Dabar populiaru
Publikuota: 2018 balandžio 1d. 12:50

Berniukas iš Biržų internato, tapęs krepšinio pergalių simboliu

Juozas Petkevičius
Irmanto Gelūno / 15min nuotr. / Juozas Petkevičius

Lietuvos krepšinio rinktinės talismanas ir neoficialus psichologas Juozas Petkevičius arba tiesiog Juozukas kažkada vaikystėje dėl ūgio nebuvo priimtas į krepšinio mokyklą, bet svajonės patekti į krepšinį neatsisakė. Vėliau, jau žymus masažuotojas, jis buvo pakviestas į Kauno „Žalgirį“ padėti Arvydui Saboniui. Dabar Juozukas – ilgametis Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės masažuotojas – eina joje techninio vadybininko pareigas ir naujai žaidėjų kartai yra legendinių pergalių liudininkas.

Jūs – laimingas žmogus, tai matyti vien pažiūrėjus į jus. Jūs vadinamas žmogumi legenda, talismanu. Turbūt daugelis mano, kad laimės šaltinis yra jūsų darbas. Juk jūs visada šalia geriausių krepšininkų, šalia žvaigždžių, visada jiems padedate turnyruose. Tikriausiai ne visi pagalvoja, kiek darbo jums tenka įdėti, kad tie vyrai žaistų ir atiduotų visas jėgas. Ar jūs esate laimingas?

– Taip, turbūt galima taip sakyti. Laimingas, kad pritapau prie krepšininkų, pritapau prie didelių žmonių pats būdamas mažiukas (juokiasi). Ir džiaugiuosi, kad jų dėka esu žinomas, kaip pristatėte – legenda. Nors iš tikrųjų esu tik maža dalelė Lietuvos krepšinio – ir pergalių ir, žinoma, pralaimėjimų.

Pergalių nebūna be pralaimėjimų. Vis dėlto Lietuvos krepšinio rinktinėje jūs nuo pat pradžių, todėl nesate tik jos dalelė, jūs esate reikšminga jos dalis. Turbūt nėra kito žmogaus, kuris rinktinėje būtų nuo pat pradžių, tai yra daugiau nei ketvirtį amžiaus?

Luko Balandžio / 15min nuotr./Juozas Petkevičius ir Dalia Grybauskaitė
Luko Balandžio / 15min nuotr./Juozas Petkevičius ir Dalia Grybauskaitė

– Iš dalies, teisingai. Buvau aštuoniose olimpiadose – turiu visus tris Europos, taip pat pasaulio čempionato bronzos medalį. Esu dalyvavęs visuose įvykiuose ir jau prasideda trečia žaidėjų karta su kuria dirbu.

Pradėkime nuo pradžių – kaip jūs atsidūrėte krepšinyje?

– Iš tikrųjų esu dziudo treneris, baigęs kūno kultūros institutą. O į krepšinį patekau visiškai atsitiktinai. Kai mokiausi Biržų internate, aš labai norėjau žaisti krepšinį, bet treneris Vladas Garastas, kuris tuo metu dirbo tame mieste, manęs nepriėmė – buvau mažiukas. Tuo metu reikėjo tik aukštų – rinko tik ąžuoliukus ir liepaites. Galvojau, kad kaip nors į tą krepšinį vis tiek pateksiu. Kai pamačiau, kad vilčių nėra, tada Kūno kultūros institute įgijau sambo-dziudo trenerio specialybę.

Masažuotojo kursus baigiau Maskvoje, kai buvau trenerių seminare. Tiesą pasakius, iki tol, kol patekau į krepšinį, dirbau pačius įvairiausius darbus – dėsčiau Kūno kultūros institute, dirbau ir transporto ekspedicijos skyriaus viršininku Kaune. Tik prieš Maskvos olimpiadą pradėjau galvoti, kad būtų gerai nuvažiuoti į olimpiadą. Pradėjau dirbti masažuotoju su irkluotojais ir 1980 m. nuvažiavau į pirmą savo olimpiadą. Vėliau masažuotoju dirbau Kauno klinikose, po truputį apie mane ir mano darbus pradėjo sklisti žinia. Į mane dažniausiai kreipdavosi žmonės, kurie turėjo problemų su nugara, dažniausiai dėl išvaržų.

Luko Balandžio/Žmonės.lt nuotr./Juozas Petkevičius
Luko Balandžio/Žmonės.lt nuotr./Juozas Petkevičius

Kai Arvydui Saboniui prasidėjo bėdos su achilu ir stuburu, 1985 m. pakvietė mane į „Žalgirį“ ir paklausė, ar galėčiau padėti Arvydui. Atsakiau, kad mielai pabandysiu. Po dviejų mėnesių perėjau dirbti į šią komandą ir nuo to laiko likau masažuotoju.

Ar prisimenate pirmąjį susitikimą su Arvydu?

– Kai atėjau į „Žalgirį“, krepšininkai tada buvo kaip dievai. Pirmas susitikimas su Arvydu įvyko Halėje, per treniruotę. Jis prie manęs priėjo, padavė ranką ir sako – Sabas. Atsakiau jam – Juozukas. Bet vėliau jie mane praminė „Mažas“. Tiesą sakant, daug turėjau vardų – buvau ir „Lenino anūkas“, matyt, dėl amžiaus. Su Arvydu mes visada labai gerai sutarėme. Arvydas visur mane pristatydavo kaip savo tėtį. Krepšininkui Vladimirui Tkačenkai pristatė – „Это мой отец“ (rus. – „čia mano tėvas“). Atsimenu, Tkačenka tada žiūri pasimetęs, sako – negali būti!

T.Tumalovičiaus/Krepšinio širdis nuotr./Arvydas Sabonis ir Juozas Petkevičius
T.Tumalovičiaus/Krepšinio širdis nuotr./Arvydas Sabonis ir Juozas Petkevičius

Ar buvo tokių situacijų, kada nuo jūsų darbo priklausė, ar Arvydas galės visa jėga toliau žaisti?

– Atsimenu, Barselonoje Arvydas atėjo ryte į treniruotę, vakare mes turėjome lošti su Rusijos komanda. Metė nuo centro ir pasitempė nugarą. Labai išsigandome, kad vakare jis negalės žaisti. Tuo metu buvo labai populiarios adatėlės, pamenu visą dieną badžiau, dėjau ledo ir labai rizikavau. Galvojau, jei dabar pakenksiu, tai man viskas – visa Lietuva pasmerks. Buvo didelė rizika, bet viskas gerai pavyko, atsistatė nugara, sulošėm rungtynės ir nugalėjome Rusijos komandą.

Ar Arvydas kantrus žmogus?

– Jau ko ko, bet kantrumo jam netrūksta. Jis sakydavo – jei neskaudėtų, nežinau, kaip aš sužaisčiau.

Dabar dirbate su Arvydo sūnumi Domantu. Ar jis panašus į tėtį?

– Savo kova ir pergalės siekimu – labai panašus. O kūno struktūra – skiriasi. Arvydą būdavo lengviau masažuoti. Nors Arvydas ir labai didelis, jis mokėdavo atsipalaiduoti. Domantas labai raumeningas ir jaučiasi, kad labai stiprus.

Sakėte, kad Biržuose matėte Vladą Garastą, kai jis dar treniravo Biržų komandą. Papasakokite apie savo vaikystę ir jaunystę, iš kur jūs kilęs?

– Vaikystė mano taip pat įdomi. Aš gimiau Papiškės kaime, Molėtų rajone. Gimiau namuose, mane priėmė močiutė. Mes gyvenome lyg ir neblogai, bet atsitiko nelaimė – sudegė namai, mama liko viena, buvo labai sunku. Tėtis mirė, kai aš buvau labai jaunas, dar nėjau į mokyklą. Būdamas dvylikos iš Molėtų persikėliau į Biržų internatą, nuvažiavau ten į penktą klasę. Namo į kaimą sugrįždavau per atostogas, kartais dažniau.

Kaip tik tuo metu, kai persikėliau gyventi į Biržus, treneriu ten dirbo V.Garastas, nuo tų laikų mes ir pažįstami. Kai aš atėjau į „Žalgirį“, V.Garastas jau dirbo jame, todėl susitikome kaip seni pažįstami. Su šiuo treneriu mes gana daug kartu dirbom – iki Atlantos olimpiados, po jos V.Garastas savo darbą baigė, o mane Jonas Kazlauskas pasiliko toliau dirbti. Taip ir einu – treneriai keičiasi, o aš lieku (juokiasi).

Irmanto Gelūno / 15min nuotr./Robertas Javtokas ir Juozas Petkevičius
Irmanto Gelūno / 15min nuotr./Robertas Javtokas ir Juozas Petkevičius

Papasakokite apie savo šeimą – kaip jūs susitikote su savo būsima žmona?

– Su būsima žmona susitikom per klasiokę. Ji kaunietė, aš mokiausi Kūno kultūros institute, o ji – politechnikos institute. Draugavome šešerius metus, paskui sakom – reikia susituokti, taip ir padarėm. Sulaukėm sūnaus, paskui – dukros. Dukra nuėjo mano pėdomis, ji su moterų rinktine dirba, veda grupinius fitneso užsiėmimus, stipriai susiejo savo gyvenimą su sportu. Sūnus Lenkijoje baigė gaisrininkų institutą ir dirbo gaisrininku Varėnoje.

Gaisrininkai anksti išeina į pensiją, jis taip pat jau pensijoje ir šiuo metu keičia profesiją – nori tapti geru suvirintoju. O žmona augino vaikus – labai patenkinta, kad gerai viskas išėjo. Aišku, ji tikrai kentėjo, nes aš labai mažai būdavau namie. Kai dirbau su irkluotojais, išvažiuodavau ir po tris mėnesius į Taškentą. Gal toks gyvenimo būdas, kai po ilgų išsiskyrimų vėl susitikdavom pasiilgę ir išlaikė mūsų santuoką. Esu laimingas turėdamas tokią šeimą. Dabar turiu tris anūkus – dvi anūkes ir anūką, labai gabūs, sportuojantys vaikai.

Kur tokio laimingo santuokinio gyvenimo paslaptis? Juk vis dėlto ir tie išsiskyrimai yra pavojus santuokai ir šeimai, ar ne?

– Turbūt, bet kai yra pasitikėjimas ir meilė... Aišku, ir kantrybės reikia turėti, nes nori nenori kažkas įvyksta, reikia kai kur patylėti, nepasakyti per daug ar tiesiog apkabinti. Vis tiek šeimoje tenka manipuliuoti nori ar nenori, reikia žinoti, kad moterys turi tą savo bangavimą, o vyrai – užsidarymą į savo olą, kur tuo metu nereiktų, kad žmona lįstų. Prie žmonos nereikia kabinėtis, kai jos banga nusileidusi į šulinį, geriau ją tiesiog išklausyti. Moteris turi mažiau mokyti vyrą ir, aišku, labai svarbus yra kalbėjimasis, jei kas neramu – svarbu išsiaiškinti. Vaikučio nebaudžiau nei vieno, nieko nedraudžiau ir idealiai išaugo.

Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Juozas Petkevičius
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Juozas Petkevičius

Rungtynių metu jūs visada būnate šalia žaidėjų. Ar jūs įsijaučiate į ritmą kaip sirgalius, ar labiau stebite galvodamas, kur ir kam reikės padėti?

– Anksčiau labai įsijausdavau, dabar gal mažiau. Jei matėte 1995 m. rungtynes Atėnuose, buvo visko – ir į teisėją kamuolį mečiau, ir šokinėjau. Aišku, kad taip negalima, bet nesusilaikydavau. Bet tuo pačiu visada būdavau pasiruošęs padėti ir žaidėjams – pamasažuoti, pašaldyti ar patrinti. Žaidimo metu aš tikrai būdavau karštas, dabar jau šiek tiek apsiraminau, bet ir tai labai sunku suvaldyti emocijas.

Ar yra toks dalykas kaip komandinė dvasia ir kaip ją palaikyti? Juk komandose yra ne tik bendraminčių, ten yra ir konkurencijos, kas geriau pasirodys, kuriuo treneris labiau pasitikės. Kur patyrėte labiausiai, kad komanda yra kaip kumštis?

– Komanda kaip kumštis buvo, kai dirbau „Žalgiryje“, vėliau – Lietuvos rinktinė. Ten tikrai yra kumštis, ten nėra jokių pasvarstymų – noriu daugiau ar noriu mažiau, mes jaučiamės kaip kumštis ir tuo esame stiprūs. Dabar klubuose labai daug konkurencijos ir tos dvasios nėra. Klubuose yra užsieniečių, yra tokių kuriems tereikia geros asmeninės statistikos, kitas pyksta, kad jo neišleido ilgiau pažaisti.

Klube padaryti tokią gerą atmosferą kaip yra rinktinėje ar anksčiau buvo „Žalgiryje“, kai žaidė vien lietuviai, yra labai sunku. Arvydas „Žalgiryje“ panaikino tą vadinamąją „diedovščiną“. Anksčiau buvo tokia nerašyta taisyklė, kad jaunesni turėdavo savotiškai patarnauti vyresniems – kažką atnešti, padaryti, būdavo toks savotiškas jaunesnių pažeminimas. Tai buvo populiaru sovietiniais laikais, bet kai Arvydas atėjo į „Žalgirį“, visa tai baigėsi.

Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Juozas Petkevičius
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Juozas Petkevičius

Pakalbėkime apie trenerius, kurie irgi nemažai nulemia komandos charakterį, kovingumą. Pavyzdžiui, Vladą Garastą žaidėjai vadindavo Tėvu, ar jis tikrai buvo toks tėviškas?

– Jis tikrai labai tolerantiškas. Turint omeny, kokie tada buvo žaidėjai, jis labiausiai tiko bendrauti su jais. Kiekvienas žaidėjas turėjo savo veidą, todėl jau jiems ten labai nenurodysi, ką ir kaip daryti. Vladas labai mokėjo prisitaikyti, palaikyti, kai kur lyg ir pabarti, bet jokiu būdu neįžeisdamas. Panašus buvo ir Antanas Sereika. Per visą gyvenimą dirbau su kokiu 60 trenerių, todėl labai greitai galiu įvertinti – bus gerai, ar ne.

Rimas Kurtinaitis dabar jūsų – „Lietuvos ryto“ – komandos treneris, o dar „Žalgiryje“ ir rinktinėje jį sutikote kaip žaidėją. Ar buvo galima nuspėti, kad šis žaidėjas kada nors taps treneriu?

– Jis turėjo tam tinkamų savybių, pirmiausiai jis buvo organizatorius – visokių dalykų organizatorius. Pamenu, kaip V.Garastas buvo supykęs ant Rimo ir sakė, kad jį reikia mesti iš komandos, nes suorganizuoja daug negerų dalykų, įvairios užklasinės veiklos. Kaip treneris jis labai geras tuo, kad lemiamu momentu jis pasako tiksliai, ką padaryti, ir dažniausiai gaunasi.

Tomo Tumalovičiaus nuotr./Juozas Petkevičius
Tomo Tumalovičiaus nuotr./Juozas Petkevičius

Šarūną Jasikevičių jūs irgi matėte kaip žaidėją, dabar jis – jūsų konkurentų „Žalgirio“ treneris. Ar apie Šarūną irgi buvo galima pamanyti, kad jis turi talentą tapti ir geru treneriu?

– Jei jis žaisdavo aikštelėje, tai viskas būdavo gerai, bet jeigu jis atsisėsdavo, tai turėdavau laikyt, nes jis šoka ant suolo, rėkia kaip ir ką daryti. Tikrai matėsi, kad bus treneris, nors jis pats pradžioje sakė – nebūsiu.

Esate Lietuvos krepšinio talismanas, jei jus taip kas nors pavadina, ar nesupykstate?

– Aš džiaugiuosi, jei taip išeina, bet man čia yra per didelė garbė. Džiaugiuosi, kad treneriai dar manęs neišmeta, kažkodėl vėl vis pasikviečia.

Manau, kad jie labai protingai daro, juk žaidėjams, kurie patenka į jūsų rankas irgi svarbu, kad tose pačiose rankose buvo ir visi pirmtakai, visi legendiniai Lietuvos krepšininkai, kurie pradėjo šitą pergalių kelią ir jūs esate tas, kuris liudijate tęstinumą.

– Dėl tų rankų – kai iki Pekino olimpiados dirbau vienas, tada tikrai būdavo daug darbo, dabar turim labai gerą medicinos kolektyvą, dabar labai daug nebepadedu savo rankomis, gal labiau padedu paguosdamas, apkabindamas, prisiglausdamas, draugiškai patardamas.

Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Juozas Petkevičius
Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Juozas Petkevičius

Tai štai, kodėl Lietuvos rinktinė neturi psichologo – jūs atliekate tą darbą.

– Kiek galiu, visada stengiuosi ir pralinksminti, jeigu jau liūdna, ir paguosti. Būna, kad treneriai įsijautę ir nekaltai aprėkia žaidėją, tai irgi norisi jį paguosti ar patarti. Kartais sakau – kai jis rėkia, tu negirdėk jo rėkimo, geriau mintyse prisimink kokią patinkančią dainą.

Matome, kad rinktinėje esate geros nuotaikos užtaisas, visada su šypsena. Kur yra jūsų geros nuotaikos priežastis ar paslaptis?

– Man atrodo, kad kitam žmogui maloniau matyti žmogų be rūpesčių, negu einantį su „nukritusiu“ veidu. Būna ir man pačiam liūdna, bet kitam noriu parodyti, kad viskas yra gerai.

Ką labiausiai prisimenate iš pergalių ir pralaimėjimų. Ko gero, didžiausia mūsų pergalė buvo, kai 2003 m. Stokholme nugalėjome visą Europą? Bet buvo ir pralaimėjimų…

– Pats liūdniausiais pralaimėjimas buvo Atėnuose, iš kurių mes turėjome atsivežti auksą, o atsivežėm ketvirtą vietą, kai pralaimėjom italams, kurie dar prieš rungtynes sakė – mes Lietuvos neįveiksim, tik mesim tritaškius ir jei eis, tai eis. Ir jie metė kvailų, visokiausių tritaškių ir pataikė. Šitas pralaimėjimas liūdniausias.

Jūs taip pat esate geros savijautos ir geros sportinės formos pavyzdys. Ar turite savo kasdienių taisyklių, ritualų, kaip išlikti aštuntoj dešimty jaunu žmogumi?

– Turi būti drausmė. Pirmiausia aš esu nusistatęs, kad kiekvieną rytą turiu keltis 7 val. ryto, nepaisant to, kada nueičiau miegoti. Atsikėlęs skiriu laiko pajudėjimui. Nesu nusistatęs, kad kažko negaliu valgyti – viską darau ką noriu, svarbu tik laikytis saiko ir niekad neliūdėti be reikalo. Džiaugiuosi, kad dirbu su jaunimu, o jaunimas visada uždega, todėl man taip pat norisi parodyti jiems kažkokį pavyzdį.

Ar sulauksime pergalių su šia nauja karta? Sakėte, kad per jūsų rankas rinktinėje jau praėjo 3 kartos, ar šita naujoji karta irgi yra pergalinga?

– Ateina tikrai labai geri žaidėjai. Kai visi prisidės, tai tikrai bus pergalių. Lietuva krepšinyje vis tiek nenukris žemiau penktos vietos pasaulyje.

Parengta pagal biografinio žinyno „Kas yra kas Lietuvoje“ laidą, transliuotą per „Žinių radiją“

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Naujienos

Aktualu

15min studijoje – M.Basčio ir I.Haase debatai

Aktualu

Pavyzdžiu Albanijos romams tapęs R.Hadrojus: sėkmingai integracijai reikia tik šiek tiek jūsų pagalbos

Popiežiaus vizitas Aktualu

Popiežiui Vilnius nori pasirodyti gražesnis nei yra: statybas slepia po dirbtine žole

Vardai

Mia pradeda gyvenimą iš naujo: „Pastarieji 4 metai su šiuo žmogumi man buvo tikra kančia“

Kultūra

Alternatyviai Nobelio premijai nominuotas H.Murakami jos nepanoro: nenori viešumo

Aktualu

STT nustatė 37 LRT darbuotojus, kurie giminystės ryšiais susiję su 43 viešųjų pirkimų laimėtojais

Aktualu

Vilniaus tabore – tuštėjimo metas: išsikelti sutinka ne visi

Aktualu

Keiksmais ir smurtu pasižymėjusiam pareigūnui – tarnybinė nuobauda, tas pats gresia ir dviem jo kolegoms

Sportas

WADA pasipiktinimo neišgirdo – Rusija sugrąžinta į pasaulio sporto šeimą

Aktualu

Teisėsauga atrado aukso gyslą: aferistų milijonus pumpuoja į Lietuvos biudžetą

Pasaulis kišenėje

Gelnai – išskirtinio grožio kaimas

Gyvenimas

„Jil Sander“ savo naująja kolekcija dar kartą įrodė, kad mažiau yra daugiau

Osijeko Pėsčiųjų tiltas per Dravos upę

Ar Jums paprasta naudotis viešosiomis elektroninėmis paslaugomis?

Verslas

Televizijų vadovas Pierre'as Danonas: norėdami išlikti turime išmokti veikti internete

Vardai

50 kg atsikratęs Marijus Bagdonavičius: „Netekau vaidmenų televizijoje, nes manęs reikėjo tik storo“

Vardai

Keistas Antonio Banderaso plojimas varo internautus iš proto: kaip reikia taip sugebėti?

Mokslas.IT

Vienaragiai tikrai egzistavo: Sibire atrasta puikiai išlikusi kaukolė

Vardai

LeBronas Jamesas su „Juodosios panteros“ režisieriumi kurs „Kosminio krepšinio“ tęsinį 

Mokslas.IT

Internetą nušlavė melagingas vaizdo įrašas: po pikto pokšto suviduriavo visa mokykla

Naujienos

Aktualu

15min studijoje – M.Basčio ir I.Haase debatai

Aktualu

Pavyzdžiu Albanijos romams tapęs R.Hadrojus: sėkmingai integracijai reikia tik šiek tiek jūsų pagalbos

Popiežiaus vizitas Aktualu

Popiežiui Vilnius nori pasirodyti gražesnis nei yra: statybas slepia po dirbtine žole

Vardai

Mia pradeda gyvenimą iš naujo: „Pastarieji 4 metai su šiuo žmogumi man buvo tikra kančia“

Kultūra

Alternatyviai Nobelio premijai nominuotas H.Murakami jos nepanoro: nenori viešumo

Aktualu

STT nustatė 37 LRT darbuotojus, kurie giminystės ryšiais susiję su 43 viešųjų pirkimų laimėtojais

Aktualu

Vilniaus tabore – tuštėjimo metas: išsikelti sutinka ne visi

Aktualu

Keiksmais ir smurtu pasižymėjusiam pareigūnui – tarnybinė nuobauda, tas pats gresia ir dviem jo kolegoms

Sportas

WADA pasipiktinimo neišgirdo – Rusija sugrąžinta į pasaulio sporto šeimą

Aktualu

Teisėsauga atrado aukso gyslą: aferistų milijonus pumpuoja į Lietuvos biudžetą

Pasaulis kišenėje

Gelnai – išskirtinio grožio kaimas

Gyvenimas

„Jil Sander“ savo naująja kolekcija dar kartą įrodė, kad mažiau yra daugiau

Osijeko Pėsčiųjų tiltas per Dravos upę

Ar Jums paprasta naudotis viešosiomis elektroninėmis paslaugomis?

Verslas

Televizijų vadovas Pierre'as Danonas: norėdami išlikti turime išmokti veikti internete

Vardai

50 kg atsikratęs Marijus Bagdonavičius: „Netekau vaidmenų televizijoje, nes manęs reikėjo tik storo“

Vardai

Keistas Antonio Banderaso plojimas varo internautus iš proto: kaip reikia taip sugebėti?

Mokslas.IT

Vienaragiai tikrai egzistavo: Sibire atrasta puikiai išlikusi kaukolė

Vardai

LeBronas Jamesas su „Juodosios panteros“ režisieriumi kurs „Kosminio krepšinio“ tęsinį 

Mokslas.IT

Internetą nušlavė melagingas vaizdo įrašas: po pikto pokšto suviduriavo visa mokykla

Vardai

Daugiau vandens

Sveikata

Ruduo pilnas komplimentų

Parašykite atsiliepimą apie 24sek