– Donnie, kokie vėjai atpūtė į Lietuvą?
– Dėl dokumentinio serialo „Pionieriai“. Labai laukiu susitikimo.
– Rimvydas (Čekavičius) minėjo, kad, kai lygiai prieš 40 metų atvykote į Lietuvą, apsistojote būtent tame pačiame pastate (Didžioji g. 35). Ar tai tiesa?
– Tas pats viešbutis. Jis labai pasikeitė. Bet labai gera matyti pasikeitimus Lietuvoje, šios šalies augimą.
– Kokie prisiminimai užplūsta sugrįžus į Lietuvą?
– Patys geriausi. Draugystė, aistra, patriotiškumo jausmas, laisvė.
– Kaip atrodė jūsų pirmasis atvykimas į Lietuvą?
– Atvykau į šį viešbutį 1985-aisiais su JAV komanda, kuri vadinosi „Atletai ir veiksmas“ („Athletes and Action“). Ir aikštelėje susidūriau su Šarūnu Marčiulioniu. Vis dar turiu randus, kuriuos jis man paliko tame turnyre (juokiasi). Prisimenu, kad pristabdžiau jį – Šarūnas surinko tik 40 taškų. Jis jau tada buvo NBA kalibro žaidėjas. Tai buvo sovietmetis. Turėjau šansą pažinti ne tik Šarūną, bet svarbiausia – Lietuvos kultūrą, žmones, istoriją. Tai buvo supratimas ir gailestis, kad Lietuva po karo buvo istoriškai nubausta, neteisingai nubausta, atimta laisvė.
Lietuva praėjo 50 metų pragaro. Jau tuo metu klausiausi, kaip jie aistringai kalbėjo apie laisvę, draugystę, meilę krepšiniui... Tai buvo labai organiškas tiltas man, jaunam studentui, kuris užaugo Bostone. Ten, kur mūsų šalis atrado savo laisvę. Paulas Revere'as ir Bunkerhilo mūšis. Tai yra giliai mano venose. Todėl labai prijaučiau Lietuvai. Žinau, kas nutiko 1991-ųjų sausio 13-ąją. Tankai, rėkiantys žmonės. Tai matydamas aš tarsi mačiau JAV gimimą Bostone. Tai man labai asmeniški dalykai.
– Kodėl nusprendėte tais 1992-aisiais atvykti į Lietuvą, prisidėti prie trenerių štabo, pinigų rinkimo vykimui į olimpinę atranką? Tuo metu mes neturėjome daug, bet čia atvykote. Kas patraukė čia jauną amerikietį? Tai – unikalu.
– Kai pirmą kartą atvykau į Lietuvą 1985-aisiais, mes atvykome čia iš Maskvos. Visą naktį keliavome traukiniu. Kai atvykome į traukinių stotį, buvo 6 valanda ryto. Mes buvome jauna amerikiečių komanda. Lietuviai mus pasitiko su tradiciniais rūbais, duona, druska. Tada supratau, kokią aistrą lietuviai turi ne tik krepšiniui, bet savo šaliai, lietuvybei. Mes čia jautėmės tarsi namuose, kitaip nei Maskvoje. Būnant vaikinu iš Bostono ir žinant JAV revoliuciją, tie laisvės dalykai yra įskiepyti tau nuo mažens. Aš esu istorijos mylėtojas. Žinau apie Ribbentropo-Molotovo paktą, kaip viskas susiklostė su Sovietų Sąjunga. Mane tai labai patraukė pažinti Lietuvą.
Ir, žinoma, buvo įspūdinga pamatyti, kad čia yra žaidėjų, kurie gali rungtyniauti NBA. Tai buvo beprotiškas skrydis stebuklingu kilimu, dėl kurio esu be galo dėkingas. Mane žavėjo lietuvių laisvės troškimas, asmenybių laisvės troškimas. Šarūnas kovojo su sovietais dėl galimybės išvykti į NBA. Buvimas čia man suteikė draugus gyvenimui, todėl ši savaitė bus ypatinga. Pamatysiu Šarūną, Volkovą, Kurtinaitį, Chomičių. Man tiesiog gera būti su žmonėmis, kurie yra atsidavę krepšiniui, savo šaliai ir laisvei.
– Žinome, kiek Š.Marčiulionis davė Lietuvos krepšiniui. Donnie, ar turite istoriją, kuri jums įstrigusi dėl Šarūno patriotiškumo ir meilės Lietuvai?
– Marčiulionis, Sabonis, Kurtinaitis, Chomičius – visi šie vyrukai davė labai daug Lietuvai. Ir tai ne tik, ką jie padarė aikštelėje. Jie visi investavo pinigų padėti Lietuvai atsistoti ant kojų. Daug žmonių nežino, bet Šarūnas prieš savo agentų valią investavo labai daug į Lietuvos krepšinio infrastruktūrą. Toli gražu ne kiekvienas žmogus investuoja į viešbučius, krepšinio mokyklą. Tai yra „aistros projektai“. Sabas įkūrė savo mokyklą – visi žaidėjai investavo į Lietuvą. Viena yra jausti širdimi, kita – pasakyti burna. Bet išrašyti čekį? Visi jie tai darė, norėdami padėti atsistoti Lietuvai ant kojų.
Grįžtant 40 metų atgal, vaikščiojimas čia buvo visiškai kitoks. Čia nieko nebuvo. Apleistos bažnyčios, Stalino ir Lenino statulos kiekviename kvartale. Atrodo, kad buvai visai kitame pasaulyje. Dabar išeini į gatvę Lietuvoje – esu labai maloniai nustebintas, kiek gražių kavinių, barų turite. Viskas gyva. Ir spalvos... Tuo metu viskas buvo pilka, tamsu, dabar Lietuva tiesiog žydi. Ne tik šalis, bet ir joje gyvenantys žmonės. Visiškai kitoks mentalitetas. Sunku lyginti, bet dauguma jaunimo neprisimena sovietmečio. Tai nebuvo gražu ir nemažam kiekiui žmonių teko paaukoti save dėl dabartinės gerovės.
– 1992 metai, Barselona, įveikiame buvusią Sovietų Sąjungą (Nepriklausomų valstybių sandraugą), bronzos medaliai, Vytautas Landsbergis rūbinėje, visi dainuojate himną. Kaip atsimenate tą emociją?
– Per savo gyvenimą nesu matęs ir patyręs tokių rungtynių, kaip šios. 50 metų okupacijos, milžiniškas spaudimas. Pripažinkime, krepšinis sovietmečiu buvo tam tikra laisvės išreiškimo forma. 1992-ųjų bronziniame mače prieš NVS tu galėjai jausti milžinišką žaidėjų susikaupimą, tą susikaupusį pyktį, neteisybę. Tuo metu aš ir rinktinė norėjome sugrąžinti Lietuvą į Europos šeimą sportiniu keliu. Ta pergalė buvo įsimintiniausias momentas mano karjeroje. Gėris prieš blogį. Buvo tiek daug emocijų... Pačios rungtynės... Aš nesu matęs komandos, kaip Lietuva, kuri būtų jautusi tiek spaudimo rungtynių metu.
Yra daug situacijų, kuomet tu gali būti teisus arba neteisus ant parketo. Tą dieną tiesiog laimėjo gėris. Po rungtynių tai buvo neįtikėtina. Lansbergis, kuris atvedė Lietuvą į nepriklausomybę, neišsigando rusų tankų, atėjo į rūbinę. Mes jį išmaudėme šampane, dainavome Lietuvos himną. Visoje rūbinėje nebuvo sauso akies lopinėlio. Man dabar šiurpsta oda... (graudinasi). Tai man yra labai brangu. Tuomet jau pažinojau tuos vyrukus ir žinojau, su kokiu spaudimu jie susiduria... Sunku tai sudėti į žodžius. Jei nebuvote ten, sunku jums nupasakoti, kokį spaudimą jautė tie atletai. Bet juos į priekį vedė širdis ir istorija pasirašė pati.
– Vytautas Landsbergis atvedė Lietuvą į nepriklausomybę, tačiau iki šiol, mano nuomone, plačiosios visuomenės yra tinkamai neįvertinta asmenybė. Jums teko jį pažinti. Kokią aurą tuo metu skleidė profesorius?
– Kaip ir dauguma muzikologų, jis yra neįvertintas (šypsosi). Jis buvo tobulas žmogus Lietuvai tobulu laiku. Jis buvo stiprus, bebaimis. Jis yra jūsų Paulas Revere'as, George'as Washingtonas. Tai buvo figūra, kuri stovėjo priešakinėse linijose, nebijojo būti nužudytas sovietų struktūrų ir kovojo už Lietuvos laisvę. Matyti jį ir dalintis tuo bronziniu Barselonos momentu su juo... Tai buvo neeilinis įvykis. Buvo tiek džiaugsmo. Muzika ne tik turėjo neeilinę reikšmę Lietuvos nepriklausomybei, bet ir krepšiniui. Kalbu apie „Grateful Death“, žinoma (šypsosi).
– Lietuvos rinktinėje dirbote 14 metų – nuo 1992-ųjų iki 2006-ųjų. Galbūt klausimas pasirodys keistas, bet kas jus čia išlaikė tiek ilgai? Kartos keitėsi, bet jūs likote.
– Tai – draugystės, meilė laisvei. Aš čia jaučiuosi lyg namuose. Kad ir dabar. Nuo pat pirmųjų minučių, kuomet išėjau iš viešbučio, čia man kvepia namais. Sunku tai nupasakoti. Žinote jausmą, kai sutinkate savo būsimą žmoną pirmą kartą ir žinote, kad ta chemija yra tarp jūsų? Tuomet vis artėjate ir artėjate vienas prie kito? Man taip nutiko su Lietuva. Tai yra draugystė, tai yra pasitikėjimas ir šeima. Mes tapome šeima, laimėjome tris olimpines bronzas, Europos auksą, Europos sidabrą. Tai buvo nuostabi kelionė ir matant, kaip tie vyrukai padeda savo valstybei, aš norėjau būti to dalimi. Sunku nupasakoti, koks tai jausmas ar emocija. Kartais tu tampi draugais, negalėdamas paaiškinti, kodėl. Man pasisekė. Jiems tiesiog reikėjo pagalbos gynyboje, negalėjau daug pasiūlyti, bet viskas virto į daug daugiau. Pasitikėjimas buvo begalinis. Esu labai laimingas, kad jie man pasiūlė prisijungti ir viskas virto į keturias olimpines žaidynes.
– Jūs davėte daug Lietuvos krepšiniui. Ką Lietuva suteikė jums?
– Tiesiog drąsos. Rusų tankai dar 1991-aisiais važinėjo po Vilnių, o mes jau 1992-aisiais žaidėme Barselonoje. Lietuviai parodė neįtikėtiną drąsą. Jie kovojo už kažką didesnio. 3 milijonų gyventojų šalis atsistojo prieš vieną tamsiausių ir galingiausių politinių jėgų pasaulyje... Tai man suteikė drąsos, nežmonišką pagarbą. Esu palaimintas žmogus.
– Žinoma, kad Barselonos olimpinės žaidynės yra jūsų įsimintiniausias turnyras su Lietuvos rinktine. Neskaitant jų, ar turite kitą įstrigusį turnyrą ir kodėl?
– 1995-ieji. Atėnai, Europos čempionatas. Išskyrus Barseloną, aš nemačiau vyrukų, kurie taip smarkiai kautųsi. Finalas prieš Jugoslaviją – tai buvo kova 5 prieš 7. Mes suteikėme sau šansus laimėti, bet žinojome, kad kortų kaladė buvo sudėliota prieš mus. Kroatai mūsų paprašė neiti ant pakylos, parodant protestą prieš tai, kas tuo metu vyko. Mes supratome kroatus, bet mes parodėme, kad esame aukšto lygio. Žinojome, kad nutiko neteisybė, bet mes nešėmės vėliavą ant pakylos su orumu.
– 1996-ieji, Atlantos olimpinės žaidynės. Dėl įvairių priežasčių Vladas Garastas nusprendžia vežtis 11 žaidėjų. Tuometinė spauda kritikuoja trenerį dėl savanaudiškumo, kritikuoja ir žaidėjus. Kiek spaudimo tuo metu jautėte?
– Taip, buvo daug spaudimo. Bet tu priimi sprendimus, norėdamas suteikti sau geriausią įmanomą šansą. Vladas (Garastas) buvo tėvo figūra daugeliui žaidėjų ir mums. Kai jis priima sprendimą, turi jį gerbti. Mes taip ir padarėme ir žaidėme puikų krepšinį.
– 1996-aisiais mohikanai pasitraukė ir atėjo nauja krepšininkų karta. Dabar Lietuva taip pat po truputį išgyvena kartų kaitą. Ar pamenate tą laikmetį? Kaip, jūsų akimis, reikia kiek įmanoma sklandžiau tai išgyventi?
– Svarbiausia – turėti nemirštantį atsidavimą kovoti aukščiausiu lygiu. Kai pasitraukia tokie talentai kaip Sabonis, Marčiulionis, Kurtinaitis, Chomičius. Naujoji karta turėjo milžinišką spaudimą, bet ji atsakė į jį lyg tikri lietuviai. Kiek atsimenu, tai buvo viena geriausiai besiginančių lietuvių komandų, kurias mes turėjome. Mes buvome dideli, atletiški – kitokie. Nebeturėjome Sabo, viską kontroliuojančio bokšto. Mums reikėjo keisti žaidimą, žaisti perimetre. Bet buvo puiki karta. Galėjome keistis gynyboje, pataikyti, gintis. Ta gynyba tapo mūsų vizitine kortele. Sabonis, Marčiulionis, tai yra supertalentai ir juos pakeisti – beprotiškai sunku. Juos pakeisti sunki tarsi Kobe su Shaqu.
Reikėjo rasti kūrybingų būdų, kaip viską pakeisti. Galvojau, kad krisime į duobę, bet po kelių metų mes vėl stovėjome ant prizininkų pakylos Sidnėjuje. Niekas iš mūsų nieko nesitikėjo, bet treneris Jonas Kazlauskas atliko fantastišką darbą. Šaras (Jasikevičius) buvo tarsi Steve'as Nashas ar Jalenas Brunsonas. Jis galėjo daryti viską. Turėjome labai subalansuotą komandą, bet svarbiausia – buvome be galo atsidavę. Tai buvo geriausi mano karjeros metai. Lūkesčiai buvo minimalūs, bet tie vyrukai išmetė tuos lūkesčius į vandenyną.
– 2003-aisiais Stokholme tapote Europos karaliais. Finale nukovėte ispanus ir nugalėtojas jau buvo aiškus paskutinėmis minutėmis. Ar atsimenate savo emocijas, sėdint ant suoliuko ir žinant, kad mes tai padarėme?
– Tai buvo geriausias mano matytas pasirodymas gynyboje FIBA krepšinyje. Mes turėjome vyrukus, kurie tiesiog skraidė, jie buvo visur. Jie buvo šeima. Mano žmona taip pat buvo Švedijoje, todėl man tai suteikė papildomo prieskonio.
– Atsimenate šventimą?
– Atsimenu iki tada, kai man įpylė degtinės (šypsosi).
– Rinktinėje dirbote su Vladu Garastu, Jonu Kazlausku ir Antanu Sireika. Kuris jums paliko didžiausią įspūdį?
– Labai sunku išsirinkti. Garastas buvo tų laikų Redas Auerbachas. Jis turėjo tiek patirties, buvo ne tik treneris, bet ir komandos vadovas. Vladas buvo nuostabus. Su Jonu Kazlausku iki šių dienų esame labai artimi. Jis buvo labai kūrybingas, nuostabus treneris. Aš galvoju, kad jis tikrai galėjo treniruoti NBA komandą. Jis tikrai nėra blogesnis už Messiną. Puikiai kalbėjo angliškai, puikiai suprato krepšinį, buvo puikus lyderis, turėjo storą odą. O svarbiausia, jo rinktinės duodavo rezultatą tada, kai to labiausiai reikėdavo. Kalbant apie Antaną, nors jo anglų kalba nebuvo labai stipri, aš jam buvau dėkingas. Jis buvo nuoseklus, turėjo savo asmeninių įsitikinimų, buvo nuoširdus. Visi trys yra labai skirtingi, bet Jonas man artimiausias.
– Lietuvos vyrų krepšinis yra kryžkelėje. Medalių negalime laimėti jau 10 metų. Jūsų manymu, kokių pamokų turime pasiimti iš tuometinių mūsų pionierių?
– Žaisti su aistra, būti atviriems naujoms idėjoms, gilinti žinias. Kur yra žaidžiamas geriausias krepšinis, žaiskite prieš juos. Vienintelis būdas tobulėti, yra žaisti prieš geriausius. Taip pat labai svarbu keistis su laikmečiu, būti moderniems, aštrinti padargus. Keliaukite į JAV, aš jūsų lauksiu (šypsosi).
– Ar sutinkate su tuo, kad dabar žaidėjai pernelyg renkasi, važiuoti į rinktinę ar nevažiuoti?
– Tai individualus klausimas. Sabonis, Marčiulionis, Dirkas Nowitzki, Luka Dončičius, Steve'as Nashas – jie niekada nepraleido turnyrų. Arba šalis tau svarbi, arba ne.
– Rimas Kurtinaitis perėmė Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės vairą. Jį pažįstate puikiai. Kaip manote, ar jis yra tinkamas žmogus sugrąžinti mūsų rinktinę į pergales?
– Jis yra vienas mėgstamiausių mano žmonių šioje planetoje. Jis nebijo pasakyti to, ką galvoja, nesvarbu kokia yra situacija. Tu negali nemylėti to atvirumo ir nuoširdumo. Jis gali treniruoti miegodamas, jis žaidė aukščiausiame lygyje. Jis yra pirmas ir vienintelis ne NBA krepšininkas, dalyvavęs NBA tritaškių konkurse. Jis yra pirmas ir vienintelis daugumoje dalykų. Ir kai tokie žmonės pakabina švilpuką – tai liūdna diena. Rimas tiesiog spinduliuoja žiniomis ir patirtimi. Iš jo reikia tiesiog imti informaciją ir mokytis. Esu labai laimingas dėl jo. Vienintelis žodis – „pagaliau“. Jis seniai turėjo tapti Lietuvos rinktinės treneriu. Geri dalykai nutinka tiems, kurie laukia. Žvelgiant į 2010-ųjų trenerio rinkimus, kartais politika yra gyvenimo dalis. Turi su tuo susitaikyti.
– Šarūno Jasikevičiaus, kaip trenerio, fenomenas. Jis ką tik laimėjo Eurolygą. Bet turbūt jūsų nė kiek nenustebino?
– Tikrai ne. Buvau aplankęs jį Barselonoje, kai treniravo ten. Turėjau puikų šansą vėl pasikalbėti su juo. Jis – tiesiog nugalėtojas. Ar jis žaidėjas, ar treneris – jis atiduos viską – širdį, sielą, energiją, aistrą. Jis turi unikalią aistrą krepšiniui.
– 1992-ieji, Barselona, olimpinių žaidynių pusfinalis prieš JAV. Jaunas vaikinas, vardu Artūras Karnišovas atsisėda šalia suolelio, pasiima fotoaparatą ir fotografuoja JAV „Svajonių komandos“ žaidėjus. Dabar jis yra „Chicago Bulls“ generalinis vadybininkas. Ar Artūro karjeros metu matėte užuomazgas, kad tai gali būti geras krepšinio funkcionierius?
– Jis buvo mūsų fotografas, dirbo už dyką. Tada nemačiau, bet kai jis pradėjo dirbti NBA, labai greitai supratau, kad pasieks daug. Jis turi puikią asmenybę, gebėjimą megzti ryšius. Labai juo didžiuojuosi. Negali rasti geresnės vietos tai daryti nei mažoji Lietuva Čikaga (juokiasi).
– Matas Buzelis ir Kasparas Jakučionis yra didžiuliai Lietuvos krepšinio talentai. Ką žinote apie juos?
– Kasparas yra aukštas, kūrybiškas įžaidėjas. Matas – labai universalus, gali mesti, turi ilgas galūnes. Jo ateitis – labai šviesi. Džiaugiuosi ne tik už Artūrą ir „Bulls“, bet ir už Lietuvos krepšinio ateitį. Ji – labai šviesi.
– Ką Donnie Nelsonas veikia dabar?
– Galbūt padėsiu Rimui Kurtinaičiui, reikia tik būti norimam. Jei rimtai, dabar gyvenu savo geriausią gyvenimą, esu senelis pilnu etatu. Turime šeimos sporto verslą. Valdėme, pirkome ir pardavėme, ko gero, visų sporto šakų klubus. Taip pat investuojame į nekilnojamąjį turtą. Daug laiko leidžiame su tėtuku ir mamyte, kuriems suėjo 85-eri. Palaikau ryšį su nemažai žaidėjų. Dabar tiesiog mėgaujuosi gyvenimu.
– Ar Dirkas vis dar pyksta ant jūsų puikios gynybinės strategijos prieš jį 2003-ųjų Europos čempionato ketvirtfinalyje?
– (Juokiasi). Buvo sunku, bet man reikėjo tai padaryti. Pastatėme prieš jį Mindaugą Žukauską.
– Ar vis dar turite valstybės padovanotą Gedimino kryžių?
– Žinoma. Jei nueitumėte į mano sporto kambarį, 50 proc. jo užpildyta lietuviškais dalykais. Lietuva pakeitė mano gyvenimą. Trofėjai yra gražu, bet iš tikrųjų svarbiausia meilė ir draugystė. Tai aš gavau Lietuvoje.
– Pirėjuje stebėjote Lietuvos moterų krepšinio rinktinės rungtynes. Kokios emocijos sukilo grojant Lietuvos himnui?
– Žinoma. Vis dar galiu jį sugiedoti (sugieda visą Lietuvos himną be klaidų).
