Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota: 2020 balandžio 22d. 07:46

Nuo elektros kėdės Vilniuje iki cirko Karakase – K.Kemzūra: „Esu priklausomas nuo krepšinio“

Kęstutis Kemzūra Interviu
„Scanpix“ nuotr. / Kęstutis Kemzūra

Kęstutis Kemzūra balandžio 20-ąją pažymėjo garbingą jubiliejų – 50-ąjį gimtadienį. Nors karantino sąlygos buvusiam Lietuvos rinktinės strategui šventinės puotos surengti neleido, tačiau jis sutiko su 15min pasileisti per beveik du dešimtmečius trunkančią vingiuotą kelionę stratego rogėse – nuo elektros kėdės Vilniuje, cirko Karakase iki vienintelio pasaulio čempionato medalio šalies istorijoje.

„Tai priklausomybė“, – 15min atvirai apie alkį krepšiniui pasakoja į šeštąją dešimtį įlipęs K.Kemzūra.

Kauno pakraštyje įsikūręs specialistas ilsisi po itin sudėtingo ir nemažai nervų kainavusio sezono Graikijoje.

Vos po pirmojo Eurolygos sezono mačo Lione jis buvo priverstas Pirėjo „Olympiakos“ trenerio kėdėje pakeisti atleistą bičiulį Davidą Blattą, tačiau po trijų mėnesių kantrybe nespinduliuojantys vadovai išprašė ir patį lietuvį.

„Po kokio sudėtingo ir ilgo sezono būni išsekęs, dirbti nebelabai norisi. Bet pailsi, pabūni kažkiek ramiai ir vėl važiuoji. Aš priklausomas nuo krepšinio. Dar tikrai noriu dirbti“, – sako K.Kemzūra, šiuo metu esantis laisvųjų agentų rinkoje.

Lietuvos rinktinę netikėtai iki pasaulio čempionato bronzos 2010-aisiais nuvedęs treneris dabar ilsisi bei stebi viruso situaciją šalyje ir visame pasaulyje.

Jis mėgsta istorines knygas, šiuo metu lukštena Robertro Petrausko „Barbarosą“.

Sveikai gyvenantis K.Kemzūra reguliariai bėgioja šalie esančiame miškelyje, kasdien mankštinasi, o kartą per savaitę pasikaitina ir pirtyje.

Krepšinio reikalai nurimę, bet nėra visiškame pavėsyje. Nors rungtynių įrašų treneris nežiūri, bet medžiagą renkasi.

Specialistas ruošiasi naujiems karjeros iššūkiams, nors nežino, kur nuneš gyvenimo kelias. Svajonės tylios, bet jų yra.

„Gyvenimas diktuoja viską pats. Pasvajoti gali, bet gyvenimas sudėlioja viską į savo vietas. Aišku, kai labai kažko nori, tai dažniausiai ir įvyksta“, – tarė K.Kemzūra.

15min – išsamus Kęstučio Kemzūros interviu – nuo pirmųjų žingsnių trenerio profesijoje, Stepo Kairio įtakos, bičiulystės su Davidu Blattu, elektros kėdės Vilniuje, neištrinamo iš atminties 2010-ųjų pasaulio čempionato, cirkų Karakase iki priklausomybės krepšiniui.

nuotr. „Getty Images“/euroleague.net/Kęstutis Kemzūra
nuotr. „Getty Images“/euroleague.net/Kęstutis Kemzūra

– Ar atėjęs jubiliejus pastumia susimąstyti apie buvusius ir dar laukiančius gyvenime iššūkius?

– Nesureikšminu aš skaičių ir datų. Gyveni, darbuojiesi ir tiek. Negalvoju, kad dabar man 50 metų, o va artėja 60. Jei taip mąstytum, gal pasidarytų baisu.

Nieko nepadarysi, senstam visi. Atrodo, kad kai kas buvo tik vakar, bet laikas prabėgo labai greitai.

– Kada atsirado mintis, kad norite žengti trenerio profesijos keliu?

– Savaime išėjo. Nuo pat pradžių, kai pradėjau žaisti krepšinį, tai man buvo sporto šaka numeris vienas. Mūsų šeimoje buvo krepšinis.

Nebuvo didelio galvojimo ar lūžio, atrodo, kad viskas klostėsi natūraliai. Natūraliai su treniravimu siejau savo ateitį.

– Stratego darbą pradėjote Stambulo „Bešiktaš“, tapęs trenerio asistentu. Kaip viskas įvyko, kaip atsidūrėte šiame Turkijoje klube?

– Tai įvyko Stepo Kairio dėka. Jis tuo metu dirbo agentu, o mano, kaip krepšininko, karjera ėjo į pabaigą. Dar žaidžiau, bet koją kišo traumos, darėsi vis sunkiau prisiversti žaisti. Kančių buvo per daug.

Ieškojau variantų, o „Bešiktaš“ klube žaidė Virginijus Praškevičius. Jis gerai užsirekomendavo, patiko žmonėms ir treneriui Ahmetui Kandemirui.

„Bešiktaš“ klube buvau, kai Turkijoje vyko ekonominė krizė. Lyga sutarė su federacija, kad nė viena komanda iš aukščiausios lygios nekris į žemesnę ir žais su mažesniais biudžetais.

„Bešiktaš“ nusprendė, kad rungtyniaus be užsieniečių. Dėl gerą įspūdžio palikusio V.Praškevičiaus, kuris jau nebežaidė Stambule, A.Kandemiras sugalvojo, kad jam reikia asistento iš Lietuvos.

Buvau be patirties ir be pasiruošimo. Žinoma, uždarbis buvo minimalus, bet karjeros pradžiai tai buvo nuostabi patirtis. Viską priėmiau labai entuziastingai.

– Pirmąją vyr. trenerio patirtį įgijote Vilniaus „Lietuvos ryto“ klube, įpusėjus 2003-2004 metų sezonui. Kaip prisimenate tą laikotarpį sostinėje?

– Elektros kėdė. „Lietuvos rytas“ buvo komanda, kuri konkuravo su „Žalgiriu“ dėl čempionų titulo. Turėjo daug dėmesio, tad tai buvo labai rimtas iššūkis.

Išėjus Jonui Kazlauskui buvau dar žalokas. Net ne žalokas, o žalias. Noro ir entuziazmo buvo daug, bet to neužteko. Buvo daug įtampos, daug noro kuo geriau pasirodyti, bet tuometis „Žalgiris“ buvo labai galingas, buvo per vieną metimą nuo Eurolygos finalo ketverto.

Mums nepavyko jų įveikti nė vienose rungtynėse, o Europos taurėje mus įveikė Jeruzalės „Hapoel“, kuri vėliau tapo ir čempione.

Pusmetis Vilniuje – vertingiausia patirtis, kurios niekur neišmoksi ir nenusipirksi. Kaip ten sakoma, kas tavęs nenužudo, padaro tik stipresniu. Tai buvo labai geras krikštas.

Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Kęstutis Kemzūra
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Kęstutis Kemzūra

– Po Vilniaus karjeros kelias nuvedė į Sankt Peterburgo „Dinamo“, o ten – pirmoji pažintis su Davidu Blattu. Kaip prasidėjo ši draugystė?

– Tarpininkaujant tam pačiam Stepui Kairiui manimi domėjosi ir Klaipėdos „Neptūnas“. Kontrakto nebuvo pasirašyta, bet buvau pradėjęs dirbti su vyrais.

Bet tuomet Davidas Blattas pasirašė su „Dinamo“ ir ieškojo asistento. Mane gelbėjo tai, kad mokėjau rusų ir anglų kalbas.

Jis mėgsta pasakoti, kad paskambino man ir per penkias minutes pasamdė darbui. Iš tikrųjų panašiai ir buvo. Paskambino, pakalbėjome, pasakiau savo situaciją, kad tiesiog negaliu pabėgti, nes kalbuosi su „Neptūnu“.

Bet Klaipėdos klubas negalėjo išspręsti mano norimų klausimų ir sąlygų, o aš nenorėjau praleisti tokios pasitaikiusios progos dirbti Sankt Peterburge.

Davidas buvo sakęs paskambinti, jei reikalai išsispręs. Tą ir padariau. Pradėjau dirbti D.Blatto asistentu.

– Skamba, kad Jūsų karjeroje labai svarbų vaidmenį užėmė Stepas Kairys. Nuo darbo „Šilutėje“ iki „Bešiktaš“ ar „Dinamo“.

– Stepas suvaidino didelį vaidmenį, nes daugeliu atvejų jis dirbo tikrai sėkmingai. Prasidėjo nuo to, kad pakvietė žaisti į „Šilutę“. Norėjosi pokyčių, nes „Atletas“ po nesėkmingo LKL finalo (aut. past. – „Atletas“ prieš „Žalgirį“ pirmavo 2-0, bet pralaimėjo 2-3) ėmė keistis.

Norėjosi išbandyti kažką naujo, o Stepas pasiūlė „Šilutę“. Tikrai nesigailiu. Pirmi metai išvis buvo fantastiniai visomis prasmėmis. Jei neklystu, tai rodėme geriausią rezultatą LKL reguliariajame sezone. Žaidė tokie puikūs legionieriai kaip Lesteris Lyonsas, Jeffas Brownas. Buvo gera komanda. Gerai žaidė centras Raimondas Leikus, gerai žaidė ir kiti. Turėjome gerą chemiją komandoje.

Laikotarpis „Šilutėje“ davė daug. Žiūrint į ateitį, tai davė anglų kalbą. Treniruotes S.Kairys vesdavo anglų kalba. Su komandos draugais iš JAV irgi tekdavo kalbėti angliškai. Tai padėjo man ateityje.

S.Kairys eksperimentavo, kvietė kitus, nebijojo. Atsiveždavo idėjų iš JAV mokyklų, pritaikydavo jas Lietuvoje. Buvo daug idėjų, tai papildomos žinios.

– Su Davidu Blattu kartu dirbote daugelyje klubų. Kaip Jūs taip susiklijavote?

– Mes gerai sukibome Sankt Peterburge. Nebuvo taip paprasta ar lengva. Mano ramumas ir tie biolaukai turbūt sutapo. Amerikiečiui, kuris ten dirbo, mokėsi, vėliau gyveno Izraelyje, prieš 15 metų atvažiuoti į Rusiją nebuvo taip paprasta.

Ir dabar yra skirtumų, o įsivaizduokite, kaip buvo tada. Tai mus suartino. Žinoma, yra šeima, bet reikia žmogaus ir darbe. Manau, kad gerai užsirekomendavau.

Sulipome gerai. Kai praleidi daug laiko kartu, tuomet susiklijuoji. Daug išmokau ir perėmiau. Kai jis gavo darbą Trevizo „Benetton“, jis norėjo, kad būčiau kartu su juo. Taip lengviau įdiegti sistemą. Turi trenerį, kuris tai žino, žino, kaip kas. Svarbus yra ir pasitikėjimas.

Sulipome ir dirbome, kol gavau pasiūlymą iš Maskvos srities „Chimki“. Davidas sakė, kad supranta, liūdi, bet kartu ir džiaugiasi.

Galima kalbėtis daug, ilgai ir gražiai apie jį, kaip asmenybę ar kaip trenerį. Jam turbūt buvo malonu, kad jo partneris ar mokinys gavo tokį pasiūlymą. Jis suprato, kad man tai labai geras šansas dirbti Pamaskvėje.

Kęstutis Kemzūra
Kęstutis Kemzūra

– Kiek dažnai bendraujate dabar, kai krepšinis sustojęs?

– Pasveikino su gimtadieniu. Žinoma, bendraujame mažiau, kai jis išvažiavo. Jis turbūt ne tik mane turi, kaip geriausią draugą (šypteli). Žinau, kad galiu jam paskambinti, jei kažko reikia, kaip ir jis man. Jis turi šeimą, draugus, aš nepretenduoju jį savintis (juokiasi).

– Ar malonu būti vieninteliu treneriu lietuviu, kuriam pavyko iškovoti medalį pasaulio čempionate?

– Tai dar bus tų medalių! Tai kintamas dalykas. Malonu tai, kad buvau to dalimi, nes tą medalį laimėjau ne aš vienintelis. Tai buvo visos grupės ir komandos įdirbis ir dvasia. Buvo įdėta daug darbo.

Žaidėjai padarė tą šventę. Dar tie žmonės, kurie dirbo aplink. Visada, kai laimi ir kažką iškovoji tėvynei, yra malonu ir džiugu. O kad vienintelis...

Sportas yra kintamas dalykas. Aš apie tokį pasiekimą negalvoju. Tikiu, kad yra kur gerinti rezultatą, juk ne čempionais tapome.

„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Kęstutis Kemzūra
„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Kęstutis Kemzūra

– Tuomet skeptikų, kurie netikėjo rinktine, buvo daug. Ar pats tikėjote, kad rinktinė gali eiti taip toli?

– Negalvojau ir neplanavau, kad bus toks rezultatas. Jei būčiau planavęs, tai galima būtų kalbėti, nustebino ar ne.

Skepticizmo buvo, intrigų irgi. Bet geriau tie dalykai lai lieka užmarštyje. Gavus tokį šansą, norėjosi jį išnaudoti geriausiai. Stengiausi koncentruotis į tai, ką aš galiu kontroliuoti. Įdiegti visas žinias, ko išmokau iš trenerių, su kuriais dirbau – J.Kazlausko, D.Blatto. Ir kažką savo įdėti.

Žaidė tie, kas turėjo, ir žaidė tikrai neblogai. Išėjo geras lydinys. Labai padėjo tai, kad Linas Kleiza buvo fantastiškos sportinės formos, bet ir kiti atsiskleidė prie mūsų norimo žaisti greito krepšinio. Ir Kalnietis, ir Mačiulis, ir Pocius, ir Seibutis... Manau, kad pasisekė susidėlioti vaidmenis ir koncentruotis.

Mes neatrodėme optimistiškai, kuomet pralaimėdavome rungtynes, bet sugebėdavome jas perlaužti ir laimėti. Grupėje, kai laimėjome visas rungtynes, komanda įgavo pasitikėjimą.

Ypač tada, kai įveikėme ispanus, nors atsilikinėjome stipriai. Jie pametė tą momentą, o mes pasinaudojome tuo pasimetimu. Mes užaugome.

Linas buvo pagrindinis lyderis, bet visi buvo svarbūs. Reikia paminėti Roberto Javtoko vaidmenį. Kapitonas, rūbinės lyderis, gynybos specialistas, kuris aukojosi labai stipriai. Tai įkvėpė kitus, kai jis leidosi vaistus į čiurnas ir ėjo žaisti, dėdamas paskutines pastangas.

– Kiek didelis spaudimas buvo 2011-aisiais, kai Europos čempionatas vyko Lietuvoje, o į rinktinę grįžo žvaigždės?

– Taip jau yra – kai tu kažką laimi, aplinkiniai ir pats tikiesi, kad vėl eisi toli. Norėjosi tą padaryti, nes čempionatas neeilinis, sugrįžęs į Lietuvą pirmą kartą nuo 1939-ųjų.

Norai buvo dideli, bet išėjo taip, kaip išėjo. Buvo didelis žmonių palaikymas, didelis ir pačių tikėjimas, bet, deja...

Irmanto Gelūno / 15min nuotr./Kęstutis Kemzūra
Irmanto Gelūno / 15min nuotr./Kęstutis Kemzūra

– Kiek su sugrįžusiomis žvaigždėmis keitėsi komandos žaidimas ir mikroklimatas?

– Mes įgavome daugiau patirties. Bet reikia nepamiršti, kad netekome Lino Kleizos ir Jono Mačiulio, kurie 2010-ųjų metų rinktinėje buvo labai svarbūs. Jie būtų buvę svarbūs ir 2011-aisiais.

Žinoma, sugrįžo Jasikevičius, Kaukėnas, Songaila, dar broliai Lavrinovičiai. Dar grįžo Marijonas Petravičius, bet jis per pasiruošimą iškrito dėl ligos.

Turėjome bėdų, bet nesinori jų prisiminti, kad neatrodytų, jog teisiniesi.

Jei surašai tik pavardes, atrodo stipriai. Bet ir kitos komandos turėjo tų pavardžių ir vardų. Turi laimėti aikštelėje.

– Garsių pavardžių neturėjo Makedonijos rinktinė. Kiek ilgai išgyvenate tokius pralaimėjimus?

– Eini tolyn ir dirbi. Kad visiškai pasimirštų, tai turbūt taip nebūna. Visada tą prisiminsi. Bet ką, sėdėti ir išgyventi? Galvoti apie tai? Tai nėra išeitis.

Sunkiausia buvo kitą dieną, kai reikėjo žaisti svarbias rungtynes prieš Slovėniją dėl olimpiados. Reikėjo susikaupti, eiti ir laimėti, nors tavo svajonės sudužusios. Dar tvarkaraštis skyrėsi. Ne vien tik apie atsistatymą kalba sukasi, kas irgi yra svarbu, bet ir psichologinė būsena.

Kaip prisikelti po tokio pralaimėjimo? Va ten buvo bėdų.

Bet vyrai parodė charakterį, parodė suvokimą. Jie žaidė per negaliu. Žaidė ir laimėjo. Pagarba.

Kalbant apie mačą su Makedonija, tai ką ten prianalizuosi? Dvikovos pabaigoje kaip ir viską turėjome. Ir metimą Simas išmetė laisvas, bet tiesiog neįmetė. Iš esmės, tai mes neblogai ten su jais gynyboje tvarkėmės.

Reikia pripažinti, kad makedonai žaidė gerai. Pusfinalyje prieš juos sunkiai laimėjo Ispanija, o dėl trečios vietos vos įveikė rusai. Visiems prieš Makedoniją tuomet buvo sunku.

Jie buvo pagavę labai gerą formą.

T.Tumalovičiaus/Krepšinio širdis nuotr./Kęstutis Kemzūra dovanų gavo kaubojišką skrybėlę
T.Tumalovičiaus/Krepšinio širdis nuotr./Kęstutis Kemzūra dovanų gavo kaubojišką skrybėlę

– Venesueloje vykusi atranka į olimpines žaidynes buvo apdainuota plačiai. Vietiniai kėlė sąmokslo teorijas, kad lietuviai Nigerijai pralaimėjo tyčia. Kaip prisimenate tą laikotarpį Karakase?

– Iš šono atrodo, kad ten viskas paprasta ir gražu. Bet nuvažiavęs ir taip jauti įtampą, o dar tos detalės... Šeimininkai įsijautė į kažkokias sąmokslo teorijas, kurias patys sukūrė. Mus padarė priešais.

Mes įveikėme Venesuelą, bet antrą dieną paslydome ir pralaimėjome Nigerijai, kurios pailsėję žaidėjai buvo šviežesni, aštresni, atletiškesni. Jie sužaidė geras rungtynes.

Jie sukūrė tokią sąmokslo teoriją, kad mes specialiai kenkiame Venesuelai, nes negavome teisės rengti atrankos turnyro.

Prasidėjo užkulisiniai žaidimai. Važiuojame žaisti rungtynių, o staiga sugedo autobusas. Nešvarūs dalykai. Bet stengiesi išlaikyti ramumą ir koncentruotis rungtynėms, nors ir nebuvo paprasta.

Lotynų Amerikos komandos turėjo gerų žaidėjų, studijavusių JAV, žaidusių Europoje ar Amerikos lygose. Jie jautėsi kaip namuose.

Pasiruošimas nebuvo paprastas. Olimpinės žaidynės vyko Londone, o turėjome trenktis kažkur į kitą pasaulio galą. Juk nevažiuosi iš vakaro. Teko organizuoti visą pasiruošimą, vykti į Hjustoną. Treniruotes dėlioti taip, kad pasiektume žaidimo piką reikiamu metu.

Vėl grįžti, vėl dvi savaitės. Tai nebuvo geriausias variantas, bet ką darysi, teko prisitaikyti.

Geriausia, kai patenki į olimpines ir ruošiesi joms.

– Kiek sudėtinga per du mėnesius dukart įgauti gerą formą – ir atrankai Venesueloje, ir olimpinėms žaidynėms Londone?

– Galime sakyti, kad nėra taip paprasta. Žinoma, geriausia būtų, jog galėtum važiuoti tiesiai į olimpiadą. Kitas dalykas, atrodo, kad imsi ir sužaisi draugiškas. Bet su kuo?

Visi tie klausimai buvo iškelti. Vieni nesportuoja, nes nedalyvauja, kiti ruošiasi visai pagal kitą grafiką. Sudėtingumų tikrai iškilo, jų buvo nemažai. Bet ką galėjome, tą padarėme per tą pasiruošimą geriausia.

15min.lt skaitytojo Luko Petrenkos nuotr./Minutės pertraukėlė
15min.lt skaitytojo Luko Petrenkos nuotr./Minutės pertraukėlė

– Kaip vertinate pasirodymą Londono olimpinėse žaidynėse?

– Pas mus priimta, kad jei nepatekai į ketveriukę ar nėra medalių, tai rezultatas prastas. Žinoma, reikia to maksimalizmo. Visada važiuojame dėl medalių.

Ką dabar čia beprivertinsi? Tai buvo stiprios komandos. Tų laikų Rusija, kokią turėjo sudėtį ir talentą – Andrejų Kirilenką, Aleksejų Švedą, Timofėjų Mozgovą – tikrai galinga komanda.

Ir labai neparanki. Jie visi galėjo lengvai keistis ginamaisiais, mes didelio pranašumo neįgaudavome. Daug vienodo ūgio žaidėjų. Išeina penketas, kur visi dvimetriniai. Iš tikrųjų neparanki ekipa.

Aišku, vienas rungtynes galėjome kažkaip ištraukti. Bet reiškia, kad neradau rakto į sėkmę. Neparinkau kažko, kaip būtų tinkama žaisti.

Su JAV rungtynės buvo labai geros. Mes tame turnyre juos kankinome ilgiausiai. Turėjome šansų, bet tai mums nieko neduoda. Negavome už tai pusės taško. Gal jie galvojo, kad bus lengva, gal nuvertino ar kažką.

Mūsų vyrai ėjo kautis, tai priėmė kaip individualų iššūkį. Gerai sužaidėme. Rungtynių pabaigoje savo talentu jie perlaužė mačą ir laimėjo.

– Kiek dar jaučiatės alkanas darbui krepšinyje?

– Po kokio sudėtingo ir ilgo sezono būni išsekęs. Tuomet dirbti nelabai norisi. Bet pailsi, pabūni kažkiek ir vėl važiuoji. Tai savotiška priklausomybė. Esu priklausomas nuo krepšinio. Dar noriu dirbti. Bet kaip bus, matysime. Dar daug neaiškumų. Pirmiausia reikia išgyventi šį laikmetį, tikėkimės, kad tą padarysime visi.

O tuomet gyvenimas sugrįš į savo vėžes, nors sako, kad taip nebebus. Matysime. Kai tokia padėtis ir grėsmė, kaip bemylėtum sportą ar krepšinį, supranti, kad prioritetai yra kitur. Žmonės kovoja dėl sveikatų ar net gyvybių.

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Interviu

Mėgaukis šiandien

Laimė jaustis saugiai

Talentingi vaikai

Video

20:28
23:57
02:18

Esports namai

Sveikos ir gražios kojos

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie 24sek