Dabar populiaru
Publikuota: 2019 rugsėjo 3d. 07:04

J.Valančiūno lūžio taškas: „Sėdėjau ir galvojau, ką daryti su savo karjera toliau“

Jonas Valančiūnas 15min iš Donguano
Josvydo Elinsko / 15min nuotr. / Jonas Valančiūnas

Jonas Valančiūnas lenkė rankos pirštus, skaičiuodamas metus su Lietuvos rinktinės marškinėliais. Tam neužteko dviejų rankų. Ant vieno iš tų trylika kartų lenktų pirštų švietė auksinis vestuvinis žiedas. Jis irgi kalba apie bėgančius JV gyvenimo metus. Nors Lietuvos rinktinės lyderiui dar tik 27-eri, Jonas mums jau atpažįstamas kaip nacionalinės komandos senbuvis. Anksti į reiklų suaugusiųjų pasaulį įmestas vidurio puolėjas per tuos metus perėjo ir pergalingus, ir asmeniškai sudėtingus laikotarpius. Jonas keitėsi, bet taip niekada nesikeitė viena iš trijų svarbiausių jo pamatinių vertybių – meilė tėvynei.

Lietuva anksti pamilo Jonuką, kuris dar 15-os pirmą kartą užsivilko jaunučių rinktinės marškinėlius, o nuo 2007-ųjų ėmė dominuoti Senojo žemyno talentų ežere.

Į Lietuvą jis vežė aukso medalių komplektus ir NBA komandų vadovus, plūdusius čia pasižiūrėti talentingo vidurio puolėjo iš Utenos.

Lietuva su pasididžiavimu išleido jį į NBA, kai rekordiškai aukštu 5 šaukimu 2011-aisiais jį pasirinko „Toronto Raptors“. Su susižavėjimu stebėjo, kaip 19-metis pirmose savo kontrolinėse rungtynėse vyrų rinktinėje pelnė 26 taškus ir atkovojo 11 kamuolių (!).

„Linas Kleiza man kažkada yra gerai pasakęs. Sako, dabar, kai įmetei 18–19 per draugiškas, tai visi myli – jaunas, faina. Bet ateis tas laikas, kai reikės rodyti. Ir jis atėjo“, – 24sek pasakojo J.Valančiūnas.

FIBA/Liusjeno Kulbio nuotr./Mantas Kalnietis ir Jonas Valančiūnas
FIBA/Liusjeno Kulbio nuotr./Mantas Kalnietis ir Jonas Valančiūnas

Lietuva penkerius metus susidomėjusi sekė vidurio puolėjo progresą NBA. Skaičiavo priaugtus kilogramus, kai centras 2013-aisiais nustebino visus savo sutvirtėjusiu kūnu. Diskutavo dėl J.Valančiūno minučių, „Raptors“ trenerio Dwayne'o Casey kompetencijos, lietuvio talento lubų ir NBA dinozaurų laikų, kurie grėsė išnykimu ir J.Valančiūno stiliaus žaidėjams.

Jonukas mūsų akyse tapo Jonu, iš kurio pretenzinga Lietuvos krepšinio bendruomenė kasmet reikalavo vis daugiau.

JV davė rezultatą – padėjo laimėti dviejų Europos čempionatų sidabro medalių komplektus ir atvedė nacionalinę komandą tarp keturių stipriausių pasaulyje 2014-aisiais. Žmonėms vis tiek buvo negana.

Ir atėjo 2016-ųjų Rio de Žaneiro olimpinės žaidynės. Prasčiausias FIBA turnyras J.Valančiūnui, kuris su visa Lietuvos komanda nuriedėjo nuo Korkovado kalno Brazilijoje.

Jonas Kazlauskas tėškė: „Valančiūnas labai talentingas, bet šiai dienai jis viską gavęs per talentą. Norėčiau, kad jis būtų toks pat darbštus darbe. Kad neužmirštų, jog jei gyvensi talentu, pasaka gali baigtis.“

Ir J.Valančiūno karjeroje įvyko lūžis.

Buvo blogas čempionatas, tai sėdėjau ir galvojau.

Kai Jonas subrendo

„Visi mes tada gavome per galvą, – 24sek Donguane pasakojo Benas Matkevičius, Lietuvos rinktinės asistentas, dirbęs tiek Jono Kazlausko, tiek tebedirbąs Dainiaus Adomaičio trenerių štabe. – Po tos nesėkmingos pabaigos olimpiadoje, visi apie tai susimąstė. Jonas parodė brandą ir susimąstė apie savo krepšininko gyvenimą ir krepšinio suvokimą. Manau, jis surimtėjo.

Daugelis žaidėjų pradeda galvoti, kad jau yra pasiekę viršūnę. Jonas, manau, buvo tas, kuris jei ne daugiausiai, tai labai daug pasisėmė iš tų patirčių. Ypač per tuos nusivylimo metus. Manau, ta vasara jam davė pamokų.“

„Scanpix“ nuotr./Jonas Valančiūnas
„Scanpix“ nuotr./Jonas Valančiūnas

Lietuvos rinktinės masažuotojas Aidas Buzelis gerai prisimena, kaip po Rio de Žaneiro olimpinių žaidynių apie Joną kas vasarą ėmė girdėti įdomius atsiliepimus.

48-erių vyras sezono metu už Atlanto individualiai dirba su Jonu Valančiūnu. Buvęs krepšininkas dažnai mato vidurio puolėją, todėl jam buvo sunku iškart įžvelgti akivaizdžius bičiulio pokyčius. Bet specialistas ėmė girdėti replikas.

„Daug kas pastebėjo, kad po 2016 metų Jonas labai pasikeitė. Savo priežiūra, sprendimų priėmimu, santykiais su žmonėmis, su bendruomene. Dabar kasmet, kai jis atvažiuoja į Lietuvą, žmonės man sako: oi, kaip jis pasikeitė“, – 24sek tikino A.Buzelis.

J.Valančiūnas keitėsi aikštėje.

Jis pradėjo daugiau individualiai dirbti su fizinio rengimo treneriais, kurie išlaisvino jo didžiules kojas ir išmokė jas bėgti. Jonas pradėjo geriau matyti aikštę, prieš dvigubą ir trigubą gynybą nebe pats ją primityviai lauždamas, o greitai ir tiksliai atrasdamas komandos draugą. Jis mažiau karščiuojasi, atsikratė gynybos inkaro etiketės, o prie viso to dar gali švystelėti ir taiklų tritaškį.

Bet didžiausi pokyčiai prasidėjo už aikštės ribų.

J.Valančiūno aplinkos žmonės pastebėjo, kad krepšininkas pradėjo dažniau analizuoti savo rungtynių vaizdo medžiagą, daugiau kalbėtis su treneriais.

Įprastus serialus ir filmus keitė rimtesnis kino repertuaras. Jame JV ieškojo minties.

Lietuvos rinktinės nariai lėktuve pirmą kartą pamatė jį su knyga rankose. Daugiausia – istorine literatūra, su ryškių asmenybių biografijomis.

Lietuvos žiniasklaida irgi pastebėjo J.Valančiūno pasikeitimus. Jis ėmė kalbėti daugiau, plačiau, įsigilinti į klausimus ir neberodyti pretenzijų. JV suprato, kad tapo vienu svarbiausių balsų ir rinktinės rūbinėje, todėl pajautė atsakomybę už savo žodžius ir elgesį prieš kameras. Prieš visą Lietuvą.

„Didžiulė koncentracija. Atsirado sąmoningas koncentracijos lavinimas. Ir treniruotėse, ir už aikštės ribų. Manau, dabar tai matosi ir jo žaidime“, – pirmiausia įžvelgęs J.Valančiūno pokyčius aikštėje, didelį dėmesį į lietuvio veiklą užribyje atkreipė B.Matkevičius.

Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Benas Matkevičius, Jonas Valančiūnas
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Benas Matkevičius, Jonas Valančiūnas

A.Buzelis pasakoja, kad J.Valančiūnas nuoširdžiai remiasi trimis pamatinėmis savo vertybėmis. Šeima, religija ir meilė tėvynei yra jo Šventoji Trejybė. O tokios vertybės visada nukreips teisinga linkme.

Prieš pat 2017-ųjų Europos čempionatą JV gimė antras sūnus – Tauras. Pirmajam Valančiūnų šeimos berniukui Jonui – ketveri.

2018-ųjų vasarą Vilniuje jis atidarė duris jo vardo dienos centrui, kuriame specialistai rūpinasi hiperaktyviais vaikais, kuriems reikia tokių vertybių kaip Jono, nukreipti juos tinkamu keliu.

„Manau, antro vaiko gimimas Jonui padarė didžiulę įtaką, – 24sek teigė A.Buzelis. – Bet kuriam žmogui darytų. Juk tampi už kažką atsakingas, tavo elgesys, poelgiai... Jau nebėra vien draugai. Žmonės paprastai pradeda elgtis visiškai kitaip.

Jam tiesiog atėjo laikas keistis. Jis subrendo.“

Valančiūno fenomenas

Po 2016-ųjų Rio de Žaneiro olimpinių žaidynių pasklido stiprus gandas, kad Jonas Valančiūnas gali praleisti 2017-ųjų Europos pirmenybes. Atsipūsti nuo to viso spaudimo ir didžiulės įtampos, kurią jam sukėlė olimpinė patirtis Brazilijoje.

A.Buzelis pasakoja, kad kai baigiasi čempionatai, žaidėjai dažnai pradeda abejoti.

„Dar kai jie baigiasi blogai, tai iš viso visi būna pavargę“, – šyptelėjo Lietuvos rinktinės personalo narys.

Sako, Lietuvos rinktinės krepšininkai iki žiemos užsidaro daugiau savo asmeniniuose reikaluose ir ryšį su nacionalinės komandos bendražygiais paleidžia atostogų. Bet jau artėjant pavasariui susirašinėjimas tarp rinktinės narių vis intensyvėja. Žaidėjai pasiilgsta vieni kitų, jau teiraujasi dėl vasaros, derina nacionalinės komandos planus.

„Ar gerai, ar blogai, visi nori vieni nuo kitų pailsėti. Bet paskui ateina tas metas. Su Jonu buvo lygiai tas pats. Niekada negali žinoti, kas bus kitais metais, bet Jonas visada be abejonių. Jis pats sakė: atvažiuoji čia ir viskas, o kaip kitaip? Kitaip ir būti negali, – juokėsi A.Buzelis. – Kiek girdžiu iš krepšininkų, rinktinės personalo narių, čia sukurta tokia atmosfera, kad net kyla klausimas: o kaip gali čia nevažiuoti? Čia žiauriai faina. Visi užsiima savo mylima veikla. Iš Jono nesu niekada girdėjęs jokių abejonių.“

Irmanto Gelūno / 15min nuotr./Aidas Buzelis
Irmanto Gelūno / 15min nuotr./Aidas Buzelis

J.Valančiūnas yra ilgiausią FIBA čempionatų atkarpą žaidžiantis Lietuvos rinktinės narys. 2011-aisiais patekęs į galutinį dvyliktuką, jis kasmet jau 9 vasaras iš eilės prisistatė į nacionalinės komandos stovyklą.

Skaičiuojant visas jaunimo rinktines, tas skaičius iš viso siekia net 13 vasarų Lietuvai iš eilės.

Kai tokios komandos kaip Kanada ir JAV skundžiasi dėl tuzino NBA žaidėjų netekčių, jokie kontraktai ar jokie NBA klubų pageidavimai J.Valančiūnui nedaro įtakos.

„Pasižiūrėkite, kiek NBA žaidėjų vasarą nieko neveikia ir nežaidžia rinktinėje. O šitam žmogui nebūna jokių diskusijų, važiuos jis ar ne – su juo viskas aišku, – 24sek pasakojo M.Kalnietis. – Jei sveikas, visada važiuos. Turime didžiuotis, kad beveik visi žaidėjai Lietuvoje, net ir geriausi ir daugiausia uždirbantys, važiuoja į rinktinę ir negalvoja, į ką čia ją galėtų ją iškeisti.“

Du į Donguaną atvykę Kanados žurnalistai žavisi J.Valančiūno patriotiškumu. Jiems lietuvio atsidavimas nacionalinei komandai atrodo nesuvokiamas, kai užsivilkti Kanados marškinėlius vasarą atsisakė net 15 NBA krepšininkų.

„Manau, jūsų šalyje žmonės nesuprastų, jeigu NBA žaidėjas atsisakytų žaisti rinktinėje“, – šyptelėjo Kanados žurnalistas Mike'as Ganteris, per tuos šešerius metus Toronte spėjęs gerai pažinti Joną Valančiūną.

Kanadiečiai su nostalgija prisimena Joną su „Raptors“ marškinėliais. Sako, jis visada buvo tikras.

Nuoširdus jis ir čia, Lietuvos rinktinėje. Iš Jono veido ir pirmų jo žodžių iškart aišku, jis liūdnas ar linksmas. JV vis dar ekspresyviai rodo savo jausmus aikštėje. Bet kai prametęs keturis metimus iš eilės sėda ant suolo, J.Valančiūnas nebetėkš ant žemės mineralinio butelio.

Paprastas vaikinukas iš Utenos, kuris tiesiog labai gerai žaidė krepšinį, greitai buvo įmestas į suaugusiųjų pasaulį. J.Valančiūnui prireikė kelerių metų, kol jis surado savo vidinę ramybę. Apie jos paieškas – 15min pokalbis su Lietuvos rinktinės lyderiu.

Supranti, kad jau nebe snarglys esi. Kartais pagalvoji, kad jau net ir nebe perspektyvus.

– Jonai, ar atsimenate savo debiutą su Lietuvos rinktinės marškinėliais?

– Buvau 15 metų neapsiplunksnavęs viščiukas, tik ką atvažiavęs į Vilnių iš Utenos. Man atrodo, kovą atvažiavau ir jau birželį vykau į rinktinę. Kiek čia – trys mėnesiai?

Laimėjome trečią vietą, buvo gerų emocijų, bet buvau dar neapsiplunksnavęs viščiukas. Man tai buvo nauja.

Atvykau iš Utenos, kur krepšinio mokyklėlėje žaisdavau tą krepšinį, savo lygyje, o staiga... Būm! Ir važiuoji į čempą.

Viskas buvo kitaip, bet stengiausi, dariau. Tikslas buvo patekti į dvyliktuką, įrodyti, kad galiu.

– Kaip tada 15-metis Jonas Valančiūnas iš Utenos suvokė visą šitą gyvenimo posūkį?

– Kaip sekėsi suvokti? Gal nesisekė visai, gal visai ir nesuvokiau.

Sunku tai prisiminti, nes tai buvo prieš 12 metų. Bet dar buvau pasimetęs.

FIBA Europe nuotr./Jonas Valančiūnas su apdovanojimu
FIBA Europe nuotr./Jonas Valančiūnas su apdovanojimu

– Lietuvos rinktinėje leidžiate jau 13 vasarą iš eilės. O ar šito suvokti nesunku?

– 13,5, jei skaičiuotume dvi komandas 2011-aisiais (šypsosi.).

Nežinau, pernai kažkaip buvo laisvesnė vasara su tais langais (juokiasi).

Tiesiog eini ir žaidi. Malonu. Man garbė atstovauti Lietuvai, užsivilkti tuos marškinėlius.

Jeigu tik sveikata leidžia, tai nėra klausimų.

– Kokie pavyzdžiai jus užvedė ant tokio patriotiško kelio?

– Pavyzdžių gali vardyti ir vardyti. Visi vyresni žaidėjai buvo tikras pavyzdys. Aš buvau su Šarūnu (Jasikevičiumi. – red.), Songaila, Javtoku, Kaukėnu...

– Kita vertus, ne visi jie kasmet atstovaudavo rinktinei.

– Bet jei tik sveikata leisdavo... Būdavo įvairių dalykų. Jie irgi buvo metuose.

Man dar tik 27. Gal kai bus 37, tai gal kitokia bus situacija. Kad ir Broliai... Kokių jie problemų turėjo su savo, kaip sakant, šarnyrais (juokiasi). Bet vis tiek važiuodavo, jei tik galėdavo žaisti bent 70 proc.

Jeigu važiuosi į rinktinę 30 proc. sveikatos, nei tu rinktinei padėsi, nei pats ilgai žaisi krepšinį.

– Pirmaisiais metais į vyrų rinktinę važiuodavote kaip jaunas žaidėjas. Kada supratote, kad jau tapote tuo, kuris nebe padeda, o turi vesti komandą į pergales?

– Suprantate, mes neturime lyderio. Vieną dieną gali vienas sužaisti, kitą – kitas. Tai mūsų jėga.

Esame komanda ir dėl to mes stiprūs. Kad įsimeti taškelių daugiau, nereiškia, kad esi lyderis.

Mes žaidžiame sistemoje ir visi žaidžiame kažkam. Nėra, kad va, duosim kamuolį ir tu padarysi, o mes stovėsim. Aš įmetu, nes visi man padeda.

Mes darom derinius, kad gautume metimą. Darome derinį, kad Kalnietis prasiveržtų, jei varžovai prasčiau ginasi du prieš du.

Tai yra mūsų stiprybė. Smagu įmesti taškų, bet smagiau, kai laimi, ne?

– Bet nebuvo momento, kai visi pradėjo į jus žvalgytis vis dažniau?

– Nežinau, dar ir dabar nežiūri (juokiasi.)

Reikia daug įrodyti, kad esi pajėgus ir esi nusipelnęs, kad su tavimi derinį žaistų (šypsosi.).

Vienose rungtynės yra vienas pranašumas, kitose – kitas. Žiūrime, kur tose rungtynėse yra mūsų jėga. Ne tai, kad mūsų jėga būtent ta ir mes tik tai ir darysime.

Kai yra pranašumas penktoje pozicijoje, tai mes ir žaidžiame per centrus. Todėl nežinau, kada pajutau. Gal dar pajausiu (šypsosi.).

Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Jonas Valančiūnas
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Jonas Valančiūnas

– Po 2016-ųjų olimpinių žaidynių sulaukėte kritikos, net ir viešos iš Jono Kazlausko. Bet 2017-aisiais atvykote pasikeitęs – tiek kaip žmogus, tiek kaip žaidėjas. Kas įvyko, kad taip persilaužėte?

– Reikia augti. Visiems būna tas šaltas dušas. Visiems būna blogų akimirkų, po kurių su savimi dirbi. Žiūri, ką darei blogai, kaip gali pasikeisti, kad kuo mažiau būtų tų blogų akimirkų.

Buvo blogas čempionatas, tai sėdėjau ir galvojau.

– Tas komandos rezultatas, asmeninis pasirodymas ir vieša kritika sukrėtė?

– Ne tai kad sukrėtė, bet privertė pagalvoti. Kad niekas neatneš ir nepaduos. Reikia kažką daryti, kad tokių dalykų nebūtų – kad nebūtum išėjęs.

Gal kažkas ne taip su psichologija, gal dar kažką. Galvojau, ką galima įnešti į savo krepšinį.

Tais 2016 metais prieš mane eidavo trise. Po žaidynių vėliau pažiūrėjau vaizdo įrašą ir galvojau, kaip čia padaryti, kad būtum pavojingas su tais trim ant savęs, o ne kad tik juos visus tris pralaužtum, išvartytums ir įdėtums į krepšį.

Gal geriau kokį pasiuką paduoti, sutraukti, per ketvirtą pasą, per trečią, kad kas nors išeitų. Kad tai būtų mūsų nauda, o ne minusas, kad tave dvigubina ar trigubina.

Reikėjo pagalvoti, ką noriu su savimi daryti. Ar noriu būti tas, kuris sulaužo visus, bet kai dvigubina-trigubina, nieko nebūna – subliūkšta. Ar tas, kurį bijotų dvigubinti ir trigubinti.

Buvo tokių minčių, ką noriu su savo karjera daryti toliau.

Alfredo Pliadžio nuotr,/Jonas Valančiūnas
Alfredo Pliadžio nuotr,/Jonas Valančiūnas

– Ką permąstėte?

– Galvojau apie pasiruošimą rungtynėms, sezonui. Ką darau ne taip, kas padėjo, kas nepadėjo.

Nelabai noriu prisiminti (to laikotarpio) – buvo, kaip buvo. Padarėme išvadas, kažką susidėliojome kitaip ir dabar žinome atsvaros tašką, ką reikia daryti, ko nedaryti ir kas man geriausia.

Kai susinervindavau, pradėdavau išgyventi: kaip aš galėjau pramesti keturis iš eilės? Pradedi daužyti tuos butelius ir viskas.

– Komandos draugai 2017-ųjų Europos čempionate minėjo, kad aikštėje ir už jos ribų atrodote ramesnis. Kaip tik tais metais jūsų šeimai gimė antras vaikas. Kiek šeima turi įtakos tai vidinei ramybei?

– Šeima daug ką prideda. Didžiausią dalį prideda tuo, kaip jautiesi su galva.

Fiziškai gali padėti nebent poilsiu, gal kai vaikas neverkia (šypsosi.). Bet šeima daugiausia padeda susitvarkyti galvą, moralę. Tai svarbūs psichologiniai dalykai.

Supranti, kad jau nebe snarglys esi. Kartais pagalvoji, kad jau net ir nebe perspektyvus. Jau reikia su galva veikti (juokiasi.).

Niekas jau nebesakys, kad ai, tas dar perspektyvus, dar turi metus. Amžinai perspektyvus nebūsi.

Jau pagalvoji, kad velniai rautų, tu nebe buliukas. O tas, kuris turi pagalvoti, ramiai reaguoti į situacijas.

Blogiausia, kai pyksti ant savęs. Tada labai save degini. O reikia įvertinti situacijas. Paprasti dalykai, kaip sau padėti, kad išliptum iš duobės, o ne kastum ją dar giliau. Visokių būna momentų.

Ir su Angola (draugiškas turnyras Seule. – red.), pavyzdžiui, keturis kartus iš po krepšio pramečiau. Atsisėdau, pagalvojau, po velnių, ramiai – na įkris. Gal buvo bloga pozicija, gal dar giliau truputį reikia palįsti. Ir viskas.

– O kaip toje situacijoje būtų reagavęs ankstesnis Jonas Valančiūnas?

– Kai susinervindavau, pradėdavau išgyventi: kaip aš galėjau pramesti keturis iš eilės? Pradedi daužyti tuos butelius ir viskas.

Tai yra darbas su savimi. Savęs mokymas pasiekti aukštesnį lygį. Krepšinis yra krepšinis, bet jis susideda iš daug mažų dalelių: psichologija, fizinis pasiruošimas, krepšinio įgūdžiai.

Daug dalykų negali pakeisti, bet gal gali pakeisti, kaip tvarkytis su galva ir visais kitais dalykais.

– Jonai, kai skynėte pergales jaunimo rinktinėje, jūs buvote patys nuostabiausi Lietuvoje. Aukso medaliai, pagerbimai, vizitai pas prezidentę, liaupsės... O kaip sekėsi susitvarkyti tą akimirką, kai prasidėjo kritika, trenerių, sirgalių reikalavimai?

– Tai jau kitas žingsnis, kurį reikia pereiti. Ir pereiti iš jaunimo į vyrų krepšinį labai sudėtinga.

Kai pereini, po kelerių metų gula ant pečių lūkesčiai, kad jau reikia rodyti rezultatą. Nenori būti 11–12 žaidėjas. Nori būti arčiau starto penketo arba pačiame starto penkete. Jeigu tokių norų turi, reikia tą įrodyti.

Turi būti psichologiškai stiprus, rodyti įgūdžius. Reikia dirbti su savimi, krepšinio aikštėje, prižiūrėti save.

Tai didelis spaudimas. Kaip su juo susitvarkysi, parodys, ar eisi į tą, ar kitą pusę. Ar spaudimas nužudys, ar susitvarkysi su sunkumais ir išeisi į aukštesnį lygį.

– O nekėlėte sau klausimų, kaip ir kodėl viskas taip pasikeitė ir atsirado spaudimas?

– Man Kleiza kažkada yra gerai pasakęs. Tai buvo man pirma rinktinė (2011 m. – red.). Sako, dabar įmeti 18–19 taškų per draugiškas, tai visi myli, jaunas, faina. Bet ateis laikas, kai reikės rodyti. Ir atėjo.

Reikia parodyti. Yra spaudimas. Gal ne tai, kad spaudimas – aš nepriimu to kaip spaudimo, nes pats labai noriu laimėti. Bet reikia galvoti. Negali būti išėjęs, vaikščioti po aikštę ir sakyti – gerai, gal tada rytoj.

Reikia šiandien. Jei šiandien neparodysi, gali būti, kad važiuoji namo.

– Susiformavote iki rinktinės lyderio. Ar dabar dažniau inicijuojate padrąsinančią kalbą visai komandai?

– Mes visi kalbamės. Pas mus nėra vieno lyderio ir visi tariasi tarpusavyje. Tai tas negerai, tai tas, tai puolime, tai gynyboje. Gal geriau tą padarom, gal tą.

Pas mus nėra nei vieno lyderio, nei tokio, kuris visada tyli.

Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Renaldas Seibutis ir Jonas Valančiūnas
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Renaldas Seibutis ir Jonas Valančiūnas

– Pirmą kartą per savo karjerą NBA žaisite komandoje, kurioje būsite vienas vyriausių žaidėjų. Kaip manote, gal jūs jau esate subrendęs būti ta patikima „Memphis Grizzlies“ atsvara geriau nei bet kada anksčiau?

– Tikėkimės, kad kaip sakote, taip ir bus.

– O nebaisu eiti į naują teritoriją – iš komandos, kuri kovojo dėl titulų, į komandą, kuriai būtų gerai bent patekti į atkrintamąsias?

– Ne, kodėl? Tai yra gerai. Mes turime jauną komandą, bet turime visus įrankius, kurių mums reikia. Einame daryti ką nors naujo.

Dabar nėra didelio spaudimo, kad dabar privalome eiti iki finalų. Turime sulipdyti komandą. Manau, žaisti kitą sezoną bus tik malonumas.

– Jūs esate vienas tų žaidėjų, kurie aukščiau asmeninių rezultatų visada statė komandinius. Ir Toronte buvote žinomas kaip žaidėjas, kuris aukodavo savo asmenines ambicijas dėl komandos poreikių. Žinant, kaip jūs nemėgstate pralaimėti, ar psichologiškai nebus sudėtinga susitaikyti su pralaimėjimais Memfyje?

– Darysime viską, kas priklauso nuo mūsų, kad laimėtume.

Taip, manau, tikro žaidėjo, kuris rūpinasi komanda ir kuriam ne tas pats, tikslas yra laimėti ir eiti kuo toliau. Darysime viską, kas priklauso, kad būtume gera komanda.

Mes dar jauni – daug žaidėjų dar net nežaidę NBA, todėl labai sunku sakyti, kaip čia gali būti. Bet svarbiausia, kad komanda žino, ko nori.

Pavyzdžiui, NBA vasaros lygoje teko bendrauti su Ja Morantu, taip pat girdėjau atsiliepimų iš kitų, kad jis tikrai nenori tik pasirodyti gerai – jis nori būti naudingas komandai ir būti geras komandos žaidėjas. To labiausiai reikia.

Jarenas Jacksonas jau įrodė, kad jis tikrai gali būti geras, bet turi dirbti. Jis tą daro ir jo kreivė kyla į viršų.

Turime visus įrankius. Viskas priklauso nuo to, kaip kartu sulipsime ir kiek daug norėsime pasiekti.

„Scanpix“ nuotr./Jonas Valančiūnas
„Scanpix“ nuotr./Jonas Valančiūnas

– Grįžkime prie pasaulio čempionato. Kai žaidėjai, treneriai, apžvalgininkai, lažybininkai vardijo favoritus, tarp jų Lietuvos dažniausiai nemini. O kur pati komanda save matė prieš pasaulio čempionatą?

– Yra daug žmonių, kuriems reikia kalbėti, nes už tai gauna pinigus...

Tyliai dirbam, einam ir bandom įrodyti, ką galime savo žaidimu, ne kalbomis.

– Bet treneriai su žaidėjais negauna...

– Na, gerai, treneriai ir žaidėjai – taip, bet nustumkime tuos dalykus į šoną. Pasakysiu taip – visos komandos pajėgios, visos gali įkąsti. Vieną dieną komanda, iš kurios visai nieko nesitikėjai, sumes visus metimus ir išeis į viršų.

Niekada negali nieko nuvertinti. Viską parodys galutinis rezultatas. Niekada gyvenime nemėgau kalbėti prieš faktą. Niekada to nedariau ir nedarysiu, nes kartais po to kvailai atrodo.

Gerai, važiuojam – turime galimybę dalyvauti, pirmyn. Taip, stipriausia komanda paaiškės rugsėjo 15 dieną. Iki tol labai sunku ką nors kalbėti.

Būna, pasiruošime komanda atrodo nerealiai, bet ateina čempionatas ir krenta į duobę, iškrenta pirmame etape.

Pirmyn, mes tyliai dirbam nusistatę aukščiausius tikslus, norai – aukščiausi. Tyliai dirbam, einam ir bandom įrodyti, ką galime savo žaidimu, ne kalbomis.

– Kokia yra ši Lietuvos rinktinė?

– Gera kompanija (juokiasi.). Geri žaidėjai. Turim visko.

Jeigu susitvarkysim galvas, susitvarkysim su fiziniais krūviais, viskas įmanoma ir galime eiti toli.

Čempionatą pasitikome su geriausiomis mintimis.

Komentarai: 3

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Skanumėlis
Gerumu dalintis gera

Video

04:11
02:11
01:08
Parašykite atsiliepimą apie 24sek