ir šiek tiek ant laurų užsnūdęs, „Rytas“ susirinko jaunų žaidėjų ir laukė, kol jie užaugs. Kai užaugo Šiškauskas, Macijauskas, Javtokas, jie iššovė. Tai buvo teisingas ėjimas.
– Vienintelis Lietuvos rinktinės čempionų titulas laimėtas 2003 metais su treneriu Antanu Sireika, kuris perėmė vairą iš jūsų rankų. Kaip susidėliojo ši čempioniška komanda su itin stipria gynėjų grandimi?
– Aš pats pasitraukiau 2001 metais, pradirbęs šešerius metus „Žalgiryje“ ir tuo pat metu beveik tiek rinktinėje. Kaip sakė Sabas: „su tavim jau susikalbėti negalima“. Tada juk būdavo taip: baigi „Žalgirio“ sezoną, po dviejų savaičių pradedi treniruotes su rinktine. Baigi žaisti su rinktine, pradedi ruoštis sezonui su „Žalgiriu“ – jokių atostogų. Tampi piktas ir nervingas, juo labiau, kad patyrėme didelę nesėkmę 2001 metais Europos čempionate Turkijoje. Ten, beje, viskas vyko kitaip nei 2000-aisiais. Prieš Sidnėjaus žaidynes visi į stovyklą atvykome laiku, pasiruošę, o kitais metais suvažiavome paskutinę minutę pažaisti kažkokį gatvės krepšinį. Šaras atvažiavo gal likus 6-7 dienoms iki čempionato, vėlavo ir Darius Songaila. Štombergas ir Maskoliūnas buvo traumuoti, dar labai suklydome, kad keliavome prieš tai į Argentiną kontrolinių rungtynių, o iš Argentinos pataikėme, kaip sakoma, tiesiai iš laivo į balių. Susimaišė diena ir naktis, kai susitikome su Latvija. Jie sužaidė fantastiškas rungtynes, mes prastas. Ir iškritome, buvo priekaištų, treneris turėjo prisiimti atsakomybę.
Tačiau paskui aš supratau, kad tai buvo gera pamoka tai kartai.
Tuo metu turėjome turbūt geriausią antrąją liniją. Jasikevičius, Kaukėnas, Macijauskas, Šiškauskas, Štombergas – visi galėjo apžaisti savo varžovus ir atmesti kamuolį arba įmesti į baudos aikštelę. Be to, dar buvo Javtokas, broliai Lavrinovičiai, Songaila. Tai buvo galinga komanda.
Be to, labai svarbu, kad Lietuva tuo metu turėjo tvirtas pozicijas FIBA kabinetuose. Kai turi tvirtas pozicijas ten, tavęs neskriaudžia. Aš visada sakiau: jei pralaimiu rungtynes, noriu jas pralaimėti pats. Negaliu pernešti, jei kažkas kitomis rankomis tave nužudo ir apsuka. Teisėjaukit kaip matote, taip bus geriausia.
Deja, krepšinyje labai svarbu, kai sušvilpia baudą arba jos nesušvilpia. Pagarba labai svarbi. Tuo metu Lietuva turėjo tvirtas pozicijas FIBA. Gaila, kad jas praradome.
– Kai išvažiavote dirbti į Graikiją ir Kiniją ir ten bendraudavote su žmonėmis – su kokiais vardais jiems siedavosi Lietuva?
– Be abejo, pirmiausia Sabonis ir Marčiulionis.
Sabas iš viso buvo arti dievų, Šaras – irgi labai gerbiamas. Daugiausiai visi žinojo ir kalbėjo apie juos.
– Lietuvos rinktinė su Ramūnu Butautu iškovojo bronzą 2007 metų Europos pirmenybėse ir su Kęstučiu Kemzūra bronzą 2010 metų pasaulio čempionate. Kuo jums iš šalies stebint atrodė išskirtiniai tie pasiekimai?
– Tai buvo senoji karta, ypač 2007 metais, bet ji pradėjo po truputį nueidinėti, o tuo pačiu jau būrėsi kita karta. Toje kartų sandūroje retai būna, kad būna labai gerai, reikia palaukti, kad užaugtų. Ispanijoje užaugo Gasolių karta, kuri šaliai davė tiek daug. Aplink juos buvo labai daug gerų žaidėjų, bet jie vieni be Gasolių vargu, ar būtų tiek pasiekę.
Mes irgi turime vis palaukti.
– 2011 metais Europos čempionatas mūsų šalyje – likome be medalių, bet pirmą kartą atkūrus Nepriklausomybę toks turnyras vyko Lietuvoje. Tai buvo geras sumanymas?
– Tai davė didelį postūmį arenų pastatymui. Ir tai naudinga buvo ne vien krepšiniui, bet ir kitoms sporto šakoms, o taip pat dideliems kultūriniams ar pramogų renginiams, kurie dabar vyksta tose arenose.
Didžiausi koncertai dabar vyksta „Žalgirio“ arenoje, o kartais užsuka ir į gretimas arenas. Manau, kad tai labai gerai.
Aš pats esu krepšinio žmogus, bet man labai pikta, kad Vilnius neturi normalaus futbolo stadiono. Kaip taip įmanoma? Tai rodo visiškai prastą požiūrį į Vilnių.
Arenos davė didelį postūmį, gaila, kad tada nepavyko laimėti medalio. Žiūrėkime filosofiškai: kartais namų sienos keičia psichologiją. Atsiranda didelė įtampa, didelė atsakomybė prieš savus ir visą Lietuvą. Turi būti velniškai stipraus charakterio. Nėra paprasta.
– Kai grįžote prie Lietuvos rinktinės vairo, 2013 ir 2015 metais iškovojote sidabrą. Atrodė, kad šįkart nebuvo didžių talentų, bet didi komanda. Kaip sakė Mantas Kalnietis, vienas aukštai mušinėja kamuolį, kitas stumdosi, trečias lupasi – bet komanda laimi prieš didesnius talentus. Kaip tai galima paaiškinti?
– Pavyko surasti tikrus kovotojus. Gera atmosfera rinktinėje buvo visada. Dar reikėjo optimalių sprendimų, kaip geriausiai tuos žaidėjus panaudoti.
Manau, tas periodas rinktinei tikrai buvo geras. Tie krepšininkai nelaimėjo tiek savo klubuose, kad itin galėtų didžiuotis, bet kartu rinktinėje jie nuveikė tikrai labai daug.
Dar pažymėčiau ketvirtą vietą pasaulio čempionate, kuriame žaidėme be Manto Kalniečio, kuris pasirengimo metu paskutinėse kontrolinėse rungtynėse patyrė peties traumą. Kai be jo sugebėjome susitelkti ir tiek nužengti – tai irgi didelis pasiekimas.
- Kiek reikšmingas yra dabartinis Kauno „Žalgirio“ iškilimas, kai tapo konkurencingas Eurolygoje ir labai atitrūko nuo kitų vietos fronte?
– Su „Žalgiriu“ viskas yra labai gerai. Kitiems klubams verta mokytis ir daryti išvadas.
„Rytas“ dabar surinko pakankamai gabių jaunų žaidėjų, bet kokie bus kiti klubo žingsniai? Klaipėdos „Neptūnas“ gavęs komplimentų šį sezoną padarė kelis žingsnius atgal – ar tai laikinas sustojimas, pamatysime ateityje. Panevėžio „Lietkabelis“, Utenos „Juventus“, atrodo, kad eina teisingu keliu.
- Kitos krepšinio rinktinės lengva ranka priima natūralizuotus žaidėjus, kai mes dar tik svarstome, ar suteikti pilietybę Lietuvoje gimusiam Ignui Brazdeikiui. Kaip tai vertinate?
– Brazdeikis gimęs Lietuvoje, jo tėvai lietuviai, manau, kad jis privalo gauti Lietuvos pilietybę. Apie tai net diskutuoti neverta. Kaip ir apie tai, kad iš Žydrūno Ilgausko pilietybė atimta neteisingai.
Tačiau aš esu prieš tai, kad kitos šalies sportininkui suteiktume pilietybę vien tam, kad viename čempionate jis sužaistų už mus, o paskui pasakys „viso gero“. Taip mes savo problemų neišspręsime. Turime patys išsiryškinti mūsų bėdas ir spręsti jas patys. Jei neturime įžaidėjų, turime galvoti, kaip juos išauginti, o ne pirkti už pinigus.
Palankiai vertinčiau ir tuos užsieniečius, kurie Lietuvoje gyvena kažkiek jau metų, yra vedę lietuvę, – pirmyn. Bet nenoriu, kad būtų taip, kai Rusijos krepšinio federacija suteikė pilietybes amerikietėms, kurios išvykdamos išmetė pasus į šiukšlių kibirą.
– Koks būtų jūsų geriausių Nepriklausomos Lietuvos 30-mečio krepšininkų penketas?
– Arvydas Sabonis ir Šarūnas Marčiulionis be jokių abejonių. Pridedu ir Žydrūną Ilgauską, ir Šarūną Jasikevičių.
Trūksta dar puolėjo? Rašyčiau Modestą Paulauską, bet jei pastarojo 30-mečio tai Šiška. Nors Ramūnas yra man prametęs pora sykių baudas – Sidnėjaus olimpinėse žaidynėse ir Eurolygos finale (su Maskvos CSKA), aš pykčio nelaikau (šypsosi). Sporte visko būna.
– Kaip vystosi globalus pasaulio krepšinis, kai matome vis labiau komercinę NBA, konkurencingą Eurolygą ir bandančią įtaką atgauti FIBA?
– Pirmiausia, ginčas tarp FIBA ir Eurolygos nesibaigė. Šios dvi organizacijos, o taip pat NBA, turi susitvarkyti ir susitarti. Suderinti varžybų kalendorius. Viskas turi būti sudėliota aiškiai.
Pažiūrėkite, kaip tarptautiniame futbole – ten yra labai aiški tvarka. Ar įsivaizduojate, jei Lionelis Messi ar Cristiano Ronaldo neatvažiuotų į rinktinę? Krepšinyje vis trūksta geriausių.
Klubai tvarkosi pagal save ir turi aiškias kryptis, perka ir moka atlyginimus žaidėjams, bet rinktinėse yra kitaip. O man rinktinė yra šventa. Tai tas krepšinis, kuris parodo, ką pats užsiauginai, ką tavo šalis užaugino. Tai labai įdomu, skirtingi krepšinio stiliai, charakteriai. Europos pirmenybės jau rengiamos rečiau, nebūtinai atvažiuoja geriausi žaidėjai. Jei nužudytume tas varžybas, daug prarasime. Manau, kad dabar ne tuo keliu einama.
– Pats Lietuvos sportas ir jo politika, ne tik krepšinis, kuriame tradicijos ir pasiekimai yra matomi, – ar čia mes einame teisinga kryptimi?
– Mes esami maži. Negalime užmigti ant laurų.
Yra ir geresnių dalykų, ir tų, kuriuos reikėtų taisyti. Tai yra normalu.
Krepšinyje matau, kaip viskas dirbama, mano anūkai jau eina į treniruotes, pats žaidžiu tenisą, matau sąlygas. Nesinori kalbėti apie visus, gal tai būtų negražu, bet pastebėjau pora trenerių, kurie dirba taip, kad būčiau atleidęs, jei tokie dirbtų mano vadovaujamoje krepšinio mokykloje. Jei nori ką pasiekti ir uždirbti, turi daug ir reikalauti. Pirmiausia – iš savęs.
Žurnalistai, žiūrovai ypač daug reikalauja iš krepšinio. Užtenka sužaisti vienas rungtynes prasčiau, iškart gauni kritikos. Tačiau mes suprantame ir tai, kokį vaidmenį turi krepšinis ir kokią atsakomybę turime prieš visus. Tai yra normalu. Jei tavo oda per plona, nėra ko ir lįsti.
– Ar Lietuva išugdė pakankamai sporto didvyrių?
– Turime puikių plaukikų, mūsų irkluotojai nuolat aukštumoje, lengvaatlečiai, ypač disko metikai visada tarp lyderių.
Pokalbio pradžioje kalbėjome apie olimpines žaidynes ir jos iš tiesų yra tokios, kuriose geriausiai pajunti, kad atstovauji Lietuvai, kad sergi už saviškį. Man giliai įstrigo, kaip su krepšininkais ėjome stebėti, kaip Virgilijus Alekna meta diską, nors pamenu, kad aukso medalį jis iškovojo ypač nepalankiu metu: tuo metu stadione vyko bėgimo finalai – žiūrovų akys vienur, mūsų – kitur.
Pamenu, kaip ėjome visi drauge plaukimo žiūrėti Rio de Žaneire ir kartu nervinomės, kai nepasisekė Rūtai Meilutytei.
Jei kitų sporto šakų atstovai kalba apie išskirtinį dėmesį, galiu priminti, jog pavydas prie nieko neveda. Geriau galvoti, ką galima pagerinti, kad būtų geriau.
– Kokią matote Lietuvos krepšinio ateitį?
– Mes esame per maži, kad kasmet laimėtume. Net serbai turėjo ilgą pertrauką be apdovanojimų. Bus pakilimų ir bus nesėkmių ruožų.
Dabar turime talentingų gabių žaidėjų, kurie auga ir tikrai užaugs. Manau, kad mes vis tiek kovosime ir toliau dėl prizinių vietų.
