Draugiškų rungtynių cikle Lietuvos rinktinė iškovojo tris pergales ir patyrė tris pralaimėjimus, tačiau klausimų dėl būsimo pasirodymo žemyno pirmenybėse kilo. Lietuvės per du susitikimus su Švedijos rinktine Trakuose pataikė vos 2 tritaškius iš 22-ejų, o viso pasirengimo ciklo metu suklysdavo po 18,5 karto per rungtynes.
Nepaisant to, Lietuvos rinktinė Europos čempionatą pradėjo nugalėdama ketvirtas pagal reitingą slovėnes. Po pergalės rinktinės gynėja Brigita Sinickaitė drąsiai teigė, kad tai – dar ne viskas. Kitądien prieš lietuves krito ir 2021-ųjų Europos čempionės serbės ir Lietuva – jau ketvirtfinalyje. Šiandien laukia absoliučios favoritės prancūzės.
Rinktinės merginos neslėpė džiaugsmo sužinojusios naujieną, o legendinėje „PalaDozza“ arenoje susirinkę aistruoliai šventė dešimtmetį lauktą sugrįžimą į moterų krepšinio elitą.
„Nuo to, kai žiūrėjome draugiškas rungtynes, viskas labai apsivertė. Pasikeitė kaip diena ir naktis, – 15min teigė 1997 m. Europos čempionė, viena tuometinės komandos lyderių Dalia Kurtinaitienė. – Aišku, būna taip kartais. Merginos labiau susikoncentravo, bet iš tikrųjų labai nustebino pradedant nuo pačių pirmų rungtynių. Ir koncentracija, ir kovingumas – viskas 100 proc. apsivertė palyginus su draugiškomis, kai žaidė su Graikija.“
Nors prieš čempionatą legendinė krepšininkė Gintarė Petronytė atviravo, kad buvo neraminančių ženklų, o nuoširdžiai tikinčiųjų lietuvių šansais nukauti iš pirmo žvilgsnio pajėgesnes grupės etapo oponentes nebuvo dauguma, Europos čempionu su moterų rinktine tapęs treneris Vydas Gedvilas turi kitokią nuomonę.
„Aš nemanau, kad nesitikėjo, – 15min paklaustas apie stebinantį lietuvių žygį atsakė V.Gedvilas. – Atėjo nauja karta, yra naujų gerų žaidėjų, kurios lyderiauja rinktinėje ir veda paskui save rinktinę. Labai norėčiau pagirti Juškaitę, Jocytę, Šventoraitę – tos žaidėjos, kurios yra lyderės ir kurios paskui save veda komandą. Tai yra, sakykime, jauna karta, kuri orientuota į čempionatą ir medalius 2027 metais.
Jei draugiškos rungtynės kėlė abejonių, čia jos maksimaliai koncentruotos, matosi, kad yra žaidimo braižas, filosofija. Matosi, kad yra labai geras kolektyvas – viena kitą palaiko, padeda, užjaučia. Matosi, kad yra komanda. Čia to ir reikia. Mes turime žaisti komandinį žaidimą, kuris ir yra būdingas Lietuvos krepšiniui.“
Nors pagal pelnomus taškus čempionate lietuvės – tik dvyliktos, o pagal pataikymo procentą – vienuoliktos, rinktinės kylanti žvaigždė Justė Jocytė patenka į dešimtuką pagal rezultatyvius perdavimus, Laura Juškaitė – dešimtuke pagal atkovotus kamuolius, o komandos senbuvė Giedrė Labuckienė pirmenybėse ženkliai pirmauja pagal blokus, jų per susitikimą išdalindama net po tris.
Net ir rinktinės vyr. treneris Vilius Stanišauskas po patekimo į atkrintamąsias pripažino, kad komanda buvo nurašyta. Visgi lietuvės – ketvirtfinalyje, o aukščiau vertintos slovėnės ir serbės, kaip dainavo Marijonas Mikutavičius – pakeliui namo.
„Džiugina, kad kovingumas yra aukščiausiame lygyje. Merginos, pradedant nuo 19-os iki 35-erių metų – yra dideli skirtumai, bet taip susigrojo, kad atrodo, kad jau visą sezoną kartu žaidė kokioje komandoje. Jaučiasi ir supratimas, ir pačios sistemos, tarp kitko, labai neblogai veikia. Džiugu dėl jų, kad viskas taip pasikeitė. Draugiškos rungtynės nedaug vilčių teikė, kad pateksime į ketvirtfinalį. Tikrai liuks, – džiaugėsi D.Kurtinaitienė.
„10 metų mes nedalyvavome nei Europos, nei pasaulio čempionatuose, tai manau, kad tas alkis, norėjimas kažką įrodyti, pasiekti yra didžiulis. Kritikai visi kalbėjo, kad moterų krepšinis neatsigaus ar kad greitai neatsigaus. Na, reikėjo laiko, aišku, reikėjo pastangų, reikėjo naujų lyderių, bet dabar manau, kad komanda pajėgi pakovoti ir dėl aukštesnių vietų, ne tik patekti į aštuntuką, – savo buvusiai auklėtinei pritarė V.Gedvilas.
Lietuvos moterų rinktinę Bolonijoje palaikė ir nemažas būrys sirgalių, įvairiais būdais atvykusių į Italijoje vykusį grupės etapą. Ekipos vyr. treneris V.Stanišauskas džiaugėsi į „PalaDozza“ susirinkusia minia, suteikiančia merginoms papildomų jėgų.
Fanais džiaugėsi ir rungtynes legendinėje arenoje stebėję pašnekovai.
„Visų pirma, džiugina, kad tiek daug sirgalių suvažiavo. Po paskutinio švilpuko po pirmų ir antrų rungtynių tiesiog šiurpuliukai ėjo matant tą džiaugsmą, jų šokį aikštėje, degančias akis ir tas džiaugsmo ašaras – prisimeni ir senus laikus, kai pati žaidžiau, – atviravo D.Kurtinaitienė. – Iš tikrųjų emocijos pačios emocingiausios. Labai labai nuostabu visa tai matyti ir labai džiugu dėl merginų.“
„Kai laimi komanda, visada yra atmosfera ir viskas yra gerai. Džiaugiuosi, kad iš Lietuvos atvažiavo nemažai sirgalių, nors čia tik progrupio rungtynės, – pritarė V.Gedvilas. – Yra palaikymas, yra būgnai, yra skanduotės, yra ryšys tarp sirgalių ir žaidėjų. Aišku, smagu, kai moterys patenka į ketvirtfinalį, į aštuntuką stipriausių Europos – čia jau yra pasiekimas.“
Kaip sako lietuvių patarlė, apetitas kyla bevalgant. Panašiai nutiko ir čia – Lietuvos merginoms prasibrovus į Europos čempionato ketvirtfinalį pamažu pradėta svajoti ir apie galimą legendinio scenarijaus, kai 1997-aisiais rinktinė nuskynė auksą, pakartojimą.
