| Rio 2016 | Lietuva – Brazilija 82:76 | Grupės varžybos |
Galima kalbėti, kad po pertraukos Brazilijos rinktinei užsivesti padėjo ir kai kuriose situacijose gelbėjo abejotini švilpukai. Taip, tokių švilpukų buvo ne vienas ir ne du. Bet tai negali būti pasiteisinimas, kodėl iššvaistyta didžiulė persvara.
Po Leandro Barbosos šou lietuviai tarsi sustojo. Puolime nustojo judėti ir kamuolys, ir žaidėjai. Iki pertraukos itin efektyviai veikė „pikenpopas“ su Pauliumi Jankūnu, po krepšiu nuolat kamuolį gaudavo Antanas Kavaliauskas ir kiti aukštaūgiai.
Tritaškiai krito stebėtinai gerai, visada tokio pataikymo tikėtis nereikėtų, bet iš esmės puolimas buvo subalansuotas ir efektyvus.
Brazilų komandinė gynyba yra prastai organizuota, ten daug nesusikalbėjimo ir mažai drausmės. Ji stebuklingai geresne netapo po 10 minučių pokalbio rūbinėje. Paprasčiausiai patys lietuviai užstrigo.
Rubenas Magnano tik išėmė iš rotacijos Marcelinho Huertą. Patyręs įžaidėjas gynyboje priminė miegantį mokyklos sargą ir vietoje jo pasirodęs kur kas agresyviau nusiteikęs Raulzinho Neto padėjo komandai prisikelti iš numirusių. Nedarė varžovai nieko įspūdingo, sudėtingo, neišnarpliojamo ir puolime. Tai buvo paprastas, greitas, gatvės stiliaus krepšinis. Tačiau reikia pripažinti, kad atradus lyderį Barbosą jis suveikė.
Pagal talentą ir meistriškumą brazilai mūsiškiams nenusileidžia. Todėl buvo galima tikėtis, kad savo spurtą olimpiados šeimininkai turės. Tik šokiravo to spurto trukmė.
Brazilai laimėjo atkarpą 36:10 ir komandas skyrė vos 4 taškai. Negana to, Barbosa nepataikė laisvas iš vidutinio nuotolio. Lietuviai akivaizdžiai yra geriau treniruojama, brandesnė ir drausmingesnė komanda. Du kėlinius Jono Kazlausko auklėtiniai sėkmingai griovė primityvų varžovų puolimą, o patys žaidė kaip iš natų.
Per vieną vakarą pamačiau ir visą griaunančią, ir už psichologinių barjerų kliūnančią Lietuvos rinktinę. Lietuva po pertraukos prarado vos 6 kamuolius, taigi absoliuti dauguma atakų net ir tragiškoje antroje pusėje pasibaigdavo metimais į krepšį. Tiesiog metimų kokybė ir pataikymas nebebuvo tokie geri.
Kas nutiko Valančiūnui?
Ryškiausia Lietuvos rinktinės žvaigždė pirmosiose olimpinių žaidynių rungtynėse sudegė.
Jonui Valančiūnui reikia priprasti prie fiksuojamų kontaktų FIBA žaidime. Jis tokių pražangų puolime NBA negauna, bet čia standartai visiškai kitokie.
Penkias pražangas surinkęs Valančiūnas žaidė vos 19 minučių ir didžiąją dalį laiko aikštelėje buvo susinervinęs. Puolime daug žaidimo per jį pamatyti nespėjome, o ir situacijose, kai gaudavo kamuolį, aukštaūgis nebuvo toks efektyvus kaip įprastai. Gal tai tiesiog ne jo diena, nes fizinė Valančiūno kondicija atrodo išties gera.
Kitą vertus, Lietuvos rinktinė laimėjo be didesnio savo žvaigždės indėlio.
Sabonių dinastija
Po 20 metų pertraukos olimpinėse žaidynėse krepšinį vėl žaidė Sabonis. Tik šįkart – Domantas.
Jaunojo Sabonio startas buvo sudėtingas. Sukaustytas įtampos jis sužingsniavo ir neprotingai prasižengė. Auklėtinio nerimą pajutęs Kazlauskas puolėją skubiai pakeitė ir išleido šaltakraujį Jankūną.
Sabonis pasėdėjo, susitvarkė su nervais ir į aikštelę grįžo visai kitoks. Nemažai žaidė ir vidurio puolėjo pozicijoje bei stipriai prisidėjo prie solidaus žaidimo du kėlinius. Galų gale, jei ne Sabonio taškai su pražanga ketvirtojo kėlinio kulminacijoje, galėjome sveiko kailio ir neišnešti.
Meilutytės startas su Berankio finišu
Treneriams bus dėl ko pabarti žaidėjus ir daug ką paanalizuoti. O mums svarbiausia, kad turnyras pradėtas pergalingai.
Padėkime į šalį tą antrosios pusės košmarą ir tikėkimės, kad tai tendencija netaps. Lietuva parodė, kad ši rinktinė turi daug potencialo, o Brazilija priminė, kad turi ir silpnybių.
Šiose olimpinėse žaidynėse turistaus tik Venesuela ir Kinija, gal abejonių kyla ir dėl mūsiškių varžovės Nigerijos kalibro, o visi kiti lietuvius gali nugalėti. Todėl pergale pasidžiaugti verta.
Nors ir startavo rinktinė kaip Meilutytė, o finišavo kaip Berankis.
