Ąžuolas Tubelis – ir vėl krepšinio visuomenės epicentre. Tai – jau trečias kartas per pastarąjį pusmetį, kai vilnietis yra bene labiausiai aptarinėjama mūsų šalies krepšinio figūra.
Pirmiausia 23-ejų metų krepšininkas po padidinamuoju stiklu pateko praėjusią liepą, kai nusprendė iš Vilniaus „Ryto“ peršokti į Kauno „Žalgirį“, dėl ko nepatenkintos liko abiejų grandų organizuotų sirgalių grupuotės.
Dėmesio centre Ą.Tubelis buvo atsidūręs ir spalio pabaigoje, kai akyliausių aistruolių gretose stipriai užvirė kalbos apie aukštaūgio galimą naktinėjimą prie video žaidimų.
O dabar pagrindiniu diskusijų objektu tapo nepavykęs Rimo Kurtinaičio planas prisišaukti „Žalgirio“ atstovą į didelės svarbos antrąsias pasaulio čempionato atrankos rungtynes Klaipėdoje prieš Italiją, kai rinktinei koją kišti ėmė traumos bei nepakankamai gerai atlikti namų darbai dėliojant išplėstinį kandidatų sąrašą.
65-erių metų Lietuvos rinktinės vairininkas kiekviename pasikalbėjime su žurnalistais užsimindavo apie sumenkusį dabartinės kartos patriotiškumą bei duoklės savo šaliai grąžinimo būtinybę, vis vildamasis išgirsti Ąžuolo persigalvojimą.
Kaip bebūtų, Ą.Tubelis šiame FIBA lange rinktinės marškinėlių taip ir neužsivilko, treneriui tai argumentuodamas juntamais skausmais bei noru išsigydyti traumas.
„Aš nei pateisinu Ąžuolą, nei nepateisinu. Tai – labai dvejopa situacija. Aš suprantu Rimą Kurtinaitį, nes žinau, ką reiškia FIBA langai. Kaip treneris jautiesi teisus, nes tai – Lietuvos rinktinė, tad žaidėją turėtum gauti, bet po to supranti, kad tik tau taip atrodo, – 15min laidoje kalbėjo buvęs rinktinės žaidėjas bei treneris Darius Maskoliūnas. – Laikai pasikeitė negrįžtamai. Daug dedamųjų dalių, kodėl žaidėjai nebežiūri taip, kaip būdavo mūsų laikais, ką minėjo ir Rimas Kurtinaitis. Mes eidavome patys klausti pas klubo vadovą, ar atėjo kvietimas į rinktinę, o jeigu atėjo, tai klausimų važiuoti nekildavo. Tiesiog reikia su tuo susitaikyti, kad laikai pasikeitė. Aš irgi norėčiau, kad prie viešbučio būtų eilė suvažiavusių žaidėjų – ir tie, kuriuos kviečia, ir tie, kurių nekviečia. Laikai pasikeitė, žaidėjai dabar yra super profesionalūs. Jie nori turėti ilgas karjeras, o jeigu nori tai turėti, reikia skirti poilsio, nes rungtynių kiekis europiniuose turnyruose išsiplėtė iki NBA lygio. Kaip buvo anksčiau, dabar taip nebėra. Tokio patriotizmo lygio, koks buvo 1992-aisiais, nėra, nes dabartiniai žaidėjai to paprasčiausiai jau nesupranta.“
Igno Sargiūno stebuklai nukalė Lietuvos rinktinės pergalę 89:88 išvykoje prieš Didžiąją Britaniją, bet po trijų dienų mūsiškiai namuose 81:82 pripažino trijų Eurolygos krepšininkų vedamos Italijos pranašumą.
Jeigu Luca Banchi treniruojamos komandos marškinėlius vilkėjo stipriausiame Senojo žemyno turnyre žaidžiantys Gabriele Procida, Stefano Tonutas ir Nico Mannionas, Lietuvos rinktinėje buvo tik vienas Eurolygos krepšininkas – menką vaidmenį „Žalgiryje“ turintis Mantas Rubštavičius.
„Aš klausiausi Rimo Kurtinaičio pasisakymų apie Ąžuolą Tubelį.
