Diskusijas kiek apramino Lietuvos krepšinio federacija, kuri išstojo su pranešimu, kad D.Russellas kol kas neturi jokių argumentų siekiant Lietuvos pilietybės ir procesai dėl žaidėjo natūralizacijos nėra pradėti.
Visgi netrukus temą vėl pakurstė Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės vadovas Linas Kleiza, kuris neatmetė galimybės D.Russellui ateityje apsivilkti nacionalinės komandos marškinėlius ir teigė susitiksiantis su NBA žvaigžde 2025 m. pradžioje.
Tačiau ar žinote, kad prieš D.Russellą nuo 1990-ųjų buvo dar bent 12 krepšininkų arba krepšininkių, kurios siekė, norėjo ar domėjosi lietuvišku pasu? Ar žinote, kad jau 2001-aisiais Lietuva buvo netoli to, kad rinktinėje atsirastų amerikietis, o 2006-aisiais – amerikietė?
15min kviečia leistis į įdomių istorijų kupiną kelionę ir prisiminti, kokias asmenybes domino lietuviškas pasas.
Leo ir Andy Rautiniai
Taip, tėvas ir sūnus savo laiku taikėsi į Lietuvos pilietybę. Mums atgavus nepriklausomybę ir artėjant 1992 m. Barselonos olimpinėms žaidynėms, Lietuvos tautinio olimpinio komiteto vadovams kilo mintis pasistiprinti lietuviškų šaknų turinčiais „legionieriais“. Vienas iš jų buvo L.Rautinis – Kanados lietuvis, gimęs lietuvės ir latvio šeimoje.
203 cm ūgio puolėjas trumpai žaidė NBA ir 1983-1984 m. laikotarpiu atstovavo „Philadelphia 76ers“ bei „Atlanta Hawks“ klubams. Lygoje neįsitvirtinęs (vid. po 1,5 taško), krepšininkas pasuko į Europą, kur žaidė Romos „Virtus“, Malagos „Unicaja“, Po Ortezo ir Vilerbano ASVEL ekipose.
Nors 1992 m. L.Rautinis davė sutikimą atstovauti Lietuvai, imtis sudėtingų procesų gauti pilietybei atletas nesiryžo. Trukdė ir tai, kad Leo buvo žaidęs už Kanados rinktinę. Taip ir pat tuometinė FIBA taisyklė, kuri nurodė, kad rinktinių turnyruose gali žaisti krepšininkai, kurie bent trejus metus turi šalies pilietybę.
2012 m. norą gauti Lietuvos pilietybę buvo išreiškęs ir Leo sūnus Andy Rautinis. Jo karjeros istorija – panaši. 2010 m. pašauktas NBA naujokų biržoje, 193 cm ūgio gynėjas vieną sezoną praleido „New York Knicks“ komandoje (vid. po 1,6 taško.) ir pasuko į Europą, kur žaidė Ispanijoje, Vokietijoje, Turkijoje, Italijoje, o paskutine stotele tapo Graikija, kur krepšininkas trumpai atstovavo Atėnų „Panathinaikos“ ir AEK klubams.
Tiesa, Andy Lietuvos pilietybės norėjo ne dėl patriotinių, o dėl asmeninių priežasčių. 2012 m. vasarį „Barcelona“ susidomėjo gynėju, tačiau iškėlė sąlygą, kad jis gautų europietišką pasą, taip katalonai norėjo išvengti legionieriaus kvotos.
Galiausiai A.Rautinis, kaip ir jo tėtis Leo, lietuviško paso siekti nesiryžo ir dokumentai nebuvo pateikti.
Joe Arlauckas
Joe Arlauckas buvo vienas ryškiausių XX a. dešimto dešimtmečio Eurolygos krepšininkų. Galingai sudėtas 206 cm ūgio puolėjas 1987 m. trumpai išbandė laimę NBA „Sacramento Kings“ (vid. po 4 taškus), tačiau vėliau pasuko į Europą bei didžiąją karjeros dalį praleido Ispanijoje, kur ir iškovojo skambiausius titulus.
1993-1998 m. laikotarpiu J.Arlauckas žaidė Madrido „Real“ komandoje, kur 1995 m. kartu su Arvydu Saboniu tapo Eurolygos čempionu, o 1996-aisiais tapo rezultatyviausiu lygos krepšininku, tų pačių metų vasario 26-ąją surengdamas 63 taškų pasirodymą prieš Bolonijos „Kinder“. JAV gimęs ir šios šalies pasą turintis Joe buvo tikra Europos krepšinio žvaigždė, 1992-1993 m. sezone Ispanijoje fiksavusi 23 taškų statistiką.
Lietuviškų šaknų iš tėvo pusės turintis J.Arlauckas 1992 m. taip pat sulaukė didžiulio susidomėjimo iš Lietuvos rinktinės, tačiau į tai rimtai nepažiūrėjo bei pilietybės siekti nesiryžo. Visgi buvęs krepšininkas pripažįsta, kad tai buvo klaida.
„Domėjausi tuo, tačiau ne itin rimtai, – 2018 m. sakė J.Arlauckas. –Atsisakiau kvietimo dėl šeimyninių priežasčių. Tuomet maniau, kad tos priežastys teisingos, tačiau dabar dėl to nekenčiu savęs. Turėjau labiau pasidomėti galimybe ir žaisti rinktinėje 1992 metais. Jeigu būčiau žaidęs toje komandoje, niekas taip nešnekėtų apie JAV „Svajonių rinktinę.“
Chuckas Aleksinas
Dar vienas krepšininkas, viliotas į rinktinę su nepriklausomybės banga – prieš 1992-ųjų Barselonos olimpines žaidynes. Tačiau lyginant su L.Rautiniu ir J.Arlaucku, šis 211 cm ūgio 120 kg svorio briedis į šansą atstovauti Lietuvai pažiūrėjo rimčiausiai.
Ch.Aleksinas 1982 m. NBA naujokų biržoje buvo pašauktas „Chicago Bulls“ ekipos ir 1984 m. pravėrė stipriausios planetos krepšinio lygos duris, kur praleido vieną sezoną ir rinko po 5,1 taško bei atkovoto 3,4 kamuolio.
Kaip ir prieš tai minėti žaidėjai, vėliau Ch.Aleksinas išvyko į Europą, kur žaidė vidutinio pajėgumo Italijos ir Ispanijos klubuose, o 1990-aisiais apskritai baigė karjerą.
Nepaisant to, 1992-aisiais Lietuvos tautinis olimpinis komitetas susidomėjo jau dvejus metus krepšinio profesionaliai nežaidžiančiu amerikiečiu, kuris turi lietuviškų šaknų.
Pats žaidėjas taip pat norėjo žaisti – pateikė visus dokumentus, reikalingus gauti Lietuvos pilietybei ir kantriai laukė atsakymo. Ch.Aleksinas buvo pasiruošęs sudaryti centrų tandemą su Arvydu Saboniu.
Tačiau procesai dėl pilietybės gavimo nutrūko gavus griežtą FIBA organizacijos „ne“. Borislavo Stankovičiaus valdomas organas pareiškė, kad krepšininkas negalėtų atstovauti Lietuvai, nes norint tai padaryti reikia bent trejus metus išbūti tos šalies piliečiu.
Ch.Aleksinas bandė aiškinti, kad techniškai tai yra neįmanoma, nes Lietuva tik 1990-ųjų kovo 11 d. atsiskyrė nuo SSRS, tačiau FIBA pareigūnams šis argumentas pasirodė nepakankamai svarus.
Ericas Elliotas
Einame link naujesnių laikų ir sąraše – pirmasis žaidėjas, neturėjęs jokių lietuviškų šaknų. Ericas Elliotas buvo pirmasis aukštesnio meistriškumo legionierius tuo metu jaunoje Vilniaus „Lietuvos ryto“ istorijoje, prieš tai septynerius metus praleidęs Švedijoje, kuklioje Lulėjo „Plannja Basket“ ekipoje.
Sostinėje amerikietis atsidūrė kuriozinėmis aplinkybėmis. Iš pradžių 182 cm ūgio įžaidėjas buvo siūlomas Kauno „Žalgiriui“, tačiau pasak tuometinio „Lietuvos ryto“ savininko Gedvydo Vainausko, Šabtajus Kalmanovičius perleido E.Elliotą kylančiam sostinės klubui. Kaip sako G.Vainauskas, „Žalgirio“ savininkas norėjo dar vienos stiprios komandos Lietuvoje, kuri galėtų konkuruoti su iš sosto LKL dar neišverstu „Žalgiriu“.
Vėliau šis sprendimas „Žalgiriui“ kaip reikiant atsirūgo. E.Elliotas greitai tapo vienu iš „Lietuvos ryto“ lyderių, o 2000-aisiais vilniečiai sensacingai 3-1 finale įveikė „Žalgirį“ bei tapo LKL čempionais. Amerikietis finale fiksavo 12,3 taško ir 4 rezultatyvių perdavimų statistiką.
Taip E.Elliotas liko „Lietuvos ryte“ dar sezonui. Lietuviai pamilo šį mažiuką, bet labai technišką ir vikrų gynėją, o ir E.Elliotas Lietuvoje jautėsi labai patogiai. Galiausiai 2001-aisiais amerikietis priėmė sprendimą – siekti mūsų šalies pilietybės.
„Akivaizdu, kad didžiausia priežastis buvo krepšinis, – 2020-aisiais Gustavui Kliknai portalo BasketNews interviu pasakojo E.Elliotas. – Labai norėjau žaisti Lietuvos rinktinėje. Nežinau, ar būčiau patekęs tarp 12 geriausių Lietuvos krepšininkų, bet pabandyti tikrai norėjau.
Dar vienas svarbus aspektas buvo legionierių limitas. Tuo metu Lietuvos krepšinio lygoje buvo leidžiama registruoti vos 3 legionierius ir su „Lietuvos ryto“ komandos vadovais pasitarėme, jog būtų pranašumas, jei mane galėtų traktuoti kaip lietuvį. Tokiu būdu be manęs ekipoje būtų galėję žaisti dar 3 užsieniečiai.“
E.Elliotas pateikė visus reikiamus dokumentus, o Prezidentūros teisės departamento vadovas, Pilietybės komisijos narys Armanas Abramavičius žiniasklaidai tuo metu tvirtino, kad pilietybė E.Elliotui – ranka pasiekiama.
Klausimas, kiek E.Elliotas nusipelnė Lietuvai, laimėdamas LKL ir žaisdamas su „Lietuvos rytu“ Europos turnyruose, bet tai buvo vienintelis jo kelias pilietybės link ir, remiantis tuometine žiniasklaida, galimybės buvo realios.
Tačiau taip neįvyko – procesai užsitęsė iki 2001-ųjų rudens, o tuomet E.Elliotas jau nebegyveno Lietuvoje ir karjerą tęsė Belgijoje. Tai ir buvo pagrindinė priežastis, kodėl krepšininkas negavo lietuviško paso.
Pats krepšininkas teigia, kad norėjo likti „Lietuvos ryte“ ir tai galbūt būtų pakreipę pilietybės klausimą kita linkme.
„Po sezono išvykau į JAV tikėdamasis, kad kitą sezoną sugrįšiu į Vilnių, tačiau skambučio taip ir nesulaukiau. Iki šiol nežinau realios priežasties, kodėl manęs nepasiliko“, – sakė E.Elliotas.
Vėliau E.Ellioto karjera pakrypo į Lenkiją ir būtent lenkai suteikė gynėjui pilietybę.
Michailas Anisimovas
Michailas Anisimovas taip pat neturi lietuviškų šaknų. Į Lietuvą 14-metis ukrainietis atvyko 1998 metais mokytis krepšinio paslapčių. Perspektyvus aukštaūgis ne tik žaidė krepšinį, bet ir susiliejo su lietuviška kultūra, neblogai kalbėjo lietuviškai ir galiausiai 2003 metais Rolandas Paksas suteikė Mišai Lietuvos pasą.
Vos po dvejų metų – 2005-aisiais – M.Anisimovas su Lietuvos jaunimo rinktine tapo pasaulio čempionu, tačiau pagrindinės rinktinės marškinėlių per savo karjerą taip ir neapsivilko.
214 cm ūgio vidurio puolėjas karjeros piką išgyveno „Lietuvos ryto“ komandoje, su kuria 2009 m. susišlavė visus titulus, tarp jų – ir Europos taurę, tačiau Rimo Kurtinaičio rotacijoje jis buvo suolo galo žaidėjas ir rinktinės lygis buvo toli.
Chrisas Youngas
Turbūt daugelis šį krepšininką girdite pirmą kartą. Tačiau taip, Chrisas Youngas siekė Lietuvos pilietybės.
Jis gimė ir užaugo JAV bei 1999-2002 m. žaidė NCAA, atstovaudamas Mičigano universitetui.
Po pirmųjų studijų metų Chrisas sulaukė Rudy Tomjanovičiaus vardu pavadinto apdovanojimo, kuris skiriamas labiausiai patobulėjusiam NCAA krepšininkui.
Sėkmingai rungtyniavęs tarp studentų, 2002-aisiais 206 cm ūgio puolėjas pasuko į Europą, kur savo pirmąjį profesionalo sezoną sužaidė Belgijoje, Antverpeno „Racing Basket“ klube ir vietiniame čempionate fiksavo 12,5 taško bei 8,5 atkovoto kamuolio statistiką.
Užpildęs visus reikiamus dokumentus, 2003 metais Ch.Youngas iš antro bandymo gavo Lietuvos pilietybę. Kaip paaiškėjo, krepšininkas yra asmens, iki 1940 metų birželio 15 dienos turėjusio Lietuvos pilietybę, vaikaitis.
Tuo metu Lietuvos rinktinės strategas Antanas Sireika teigė, kad neatmeta galimės duoti šanso Ch.Youngui parodyti savo gebėjimus, tačiau jis niekada taip ir nebuvo pakviestas į stovyklą bei šalies marškinėlių neužsivilko.
Priežastis paprasta – Ch.Youngas nebuvo aukščiausio lygio krepšininkas, žaidęs antrarūšėse Italijos, Lenkijos, Prancūzijos ir Vokietijos komandose, o net 9 sezonus praleido Belgijoje, kur 2014 m. užbaigė profesionalo karjerą.
Katie Douglas
Katie Douglas buvo dieviška krepšininkė. Tai – turbūt didžiausias „kas jeigu?“ klausimas Lietuvos moterų krepšinyje. Amerikietė profesionalės karjerą pradėjo 2001 m. ir iškart tapo rimta WNBA krepšininke, o vėliau – tikra pajėgiausios planetos moterų lygos žvaigžde.
Geriausi K.Douglas buvo 2009-ieji, kuomet WNBA 175 cm ūgio krepšininkė fiksavo 17,6 taško, 3,9 atkovoto kamuolio ir 2,7 rezultatyvaus perdavimo statistiką. Tais metais įžūli gynėja buvo labai arti MVP apdovanojimo – naudingiausios lygos krepšininkės rinkimuose ji finišavo trečia.
Bet grįžkime prie Lietuvos. Kadangi sezonas WNBA vyksta vasarą, o Europoje – nuo rudens iki vėlyvo pavasario, nemažai WNBA krepšininkių žaidžia ir ten, ir ten. Ne išimtis ir K.Douglas, kurią 2004-aisiais prisiviliojo Vilniaus „Lietuvos Telekomas“.
Visi labai greitai pamatė, kokio įspūdingo lygio žaidėja Europos moterų krepšinyje yra Katie. Amerikietė labai greitai tapo „Telekomo“ lydere. Pirmajame sezone moterų Eurolygoje ji fiksavo 20,4 taško statistiką ir pagal šį rodiklį pirmavo visoje lygoje.
Apskritai, tas 2004-2005 m. sezonas „Telekomui“ buvo istorinis. Vilnietės pasiekė Eurolygos finalo ketvertą ir pasidabino Senojo žemyno pirmenybių bronza. Tai iki šiol yra didžiausias pasiekimas Lietuvos moterų krepšinio istorijoje, kalbant apie klubinį krepšinį.
K.Douglas pamilo Lietuvą, Lietuva pamilo K.Douglas ir 2006-aisiais krepšininkė pareiškė sieksianti šalies pilietybės. Visi žinojo, kokio kalibro tai žaidėja ir daug žmonių įsijungė dėl šio siekio. Lietuvos moterų krepšinio šulai ir LKF labai norėjo turėti tokią krepšininkę rinktinėje.
Galiausiai K.Douglas pateikė paraišką Lietuvos pilietybei gauti. Seimo koridoriuose ši iniciatyva buvo vertinama palankiai, lietuvišką pasą suteikti prezidentui Valdui Adamkui patarė ir Pilietybės komisijos nariai. Atrodė, kad K.Douglas tikrai garsina Lietuvos krepšinį, o tai – pagrindinis argumentas amerikietei sportininkei siekiant lietuviško paso. Atrodė, kad tai tuoj įvyks.
„Perėjau per visas Seimo frakcijas – visi sutiko. Mokslo ir švietimo darbuotojai irgi pasisakė „už“. Net ir Pilietybės komisijos nariai pritarė“, – Kęstui Rimkui 2012 m. pasakojo tuometinis LKF prezidentas Vladas Garastas.
Tačiau galiausiai V.Adamkus ištarė „ne“ ir viltys išvysti Katie su Lietuvos rinktinės apranga žlugo.
„Įvertinęs daugelio teisės specialistų nuomonę ir Pilietybės reikalų komisijos rekomendaciją, kuri yra patariamojo pobūdžio, nutariau nesuteikti K.Douglas pilietybės išimties tvarka, – 2006 m. sakė prezidentas. – Tokiai mano nuomonei pritarė ir pagal Konstituciją dekretą dėl pilietybės turintis pasirašyti vidaus reikalų ministras.
Suprantu, kad ilgai lauktas sprendimas gali nuvilti daugelį krepšinio mėgėjų, sporto organizacijų vadovų, taip pat visuomenės atstovus, kurie aktyviai rėmė JAV sportininkės K.Douglas apsisprendimą atstovauti Lietuvos moterų krepšinio rinktinei.
Asmeniškai aš labai norėčiau matyti šią sportininkę, Lietuvos valstybei atstovaujančią būsimose moterų krepšinio pasaulio pirmenybėse. Tačiau, vykdydamas man pavestas Prezidento pareigas, kitokio sprendimo priimti negalėjau.“
Praėjus 17 metų po šių įvykių K.Douglas portalo Lrytas žurnalistui Erikui Petrikui atskleidė, kad buvo liūdna ir nusivylusi.
„Aš nežaisčiau už valstybę, su kuria neturiu nieko bendro. Pavyzdžiui, jeigu man pasą siūlytų Bulgarija, aš jos rinktinėje tikrai nežaisčiau. Manau, kad Lietuvoje buvau įsodinusi savo šaknis, aš ten buvau po 8-9 mėnesius trejus metus paeiliui“, – sakė K.Douglas.
Ne vienas Lietuvos moterų krepšinio žmogus iki šiol mano, kad pilietybės suteikimas K.Douglas būtų stipriai pastūmėjęs šalies moterų į viršų ir padaręs nemažą įtaką ateities kartoms.
2007-aisiais tuo metu WNBA žvaigždės statusą turėjusi K.Douglas paliko Lietuvą. Vėliau buvo gandų, kad amerikietė siekia Graikijos pilietybės, tačiau tai ir liko gandais.
Krepšinio apžvalgininkai K.Douglas karjeros piku kėlė klausimą, kodėl tokio kalibro žaidėja nežaidžia JAV rinktinėje. Pasak tuometinės spaudos, įtakos tam turėjo atmestas krepšininkės kvietimas į rinktinės stovyklą 2006-aisiais. Neatvykimą K.Douglas motyvavo menku JAV rinktinės domėjimusi krepšininke ir jos galimybėmis apsivilkti šios šalies marškinėlius.
Panašu, kad tarp JAV moterų rinktinės vadovų ir K.Douglas perbėgo juoda katė ir durys į gimtosios šalies nacionalinę komandą užsivėrė visiems laikams.
Savo įspūdingą karjerą K.Douglas vainikavo 2012 m. WNBA čempionės titulu ir 2014 m. pakabino sportbačius ant vinies. Be jokios abejonės, K.Douglas yra geriausia legionierė Lietuvos klubinio krepšinio istorijoje.
Amanda Kemežys
Amanda Kemežys į Lietuvą atvyko iškart po studijų JAV Sent Luiso universitete, kur paskutiniausiais metais NCAA rinko solidžią 13 taškų ir 9 atkovotų kamuolių statistiką.
Amanda – lietuviškų šaknų turinti amerikietė, kurios seneliai – grynakraujai lietuviai. Profesionalės karjerą ji nusprendė pradėti būtent savo protėvių žemėje ir 2010 m. prisijungė prie Kauno „Viči-Aisčių“ komandos, kuri tuo metu rungtyniavo Eurolygoje.
Vos tik atvykusi į Lietuvą krepšininkė panoro siekti lietuviško paso. Procesai užtruko, tačiau 2012 m. A.Kemežys tapo mūsų šalies piliete.
Antrasis krepšininkės sezonas Eurolygoje buvo solidus – ji rinko po 10 taškų ir 6 atkovotus kamuolius, tačiau 2012 m. ji patyrė sunkią menisko traumą, po kurios atletė nusprendė baigti karjerą.
Ar A.Kemežys buvo Lietuvos rinktinės kalibro žaidėja? Diskutuotinas klausimas, tačiau traumos taip pat prisidėjo to, kad nacionalinėje komandoje jos neišvydome.
Courtnay Pylipaitis
Courtnay Pylipaitis į Kauno „Viči-Aistes“ taip pat atvyko 2010 metais. Tuometiniai klubo vadovai norėjo kuo lietuviškesnės komandos, taip pat tikėjo idėja, kad išeivijos lietuvės sieks pilietybės ir jas bus galima turėti kaip vietines krepšininkes.
Courtnay, kaip ir A.Kemežys, Kaune atsidūrė po studijų JAV. Vermonto koledže Kanados lietuvė buvo absoliuti lyderė ir paskutiniais metais NCAA rinko po 15 taškų, 6,8 atkovoto kamuolio, 4,8 rezultatyvaus perdavimo bei 2,9 perimto kamuolio.
185 cm ūgio gynėja buvo viena pagrindinių „Viči-Aisčių“ žaidėjų ir kartu A.Kemežys iškart ėmėsi Lietuvos pilietybės siekimo. Kadangi sąsajos su Lietuva – akivaizdžios (seneliai lietuviai), ji suteikta 2011-aisiais.
Tačiau apie krepšininkės žaidimą Lietuvos rinktinėje niekas nekalbėjo. To priežastis – ji buvo laukiama Kanados rinktinėje ir jau 2010-aisiais žaidė pasaulio čempionate, o 2012 m. sudalyvavo Londono olimpinėse žaidynėse.
Krepšinio prasme C.Pylipaitis lietuviškas pasas pravertė atstovaujant „Viči-Aistėms“. Ji neužėmė legionierės vietos ir turėjo vietinės krepšininkės statusą.
Visgi 2012 m. gynėja paliko Lietuvą, dar sužaidė 2014 m. pasaulio čempionate, o 2015-aisiais pakabino sportbačius ant vinies.
Johnas Shurna
JAV gimęs ir augęs Johnas Shurna Lietuvos pilietybės užsigeidė jau pradėjęs krepšininko karjerą – 2014 metais po sezono Badalonos „Joventut“ ekipoje. 204 cm ūgio puolėjas vis dar žaidžia profesionaliai ir yra žinomas, kaip solidus Europos taurės krepšininkas, čia praleidęs 9 sezonus.
Nuo 2019-ųjų iki šiol J.Shurna rungtyniauja Las Palmo „Gran Canaria“ ekipoje, o ryškiausias jo karjeros pasiekimas – 2023 metais laimėta Europos taurė ir finalo MVP titulas. Lemiamame mače dėl taurės aukštaūgis pelnė 18 taškų.
2014-aisiais J.Shurna siekė ir gavo Lietuvos pilietybę, nes jo seneliai kilę iš Šiaulių, tačiau iki šiol su šios šalies rinktine krepšininkas neturėjo ir neturi jokio ryšio kontakto. Kodėl? Pats krepšininkas interviu su Krepsinis.net žurnaliste Gabriele Miknevičiūte davė suprasti, kad europietiškas pasas atvėrė jam daug kelių pasirašant sutartis, o su LKF neturėjo jokio kontakto. Iniciatyvos nesiėmė nei pats žaidėjas, nei Lietuvos krepšinio galvos.
Kita vertus, galima sakyti, kad tai nėra didžiulis praradimas Lietuvos rinktinei. J.Shurna visą karjerą buvo vidutinio lygio Europos taurės žaidėjas, o sunkiojo krašto pozicijoje pajėgių lietuvių apstu.
Ignas Brazdeikis
Tai yra vienintelis žaidėjas iš šio sąrašo, kuris užsivilko Lietuvos vyrų rinktinės marškinėlius. Ignas gimė ir pirmuosius kelis savo gyvenimo metus praleido Lietuvoje, tačiau tuomet su tėvais emigravo į Kanadą, įgijo tos šalies pilietybę ir tai reiškė lietuviško paso praradimą.
Vis garsiau apie I.Brazdeikį buvo pradėta kalbėti jam prasimušus į NBA. 201 cm ūgio atletas per pirmuosius trejus savo karjeros metus (2019-2022 m.) migravo tarp NBA ir G lygos, tačiau talentas buvo akivaizdus.
2020 m. pasirodė informacija, kad tiek Ignas, tiek LKF yra suinteresuoti, jog Lietuvoje gimęs krepšininkas susigrąžintų savo gimtosios šalies pasą bei galėtų užsivilkti rinktinės marškinėlius.
Taip ir įvyko: 2021 m. I.Brazdeikiui buvo suteikta Lietuvos pilietybė, o 2022 m. debiutavo su trijų spalvų marškinėliais. Dabartinis žalgirietis iki šiol yra svarbus rinktinei žaidėjas ir panašu, kad dar ne vieną vasarą gins šalies garbę.
