Sergejus Jovaiša buvo vienas tų, kurie matė, kaip Vladas Garastas startavo prie Kauno „Žalgirio“ vairo ir kaip padėjo šiai komandai pakilti į istorines pergales.
Kai trečiadienį nuaidėjo žinia apie legendinio trenerio mirtį, buvęs Kauno „Žalgirio“ ir Lietuvos rinktinės krepšininkas teigė, kad prisiminimai liko ryškus dar nuo tų laikų, kai V.Garastas tik atėjo į „Žalgirį“.
Stipriausią šalies komandą V.Garastas treniravo nuo 1979 iki 1989 metų.
„Tas atvejis, kai jis atėjo į komandą, – prieš tai turėjome sunkų ir nesėkmingą sezoną, – prisiminė S.Jovaiša. – Bet jis pasiryžo ir drąsiai stojo už tuo metu (o ir dabar elitinės komandos), visos Lietuvos komandos vairo.
Jis sugebėjo rasti raktą į žaidėjų širdis, kaip suvienyti, apvalyti nuo buvusių nesėkmių, surasti kelią į naujas pergales.“
S.Jovaiša nusakė, kaip iš Biržų kilęs treneris sugebėjo sulipdyti komandą iš didelių talentų, tarp kurių tais laikais išsiskyrė Arvydas Sabonis, Rimas Kurtinaitis, Valdemaras Chomičius ir kiti.
„Jo svarbiausia savybė – ne veltui buvo vadinamas tėvu. Buvo vienytojas, buvo ramybės nešėjas sunkiais ir nelengvais laikais. Jis ateidavo ir pasidžiaugti su komanda po pergalių. Būdavo centrinis komandos įvykių dalyvis, – kalbėjo S.Jovaiša. – Mokėjo nuraminti visus prieš svarbiausias rungtynes, kartais pasitelkdamas anekdotą ar pasakojimą.
„Šiandien tikiu – bus pergalė“, – sakydavo jis, o mes negalėdavome nesišypsoti, nors laukdavo atsakingos rungtynės. Tokie žodžiai padėdavo žengti į svarbias dvikovas.“
S.Jovaiša priminė, kad Lietuvai atkūrus Nepriklausomybę, geriausi šalies krepšininkai rengėsi debiutuoti tarptautinėse arenose.
Iš pradžių Lietuvos rinktinės treneriu buvo paskirtas Raimundas Sargūnas.
Tačiau tada, rinktinės žaidėjų branduolys, kurį sudarė Kauno „Žalgirio“ lyderiai ir Šarūnas Marčiulionis, paprašė pakeisti trenerį.
„Prieš Barselonos olimpines žaidynes, mes, kaip rinktinės branduolys, pareikalavome, kad Garastas būtų paskirtas treneriu.
Mes tai pasiekėme, vadinasi, tvirtai žinojome, ko norime.
Norėjome įprastos, geros sąveikos tarp žaidėjų ir trenerio, nes atsakingose rungtynėse galimų neigiamų faktorių nepageidavome.
Jo (V.Garasto) asmenybėje matėme, kad jis panaikins bet kokias abejones. Jis buvo taikytojas, ramintojas, nesvarbu, kokios aplinkybės, likdavo tokiu“, – kalbėjo S.Jovaiša.
Jis pripažino, kad vėliau likimai nubloškė skirtingais keliais.
Pastaruosius dešimtmečius V.Garastas aktyviai dalyvavo Lietuvos krepšinio federacijos veiklose, o S.Jovaiša dirbo Seime.
„Vėliau gyvenimas lemia įvairius kelius, žmonės išsivaikšto. Tada, kai buvome komandoje, mūsų santykius galima pavadinti kaip šeimos.
Kai išsiskyrėme, natūraliai nebeliko tų santykių. Buvo reti pabendravimai, bet susibūrimo, kaip tada, kai gyvenome viename tvirtame šiltame kumštyje, – nebeliko.
Bet sekėme vieni kitus, žinojome rūpesčius ir apie Vlado sveikatos pablogėjimus, apie jo šeimos netektis. Vis tiek jautėme vienas kitą.“
S.Jovaiša reziumavo V.Garasto reikšmę ir perdavė užuojautą.
„Tiek „Žalgiryje“, tiek Lietuvos rinktinėje visi pasiekimai nugulė į metraščius. Mes niekada nepamiršime šio įdomaus, tikro žmogaus ir trenerio, – sakė S.Jovaiša. – Linkėjimai krepšinio bendruomenei atlaikyti tokius smūgius ir užuojauta krepšinio bendruomenei ir šeimos nariams.“
