Sekite 15min Google
Nuo 2007-ųjų metų Lietuvos jaunių, jaunimo ir pagrindinei rinktinėms atstovavęs Jonas Valančiūnas šįkart tarė „ne“ nacionalinei komandai.
Tai įvyko prieš žūtbūtinį ketvirtąjį planetos pirmenybių atrankos rungtynių langą, kuriame prie bedugnės pristumtai Rimo Kurtinaičio treniruojamai rinktinei yra gyvybiškai reikalingos pergalės.
Toks ilgamečio vedlio ir kapitono žingsnis įžiebė kalbas apie galimą krepšininkų boikotą, nes artimiausioms rungtynėms su turkais ir bosniais neturime kone dviejų dešimčių pajėgiausių žaidėjų.
Nors asociacijos „Lietuvos krepšinis“ komunikacijoje ir pokalbiuose su šalies krepšinio legendomis vis vystoma boikoto tema, J.Valančiūnas 15min laidoje PIKENROLAS išdėstė kitokį požiūrį.
„Kažkas garsiai pagalvojo, o kažkam reikėjo pasigauti šį „boikoto“ dalyką. Pas mus nėra tos sąjungos, nėra vienybės. Visi ant visų ir kas kaip moka. Pirmyn, nuleiskime tai ant žaidėjų, kurie nėra patriotai ir boikotuoja. Jiems reikia atimti pilietybes! Niekas neboikotuoja, visi turi savo priežastis. Vienam gal kažkokia trauma, kitam gal rinktinės vidaus dalykai, trečiam, kaip man, kažkokia nauja pradžia, – 15min laidoje PIKENROLAS kalbėjo 34-erių metų J.Valančiūnas, šią vasarą sudaręs kontraktą su Kauno „Žalgiriu“ ir pradėjęs jame treniruotis. – Aš nemanau, kad kas nors neatvažiuoja į rinktinę, nes nori Lietuvos pralaimėjimų. Niekas neturi tokių motyvų. Netiesa, kad kažkas kažką boikotuoja. Nė su vienu žaidėju nekalbėjau, niekam nesiūliau nevažiuoti. Nė vienas žaidėjas nesakė, kad nevažiuos, nes nori, kad būtų blogai. Taip, situacija yra neeilinė, nes nemažai žaidėjų nepasirodė. Net nežinau, ar taip dar yra buvę istorijoje.
Nepamirškime, kad vienas mūsų lyderių Rokas Jokubaitis gydėsi traumą, kaip ir Tadas Sedekerskis ir Domantas Sabonis. Jis baigia gydytis, bet negali grįžti tiesiai į rinktinę, klubas to neleistų. Tai – trys pagrindiniai žaidėjai, kurie nepasirodė, nes yra traumuoti. Situacija yra nedėkinga, kalbant ir apie mane. Jeigu žaisčiau Amerikoje, būtų buvę kitaip, tai būtų buvęs puikus šansas žaisti krepšinį ir atstovauti Lietuvos garbei. Situacija sukrito neeilinė. Nepamirškime ir to, kad kiekvienas žaidėjas nėra tik krepšininkas. Dar yra šeima, dar yra psichologiniai dalykai ir įvairios būsenos. Gal kažkas eina per kažką, neįlįsime į kiekvieno vidų ir nerasime priežasties. Tai – asmeniniai dalykai. Nedėkinga situacija, o dar yra dalykų ant viršaus.“
Aiškindamas savo atsisakymo priežastį, J.Valančiūnas akcentavo naują karjeros etapą, kai po 14 metų NBA lygoje jis sugrįžo į Lietuvą ir sudarė sutartį su Kauno „Žalgiriu“.
Tai – esminis, bet ne vienintelis šalies krepšinio žvaigždės sprendimo motyvas.
„Mano gyvenime šią vasarą atsitiko daugybė dalykų. Tai – naujas karjeros etapas Europoje, tad visko noriu pagal raidę. Noriu pradėti etapą nuo pat pradžių, kad atsirastų kontaktas ir su trenerių štabu, ir su žaidėjais, deriniai, į kuriuos noriu įvažiuoti. Aš noriu būti 100 proc. pasiruošęs. Mano biologinis laikrodis nestovi vietoje, metai kapsi, o aš dar noriu patriukšmauti, nuveikti kažką daugiau, nei tik atbūti kontrakto metus. Norėjau viską susidėlioti ir pradėti gera nata su „Žalgirio“ komanda, – 15min laidoje PIKENROLAS kalbėjo J.Valančiūnas. – Tai yra pagrindinis motyvas, bet buvo ir daugiau kitokių aspektų, kurie irgi darė įtaką sprendimui. Mes žinome, kas vyksta, o aš nieko naujo nebepripasakosiu. Žinome, koks šurmulys verda žiniasklaidoje, kaip ir kaimynų pokalbiuose. Viską matome, tai nieko naujo nepriduoda. Vidinė informacija irgi prisidėjo prie mano sprendimo.“
-
Teigiamai pasiruošimą įvertinusiam Kurtinaičiui tuščios tribūnos akių nebadė
-
Sirgaliai sukasi nuo rinktinės? Vilniuje užfiksuotas pokovidinis antirekordas
-
Neįkvepiančiame rinktinės pasiruošime – liaupsės naujai žvaigždutei: „Tai – nesusipratimas“
-
Lietuvos jaunimo rinktinių vasara – istorijos puslapiuose: faktai, rekordai, talentai
– Jonai, apie prastą Lietuvos krepšinio situaciją netyla kalbos jau beveik porą mėnesių, o gandų iš vidaus apie netinkamus procesus yra daugybė. Kodėl galiausiai nusprendėte pasisakyti?
– Aš nenorėjau nieko net sakyti, viešintis, nes žmonės susirinko ir iš visos pagarbos dirbo Lietuvos labui. Kai kas pavyko, kai kas ne. Žaidėjams, kurie atvažiavo, didžiulė pagarba. Jie tai daro Lietuvos labui, kaip ir trenerių štabas.
Bet neatvykę žaidėjai kažkodėl tapo ne patriotais, žiniasklaidoje ieškoma atpirkimo ožių. Viskas atrodo labai neskaniai, todėl panorau pasisakyti ir ištransliuoti, kad mes visi turbūt esame atsakingi. Visi, kas buvo aikštelėje, prisidėjo ar darė sprendimus, yra atsakingi. Jeigu žaidėjai yra ne patriotai, kur tie patriotiški veiksmai iš vadovybės? Aš kalbu apie didžiąsias galvas. Jeigu matome, kad situacija prasta ir verda didžiulis š..., tai kur tas patriotiškas veiksmas, kad būtų geriau Lietuvos labui? Juk susirinkome ne pinigų uždirbti, o dirbti Lietuvos labui, kad Lietuvos krepšinio rezultatai būtų geresni. Turbūt visi turėtume apie tai pagalvoti.
– Gal turi minčių, kas konkrečiai turėtų keistis Lietuvos krepšinyje?
– Jeigu turėčiau idėją, tikrai ją pasakyčiau. Jeigu būtų išrastas kažkoks priešnuodis visam šitam reikalui, tai situacija jau būtų buvusi išspręsta. Bet tai yra krepšinis, žaidimas, kuriame yra ir sėkmės. Žaidėjai, treneriai, vadyba... Mes turėtume nustoti stumdytis. Visi tie legendų išstojimai, kad tie, kurie neatvažiavo, yra ne patriotai ir reikėtų atimti pilietybes... Mes užkūrėme šurmulį, atrodome blogai ne tik prieš save, bet ir prieš visą pasaulį. Mūsų niekas nebebijo, iš mūsų jau estai juokiasi, nes žino, kas vyksta pas mus viduje ir koks yra užsisukęs šūdas. Jie jau seniai mūsų nebebijo. Jau seniai praėjo tie laikai, kai prieš Lietuvą reikėdavo labai susikaupti. Dabar estukas juokiasi ir dalina perdavimus per klyną.
– Ar gali būti, kad jūsų karjera rinktinėje yra baigta, jeigu nuplauks ir pasaulio čempionatas, ir olimpinės žaidynės?
– Nežinau. Jeigu galiu kažką padaryti ir situacija leidžia, niekada nesakau „ne“ rinktinei. Galite sakyti, kad nesu patriotas, nes neatvažiavau šį kartą, bet aš turiu savo priežasčių, kurios darė įtaką.
Pagrindinė priežastis – mano asmeniniai dalykai. Bet aš niekada nesakau „ne“. Kai prasidės sezonas ir ateis kitas „langas“, jei tik būsiu reikalingas... Na, gal ir nebūsiu reikalingas, nes su „cigariuku“ ir „pilvuku“ esu (juokiasi).
– Asociacija į Jono Mačiulio teiginius praėjusią savaitę viešai sureagavo kaip į „menkinančius ir nepagrįstus“, bet jūs, atrodo, antrinate buvusio komandos draugo pasisakymams?
– Dabar gausiu aš atgal, nes menkinu (juokiasi). Tai nėra laužta iš piršto, nėra taip, kad sėdi namie ir susigalvoji, kad reikia kažką apjuodinti. Nemanau, kad Jonas (Mačiulis) yra tas, kuris nori nepagrįstai ant kažko uždėti kažkokį grūzą ir prikalbėti kažkokių nebūtų dalykų. Vieni gal mato vienaip, kiti gal kitaip, bet Jonas nėra tas, kuris susuktų plokštelę ir pasakotų tai, ko nebuvo.
– Kokia vyko komunikacija su asociacijos vadovais po nesėkmės Italijoje?
– Aš kalbėjau gal pusantro karto su Domarku (Dominykas Domarkas – asociacijos „Lietuvos krepšinis“ generalinis direktorius – aut. past.) (šypteli). Sakė, kad treneriu bus Dainius Adomaitis, klausė, ką aš apie tai galvoju. Sakiau, kad nežinau, tai jūsų planai, bet aš esu žaidęs pas Adomaitį ir apie jį tik geri žodžiai, sakiau, kad judėsime į priekį, kad ir ką jūs nuspręsite. Jis sakė, kad treneris jau viena koja rinktinėje, bet tuomet pakalbėjau su treneriu, kuris atsakė, kad tiek daug jo kojų rinktinėje dar nėra (šypteli).
Nenoriu pasakyti nieko blogo apie trenerius, tiesiog tas komunikacijos nebuvimas... Net pats kartais nelabai supratau, ką man nori pasakyti Domarkas. Tos žinutės transliavimas, prisidengimai, bandymai kažką išvynioti... Tiesiog sakyk, kaip yra. Mes esame suaugę vyrai, šiose situacijose pinigai neimponuoja. Nebuvo taip, kad treneriui (Adomaičiui) netiktų pinigai, jis važiuoja dėl Lietuvos, bet kažkas padarė įtaką tam, kad treneris neatvažiavo. Įdomu, kas?
– Pats ne kartą esate minėjęs apie norą po karjeros dirbti Lietuvos krepšinyje, galbūt siekti asociacijos prezidento posto, bet ar įmanoma jus išvysti kandidatuojantį jau 2028-aisiais metais?
– Visų pirma, tai man reikia išmokti visokių vingrybių, kaip viskas turi atrodyti ant balto popieriaus lapo. Aš visą gyvenimą žaidžiau krepšinį, galiu kalbėti apie schemas ir užtvaras, o šiam darbui turi atsinešti žinias. Aš turiu išmokti, turiu pasisemti patirties, negaliu tiesiog ateiti iš aikštelės ir dirbti biure. Aš turiu mokytis, turiu pakaupti žinių ir pažinčių, nes tai yra didelis postas, kuriame ne tik vieną pusę turi padaryti laimingą, bet ir moksleivių ir visas kitas lygas. Man reikia dar mokytis. Aš būsiu savikritiškas – jeigu ateisiu, noriu padaryti, kad kažkas būtų geriau, o dėl to turiu mokytis.
– Ar turite kandidatą favoritą opozicijoje, kurį palaikytumėte prezidento rinkimuose?
– Neturiu. Aš irgi matau Joną (Mačiulį), kaip vieną iš pagrindinių kandidatų. Jis turi patirties, semiasi žinių, turi jaunatvišką veržlumą. Jis – užsispyręs, nori kažką padaryti Lietuvos labui. To irgi reikės, nes dabar priekyje nusimato nemažai darbų, tad reikia ir gerai išmanyti, ir turėti noro kažką keisti. Tas noras turi būti neįkainojamas.
Grįžtant prie manęs, aš norėčiau po karjeros būti prie krepšinio, bet dabar 14 metų gyvenau Amerikoje, tad man dar reikia pavirti lietuviško krepšinio sultyse. Aš turiu sužinoti visas virtuvės paslaptis, visus receptus išmokti (juokiasi). Dabar to ir fiziškai negalėčiau padaryti. Aš už pokyčius, aš už naujus vėjus. Palaikysiu, jeigu tai atrodys logiška, jeigu idėja bus ištransliuota ir darbai eisis tinkama linkme. Aš tą kandidatą tikrai palaikysiu. Kas bus kandidatas iš opozicijos, tai nežinau, bet žmogus turi būti veržlus ir su naujomis idėjomis, su jaunatviška banga ir užsispyrimu.
