Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Darjušas Lavrinovičius – apie karjeros pabaigą, nustebinusį Panevėžį ir brolį, iš kurio nesulauksi pagyrimo

Broliai Lavrinovičiai Interviu
Ray Vysniauskas / Broliai Lavrinovičiai
Šaltinis: 15min
0
A A

„Treneris Kurtinaitis pagalvojo, kad nemoku žaist, tai mane laisvą paliko. Man pasisekė“, – būrelyje susidomėjusių kviestinių „Lietkabelio“ svečių „Cido“ arenos koridoriuose juokavo Darjušas Lavrinovičius. 37-erių brolis Panevėžyje tą vakarą buvo didvyris. 20 jo taškų davė impulsą „Lietkabeliui“ paguldyti ant žemės „Lietuvos ryto“ vyrus 90:73. Darjušui tai buvo rezultatyviausios sezono rungtynės. Sezono, kurio eigoje daugelis jau buvo nurašę patyrusį aukštaūgį.

LKL pusfinalis | „Lietuvos rytas“ – „Lietkabelis“ | 17:00 | Serija 1-1 | Vilnius

Kad tai bus jo vakaras, buvo galima atspėti jau po pirmojo Darjušo metimo.

„Duok!“ – Darjušas paprašė perdavimo Gintaro Leonavičiaus, atsistojęs šalia tritaškio linijos.

Jis drąsiai atakavo per pasyviai iškeltą Tayloro Browno ranką. Bet galbūt šiek tiek surizikavo, nes nuo atakos pradžios buvo prabėgusios vos 7 sekundės.

Yra! Darjušas smagiai užlenkė riešą, lyg dar prieš metimą būtų žinojęs, kad jis įkris į skylę.

Dar po minutės Darjušas trumpai žvilgtelėjo į komandos draugus. Visi žiūrėjo, ką po krepšiu darys vidurio puolėjas.

Akimirką pagalvojęs, D.Lavrinovičius atsistūmė Artūrą Gudaitį ir išleido puskablį – kiauras.

Darjušas buvo superaktyvus. Tiek, kad kai šalia „Lietuvos ryto“ krepšio sėdėjusios mergaitės neišgirdo jo prašymo pavalyti prakaitu aplietą plotelį baudos aikštelėje, jis pats pačiupo šluotą ir išsivalė šlapią vietą.

Jooo, pataikiau, pataikiau. Bet ne tai svarbiausia.

„Centras“ vėl liko paliktas be priežiūros prie tritaškio linijos. Neradęs laisvų komandos draugų, Darjušas paleido dar vieną tritaškį. „Cido“ arenoje pasigirdo automato garsas, reiškiantis taiklų metimą iš toli.

Darjušas užlaikė užlenktą riešą ore, mėgaudamasis jau 14-uoju tašku (žaidė antrą rezultatyviausią sezono mačą dar antrojo kėlinio viduryje) ir nepadoriai didėjančia „Lietkabelio“ persvara 44:26.

Kai per 9 minutes 14 taškelių sukrapštęs veteranas sėdosi ant suolo, nuo jo pasveikinti brolio pakilo bent keli žaidėjai.

„Puiku!“ – plojo Simas Galdikas. Prie aukštaūgio prišoko ir Donatas Tarolis, Gintaras Kadžiulis, Tadas Rinkūnas.

Kai sėdosi ant suolo paskutinį kartą, ketvirtojo kėlinio pradžioje, Darjušas jau plojo ir sirgaliams. Ten, už jo nugaros, reikalus tvarkė brolis Kšištofas, dviem baudų metimais įtvirtinęs „Lietkabelio“ persvarą 74:50.

Luko Balandžio / 15min nuotr./Broliai Kšištofas ir Darjušas Lavrinovičiai
Luko Balandžio / 15min nuotr./Broliai Kšištofas ir Darjušas Lavrinovičiai

Broliai šaunuoliai, viskas normaliai. Kaip senais gerais laikais, lyg žaistų Lietuvos rinktinėje, dviese jie taranavo varžovų gynybą.

20 taškų ir 28 naudingumo balai per 17 žaidimo minučių – tokie skaičiai spindėjo prie Darjušo Lavrinovičiaus statistikos eilutės.

„Eik, eik?!“ – patikslintas, kad tai buvo geriausios jo sezono rungtynės, juokais kolegai Viliui Stalgaičiui atšovė Darjušas.

Gal ir brolis pagyrė?

„Kur ten jisai... Sulauksit iš jo... Jis gali tik kritikuoti. Pagyrimų nesulauksi... Tėvelis tik vienintelis... Ir sūnus mano. Pagiria mane ir viskas. Ir man užtenka“, – juokavo D.Lavrinovičius.

„Mes esam broliai!“ – lietuviškai pokštavo pro šalį praėjęs „Lietkabelio“ trenerio asistentas iš Kroatijos Jurica Žuža.

„The best Croatian player“, – sveikino atgal Darjušas angliškai plikagalvį aukštaūgį.

– Darjušai, puikiai sužaidėte.

Jooo, pataikiau, pataikiau. Bet ne tai svarbiausia.

Šiandien aš, ryt – kitas, poryt – trečias. Supraskite – šiandien įmečiau aš, bet ne tame esmė. Esmė, kad žaidėme kartu.

Jūs matote, kas įmetė daugiausiai, tai labiausiai krenta į akis. Bet aš sakau taip – man svarbiausia, kad komanda žaistų kaip mechanizmas. Kad kiekviena vieta žinotų, kas kur ir kada. Gali nepataikyti, suklysti, bet žinai, kad dirbai teisinga linkme ir padarei viską, ką galėjai, bet gal nepasisekė. Gal ne šiandien.

Kai žaidi beleką, tada blogiausia. O kai žaidi ir pralaimi savo žaidimu, tai yra normalu. Čia sportas.

Turime dirbti kaip mašina. Kaip visa sistema: kad žinotume, kur atsistoti gynyboje, kas turi padėti ir t.t. Nuo to prasideda lengvesnis puolimas. Tada gali truputį paimprovizuoti, laisviau jaustis.

Aš sakau – visada reikia pradėti nuo gynybos. Kažkur gali nespėti, paslysti, bet turi visada jausti komandos draugų užnugarį. Kai jausi jų užnugarį, kada žinai, kad tave kokiu momentu pasaugos ir išgelbės, tada visada lengviau.

– Jau pirmasis jūsų metimas buvo toks, kuriuo nė kiek neabejojote. Pajutote, kad šiandien jūsų diena ir reikia imtis iniciatyvos?

– Šiandien mečiau laisvas. Jeigu gerai išanalizuoja mus su broliu, retai kada gauname laisvų metimų. Visi žino, kad mes galime pataikyti. Šiandien taip atsitiko.

– „Lietuvos rytas“ parizikavo gynyboje, ar tai geras „Lietkabelio“ derinių išpildymas?

Šios rungtynės parodė, kad einame teisinga linkme.

– Gal žinai, kaip būna, kai žaidėjai labiau atsipalaiduoja... Gal trenerių nurodymų neišpildė. Visko būna.

„Lietuvos rytas“ yra jauna komanda – nelabai yra tokių patyrusių žaidėjų, kaip pas mus. Jiems irgi sunku visada laikyti tą lygį, kaip jie gali žaisti. Gal jie atsipalaidavo ir po piimųjų rungtynių gavo pasitikėjimo. Gal galvojo, kad čia atvažiuos ir kaposimės taškas į tašką, kaip Vilniuje.

Bet mes žinojome, kad čia galingas varžovas ir su juo reikia žaisti ne 100, o 120 procentų pajėgumu.

Mes po praėjusių rungtynių labiau išanalizavome savo klaidas, ko nepadarėme Vilniuje.

Turėjome vienas kitam labiau padėti gynyboje. Pirmosiose rungtynėse mums nesisekė įgyvendinti, ką buvome susitarę. Bet tai buvo pirmosios rungtynės. Galėjo taip atsitikti.

Šios rungtynės parodė, kad einame teisinga linkme. Ką treneris akcentavo, žaidėjai labai puikiai ir protingai išnaudojo.

Ir ta dviguba motyvacija paspyrė mus, nes susirinko pilna salė žiūrovų. Jie mus labai gražiai palaikė, klubo organizacija padarė tikrai neblogą šou.

Ray Vysniausko nuotr./Rungtynių akimirka
Ray Vysniausko nuotr./Rungtynių akimirka

– „Cido“ arenoje šį sezoną dar nelaimėjo nei „Žalgiris“, nei „Lietuvos rytas“, nei „Neptūnas“. Namų aikštės pranašumas Panevėžio komandai turi daugiau nei simbolinę reikšmę?

– Matote, kokį puikų palaikymą turime. Kiek Panevėžyje susirenka žiūrovų, palaiko mus, myli krepšinį.

Aš esu nustebęs. Tokiame mieste ir toks susidomėjimas yra didelis nuopelnas organizacijai, klubo vadovams.

Su broliu atvažiavome čia ne dėl statistikos, o padėti.

– Rimas Kurtinaitis neslėpė nuostabos, kad žaidžiate ne tiek jau daug. Ar viskas gerai su sveikata?

– Mano būklė puiki. 3-4 mėnesius jaučiuosi tikrai gerai.

Tik pusę sezono komanda žaidė be manęs. Treneriui buvo sunku mane įtraukti į rotaciją. Taip išėjo, kad ir be manęs komanda žaidė gerai, tai aš buvau kaip ir nereikalingas. Kaip šuniui antra uodega (juokiasi.).

O kada reikia, žinai, ypač kai Donatas Tarolis iškrito, tada jau rotacija mažesnė, jau tada ir man laiko atsiranda.

– Sunku buvo sėdėti ant suolo?

Neeee, nee. Ne ne!

Aš, žinokit, į tuos reikalus nekreipiu dėmesio. Aš pasitikiu. Svarbiausia, kad manimi klubo vadovai ir treneriai pasitikėtų. Negaliu aikštėje padėti, tai gal patarimais, savo patirtimi... Žaisiu – žaisiu, nežaisiu – nežaisiu. Čia man nereikia statistikos, dominuoti.

Jei būčiau jaunas, gal kitaip būtų. O aš atvažiavau padėti. Gerai pažįstu čia daugumą žmonių, klubo vadovus. Su broliu atvažiavome čia ne dėl statistikos, o padėti.

K.Kavolėlio/kklietkabelis.lt nuotr./Kšištofas ir Darjušas Lavrinovičius
K.Kavolėlio/kklietkabelis.lt nuotr./Kšištofas ir Darjušas Lavrinovičius

– Ar po tų visų traumų ir sėdint ant suolo nekilo minčių apie karjeros pabaigą po sezono?

– Supranti, mintys apie karjeros pabaigą daugiausiai ateina tada, kai jautiesi blogai. Bet kai jautiesi gerai, paprasčiausiai negalvoji apie karjeros pabaigą.

Tu galvoji, kaip išlaikyti save, kad būtum pasiruošęs, kai tave išleis treneris. Tik apie tą galvoji, o ne karjeros pabaigą.

Tu žinai ir tiki, kad dar būsi reikalingas.

Supranti, mintys apie karjeros pabaigą daugiausiai ateina tada, kai jautiesi blogai. Bet kai jautiesi gerai, paprasčiausiai negalvoji apie karjeros pabaigą.

Aš žaisiu, tai kitas nežais. Treneris negali visiems centrams duoti žaisti po 30 minučių.

Vieną dieną vienas labiau tinkantis į tą sistemą, rytoj kitas labiau tinkantis, poryt – trečias. Čia trenerių darbas. Tai ir yra trenerių psichologija, kaip paruošt, kada paruošt, ką išleist, ką pataupyt.

Čia ne taip paprasta.

Mano darbas – būt pasiruošusiam išeiti. Laikyti save formoje. Žaidžiu vieną kartą per savaitę ar mėnesį – čia ne mano problemos.

– Treneris Kazys Maksvytis minėjo, kad puikiai pasiruošėte sezono finišui.

– Gal čia trenerių nuopelnas, kad jie manęs nenuvargino. Tai yra visa taktika ir psichologija. Yra daug niuansų, kurie susideda į vieną.

– Tai jei neplanuojate karjeros pabaigos, po sezono turėsite tikslą ir toliau dviese su broliu žaisti vienoje komandoje?

– Aišku, norisi. Čia dar žinai... Žiūrim, priklausys nuo šito sezono. Kaip baigsim, kaip ką.

Sakėm ir kartojam, kad mums visada vienoj komandoj būti smagiau.

– Ir Panevėžy?

– Ir Panevėžy. Žiūrėsim... (šypsosi.)

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie 24sek