Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota 2022 08 09, 07:32

R.Jokubaičio karjera nuo pirmųjų žingsnių – senelio Liudo akimis: „Aš – apimtas euforijos“

15min portalas pristato projektą „Mes su tavimi“, kurio metu iki Europos čempionato starto pristatysime kiekvieno iš šešiolikos Lietuvos rinktinės kandidatų didžiausią sirgalių. Liudas Jokšas – Roko Jokubaičio senelis, kuris iš arti matė pirmuosius Roko žingsnius krepšinyje, su senutėliu „Volkswagen Jetta“ vežiodavo jį iš Mažeikių į treniruotes Plungėje, o dabar akylai stebi anūko iškilimą bei nekantriai laukia Europos pirmenybių Vokietijoje.
Rokas Jokubaitis ir senelis Liudas Jokšas
Rokas Jokubaitis ir senelis Liudas Jokšas / asm. arch. nuotr.

Puikiai pas Šarūną Jasikevičių „Barcelona“ klube pirmąjį sezoną sužaidęs Rokas Jokubaitis tapo pirmuoju lietuviu istorijoje, sulaukusiu Eurolygos „Kylančios žvaigždės“ apdovanojimo, o sirgaliai Lietuvoje su šiuo krepšininku sieja didžiules viltis ir dėl sparčiai artėjančių Senojo žemyno pirmenybių, tituluodami jį „pagrindiniu rinktinės įžaidėju“ būnant vos 21-erių metų amžiaus.

Liudas Jokšas, Roko Jokubaičio senelis iš mamos pusės, puikiai pamena pirmąjį anūko pažintį su oranžiniu sviediniu.

Aivaras Jokubaitis, Roko tėtis, atstovaudavo Mažeikių klubui bei vesdavosi sūnų į savo rungtynes.

„Būdamas penkerių metų amžiaus, Rokas per ilgąją pertrauką pasiimdavo kamuolį ir mėtydavo į krepšį. Tai jam buvo šventas dalykas. Rokui krepšinis buvo aukščiau visko“, – 15min pasakojo R.Jokubaičio senelis.

Krepšinį pamilęs R.Jokubaitis ėmė lankyti Mažeikių krepšinio mokyklą, bet ankstyvas dominavimas tarp bendraamžių patraukė stipresnės Plungės krepšinio mokyklos dėmesį.

Atstumas tarp šių miestų – 56 kilometrai, abu Roko tėvai turėjo darbus, tad 13-metį anūką į treniruotes ir rungtynes su senutėliu „Volkswagen Jetta“ vežiodavo senelis Liudas.

„Pamenu, kai Plungė žaidė prieš Jonavos komandą Lietuvos moksleivių lygoje, o Rokas tose rungtynėse įmetė 53 taškus. Jonavos treneris sakė, kad to dar niekada nebuvo matęs – vienas žaidėjas aplošė visą komandą. Būdavo taip, kad Rokui duoda kamuolį, o Plungės treneris prašydavo kitų pasitraukti į šalį ir duoti laisvą plotą Rokui. Jis eina ir meta, be skaičiaus. Jis toks buvo visada – lyderis nuo pat pradžių“, – prisiminimais dalijosi L.Jokšas.

Darbštuolio Roko siautulys neliko nepastebėtas ir jis greitai sulaukė Alfredo Kaniavos kvietimo į Vlado Knašiaus krepšinio mokyklą Klaipėdoje, o kai R.Jokubaitis nestabdė arklių ir ten – Kauno „Žalgirio“ dublerių trenerio Tomo Masiulio skambutis.

„Tai buvo žinia, kaip lietus iš giedro dangaus. Mūsų giminėje niekada tokių dalykų nebuvo, kad užaugtų krepšininkai, galintys žaisti „Žalgiryje“. Tai yra kažkas TOKIO. Ar šventė buvo? Kalbos nėra“, – šyptelėjęs atsakė R.Jokubaičio senelis, kuris kiek prisibijo vis labiau klijuojamų stiprių etikečių anūkui.

„Bijau, kad jam per daug pradėjo klijuoti pagrindinio įžaidėjo etiketes. Jis – dar jaunas vaikinas. Nėra gerai taip anksti užmesti tokias atsakomybes, bet galvoju, kad Rokas su Luku puikiai prie vienas kito rinktinėje derės ir problemų didelių nebus. Nesvarbu, pagrindinis ar nepagrindinis įžaidėjas bus Rokas. Tam dar yra marios laiko. Nereikia skubėti kažko iš jo padaryti, titulų jis yra davęs ir taip jau nemažai, – mintimis dalijosi R.Jokubaičio senelis. – Manau, kad žurnalistams nereikėtų taip skubėti. Gerai, kai yra toks pasitikėjimas, bet kad tos pagyros antru galu neatsilieptų, jei kažkas nepasiseks. Tuomet prasidės, kad Jokubaitis pridarė klaidų ar dar ką nors. Norėčiau, kad į nesėkmę neatsirastų tokių reakcijų ir jos jauno žmogaus nesugniuždytų.“

asm. arch. nuotr./Rokas Jokubaitis ir senelis Liudas Jokšas
asm. arch. nuotr./Rokas Jokubaitis ir senelis Liudas Jokšas

15min portale – pokalbis su Roko Jokubaičio seneliu bei didžiausiu jo sirgaliumi Liudu Jokšu.

– Liudai, ar jūs pats žaidėte krepšinį, turite kokį ryšį su šia sporto šaka?

– Reikalų su krepšiniu turėjau užtektinai. Savo laiku buvau rajono lygos žaidėjas, atstovavau rajono rinktinei. Kai buvau jaunesnis, kitokio krepšinio nebuvo – tik mėgėjų. Po darbo – į treniruotes arba rungtynes, būdavo tik taip.

– Kaip jūs prisimenate Roko pradžią krepšinyje?

– Rokas kamuolį rankose laikydavo nuo pat gimimo, būdamas dar labai mažas. Jo tėtis Aivaras žaisdavo Mažeikių klube, jis nusivesdavo Roką į rungtynes, kuris būdamas penkerių per ilgąją pertrauką pasiimdavo kamuolį ir mėtydavo į krepšį. Tai jam buvo šventas dalykas. Rokui visada krepšinis buvo aukščiau visko.

– Gal už rankos Roką vesdavote ir į treniruotes?

– Pradžioje jis žaidė Mažeikiuose, kol susidomėjo Plungės krepšinio treneris Eugenijus Timofejevas. Jis paprašė, kad Roką paskolintų Plungei. Tėvukai abu dirbo, galimybės vežioti Roko nebuvo, o senelis laiko turėjo į valias (šypteli). Sodindavau jį į savo „Volkswagen Jetta“ ir kartu lėkdavome į Plungę. Jei rungtynės vykdavo ne Plungėje, tai sėsdavome kartu į komandos autobusą ir važiuodavome į kokią Šilutę, Šilalę, Vilnių ar Kauną. Tuo metu Rokui būdavo 13 ar 14 metų. Jis buvo dar labai jaunas.

Pamenu, kai Plungė žaidė prieš Jonavos komandą Lietuvos moksleivių lygoje, o Rokas tose rungtynėse įmetė 53 taškus. Jonavos treneris sakė, kad to dar niekada nebuvo matęs – vienas žaidėjas aplošė visą komandą. Būdavo taip, kad Rokui duoda kamuolį, o Plungės treneris prašydavo kitų pasitraukti į šalį ir duoti laisvą plotą. Jis eina ir meta, be skaičiaus. Jis toks buvo visada – lyderis nuo pat pradžių.

Eriko Ovčarenko / BNS nuotr./Rungtynių akimirka
Eriko Ovčarenko / BNS nuotr./Rungtynių akimirka

– Ar Rokas niekada neturėjo abejonių dėl krepšinio, nesiblaškė tarp kitų pomėgių, pavyzdžiui, kaip būna su vaikais?

– Niekada nebuvo „nenoriu“. Jį domino ir gatvės krepšinis, važiuodavo į Palangą ir žaisdavo komandoje su vyresniais.

– Kada supratote, kad jis gali tapti rimtu krepšininku?

– Kai Plungėje jis buvo visa galva geresnis už kitus, tokių minčių apie didžią karjerą dar nebuvo. Bet kai po metų Plungėje jį treneris Alfredas Kaniava pakvietė į Klaipėdą... Vėl buvo tas pats variantas – penktadienį po pamokų sodindavau Roką į mašiną ir lėkdavome į Klaipėdą į treniruotes arba rungtynes. Taip mes kursavome dvejus metus – iš Mažeikių į Klaipėdą. Klaipėdoje pasimatė, kad šis vyrukas yra kietas riešutėlis.

– Ką patardavote ar vis dar patarinėjate Rokui?

– Patarimų daug duodavo tėvelis Aivaras. Senelio senų metodikų dabar jau nelabai pritaikysi. Mes žaisdavome kitokį krepšinį, o šie vaikai ir paaugliai žaidžia visiškai kitokį. Mes būdavome įstatyti į rėmus, jokius improvizacijos, dabar laisvės ir kūrybos yra žymiai daugiau.

– Kokias išskirtumėte Roko savybes, leidusias jam taip iškilti krepšinyje?

– Jis yra be galo darbštus. Roko raginti eiti į treniruotes nereikėdavo, o po jų jis įprastai dar pasilikdavo papildomai pamėtyti. Vasaros laiku namuose – treniruotės lauko aikštelėse su tėvu Aivaru. Darbštumas, darbštumas ir dar kartą darbštumas. Šito iš Roko neatimsi. Jis iki kaulų smegenų sau yra įsikalęs, kad gali kažką pasiekti, ir siekia savo užsibrėžto tikslo. Na, kol kas jam sekasi.

Man patinka jo darbštumas. Dabar galime sakyti – profesionalumas. Man dar patinka Roko žaidimo skaitymas. Nėra daug žaidėjų, kurie matytų aikštelę ir komandos draugus, o ne tik kamuolį. Todėl turbūt taip ir atsitiko, kad jis šiuo metu yra geras įžaidėjas.

Teodoro Biliūno / BNS nuotr./Rokas Jokūbaitis
Teodoro Biliūno / BNS nuotr./Rokas Jokūbaitis

– O koks Rokas yra žmogus?

Kai gyvendavome Mažeikiuose, Roko mokykla būdavo šalia mano namų. Jis paskambindavo močiutei ir paprašydavo iškepti blynų, nes jau yra pakeliui pas mus (juokiasi). Labai geros širdies vaikas. Visada ateina ar paskambina, pasidomi, kaip sekasi. Jis mėgsta bendrauti. Nėra taip, kad mes seneliai, tai ir būkime sau seneliai. Ne, taip nebuvo ir nėra. Jis yra noriai bendraujantis vaikas. Liūdnų gaidų Roko veide nepamatysi, visada su šypsena. Nuo prigimties jis toks. Dar nuo darželio laikų jis būdavo zavadyla (grupės lyderis).

– Kaip prisimenate akimirką, kai Rokas tapo Kauno „Žalgirio“ žaidėju?

– Oi... Jis paskambino ir sako: seneli, žinai ką? Mane ima į Kauno „Žalgirio“ dublerius! Paklausiau, kaip čia ima, sakė, kad skambino Tomas Masiulis ir pakvietė į „Žalgirį“. Vaikui pakliūti „Žalgirį“... Tai buvo žinia, kaip lietus iš giedro dangaus. Mūsų giminėje niekada tokių dalykų nebuvo, kad užaugtų krepšininkai, galintys žaisti „Žalgiryje“. Tai yra kažkas TOKIO.

Ar šventė buvo? Kalbos nėra (šypteli).

Žiūrėdavau dublerių rungtynes – kai kurias per TV, kai kurias per kompiuterį. Pergyvendavau, jei nepataiko ar prasižengia. Bet krepšinis yra krepšinis. Tai – gyvas dalykas.

Roko Lukoševičiaus / 15min nuotr./Rokas Jokubaitis
Roko Lukoševičiaus / 15min nuotr./Rokas Jokubaitis

– Kiek dabar stebite rungtynių, kai jis žaidžia Ispanijoje?

– Jei tik galiu, tai ir žiūriu. Viską žiūriu – ir laidas, ir interviu su Roku. Aš irgi esu krepšininkas iki kaulų smegenų. Man viskas įdomu, kas darosi krepšinyje, o dar turiu tokį anūką... Kaip sakant – gyvenk ir žvenk (juokiasi).

– Ar išskirtumėte Roko pasiekimus, kuriais didžiavotės labiausiai?

– Momentų yra ne vienas ir ne du, bet pirmiausia – pakvietimas į Lietuvos vyrų rinktinę. Kitas dalykas – Eurolygos „Kylančios žvaigždės“ titulas. Tai dalykai, kurie glosto savimeilę. Tai yra šventė. Vienintelis kartas istorijoje, kai lietuvis laimėjo „Kylančios žvaigždės“ apdovanojimą, o jis dar yra mano anūkas. Supraskite ir mane, kaip aš jaučiuosi. Aš – apimtas euforijos.

– Ar stipriai išgyvenate Roko nesėkmes?

– Nieko nepadarysi, jei pralaimi, tai pralaimi. Sakau, gal teisėjai nemėgsta „Barcelonos“ per daug, nes būna, kad nieko nešvilpia arba kaip tik švilpia per daug. Tuomet ima pyktis. Po pralaimėjimo dieną būnu kaip nesavas, bet kiek galima liūdėti? Nėra kada. Reikia eiti dirbti, žaisti ir tobulėti. Reikia darbą dirbti ir eiti į priekį.

– Ką jam patarėte, kai atėjo „Barcelona“ klubo pasiūlymas?

– Jam pasakiau tiesiai šviesiai – tokia proga gyvenime gali pasitaikyti vieną kartą. Anūkėli, nėra ko daug svarstyti, jei kviečia „Barcelona“, tai ir važiuok. Visi šeimoje buvome už tai, kad jis važiuotų ten. „Žalgiryje“ irgi neblogai, bet „Barcelona“ galimybės visai kitokios. Tiesiog kitokio lygio komanda.

– Ar Šarūnas Jasikevičius yra idealus mokytojas Rokui?

– Kadangi Š.Jasikevičius jį pasikvietė, matė įžaidėju ir pats praeityje buvo įžaidėjas, matau pliusų daugiau nei minusų. Tai įžaidėjo patirties turintis treneris, kuris šią patirtį perduoda auklėtiniams. Manau, kad geras variantas. Tai yra geras treneris Rokui.

Rokas pats sako, kad gauna velnių, bet juos priima ir stengiasi klaidos nebekartoti. Anksčiau būdavo, kad Šaras užrėkia, o Rokas susigūžia, bet dabar jis perprato Š.Jasikevičiaus strategiją, o Š.Jasikevičius – Roko strategiją. Bendravimas dabar yra kitoks, nei buvo per pirmus metus. Dabar Rokui yra lengviau.

– Ar jūsų nenustebino toks Roko pirmasis sezonas Barselonoje?

– Jei Š.Jasikevičius nebūtų jo leidęs žaisti įžaidėju, galbūt viskas būtų buvę visai kitaip. Gal jis būtų sėdėjęs ant suolo. Bet Rokas žaidė įžaidėju – mirk arba gyvenk. Nori būti – turi dirbti ir dar kartą dirbti. Ir viskas. Žinoma, tokio gero ir stipraus rezultato iškart buvo sunku tikėtis, bet kai jis įsivažiavo, gavo minučių, kartais ir daug taškų pelnydavo, tai atrodydavo, kad jis Barselonoje žaidžia jau daugybę metų.

Rokas – tiesus vaikinas. Atsakomybės imtis nebijo. Galbūt ne visada viskas pavyksta, bet taip jau yra su krepšiniu. Kaip sakant, kamuolys yra apvalus.

ZUMAPRESS / Scanpix nuotr./Rokas Jokubaitis
ZUMAPRESS / Scanpix nuotr./Rokas Jokubaitis

– Kaip manote, ar Rokas yra pasirengęs važiuoti į NBA ir ar apskritai jis turėtų ten keltis?

– Mano nuomonė yra mano nuomonė. Sakyčiau, kad nieko gero ta NBA. Europoje yra užtektinai galimybių kažką pasiekti. NBA yra kitoks krepšinis. Mano nuomone, ši lyga sugadina žaidėjus, daugiau nieko. Europoje žaidžia komandos, NBA – žaidimas vienas prieš vieną. Sunku suprasti jų krepšinį. Žaidėjai meta po 50–60 taškų, neįsivaizduoju, ar Eurolygoje yra kas kada tiek įmetęs. Eurolygoje – kitoks krepšinio supratimas. NBA gal ir mylimi tokie išsišokėliai, bet Europoje jie greitai pastatomi į vietą.

Komandos interesai čia yra aukštesni. Pavyzdžiui, Nikola Mirotičius. Jis nežaidžia po 30 minučių, rungtyniauja po 20–22 minutes, tuomet sėdi ant suoliuko, žaisti eina kiti, bet jis jokios tragedijos iš to nedaro. Europoje galimybės yra geros.

Svarbiausia yra išvengti traumų. NBA yra juodaodžių atletų lyga. Jie gali tave ir sutraiškyti tikrąja to žodžio prasme. Pasižiūrėkite, kiek Rokas gauna į veidą ar petį nuo stambių vyrukų Europoje. O kas dėtųsi NBA? Ten bėgioja atletiški žaidėjai, kurių ūgis per du metrus, o svoris – 120 kilogramų. Tokie ir užmušti gali (juokiasi). Žinoma, juokauju.

Jei gyvenimas susiklostys, kad jis pats labai norės, tai galbūt, bet kol kas jis ir pats nelabai nori važiuoti į NBA.

– Ką manote apie tai, kad Roko laukia pagrindinio įžaidėjo atsakomybės Europos čempionate Vokietijoje?

– Bijau, kad jam per daug pradėjo klijuoti pagrindinio įžaidėjo etiketes. Jis – dar jaunas vaikinas. Nėra gerai taip anksti užmesti tokias atsakomybes. Bet galvoju, kad Rokas su Luku puikiai vienas prie kito derės ir problemų didelių nebus. Nesvarbu, pagrindinis ar nepagrindinis įžaidėjas bus Rokas. Tam dar yra marios laiko. Nereikia skubėti kažko iš jo padaryti, titulų jis yra davęs jau nemažai. Manau, kad žurnalistams nereikėtų taip skubėti. Gerai, kai yra toks pasitikėjimas, bet kad tos pagyros antru galu neatsilieptų, jei kažkas nepasiseks. Tuomet prasidės, kad Jokubaitis pridarė klaidų ar dar kažką. Norėčiau, kad į nesėkmę neatsirastų tokių reakcijų ir Roko jos nesugniuždytų.

Pasižiūrėsiu draugiškas rungtynes Lietuva prieš Estiją ir vaikino tikriausiai iki kitų metų pavasario nebematysiu.

asm. arch. nuotr./Barselonoje žaidžiantį Roką Jokubaitį aplankė šeima
asm. arch. nuotr./Barselonoje žaidžiantį Roką Jokubaitį aplankė šeima

– Ar jums neteko lankytis pas Roką Barselonoje?

– Buvau pernai, kai „Žalgiris“ žaidė prieš „Barceloną“. Rokas nuskriaudė „Žalgirį“, bet nieko nepadarysi. Pamenu, sėdėjome tribūnoje, o už mūsų sėdėjo lietuvaitės su „Žalgirio“ apranga. Mes po gerų epizodų vis šaukėme Roko vardą, o po pirmų dviejų kėlinių tos merginos į savo vietas nebegrįžo (juokiasi). Nepatiko, kad palaikėme ne „Žalgirį“, matyt (juokiasi). Kaip tu sirgsi už „Žalgirį“, kai anūkas rungtyniauja „Barcelona“ klube?

– Kaip jums Lietuvos rinktinės sudėtis? Ką ji gali pasiekti Europos čempionate?

– Šešiolika žaidėjų yra, turi nukristi keturi. Įdomu, kas liks. Galvoju, kad Kuzminskas turėtų būti. Butkevičius turėtų būti. Brazdeikis tikriausiai bus, ar taip? Vyrai iš Amerikos – irgi. Lekavičius, Grigonis, Giedraitis – irgi. Neaišku dėl Dimšos. Galbūt Masiulis bus, bet dėl Echodo nežinau. Turbūt, kad ne tas lygis. Birutis – tikrai ne. Kas dar liko? Tarolis – tikrai ne. Kristupas Žemaitis? Jis gali būti. Vaikinas Lietuvos pirmenybėse atrodė neblogai. Priklausys, kaip jam pavyks reikalus suderinti su rinktinės senbuviais.

– Tai neplanuojate vykti į Vokietiją?

– Nežinau dar nieko. Rokas kažką buvo užsiminęs, bet jokių detalių nežinau. Jis sakė, kad gal šeimos nariams per LKF pavyks gauti bilietus. Ar norėčiau? Aišku, kad norėčiau būti Kelne.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie 24sek