Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Istorinės pergalės jubiliejus. V.Garastas – apie „Žalgirio“ vyrus ir sovietinių šulų „padėką“

Vladas Garastas 1986-aisiais
RIA Novosti/"Scanpix" nuotr. / Vladas Garastas 1986-aisiais
Šaltinis: 15min
3
A A

2016 metų rugsėjo 13-oji – vienos skambiausių Kauno „Žalgirio“ pergalių jubiliejus. Šią dieną 1986 metais Vlado Garasto komanda Argentinos sostinėje Buenos Airėse triumfavo Williamo Joneso taurėje – šiame turnyre dalyvavo visų žemynų čempionai. Apie istorinę pergalę kalbamės su tuomečiu ekipos treneriu V.Garastu.

Kauniečiai šiame turnyre atkeršijo Zagrebo „Cibona“ krepšininkams, kuriems pralaimėjo 1985-86 metų Europos čempionų taurės (dab. Eurolygos) finale, kai iš aikštės buvo pašalintas Arvydas Sabonis. Buenos Airėse vykusiame W.Joneso taurės pusfinalyje be A.Sabonio žaidę kauniečiai „Ciboną“ nušlavė net 104:77.

Šiame turnyre „Žalgiris“ pralaimėjo vienerias rungtynes grupėje, kai 87:99 nusileido Argentinos ekipai „Ferro Carril Oeste“. Tačiau argentiniečiams pavyko atsirevanšuoti finale – 84:78.

Buvęs kauniečių treneris pasidalijo mintimis apie istorinį laimėjimą bei papasakojo kitų įdomybių. Kaip „Žalgiris“ buvo sutiktas Kaune? Kokią padėką už tai gavo treneris Maskvoje? Kiek poilsio krepšininkai turėjo ir kokių problemų patyrė dėl po finalo ištiestos trispalvės?

– Kokios jums ateina pirmosios mintys, kai pagalvojate apie Joneso taurę?

– Aš manau, kad tuo metu krepšinyje tai buvo pats svarbiausias laimėjimas. Ten buvo geriausios komandos iš visų žemynų. Norint patekti visų pirma reikėjo tapti SSRS čempionu, nes tada Eurolygoje (Europos čempionų taurėje) žaidė tik SSRS čempionai. Antra sąlyga, Eurolygoje reikėjo patekti į finalą – tada 1986 metais Budapešte mes žaidėme su Zagrebo „Cibona“, kur mums nelaimingai baigėsi.

Alferdo Pliadžio nuotr./Vladas Garastas (1986 metai)
Alferdo Pliadžio nuotr./Vladas Garastas (1986 metai)

1986 m. Ispanijoje dar vyko pasaulio klubų čempionatas, kur buvo nuspręsta, kad Joneso taurė vyks Brazilijoje. Tada mes susitikome su Brazilijos prezidentu. Buvo toks Raimundas Mieželis, kuri vėliau tapo Valdo Adamkaus patarėju, atvykęs į JAV ir turėjo viešbučio apartamentus su penkiais kambariais. Ten ir priėmėme tą brazilą, padarėme didžiulį įspūdį. Tačiau galiausiai varžybų vietą perkėlė į Argentiną.

Išvykome – skrydis 17 valandų, ruduo, per Atlantą... Nerekomenduočiau niekam tokiu laiku skristi, debesys, lėktuvą mėto. Tada „Žalgiriui“ buvo pirma tokia kelionė – žaisdavome Europoje, pora valandų ir esi, kur reikia. Reikėjo parodyti daug kantrybės ir ištvermės – bet vyrai buvo užgrūdinti, neverkšlendavome.

– Ar atsimenate sutikimą Argentinoje? Kokios ten buvo sąlygos, kaip jus priėmė?

– Nuskridome į Buenos Aires, nuvežė mus autobusas prie kažkokio namo, viduj kaip ir valgykla, mes išbadėję sėdim. Atėjo po kelių valandų laukimo, sako, jūs žaisit ne čia – Kordoboje. Čia už 800 km, tai gerai, kad ne autobusu – perskridome lėktuvu.

Atsimenu, kažkas man sakė, kad tarpukario Lietuvos laikais buvo du svarbiausi įvykiai – Dariaus ir Girėno skrydis per Atlantą ir 1937 m. Lietuvos rinktinės laimėtas Europos čempionatas. Mūsų pasiekimas jiems maždaug prilygsta savo svarba.

Salė buvo tokia halės tipo, paprasta. Gyvenimo sąlygos irgi. Paprastas viešbutis, ne „hiltonas“ – dvi lovos, jokios kėdės... Nusirengi, drabužius ant lovos galo pakabini ir viskas. Maitinimas irgi paprastas.

Lietuvoje niekas netransliavo mūsų, o ir vyko rungtynės 4–5 val. ryto Lietuvos laiku. Mūsų svajonė buvo – kuo greičiau į Buenos Aires. Apie teisėjavimą jau aš nenoriu kalbėti, bet mes buvome užsigrūdinę, neverkėme.

Atsimenu, kaip atvykus į Buenos Aires viešbutyje sutikome Zagrebo „Cibona“ krepšininkus – jie su mumis nesisveikina, neva nepažįsta. Kiek mes kartų jau buvom žaidę? Tris kartus – vieną iš jų Eurolygos finale. Na nieko, gerai.

Pusfinalyje Arvydas negalėjo žaisti, gavo traumą, galima sakyti, buvo šlubas. Pradėjome su „Cibona“ žaisti be jo, bet išlošėme 27 taškais. Jis sakė, kad galės žaisti, jei reikės, bet viskas buvo gerai. Mes finale. Pusfinalyje įveikėme Eurolygos čempionus be A.Sabonio!

– Kokie Argentinoje buvo sirgaliai? Suprato krepšinį ar tiesiog sirgo už savus?

– Buvo nemažai lietuvių. Man pasakojo, kad po šito laimėjimo lietuviai liko antra tauta po argentiniečių – visi labai gerbė lietuvius. Kiti sirgaliai buvo tikrai kultūringi, o lietuviai tribūnose sėdėjo net su trispalvėmis. Po turnyro man padovanojo kasetę su įrašytomis rungtynėmis, kur matėsi, kaip po apdovanojimų Chomičius laiko trispalvę – jam vietiniai lietuviai ją padavė. Paskui mūsų dėl to neišleido važiuoti į Ameriką.

Valdžia nieko nežinojo, bet aš, kvailys, atidaviau tą kasetę pažiūrėti. Aš pats nemačiau, išlydint įdavė tą kasetę, o atvykus į Lietuvą buvo 4 valanda ryto, Kaune buvo tūkstančiai žmonių. Sutikus man sako, gal turi kokį suvenyrą ir aš padaviau tą kasetę – mūsų nelaimei.

Atsimenu, kaip atvykus į Buenos Aires viešbutyje sutikome Zagrebo „Cibona“ krepšininkus – jie su mumis nesisveikina, neva nepažįsta. Kiek mes kartų jau buvom žaidę? Tris kartus.

Bet kas buvo baisiausia, kad mums parskridus ketvirtą nakties, ketvirtą dienos mes jau turėjome skristi į Leningradą ( dab. Sankt Peterburgas) žaisti SSRS čempionato rungtynių. Iki šio laiko pykstu – kaip nesugebėjo vadovai padaryti, kad žaistume bent dieną vėliau, kad bent šiek tiek pailsėtume.

Tada buvo dvigubos rungtynės – žaidėme su Kijevo ASK ir Leningrado „Spartak“. Po vienerias rungtynes pralaimėjome, o antras – jau laimėjome. Pagalvokite, koks krūvis – nežmoniška. Atsimenu, kai Kijevo „Dinamo“ laimėjo Europos futbolo taurę, varžybos jiems buvo nukeltos mėnesiui. Mums nė kiek nenukėlė, o mes dar be Sabonio nuvažiavome – jį palikome Kaune ligoninėje. Tokia mums buvo dovana.

– Sakėte, kad turėjote problemų dėl vėliavos. Kokių?

– Buvau Amerikoje 1985 metais ir su būsimu prezidentu Valdu Adamkumi sutarėme padaryti „Žalgiriui“ išvyką į JAV. Susirašydavome laiškais, jau buvome sutarę, kiek rungtynių žaisime, su kuo. Kai pamatė tą kasetę, paklausė – o ko jums ten važiuoti? Tai mums užkirto kelią.

Atsimenu, kai atvykau į Maskvą, atėjau į Sporto komitetą, galvojau, kad mane pasveikins, įteiks gėlių – nieko, laba diena ir viskas. Kaip jiems nepatiko mūsų pergalė. To dalyko, kad iškart kitą dieną reikėjo žaisti, aš negaliu pamiršti.

– Bet Kaune, visur kitur Lietuvoje žmonių palaikymą tada turbūt jautėt ypač stipriai?

– Žinoma, didelis palaikymas – žmonės vieninteliai mus įkvėpdavo. Žmonėms esu amžinai dėkingas. Visad komandai sakydavau, žinokite, vyrai, mes žaidžiame dėl Lietuvos žmonių – dėl jų reikia žaisti. Vyrai tada buvo šaunuoliai, užsigrūdinę – su jais galėjai eiti, kur nori.

Alfredo Pliadžio nuotr./Vladas Garastas – 1985 m. kovo 10 d.
Alfredo Pliadžio nuotr./Vladas Garastas – 1985 m. kovo 10 d.

Tik tokie žmonės gali siekti pergalių – skudurai nieko nepasieks, verksniai nieko nepasieks. Kam reikia šiltadaržio sąlygų, čarterinių reisų, penkių žvaigždučių viešbučių, maisto, aišku, gulbės pieno sunku gauti. Sportininkas turi būti užsigrūdinęs – tik tada gali ko nors pasiekti.

– Kaip treneris kelis kartus laimėjote SSRS čempionatą, iškovojote bronzą olimpiadoje. Kur jūsų laimėjimų eilėje yra ši Joneso taurė?

– Mes vieninteliai visoje SSRS dalyvavome šiame turnyre – tai tikrai didžiulis Lietuvos krepšinio mokyklos pasiekimas. Taip, atstovavome mes SSRS, bet juk visi buvome lietuviai – atstovavome Lietuvai. Olimpiadoje jau buvo rinktinė – prisidėjo Marčiulionis, Karnišovas.

Eina viskas į priekį, kas atsimena tą pergalę 86 metais – Valančiūnas juk gimęs 93 metais, o čia tai seniai. Tai yra Lietuvos klubinės komandos didžiausias XX a. pasiekimas.

Atsimenu, kažkas man sakė, kad tarpukario Lietuvos laikais buvo du svarbiausi įvykiai – Dariaus ir Girėno skrydis per Atlantą ir 1937 m. Lietuvos rinktinės laimėtas Europos čempionatas. Tai įkvėpė daug žmonių, sudomino krepšiniu, atsiminkite jų sutikimą. Mūsų pasiekimas maždaug prilygsta savo svarba – juk tapome pasaulio čempionais. Geras pasiekimas.

W.Joneso taurės laimėtojais 1986 m. tapo Algirdas Brazys, Robertas Ragauskas, Arūnas Visockas, Raimundas Čivilis, Mindaugas Lekarauskas, Gintaras Krapikas, Rimas Kurtinaitis, Arvydas Sabonis, Virginijus Jankauskas, Valdemaras Chomičius, Vytautas Maleras, Sergejus Jovaiša.

Šį sezoną „Žalgiris“ pasiryžo sužinoti, kiek iš viso yra žaliai baltų klubo gerbėjų, todėl paskelbė Pasaulinį „Žalgirio“ fanų surašymą, kurį palaiko „Utenos alus“.

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie 24sek