TIESAI REIKIA TAVO PALAIKYMO PRISIDĖK
Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą

Neįvertintas herojus: ką paprastas treneris iš Darbėnų įrodė „Žalgiriui“ ir „Lietuvos rytui“

Panevėžio Lietkabelis Interviu
Karolis Kavolėlis, kklietkabelis.lt / Panevėžio „Lietkabelis“
Šaltinis: 15min
1
A A

57 tekstinės žinutės, 28 pranešimai „Viberyje“, 21 žinutė „Messengeryje“ ir 4 skambučiai. Taip atrodo telefonas trenerio, ką tik pasiekusio istorinę klubui pergalę. Kazys Maksvytis – daugiausia kartų LKL istorijoje dvi pagrindines Lietuvos komandas su mažais klubais skriaudęs treneris. Jis niekada nebuvo tinkamai įvertintas, bet, su Panevėžio „Lietkabeliu“ įžengęs į LKL finalą, K.Maksvytis įrodė esąs pasirengęs dirbti aukštesniame lygyje.

Sutapimų nebūna.

„Lietuvos rytas“ tris kartus per pastaruosius ketverius metus nepateko į LKL finalą. Dukart per tuos metus finale buvo Kazio Maksvyčio komanda.

Iš pradžių Klaipėdos „Neptūnas“, 2013–2014 metais pasinaudojęs „Žalgirio“ ir „Lietuvos ryto“ kaktomuša jau LKL pusfinalyje. Bet šiemet jis nuskriaudė favoritą savo rankomis, pusfinalyje 3-1 pranokęs Rimo Kurtinaičio vyrus.

Po čempioniško triumfo „Cido“ arenoje K.Maksvytis puolė glėbesčiuotis su „Lietkabelio“ veteranais.

Treneriui reikėjo pasistiebti, kad apkabintų pasilenkusį Kšištofą Lavrinovičių.

Europos čempionas, penkiskart Italijos, po kartą – Rusijos ir LKL čempionas, dukart antros simbolinės Eurolygos komandos narys prieš porą savaičių 24sek pasakė: „Galvoju, kad Maksvytis tikrai turi galimybę eiti aukščiau. Ar galėtų ateityje treniruoti „Žalgirį“ ar „Lietuvos rytą“? Drąsiai. Galėtų.

Man net nėra jokių abejonių.“

Abejonės dėl trenerio pajėgumo aplinkinius kankino visą K.Maksvyčio karjerą, pradedant pirmaisiais metais Kaune, kur jis atvyko į Kauno kūno kultūros institutą iš tūkstantinio miestelio Kretingos rajone, Darbėnų.

Auksinės 1992-ųjų kartos jaunimo rinktinės pergales visi priskyrė Jonui Valančiūnui, nors U20 čempionate K.Maksvytis vis tiek kaip obuolį nuo medžio nusiraškė dvidešimtmečių čempionato auksą ir be būsimo NBA žaidėjo.

Irmanto Gelūno / 15min nuotr./Pagerbimo akimirka
Irmanto Gelūno / 15min nuotr./Pagerbimo akimirka

Skeptikai badė pirštu, kaip jis drįsta dar per draugiškas rungtynes piktas svaidyti ant žemės derinių lentą priešais už jį vyresnius Vilniaus „Sakalų“ vyrus Rolandą Matulį ar Virginijų Sirvydį.

Žmonės juokiasi, kad supykusio K.Maksvyčio veidas būna ryškesnis už bordinę „Lietkabelio“ aprangą.

Bet šio jauno trenerio tai neišmuš iš vėžių. Jam dar tik 39-eri. Jis rekordiniu tempu guldo Lietuvos krepšinio grandus – triumfavo jau 16 kartą per savo karjerą.

Ir jis žino, kur eina.

Ištrūkęs iš pergalingų emocijų perkaitusio „Lietkabelio“ kambarėlio, kur šį sezoną „Cido“ arenoje būriuojasi komandos vadovai, rėmėjai ir garbingi svečiai, K.Maksvytis patogiai įsitaisė pirmosiose tribūnų eilėse pokalbiui.

Kitas treneris galbūt būtų apsiribojęs bendravimu su žiniasklaida oficialiu komentaru LKL kameroms, tačiau ne Kazys.

Paprastas vyras prie šoninės linijos išdarinėja nepaprastus dalykus.

– Treneri, kiek sulaukiate sveikinimo žinučių po „Lietkabelio“ pergalių ir į kuriuos sveikinimus sureaguojate? – atslūgus emocijoms ir išdžiūvus šampano purslams nuo „Cido“ arenos parketo, 24sek paklausė K.Maksvyčio.

– Kai pralaimime, dažniausiai sulaukiu žmonos žinutės. Geriausiu atveju, – vieno kito draugo. Kai laimime, tai tų žinučių atsiranda... Galim patikrinti. (išsitraukia telefoną – aut. past.)

Aš turiu savybę, kad labiausiai tobulėju pralaimėjęs. Nors tie pralaimėjimai nemalonūs, bet tada labiau suimi save į nagą.

Šiandien gavau... 57 žinutes. Viberiu, žiūrėjau 28, 21 per messengerį, 4 skambučiai, iš kurių porą spėjau pakelti. Ir šiaip, draugai, pažįstami sveikina.

Bet turi nuo to atsiriboti. Kaskart laimėjus, kaip kolega gerai pasakė, atsiranda sėkmės draugai, kurie nori pasveikinti ar pakalbėti.

Aš nesmerkiu jų, viskas tvarkoj. Tik mes paprasčiausiai patys turime atsiriboti, kad neapsisuktų galva. Dažniausiai atkreipiu dėmesį į tuos žmones, kurie rašo ir po pergalių, ir po pralaimėjimų.

Atslūgus emocijoms stengiuosi padėkoti kiekvienam, kuris parašė.

– Kokio pobūdžio žmonos žinutės būna po pralaimėjimų?

– Nieko naujo (šypsosi): „Mes su tavimi, viskas tvarkoj.“ Ir trys bučkiai – nuo žmonos ir dviejų dukrų.

– Per rungtynes jūs paraudonuojate kaip elektrinė kaitlentė, bet spaudos konferencijose būnate visiškai ramus. Kodėl?

– Stengiuosi suvaldyti emocijas. Ne visada tai pavyksta. Kartais jas bandai sukelti dirbtinai prieš žaidėjus, teisėjus, žiūrovus.

Idealiausia, jei pats neišsimuštum emociškai, bet dažniausiai tai sukyla kartu (šypsosi).

Manau, kad tobulas treneris sugeba išlaikyti šaltą protą. Bet kitą kartą gal neužvesi komandos. Tačiau kiek beužvaldytų emocijos, reikia išlaikyti šaltą protą, kad priimtum gerus sprendimus.

(pokalbio metu suskambo K.Maksvyčio telefonas – dar vienas sveikinimas – aut. past.)

K.Kavolėlio/kklietkabelis.lt nuotr./Kazys Maksvytis
K.Kavolėlio/kklietkabelis.lt nuotr./Kazys Maksvytis

– Tai ne pirma skambi pergalė jūsų karjeroje. Ar po tokių laimėjimų sunku išlaikyti šaltą protą?

– Po pergalių... Pergalės apramina. Nežinau, toks gal charakteris.

Po pralaimėjimo, kaip ir kiekvienas, jauti graužatį. Bet aš turiu savybę, kad labiausiai tobulėju pralaimėjęs.

Nors tie pralaimėjimai nemalonūs, bet tada labiau suimi save į nagą. Galbūt labiau kažką darai.

– Dabar esate pakilime. Jau tokių turėjote su auksine 1992-ųjų rinktine, taip pat „Neptūnu“. Bet į „Lietkabelį“ atvykote po nuosmukio, kai su „Neptūnu“ LKL likote ketvirtas ir vadovai nusprendė su jumis atsisveikinti. Tada pusmetį buvote be darbo. Ar tai buvo sunkus karjeros momentas?

– Galvojau, kad bus lengviau.

Galbūt nesitikėjau, kad pradėsiu sezoną be komandos. Tačiau taip įvyko.

Neslėpsiu – pirmą kartą buvo tokia patirtis. Ir buvo kažkiek nejauku.

Aišku, stengiausi tą laiką išnaudoti teisingai – važiavau stažuotis į Ameriką, į „Dallas Mavericks“ pas Alvydą Pazdrazdį, buvusį auklėtinį Donatą Motiejūną, kuris priėmė Hjustone. Stengiausi tą laiką išnaudoti produktyviai ir man tai tikrai padėjo.

„Facebook“ nuotr./Donatą Motiejūną aplankė buvęs jo treneris Kazys Maksvytis
„Facebook“ nuotr./Donatą Motiejūną aplankė buvęs jo treneris Kazys Maksvytis

Trenerio karjera pilna pakilimų ir nuosmukių. Ypač jaunam treneriui galbūt sudėtingiau tuos nuosmukius išgyventi. Bet atvažiavau į Panevėžį pilnas ambicijų.

Daug kas sakė nevažiuoti: vidutinė komanda, vidutinis biudžetas, nieko neįrodysi ir panašiai. Bet jau buvo sunku sėdėti be darbo, tad sutikau su pasiūlymu.

Jis nebuvo toks, kurio negalėčiau atsisakyti. Bet norėjau darbo. Mačiau kelis žaidėjus jau pernykštėje komandoje, su kuriais buvo galima kažką lipdyti.

Man tai buvo tarsi įrodymas visiems kitiems, kad galiu dirbti. Gerai dirbti. Manau, kad parodžiau tą.

O šiemet kažkiek sutapo aplinkybės, kažkiek ne.

Džiaugiuosi už visą sezoną. Dar prieš šias rungtynes galvojau, kad kaip niekada nesu pavargęs. Anksčiau sezono pabaigoje jau norėdavosi atostogų. Bet gal su metais išmokome paskirstyti krūvius.

Man tai buvo tarsi įrodymas visiems kitiems, kad galiu dirbti. Gerai dirbti. Manau, kad parodžiau tą.

– Ar man teisingai atrodo, kad esate kažkiek neįvertintas treneris Lietuvoje? Jūsų niekada labai rimtai nesvarstė kaip kandidato į „Lietuvos rytą“, „Žalgirį“ ar Lietuvos rinktinę, nors viską laimėjote su Lietuvos jaunimo rinktine – ir su J.Valančiūnu, ir be jo. Taip pat atvedėte „Neptūną“ į LKL finalą bei Eurolygą, kur pasirodėte tikrai garbingai.

– Nežinau... Nenorėčiau, kaip sakant, skųstis ar kažką.

Yra, kaip yra. Niekas manęs niekur nestūmė, neiškėlė ir neišaukštino. Savo gyvenime viską išsikovojau pats.

Kai atvažiavau iš Darbėnų miestelio į Kauno kūno kultūros institutą visai žalias krepšinio atžvilgiu, galvojau, kad buvau geras krepšininkas. Pasirodo, buvau, liaudiškai tariant, streetballistas.

Aš manau, kad tobulėju. Nestoviu vietoje. Stengiuosi semtis žinių, jas išsisaugau, kažkiek gerinu.

Aš taip įpratęs. Gal su metais ateina.. .Šį birželį sukanka 40 metų. Gal ateina stabilumo laikotarpis. Aš jau žinau, kas esu. Turiu gerą šeimą, gerą aplinką ir apsiraminau. Stengiuosi koncentruotis į darbą.

Ačiū Dievui, kad man pavyksta.

Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Kazys Maksvytis
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Kazys Maksvytis

– Ar tada, kai neturėjote darbo, prieš atvykdamas į „Lietkabelį“, nepykote, kad nors turite gerą CV, niekas jums nesiūlo dirbti rimtose komandose?

– Teko kalbėti su vienu agentu.

Kai buvau be darbo, tų agentų, kurie anksčiau man siūlė žaidėjus, prašiau padėti man surasti darbą.

Vienas serbas pamatė ir stebėjosi: kaip su tokiu dosjė tu neturi darbo? Nežinau, ar tai mano problema, ar nemokame savęs reklamuoti... Bet manau, kad gyvenime viskas yra laiku.

Kiek žinau, prieš ateinant Pačėsui ir prieš man einant į „Lietkabelį“, buvau vienas iš kandidatų. Jie pasirinko Pačėsą.

Reikėjo ir man šiek tiek atsipūsti. Pasikroviau, pasitobulinau Amerikoje. Ko neišmokau, ten pamačiau, ką darau ir aš. Įtvirtinau savo žinias.

Manau, viskam gyvenime yra savas laikas. Pasikeitė mano filosofija. Dabar žinau, kad dirbsiu, dirbsiu gerai ir užsidirbsiu geras sutartis.

Tikrai nesu tokios filosofijos, kad sužaisiu vieną sezoną ir tada vau – nebereikės man nieko dirbti. Ne. Reikia dirbti, stengtis įdėti viską, kas geriausia.

Jei teisingai dirbsi, bus atsilyginta.

– Kšištofas Lavrinovičius sakė, kad laisvai mato jus treniruojantį „Žalgirį“ ar „Lietuvos rytą“. Ar matydamas tą trenerių karuselę Vilniuje nepagalvodavote, kad pats geriau treniruotumėte „Lietuvos ryto“ komandą?

– Visko buvo – sutikome su nuomonėmis ir pasibarėme, bet džiaugiuosi, kad tiek broliai, tiek Lukauskis leidžia treniruoti ir padeda treniruoti. Ačiū jiems už komplimentą.

O dėl tų kitų... Turiu tokį posakį: ne šventieji puodus lipdo.

Aš žinau, kad dirbdamas geresnėje komandoje dirbi su didesniu biudžetu ir gali surinkti geresnius žaidėjus.

Esu dirbęs su daug žaidėjų, todėl tikrai nebijau: esu treniravęs Valančiūną, Ulanovą, Motiejūną, „Neptūno“ žvaigždes, „Lietkabelio“ veteranus. Nemanau, kad būtų problema susitvarkyti su emocijomis ar darbu.

Galvoju, esu pasiruošęs eiti į aukštesnį lygį.

Ray Vysniausko nuotr./Broliai Lavrinovičiai ir Simas Galdikas
Ray Vysniausko nuotr./Broliai Lavrinovičiai ir Simas Galdikas

– Ar buvo kada pasitaikiusi reali galimybė treniruoti „Žalgirį“ arba „Lietuvos rytą“?

– Buvo. Kiek žinau, prieš ateinant Pačėsui ir prieš man einant į „Lietkabelį“, buvau vienas iš kandidatų.

Jie pasirinko Pačėsą.

– Jūs esate retas treneris, kuris viską pradėjo dar vaikų krepšinyje, dirbote jaunimo rinktinėje, vėliau pradėjote darbą profesionaliame klube ir iškilote iki LKL finalo bei Eurolygos. Galbūt jums tai neįkainojamas pranašumas prieš kai kuriuos kitus trenerius?

– Vieno pranašumo neturiu – niekada nebuvau aukšto lygio žaidėjas. Bet kalbant apie treniravimą, treniravimo sistemas, planavimą, komandos paruošimą, manau, turiu nemažą pranašumą.

Pradėjau nuo vaikų, jaunimo ir baigiau profesionalų komandomis. Manau, kad šioje vietoje pranašumą turiu.

K.Lavrinovičius apie K.Maksvytį: „Maksvytis labai gerai moka išnaudoti stipriąsias krepšininkų savybes. Tai aukšto lygio specialistas, kuris mane tikrai nustebino iš gerosios pusės. Jis propaguoja šiuolaikišką krepšinį, kuriame yra tam tikros kertinės taisyklės, tačiau palikta užtektinai erdvės improvizacijai.“

– Kokią savo ir komandos viziją matėte priėmęs „Lietkabelio“ pasiūlymą praėjusių metų žiemą? Tokia situacija kaip dabar turbūt net nesisapnavo?

– Mačiau, kad su kai kuriais žaidėjais yra už ko kabintis. Žinojau, kad bus galima atlikti vieną kitą pasikeitimą. Iš kalbų žinojau, kad „Lietkabelio“ vadovas Alvydas Bieliauskas turi ambicijų ir išteklių stiprinti komandą. Tai irgi buvo varomoji jėga.

Be abejo, kitas dalykas, nesinorėjo sėdėti be darbo. Atėjau čia ir nesigailiu.

Mes vieni kitus padarėme geresniais. Tiek komandos savininkai, tiek miestas, kuris remia. Tiek administracija, kuri dvigubai pagerėjo nuo to karto, kai aš atėjau čia, kalbant apie treniruočių sąlygas ir komandos valdymą.

Turėjome trenerius Juricą Žužą su dideliais ir Gintarą Kadžiulį su mažais. Turėjome du žmones, kurie rūpinosi žaidėjų atsigavimu – kineziterapeutą ir masažuotoją.

Visa tai gerėjo, ėjo į priekį. Džiaugiuosi, kad mums pavyko tą orkestrą suvaldyti.

Kiekvienas prisidėjo ir visi nusipelnė tos pergalės.

Ray Vysniausko nuotr./Kazys Maksvytis ir Alvydas Bieliauskas
Ray Vysniausko nuotr./Kazys Maksvytis ir Alvydas Bieliauskas

– Aš jūsų klausiau apie galimybę treniruoti „Lietuvos rytą“ ar „Žalgirį“. Bet galbūt „Lietkabelis“ yra taip auganti organizacija, kad jums net nereikės dairytis į garsiausias Lietuvos komandas?

– Be abejo, aš tikrai dėkingas „Lietkabeliui“, kad jie pasikvietė bedarbį, nurašytą trenerį (šypsosi). Aš „Lietkabelį“ gerbiu ir su juo šnekėsiuosi po sezono.

Dėl „Lietkabelio“ visko gali būti. Klubas išsikovojo vietą Europos taurėje. Miestas gerokai padidino savo paramą.

Kalbėjau su direktoriumi Mantu Ignatavičiumi, kad jis dabar turi eiti „ant tos bangos“ ir žiūrėti kitų metų. Tikiu, kad su ta banga atsiras dar naujų rėmėjų.

Vilniaus galbūt neaplenksime. Bet priartėti tikrai galime.

Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie 24sek