Jeigu I grupės favoritas Stambulo „Galatasaray“ (3-1) šįvakar Bulgarijoje nugalės autsaiderį Holono „Hapoel“ (0-4), vilniečiai ryt nebeturės kur trauktis – jų viltis išsaugos tik pergalė.
Apie rekordiškai besipildančias tribūnas jau pranešęs „Rytas“ vieną svarbiausių sezono mačų pasitinka vėl pasikeitęs. Amerikietis Jacobas Wiley nusprendė išvykti, pamainos aukštaūgiui kol kas rasti nepavyko, bet į „Ryto“ sistemą sugrįžo įžaidėjas Augustas Marčiulionis, pakeitė išvykusį Jordaną Walkerį.
Lemiamu faktoriumi trečiadienį gali tapti ir taškų santykis. Vilniečiai pirmąsias tarpusavio rungtynes Le Mane vasario pradžioje pralaimėjo 6 taškais (72:78).
„Aišku, žinome šių rungtynių svarbą, – prieš gausų žurnalistų būrį išvakarėse kalbėjo G.Žibėnas. – Atvažiuoja gera komanda, geros sportinės formos. Taurėje nukeliavo iki finalo, kuriame juos sustabdė tik „Monaco“ klubas. Žinome pagrindus, kaip norėsime juos stabdyti. Visų pirma – atvira aikštelė. Turėsime visi būti žemiau kamuolio, komunikabilūs, gerai kalbantys prie užtvarų be kamuolio, ką varžovai tikrai gerai skaito ir baudžia. Jeigu tai susitvarkysime, tuomet, aišku – žaidimas vienas prieš vieną. Reikės fiziškumo. Kiekvienas mūsų žaidėjas skirtinguose mačuose yra įrodęs, kad tikrai gali. Dabar reikės visiems susidėti į vieną krūvą ir padaryti tą komandinę gynybą geresne.
Visų pirma, stabdant jų gynėjus, kurie tikrai gerai žaidžia izoliacinį krepšinį. Ir ketvirtą poziciją matau kaip tą, kurioje gali būti problemų. (Lucas) Dufeal gerai žaidžia antrame aukšte, o (Davidas) DiLeo – kamuolio, labai gerai įveikia užtvaras, yra geras metikas. Privalėsime su tuo susitvarkyti. Tai bus pagrindas – fiziškumas, žaidimas vienas prieš vieną ir kova dėl kamuolių.“
– Ar tai, kad jūs turėsite kitus penketus, išvykus Jacobui Wiley ir prisijungus Augustui Marčiulionui, gali suveikti kaip netikėtumo faktorius?
– Sunku pasakyti... Tikimės. Bet Le Mano „Sarthe“ – patyrusi komanda, gerai treniruojama ir jie žino, kaip reaguoti. Labai svarbi bus rungtynių eiga. Varžovai labai gerai nulaužia, kai tik šiek tiek sustoji žaisti. Kažkiek sustoja kamuolio judėjimas, žaidimas kartu ir visas – jie to tik ir laukia, laužia rungtynes ir tuo naudojasi. Vėliau panaikinti tą skirtumą būna labai sunku. Tas pats buvo ir Le Mane. Du su puse kėlinio ten tikrai žaidėme pagal planą, judinome kamuolį, bet kažkur ne tiek, kad sustojome, bet prametėme metimus, neatsitvėrėme, paleidome geriausius jų metikus ir viskas – jie grįžo, o mums tapo sunku, ypač dėl to, kad patiems tą vakarą nesisekė.
– Ar tas 6 taškų deficitas – svarbus akcentas?
– Akcentas yra pergalė, bet jeigu rungtynių gale yra galimybių, žinoma, norisi (ir to skirtumo). Kol kas nieko nežinome, kaip susiklostys kitos rungtynės, ar pateiks Holonas staigmenų, ar nepateiks – to mes negalime kontroliuoti. Patys norime pirmiausiai laimėti rungtynes. Be abejo, bandysime valdyti ir tą 6 taškų skirtumą, jei bus įmanoma, bet tokio akcento prieš rungtynes tikrai nėra.
– Laukia žūtbūtinis mačas. Kaip jam ruošiatės – pasakojote žaidėjams kiekvieną taktinę detalę, ar kaip tik – stengiatės neapkrauti jų galvų?
– Jau kalbėjau apie tai KMT finalo ketverte – kad mažiau yra daugiau. Ypač prieš tas svarbiausias rungtynes. Žaidėjai dabar mintyse vis tiek jau yra rytojaus rungtynėse, šiandien, galiu pasakyti iš patirties, jie pasitaupys treniruotėje, nes žino, kiek rytoj reikės kūno, pastangų. Manau, kad dabar apkrauti žaidėjus būtų labai neteisinga.
– Kokį įspūdį kol kas palieka Augustas Marčiulionis?
– Žiūrėkite, daug kalbų apie Augustą... Neuždėkime jam ant pečių per daug. Jo lubos – aišku, aukštos, bet nepamirškime, kad jis 5 metus nežaidė Europoje. Iš jo pirmiausia tikimės energijos gynyboje. Kažkiek, aišku, ir komandos draugų įtraukimo į žaidimą, bet tikrai nedarykime tos klaidos, kurią darėme prieš 3 metus, kai grįžo Marcusas Fosteris, kilo didžiulis ažiotažas, atrodė, kad visi ateina pasižiūrėti ne „Ryto“, o Marcuso. Patys žinote, kuo tos rungtynės baigėsi... Nesinorėtų minti ant to paties grėblio. Stengiamės orientuotis į sportinį rezultatą, visų pirma. Smagu, kad Augustas grįžo, bet ne tai yra rungtynių ašis.
– Išvyko J.Wiley, klubas paskelbė, kad ieško aukštaūgio. Kiek tos paieškos yra pasistūmėjusios?
– Skambučiai vyksta. Derybos irgi. Visą laiką, aišku, norėtųsi greičiau. Norėtųsi jau šiose rungtynėse turėti žmogų, bet yra taip, kaip yra. Ne pirmas kartas mums. Mes, treneriai, privalome reaguoti. Žaidėjai – irgi. Persistumdome per poziciją ir einame į karą, į mūšį.
– Esate sakęs, kad „Rytui“ Čempionų lygoje būtų lengviau nueiti toliau, jei visą komandą turėtumėte iš karto, nuo sezono pradžios. Kodėl nepavyksta neužlipti ant to paties grėblio, kaip minėjote?
– Daug dalykų, kurių mes negalime kontroliuoti. Visą laiką norėtųsi idealaus scenarijaus, bet – toks tas krepšinis. Žinote, privalome būti lankstūs kaip komanda: žaidėjai, treneriai, organizacija. Ir stengiamės tokie būti. Tikrai matote, kad sezono metu reaguojame. Kažkas įvyko tikėtai, kažkas – netikėtai. Niekas to nenori. Atsitiko taip, kaip atsitiko. Verkti negalime – privalome rytoj kautis.
– Galite paaiškinti, kas nutiko su J.Wiley?
– Kai jis išvyko, mūsų medikų žinios buvo labai pozityvios. Kad jo kelis – sveikas, nieko blogo nėra. Keista buvo tik tai, kad tinimas labai ilgai nesitraukė. Tame kelyje buvo ir metalo, jis labai daug investavo į save sezono metu ir prieš sezoną. Kiekvieną dieną be treniruočių jis dar darydavo ir individualias treniruotes treniruoklių salėje. Investavo labai daug į save, kad išvengtų tų traumų. Ir taip atsitiko...
Tai turbūt trenkė ir psichologiškai. Nežinau... Jis į Ameriką išvažiavo tam, kad gautų antrą nuomonę, o mes iš ten gavo žinią, kad 8–10 savaičių jis negali net skristi... Jų žiniomis. Mes neturime tokios prabangos, tokioje sezono fazėje, su tokiais tikslais tiesiog būti be pagrindinio ketvirto numerio. Ir tiesiog laukti turbūt iki gegužės mėnesio. Tikrai labai keista situacija. Viena iš tų, kurių negali prognozuoti. Nutiko labai keistai, bet turime reaguoti ir organizuotai spręsti šią problemą.
– Po taurės finalo buvote labai piktas, nes laukė net trijų savaičių pertrauka. Kaip pavyko tai išnaudoti?
– Neslėpsiu, kad turėjome problemų po sugrįžimo iš tų FIBA „langų“. Turėjome ir susirgimų, ir užsibuvusių traumų. Pirmiausia, turėjome jas išsilaižyti, neslėpsiu – daug sportavome ir su antros komandos žaidėjais, bet vėlgi – tai ne pirmas kartas. Privalome likti lankstūs ir šiandien jau visi žaidėjai ateis į treniruotę. Jau ir vakar turėjome tokią pilnavertiškesnę treniruotę. Šiandien turėsime. Manau, pasiruošimo užteks, o ar esame rungtynių ritme – parodys rytojaus rungtynės.
– Tai reiškia, kad Simonas Lukošius žais?
– Paaiškės rungtynių dieną... Treniruotis bando, bet visos treniruotės dar neištraukiame.
– Kokio profilio aukštaūgio norėtumėte?
– Sakyčiau, 4-5 pozicijos. Tokio, nuo kurio varžovai tikrai neitų į pagalbas. Turime ir JC (Jordaną Caroline'ą, – past.) nuo kurio varžovai kažkiek padeda... Tad (dar vienas toks žaidėjas) jau būtų kaip ir bėda. Norėtume gal kiek geresnio metiko, nei buvo Jacobas. Žinote, geriausiu scenarijumi, kad ir antrame aukšte jo būtų, atletiškumo. Norisi, aukšto motoro, pavadinkime, ir kad tiktų fanų energijai, nes mūsų komanda vis tiek yra apie energiją. Mes negalime imti žaidėjo, kuris žaidžia be emocijos, aukšto motoro.
Taip pat reikia tokio, kuris turi tos patirties ir brandos Europoje, kuris būtų žaidęs ne tik G lygoje ar žaistų pirmuosius metus šioje Atlanto pusėje. Bet vėlgi – ieškome idealaus scenarijaus... Ar mes tokį rasime? Niekas negali garantuoti.
– Tai Mindaugas Kuzminskas netinka?
– Mindaugas visą laiką tinka (šypteli). Bet šiuo metu žiūrime į kitus variantus.
– Du pažįstamus veidus šiame sezone jau susigrąžinote, gal bus ir trečias į tą poziciją?
– Tų variantų yra, bet, galiu pasakyti, kad šiuo metu ne tai yra pagrindinis mūsų taikinys.
– Rungtynės vyks ypatingą dieną – kovo 11-ąją, skambės ir Lietuvos himnas. Ar tai kelia papildomų sentimentų?
– Didelė diena Lietuvai, kaip valstybei. Labai gražu iš FIBA pusės, kad leido tą himną sugiedoti. Manau, bus tikrai šventė ne tik aikštelėje, bet ir už aikštelės ribų. Smagu, kad per tokią šventę turėsime daug žmonių arenoje ir labai tikimės, kad jie mums padės.
– Ir kita tema – arena prie Nacionalinio stadiono šiandien gavo statybų leidimą. Ar reikia „Rytui“ tokios arenos? Ir ar užteks tų 7150 vietų?
– Manau, kad kokybė visada laimi prieš kiekybę. 7 tūkstančiai yra be galo daug. Jeigu mes tokią fanų bazę išsiugdysime per tuos dar kelerius metus, tai bus smagu įžengti į tą naują areną. Nežinau, ką daugiau pakomentuoti. Aišku, kad sveikintinas dalykas. Klubas auga, miestas gauna geresnes sąlygas ir tuo galima tik džiaugtis.
„Ryto“ ir „Sarthe“ akistata kovo 11-ąją – Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dieną – didžiausioje sostinės arenoje įvyks 19:30 val.
