Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota 2022 06 11, 09:01

Jie laukė 12 metų: „Ryto“ sirgaliai apie pašaipas, „Žalgirį“, G.Žiemelio klubą ir ateitį

Vingio parke tuo metu gitarų stygas plėšė „Maneskin“ rokeriai, kai tą patį vakarą į dar didesnių decibelų erdves išlėkė „Jeep“ arenos tribūnos. Ten Vilniaus „Rytas“ po 12 metų pertraukos iškėlė aukštyn LKL čempionų taurę ir pasileido į pašėlusį vakarėlį aikštėje su savo ištikimiausiais sirgaliais.

„Rytas“ tokio vakaro dar nebuvo patyręs.

Lietuvos krepšinyje būdavo labiau įprasta titulus švęsti žaidėjams aikštėje ir rūbinėje, o aistruoliams tribūnose, bet šįkart bendra šventė ir šokiai vyko aikštės viduryje.

Nuskambėjus penktųjų LKL finalo rungtynių finalinei sirenai, po Gedimino Oreliko netaiklaus tritaškio, „Ryto“ arena sprogo džiaugsmu.

Giedrius Žibėnas rėkė į fotografo objektyvą, Arnas Butkevičius nuskubėjo į tribūnas pabučiuoti sūnaus, Luko Ulecko mama peršoko apsauginį turėklą, o paskui ją ilgai nelaukę ir kiti sirgaliai suplūdo į aikštę, kur apsauginiai leido jiems siausti su krepšininkais, priėmę turbūt smagiausią sprendimą per savo tarnybą.

„Matyt, jau buvau pamiršęs, kaip džiugu buvo prieš 12 metų. Šįkart labai kieta –pergalė pasiekta kovoje, didelėje kovoje, kurią supo didelė intriga, iki pat galo nebuvo aišku, kas nugalės rungtynėse – nuo to emocija dar didesnė, – sakė daugiau nei keturis dešimtmečius Vilniaus klubą palaikantis Gytis Anulis. – Dar ir mini šventė prie Baltojo tilto, kur komanda šventė su sirgaliais – visa tai atgaivino jausmą, kad ir Vilnius turi krepšinį ir moka laimėti.“

„Nežinau – palengvėjimas, – paklaustas apie pirmąją emociją po finalinės sirenos, nusijuokė nuo paauglystės „Rytą“ palaikantis Paulius Mykolaitis, youtube erdvėje gerai žinomas kaip Paul De Miko. – Džiaugsmas už komandą, už miestą. Tai geras laikas Vilniaus komandai laimėti, nes galimai greta susikurs dar viena konkurencinga komanda.“

Irmanto Gelūno / BNS nuotr./LKL finalo penktosios rungtynės: Vilniaus „Rytas“ – Panevėžio „Lietkabelis“
Irmanto Gelūno / BNS nuotr./LKL finalo penktosios rungtynės: Vilniaus „Rytas“ – Panevėžio „Lietkabelis“

„B tribūna“ arenos viršuje užkūrė fejerverkus po finalinės sirenos, tad šventė vyko šventiniuose dūmuose.

„Šiandien pagalvojau, kad iš tos euforijos kai kurių dalykų net nepamenu, – neslėpė „B tribūnoje“ vienuolika metų komandą karštai palaikantis Tomas Petkevičius. – Pamenu, kad sesė pribėgo pasveikinti, bet emocijų buvo tiek daug, kad liejosi ašaros ir ne man vienam.

Dar atėjo mintis, kad ir žaidėjai, ir sirgaliai iš pradžių buvome kiek sutrikę – mes buvome atpratę švęsti.“

12 metų skandalų ir laukimo

48 metų ilgabarzdis verslininkas G.Anulis „Ryto“ sirgaliumi save laiko nuo tų laikų, kai nebuvo gimęs nė vienas dabartinės komandos žaidėjas, o taip pat ir treneris – nuo 1978 metų, kai tėtis mažą vaiką atsivedė į tuometės Vilniaus „Statybos“ rungtynes.

Krepšinis seniai pasitraukė iš senųjų Sporto rūmų, komandos pavadinimas pasikeitė kelis kartus, progų švęsti pasitaikė 2000-2010 m. laikotarpyje, kai sostinės klubas dukart laimėjo Europos taurę bei 5 kartus LKL čempionų titulą.

Euroleague.net nuotr./Marijonas Petravičius ir Steponas Babrauskas
Euroleague.net nuotr./Marijonas Petravičius ir Steponas Babrauskas

Tačiau šeštojo LKL aukso žiedų komplekto teko laukti net 12 metų, per kuriuos Vilniaus klubas išgyveno savininkų pasikeitimą, matė daugybę besikeičiančių žaidėjų.

Buvo labai gerų žaidėjų (Jonas Valančiūnas, Martynas Gecevičius, Tyrese Rice'as, Renaldas Seibutis, Nemanja Nedovičius, Darius Songaila, Juanas Palaciosas, Antanas Kavaliauskas, Nicolas Laprovittola, Chrisas Krameris), buvo labai ištikimų (Mindaugas Lukauskis, Artūras Jomantas, Steponas Babrauskas), pasitaikė ir prastų ar tiesiog pametusių sportinę formą (Miltas Palacio, Patrickas O'Bryantas, Igoris Miloševičius, Andreas Glyniadakis, Mike'as Mooseris ir kiti).

Kai kurie treneriai stabtelėjo trumpam (Draženas Anzulovičius, Dirkas Bauermannas, Aleksandras Petrovičius, Virginijus Šeškus, Marcelo Nicola, Donaldas Kairys), o dviem pavyko laimėti po vieną KMT taurę (Tomas Pačėsas, Dainius Adomaitis), bet nė vienam nepavyko išsaugoti postų ilgai.

Daugiau nei trofėjų buvo skandalų, ypač tarp savininkų – nuo Gedvydo Vainausko rasistinių pareiškimų iki Antano Guogos pasirodymo žalia kepurėle Kaune bei Lino Kleizos ir Rolando Jaručio žodžių karų bei kaltinimų intrigomis Dariui Gudeliui.

Asmeninio archyvo nuotr./Antanas Guoga
Asmeninio archyvo nuotr./Antanas Guoga

„Manau, kad pirmiausia klaida buvo padaryta atleidus Rimą Kurtinaitį (po pergalingo LKL sezono 2010 metais), nepadarius jos tarpas be trofėjų būtų trumpesnis, – dėstė G.Anulis. – Paskui kaip ir viskas aišku – G.Vainauskas pats buvo pareiškęs, kad nori komandą privaryti iki dugno, kad paskui pakiltų – toks savotiškas pasisakymas.

Paskui Antanas Guoga ir kiti – man tas klubo perėmimas su Antano atėjimu nuo pat pradžių nesisiejo, prasidėjo daug turbulencijų.

Manau, sulig Donato Zavacko atėjimu į sporto direktoriaus postą, amžinas turgus viešojoje erdvėje sumažėjo. Iki jo visi linksniavo klubą iš prastosios pusės, nes vos tik kažkas nutikdavo, kitą dieną išeidavo į eterį. Su R.Jaručio išėjimu visa tai baigėsi.

Žaidėjams nebereikėjo skirti energijos turgui, jie galėjo susitelkti į žaidimą, nors ir šį sezoną girdėjosi, kad per treniruotes buvo eita iki muštynių ar įsiskaudinimų. Tačiau tai nepateko į eterį.“

Roko Lukoševičiaus nuotr./„Ryto“ sirgalius Gytis Anulis.
Roko Lukoševičiaus nuotr./„Ryto“ sirgalius Gytis Anulis.

Pradėjęs sirgti už Vilniaus ekipą nuo 13-14 metų ir šia linija einantis pastaruosius 16 metų Paul de Miko juokėsi, kad pačioje pradžioje palaikyti komandą buvo smagiau. Pastaraisiais metais „Ryto“ aistruoliui jau reikėdavo turėti kietesnę odą.

„Bet juk nešokinėsi kaskart į kitą laivą, jei tavojo dugnas prakiuro“, – sakė Paul de Miko. Ilgos kelionės link titulo jis nevadino laukimu.

„Nebuvo taip, kad sėdi 12 metų ir lauki – vis tiek stebi įvykius, lygą, „Žalgirį“, nuo kurio viskas LKL ir prasideda. Jei paimtume Šarūno Jasikevičiaus laikų „Žalgirį“ ir tuometinį „Rytą“, nebuvau tarp tų sirgalių, kurie turėtų iliuzijų, kad tokią komandą vis tiek paimsime. Palaikydavau savo komandą, bet per daug dėl pralaimėjimų neišgyvenau, nes buvo dėsninga, – kalbėjo Paul de Miko. – Aišku, per tą laiką buvo pilna skandalų ir komunikacinių kliurkų.

Sirgti už „Rytą“ nebuvo lengva, nes net mano gimtojo miesto populiacija pasidalinusi į dvi dalis – kai kam dzin, kad „Žalgiris“ gyvena už 100 km.

„Rytas“ nešėsi prastą šleifą, bet vis kažkaip tikėjau, kad kažkas pasikeis, ateis geras treneris, sutaps geri pirkiniai, kažkas iš sukėlusių skandalą atsistatydins ir prasidės geresni laikai.

Vis ateidavo jausmas: dabar tai jau bus, dabar tai jau bus. Ir buvo. Pagaliau.“

Irmanto Gelūno / BNS nuotr./Paul de Miko (dešinėje) daug metų palaiko Vilniaus komandą.
Irmanto Gelūno / BNS nuotr./Paul de Miko (dešinėje) daug metų palaiko Vilniaus komandą.

27 metų Tomas Petkevičius į „Ryto“ rungtynes pirmąsyk irgi pateko su tėvais, kai jam buvo šešeri.

Nuo 2011 metų jis serga drauge su „B tribūna“ – ištikimiausių ir triukšmingiausių sirgalių minia, kuriančia skanduotes ir uždegusia fejerverkus po finalinės sirenos.

„2010 metų titulą dar mačiau nebūdamas B tribūnoje, tad prisiminimai buvo migloti. Tačiau gerai pamenu, kad pernai, sausai pralaimėjus finalą, mes pasitikome „Ryto“ komandą ir šnekėjomės visi kartu su treneriu (G.Žibėnu). Tada sakėme jiems, kad laukimas tęsiasi 11 metų, bet lauksime ir dar 11, jei tik to reikės. Tokia yra mūsų pozicija – viskas keičiasi, bet tikėjimas lieka.

Per tuos dvylika metų buvo skaudžių akimirkų, ypač, kai pusfinalyje pralaimėjome „Žalgiriui“ 2014 metais. Tada buvo ašarų tribūnose, ir pats jų nesulaikiau. Jau tada atrodė, kad nelaimime ilgai, o šansas buvo labai geras.

Praėjo dar daug metų, ir dabar vėl buvo ašaros – šįkart iš laimės.“

Irmanto Gelūno / BNS nuotr./„Ryto“ sirgaliai Vilniuje prie „Baltojo tilto“ susitiko su LKL čempionais
Irmanto Gelūno / BNS nuotr./„Ryto“ sirgaliai Vilniuje prie „Baltojo tilto“ susitiko su LKL čempionais

Svarbiausi triumfo kalviai

Šį sezoną „Rytas“ irgi pasitiko nebūdamas favoritas.

3 mln. eurų biudžetas reiškė ilgą takoskyrą iki „Žalgirio“, išlaikyti puolėją Maurice'ą Ndourą komandoje pavyko tik kelis mėnesius, pasirodymas FIBA Čempionų lygoje baigėsi antrajame etape, Karaliaus Mindaugo taurė nuplaukė turnyro Vilniuje pusfinalyje, kritus prieš „Lietkabelį“.

„Labai džiugu, kad lietuviai darė žaidimą. Gal kažkam nepatinka, reikia taip vadinamo internacionalo, bet man labai džiugu, kad yra lietuviai, kurie paskui žaidžia rinktinėje. Visada smagu pamatyti savo kiemo draugą bežaidžiantį tavo miesto komandoje. Kaip Gytis Radzevičius, kaip Margiris Normantas, su kuriuo ir jo tėčiu kažkada teko žaisti mėgėjų lygoje, – pasakojo G.Anulis. – O taip pat – trenerių štabas.

Aš arenoje sėdžiu per porą metrų nuo komandos suolo, tad gerai mačiau – trenerių kolektyvas atrodė labai darnus, komandiškas. Taip, Giedrius Žibėnas priima sprendimus, bet matyti, kaip daug jam padeda Georgios Dedas ir Gustas Maskoliūnas.

Irmanto Gelūno / BNS nuotr./Giedrius Žibėnas
Irmanto Gelūno / BNS nuotr./Giedrius Žibėnas

Be to, pataikėme su Speedy Smitho įsigijimu, nors iš pradžių atrodė, kad nieko gero iš jo nebus. Jarvis Williamsas atsigavo po traumos. Ivanas Buva atrodė intrigantas, bet vis tiek sugebėjo tapti reguliariojo sezono MVP. Su legionieriais tikrai gerai šiemet pataikėme. Juk mums norint užimti pirmą vietą negalima niekur prašauti.“

„B Tribūnos“ atstovas T.Petkevičius irgi girdi daug kalbų, kad tai D.Zavackas užrakino skandalų vartus, bet jam atrodo, kad svarbių darbų nuveikia ne tik sporto direktorius.

„Man labai patinka, kad dabar klube yra žmonių, kurie myli „Rytą“ kaip ir sirgaliai, – minėdamas komandos vaizdo klipų kūrėją, atstovą spaudai ir kitus jaunus vyrus, sakė T.Petkevičius. – Jie sugebėjo tą jausmą perduoti komandai, nes jiems irgi labai rūpi.

Anksčiau būdavo trenerių, kurie nesuvokdavo sirgalių, o Giedrius (Žibėnas) mus gerai supranta, randa tinkamų žodžių sirgaliams ir žaidėjams.

Be to, šį sezoną labai pataikyta su legionieriais, susigrąžintas Margiris Normantas, komandoje žaidžia bent keli vilniečiai. Susikūrė gera bendruomenė, kuri su „B tribūnos“ pagalba tapo glaudesnė ir tai išvydome šį sezoną.“

Irmanto Gelūno / BNS nuotr./„Ryto“ sirgaliai Vilniuje prie „Baltojo tilto“ susitiko su LKL čempionais
Irmanto Gelūno / BNS nuotr./„Ryto“ sirgaliai Vilniuje prie „Baltojo tilto“ susitiko su LKL čempionais

Paprašytas išskirti ryškiausias šio sezono Vilniaus klubo asmenybes, Paul de Miko pirmiausia paminėjo trenerį.

„Žibėnas iššovė – kiek teko bendrauti su žaidėjais, Giedrius labai moka sulipdyti komandą, strategiškai daug prideda Dedas, ypač jauni žaidėjai pažymi, kad graikas yra taktikos monstras, – kalbėjo vilnietis. – Radzevičius ir Butkevičius labai geri – tokie lietuviški patikimi arkliai, nors šiaip ramios asmenybės.

Aikštėje ryškiausi – Margo (Margiris Normantas) ir Speedy (Smithas), nors apie pastarąjį irgi galvojau iš pradžių: kokią tragediją nusipirkome? Bet paskui jis tapo vienu favoritų tarp sirgalių.“

Irmanto Gelūno / BNS nuotr./Speedy Smith
Irmanto Gelūno / BNS nuotr./Speedy Smith

Finalas be „Žalgirio“ ir trenerių konfliktas

„Rytas“ įsibėgėjo sezono finiše, kai antrą kartą įveikė „Žalgirį“ ir laimėjo paskutinių rungtynių seriją reguliariajame čempionate, kas leido likti pirmoje vietoje ir nusitiesti patogesnį kelią link finalo.

Jame „Rytas“ pirmą kartą per LKL istoriją nesutiko Kauno „Žalgirio“, pusfinalio serijoje kritusio prieš „Lietkabelį“.

Gal „Ryto“ sirgaliai finale labiau geidė amžino varžovo, o ne „Lietkabelio“?

„Kauno „Žalgiris“ turėjo tokią pačią galimybę kaip ir mes, bet pralaimėjo „Lietkabeliui“, – priminė G.Anulis. – Jei būtų kitaip ir keliai būtų susikirtę finale, „Žalgiris“ būtų likęs antras – tai faktas.

Tačiau man norėjosi, kad „Žalgiris“ būtų trečias. Daug metų jie mus „gaidino“ ir vadino „bronzine parodija“. Tai dabar patys tokie tapo. O galėjo net to nebūti, jei Dainius Adomaitis su „Neptūnu“ būtų nukovęs ketvirtfinalyje. Šį sezoną „Žalgiris“ atrodė žiauriai. Aišku, dėl to ir liūdna, nes jie kažkiek pristato mūsų sportą Europoje. Buvo graudu žiūrėti, bet gal Pauliui Motiejūnui vestuvės šiemet buvo svarbiau už Kauno komandą.“

PIKENROLO KLUBAS: L.Kleiza ir D.Adomaitis – Kauno „Žalgirio“ rekonstrukcija ir taikiniai rinkoje
Šis videoįrašas matomas
15min prenumeratoriams.

Finalo serija ir su „Lietkabeliu“ buvo pripildyta emocijų. Vien trenerių konfliktas, per kurį Panevėžio komandos strategas praeidamas trenkė pečiu G.Žibėnui, buvo tai, ko Lietuvos krepšinis dar nebuvo regėjęs.

„Arnas Butkevičius po rungtynių Panevėžyje taikliai apibūdino – jei kažkas kitas būtų pastumtas, visų reakcija, o tarp jų ir lygos būtų kitokia, – dėstė T.Petkevičius. – Kad ir kaip reagavo G.Žibėnas, nėra normalu, kai treneris pečiu kliudo kitą trenerį, kad ir ką įsvaizduotų Maldūnas, nėra normalu, kad jis liptų į tribūnas aiškintis su sirgaliais.

Kita vertus, krepšinyje visko pasitaiko, mums buvo dar įdomiau važiuoti į Panevėžį, o panevėžiems darytis plakatus. Emocijų buvo daug, bet tai yra natūralu.“

Kas laukia „Ryto“ ateityje?

Čempioniškas šampanas nudžiūvo nuo „Jeep“ arenos grindų, žaidėjų aprangų ir trenerių kostiumų, pergalės cigarai užgeso.

Pirmadienį „Rytas“ dar susirinks į LKL sezono uždarymo šventę Vilniuje, kur jiems bus įteikti aukso žiedai, o tada prasidės atostogos.

Vasara įprastai labai pakeičia komandų veidą, kai lyderius išsaugoti tampa sunku, nors „Rytas“ ir turi sutartis su kai kuriais svarbiais žaidėjais.

Irmanto Gelūno / BNS nuotr./Arnas Butkevičius
Irmanto Gelūno / BNS nuotr./Arnas Butkevičius

„Dabar mes – čempionai, tad norisi būti optimistais ir ateityje. Taip yra – pamenu, kad kažkurį finalą pralaimėjome sausai, vienas rungtynes gavome gal 40 taškų, bet vis tiek praeina laikas ir vėl pradedi tikėti. Ištikimiausių sirgalių mintys visada su komanda, – sakė T.Petkevičius. – Suprantu, kad „Žalgiris“ yra kito lygio žvėris ir jam bus sunku antrus metus taip susimauti.

O dėl mūsų klubo, norisi, kad kiek pasitvarkytų „Jeep“ areną, kad ji būtų dar jaukesnė. Kad nebūtų skandalų ir kad vėl laimėtume daugiau Europoje – galbūt FIBA Čempionų lygoje pasiektume finalo ketvertą.“

Irmanto Gelūno / BNS nuotr./Jarvis Williams, Giedrius Žibėnas
Irmanto Gelūno / BNS nuotr./Jarvis Williams, Giedrius Žibėnas

Paul de Miko teigė, kad po finalo fiestos irgi daug laiko praleido nardydamas mintyse, kaip čia bus toliau.

„Ką labiausiai akcentavau, kad nenorėčiau kitos 10-15 metų duobės.

Aišku, „Žalgiris“ tikriausiai nebebus sukomplektuotas kaip 11-mečio berniuko, Žiemelio klubas už kokius 5-6 milijonus susipirks neblogų žaidėjų, o tai atsislieps ir „Rytui“. Bet ir negalime gyventi tikėdamiesi, kad kitos komandos bus silpnos, ir patys nieko nedaryti.

Klubui vėl reikia gerų sprendimų, gero žaidėjų skautinimo, gero trenerių štabo, kuris, panašu, kad liks panašus, kaip dabar. Manau, kad liks Margo ir Gytis, plius gavo apie 600 tūkst. eurų iš premijų už titulą (iš FIBA ir LKL). Bet reikia įsigyti kitų gerų žaidėjų, pažvelgti į bent trejų metų ateities perspektyvą ir vėl rinkti darnią, konkurencingą komandą aikštėje.“

Irmanto Gelūno / BNS nuotr./Arnas Butkevičius, Vaidas Kariniauskas
Irmanto Gelūno / BNS nuotr./Arnas Butkevičius, Vaidas Kariniauskas

„Gali būti visaip, – mintimis į ateitį keliavo ir G.Anulis. – Kaip ir „Žalgiris“, kuris vieną sezoną laimėjo trečią vietą Eurolygoje, o po poros liko paskutinis.

Tačiau jei „Rytas“ išlaikys žaidėjų branduolį, – mes pasikausime. Kamuolys apvalus, vieni gali sustiprėti, kiti susilpnėti, pora traumų ar prastesnių žingsnių rinkoje gali daug pakeisti – šis sezonas tai gerai parodė.

Ateina naujas G.Žiemelio klubas, girdžiu, kad bando kabinti kitus lietuvius krepšininkus, bet jie juk negalės paimti visų. Ten visi direktoriai, išskyrus Rimantą Kaukėną, nesusiję su sportu, dar tas šaršalas dėl „Avia Soliutions Group“ arenos – ukrainiečiai ir Andrius Mamontovas nevažiavo ten koncertuoti.

Įdomu, kaip į juos žiūrės publika, įdomus jų noras tarptautines rungtynes žaisti Londone – mano galva, Londonas vis tiek nėra Lietuva. Bus įdomu stebėti, ką gali padaryti vadybininkai, ateinantys su kitu požiūriu į sportą, kai šeimininkas į sportą žiūri per pinigų prizmę. Yra įvairių nuomonių – kartais matematika padaro savo, gal ir jiems pavyks.

Irmanto Gelūno / BNS nuotr./LKL finalo penktosios rungtynės: Vilniaus „Rytas“ – Panevėžio „Lietkabelis“
Irmanto Gelūno / BNS nuotr./LKL finalo penktosios rungtynės: Vilniaus „Rytas“ – Panevėžio „Lietkabelis“

Aišku, pinigai daro savo ir bus sunku prieš „Žalgirio“ 12 milijonų žaisti su trimis. Anksčiau „Žalgirio“ vieno trenerio atlyginimas būdavo kaip mūsų pusės komandos biudžeto. O su senu „Moskvičiumi“ juk neaplenksi „Ferrari“.

Kiek nesmagu, kad toks didelis miestas kaip Vilnius negali surinkti didesnio biudžeto – gal senas šleifas velkasi ir trukdo.

Bet mano požiūrio tai nekeis. Ir kitur Europoje yra mažesnių komandų, kurios kaunasi, nebūtinai laimi, kartais lieka per vidurį ar net lentelės apačioje, bet sirgaliai vis tiek eina į rungtynes ir jaučia norą sirgti.

Tad ir dėl „Ryto“ labiausiai norisi, kad komandai niekada netrūktų palaikymo. Jei „Rytas“ bus stiprus, nuo to visiems geriau. Neįdomu juk, kai „Žalgiris“ visus daužo. Dabar atgijo „Rytas“, „Lietkabelis“, „Neptūnas“ – pačios geriausios emocijos LKL, nes seniai tokios intrigos nebuvo.“

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie 24sek