Po 6 minučių „Laugardalshöll“ arenoje, kurios į Lietuvos krepšinio istorijoje nusės kaip vienos juodžiausių mūsų šalies rinktinei, tris dienas persigrupuoti turėję lietuviai tą padarė sėkmingai.
Ramybe po gėdingo niukso nuo 45-ąją vietą FIBA reitinge užimančių varžovų Reikjavike spinduliavęs R.Kurtinaitis perdėliojo savo pajėgas, kurios nerimauti beveik sklidinai „Švyturio“ areną užpildžiusią publiką vertė tik pusę pirmojo kėlinio.
Išprašęs Kauno „Žalgirio“ trijulę (Ąžuolą Tubelį, Igną Brazdeikį, Mantą Rubštavičių) turėti ir antrosioms rungtynėms, R.Kurtinaitis šįkart vietoje Islandijoje blankiai pasirodžiusių Vaido Kariniausko ir Eimanto Bendžiaus į rotaciją įtraukė Matą Jogėlą ir Mindaugą Kačiną.
Būtent pastarąjį, mažai plačiajai Lietuvos krepšinio publikai žinomą, klaipėdietį rinktinės treneriai patikėjo rungtynių Reikjavike herojaus Elvaro Fridrikssono priežiūrai.
Nacionalinės komandos debiutantas M.Kačinas pirmojo kėlinio pradžioje įsikabino į 18 centimetrų žemesnį oponentą ir nuo pirmųjų sekundžių pademonstravo, kad tokios laisvės, kokią buvęs „Šiaulių“ ir „Ryto“ gynėjas gavo gimtinėje, jis šį kartą nesulauks.
Iš viso vien per pirmąją rungtynių pusę E.Fridrikssoną gynyboje atidžiai prižiūrėjo net šeši skirtingi lietuviai ir tik Mantui Rubštavičiui tai sekėsi daryti prastai – dvi atakas prieš islandą gynęsis žalgirietis sykį prasižengė, kitą kartą praleido varžovą į dešinę pusę ir netrukus buvo pasodintas ant suolo.
Sužaidus keturias minutes islandai dar pirmavo (8:7), bet patikima gynyba, ypač nuo tritaškių ir greitų atakų, bei dviejų Ignų – Sargiūno ir Brazdeikio – blykstelėjimai pirmajame ir antrajame kėliniuose leido lietuviams įpusėjus mačui pirmauti jau 19 taškų skirtumu (52:33).
Situacija aikštėje ilgai nesikeitė ir po pertraukos. Savo dydžio pranašumais sėkmingai naudojęsi lietuviai didino pranašumą, kol jis pasiekė net 28 taškus (77:49).
Bet užbaigti rungtynių ramiai ir vėl nepavyko. Kaip ir Reikjavike, taip ir Klaipėdoje per anksti pergale patikėję mūsiškiai sustojo ketvirtajame kėlinyje, šešias atakas iš eilės nepelnė taškų, o islandai priartėjo iki 15 taškų deficito.
Laimei, šį kartą Lietuva surado lyderį – juo tapęs Ignas Brazdeikis pelnė 8 taškus iš eilės, pasiekė naują karjeros rezultatyvumo rekordą atstovaudamas šaliai (27 taškai) ir leido lengviau atsipūsti „Švyturio“ arenos publikai.
99:82 – pergalė prieš Islandiją ir kiek pataisyta, nors ir išliekanti komplikuota situacija kovoje dėl bilieto į 2027 m. planetos pirmenybes.
Suprasti akimirksniu
- Lietuva (2-2) dalinasi 2-3 vietas su Islandija atrankos D grupėje, kurioje pirmauja Italija (3-1), o paskutinėje vietoje žengia Didžioji Britanija (1-3);
- Liepą lietuviai dar sužais su italais (svečiuose) ir britais (namuose);
- Tuomet trys stipriausios D grupės komandos prisijungs prie trijų stipriausių C grupės rinktinių ir sužais su kiekviena iš jų po du susitikimus;
- C grupėje kol kas užtikrintai pirmauja Turkija (4-0), įkandin seka Serbija (2-2) bei Bosnija ir Hercegovina (2-2), o viltis jau beveik prarado Šveicarija (0-4).
„Pirmiausia, esu laimingas, kad laimėjome, nes buvo sunku sugrįžti po praėjusių rungtynių, – sakė R.Kurtinaitis po pergalės. – Abejos rungtynės susiklostė panašiai, abejose susikrovėme 20 taškų pranašumą, bet šį kartą mums labiau pasisekė, laimėjome. Praėjusias rungtynes pralaimėjome, bet taip jau nutinka. Dar turime rungtynes su Italija ir Didžiąja Britanija, o tada pažiūrėsime.“
– Kiek buvo nervingumo prieš šias rungtynes, kai patyrėte tokią nesėkmę Islandijoje?
– Turėjom vieną treniruotę, o važiuodami į Islandiją neturėjome treniruotės kartu, nes žalgiriečius davė tik tą rytą, kai išvažiavome. Grįžę vėlgi nesitreniravome, bet sustatėme aikštelėje, kas kaip turi būti. Ta struktūra pagerėjo. Mane tik neramina, kad šiandien vėl turėjome 20 taškų ir pabaiga nebuvo, kaip norėčiau matyti. Trūksta kažkokio pasitikėjimo. Esmė yra, kad laimėjome, aš džiaugiuosi. Toliau bus matyti, kaip viskas vyks. Prieš atrankinį turnyrą norėjome daugiau pergalių, kad antroje grupėje turėtume didesnį pergalių skaičių. Aišku, to jau nepavyks, bet dabar mūsų tikslas yra ten papulti. Mes to ir sieksime. Taip, mums sunku, žaidėjams sunku, man, kaip treneriui, sunku. Be treniruočių žaisti atranką į pasaulio čempionatą yra sudėtinga.
– Sakote, kad jums, kaip treneriui sunku, atrodote pavargęs. Kiek emociškai veikia ir vargina trenerio postas ir didžiulis dėmesys, kuris tenka su juo?
– Nejaučiu didelio ar mažo dėmesio. Dirbu savo darbą. Kai turiu laiko pasiruošti, dirbu jį gal geriau. Dabar, sakykim atvirai, aš tokiuose languose esu žaidėjų įkaitas. Žaidėjus surenkam iš visų kampų, aš kažkokias kryptis nurodau, o jie kaip sužais, taip sužais. Kažkokios kontrolės iš manęs tokiuose languose be treniruočių sunku tikėtis. Pažiūrime vaizdo įrašus, sudėliojame kažkokius taškus, o žaidėjams reikia aikštelėje tuos dalykus įgyvendinti. Bet aišku, visos komandos turi tą patį. Visos komandos susiduria su tokiais sunkumais. Reikia juos nugalėti. Mums kol kas nesiseka padaryti to taip, kaip buvome suplanavę, bet nieko nepraradę mes dar, viskas kaip ir tvarkoje.
Mums kol kas nesiseka padaryti to taip, kaip buvome suplanavę, bet nieko nepraradę mes dar, viskas kaip ir tvarkoje.
– Dar prieš tapdamas rinktinės treneriu, ypač rinktinę treniruojant Kaziui Maksvyčiui, ne kartą sakėte, kad neįsivaizduojate savęs sėdinčio ant dviejų kėdžių. Tą patį pakartojote ir keli mėnesiai prieš priimdamas rinktinės pasiūlymą, sakėte, kad jį svarstytumėt tik tuo atveju, jei būtumėt be klubo. Visgi galiausiai nusprendėte sėsti ant dviejų kėdžių. Ar po tokių nelengvų dviejų langų, kai buvo problemų ir aikštėje, ir už jos ribų, renkant komandą, jums neatrodo, kad jūsų žodžiai pildosi ir vienas darbas trukdo kitam?
– Ačiū už klausimą. Išsipildė ir dar pakartosiu, kad yra labai sunku sėdėti ant dviejų kėdžių. Bet taip susidėliojo gyvenime, kad taip įvyko. Kiek galėjau treniruodamas Eurolygos komandas, tiek vengiau tokių pasiūlymų, nes turėjau pasiūlymų treniruoti tiek Lenkijos, tiek Vokietijos rinktinę savo metu. Netgi nepradėjau diskusijų, sakiau, kad kol dirbu klube, tol nedirbsiu (rinktinėje). Taip Lietuvoje sukrito, taip įvyko, bet pasakysiu atvirai: taip, tai yra labai sunku.
– Po rungtynių Reikjavike sakėte, kad kalbėsitės su „Žalgiriu“ dėl šios komandos žaidėjų pasilikimo rinktinėje. Kaip atrodė dialogas su „Žalgiriu“ ir kaip pavyko susitarti, ar nebuvo kokių nors apribojimų iš klubo? Ąžuolas žaidė 9 minutėmis trumpiau nei Islandijoje.
– Nekalbėjau su „Žalgiriu“, federacija kalbėjosi. Galvoju, kad federacija ir turi daryti tą darbą, nes aš esu treneris. Man reikia žaidėjų, o federacija puikiai atliko šitą darbą. Buvo klausimas toks, kad buvome sutarę dėl Ąžuolo vienoms rungtynėms. Todėl po rungtynių ir pasakiau, kad turiu kalbėtis ir pratęsti tą dialogą. Dar kartą dėkoju „Žalgiriui“, nes jie leido ir davė mums Ąžuolą, nes jis mums yra vertingas žaidėjas. Galvoju, kad vieni kitiems neturėtume statyti sąlygų. Geriau bloga taika negu geras karas. Čia nėra karo, čia yra mūsų visų bendras reikalas. Esu dėkingas, kad Iggy mums davė. Ir taip turėjome problemų, bet dėl to turime šitą pergalę, kuri yra mums labai svarbi.
Aš tik galvoju, kaip reikės lange žaisti liepos mėnesį, kai baigsi sezoną birželio pabaigoje. Tuos žaidėjus paleis, aš gi žinau tas emocijas. Taigi švęs kažkokią pergalę, kaip juos vėl surinksi? Būkim atviri, po šventimo, kaip ten atrodys viskas – man net baisu pagalvoti. Net nenoriu taip į tolį galvoti.
Dabar mes susitvarkėme su tomis užduotimis. „Žalgiris“ mums davė, o aš linkiu jiems sėkmės tolesniame kelyje, nes jie šiais metais labai gerai žaidžia, turi labai gerus šansus patekti į atkrintamąsias. Duok Dieve jiems sveikatos. Labai didelis jiems ačiū, kad pagelbėjo mums. Čia nėra tik „Žalgiris“, čia yra Lietuvos rinktinė. Jie tai suprato ir esu labai dėkingas jiems už tai.
– Užsiminėte apie vasarą laukiančius „langus“. Ar jau turėjote pokalbius dėl NBA žaidžiančių lietuvių, ar jie galės prisijungti?
– Taip, aš norėčiau. Ne paslaptis, kad įžaidėjų poziciją kompensuojame „kombiniais“ žaidėjais. Margo (Margiris Normantas) nėra įžaidėjas, bet mes uždarome tas skyles. Jei mes gautume, pavyzdžiui, (Kasparą) Jakučionį, nežinau, kokia yra Roko (Jokubaičio) reabilitacijos stadija, girdėjau, kad lyg dar vieną operaciją darė. Mes priekinę liniją galime susidėlioti, ji nebuvo bloga. Bet mes turime problemų, problema buvo ir išvykoje, ir dabar: pirmavome 20 taškų, bet likus kelioms minutėms, nesi tikras, kad laimėsi, nes nėra žaidėjo, kuris laiko visą tą „schemą“.
Mes tokius turėsim liepos mėnesį, ar ne – aš nežinau. Nežinau, kokiame lygmenyje Jakučionis žaidžia. Žinau, kad 16 metų Barselonoje buvo puikus žaidėjas, bet jis augantis. Ar jis sugebės žaisti, jei mes išeitume su Serbijos ir Turkijos grandais? Ar jis jau sunokęs? Bus matyti. Nenoriu taip toli žiūrėti.
Labai džiaugiuosi, kad pavyko mums šiandien laimėti. Abiejų taškų gaila: italams čia pralaimėjome, islandams tenai, kur viską turėjome savo rankose.
– Ignas Brazdeikis pagerino savo rekordą rinktinėje. Jums tai buvo pirmoji patirtis su Iggy. Kokį įspūdį paliko šis žaidėjas, kaip jį pavyko išnaudoti ir kiek jis bus svarbus rinktinei ateityje?
– Sakyčiau, kad jis labai patobulėjo. Matyt, žaisdamas „Žalgiryje“, išvažiavus į „Olympiakos“, vėl grįžus jis turėjo gerus trenerius. Jis mažiau daro klaidų gynyboje. Anksčiau buvo problema, kai reikia keistis [ginamaisiais], o dabar aš tokių nepastebėjau. Kiek aš čia jį turėjau, tik tris dienas, bet žaidžia labai gerai, solidžiai.
Aš žinau jo stipriąsias puses, tą vadinamąjį izoliacijos krepšinį. Jis gali žaisti ir nugara į krepšį. Šiandien jau buvome susidėlioję planelį, ką mes norime, nes kai nuvažiavome į Islandiją, žaidėme tik „bendratį“. Dabar jau žinojome, per kurią poziciją galime mušti. Jis puikiai žaidžia pikenrolą, nors ir nėra pikenrolinis žaidėjas, bet yra stiprus, daro verpstes, gerai pataiko.
Šiandien sunkiu momentu, ypač pabaigoje, kai pataikė du tritaškius, jis buvo žaidėjas, kuris mus patempė į priekį. Jis ir pagal savo charakterį labai geras. Pamenu, kai aplankiau jį ligoninėje, jis sakė, kad kai tik pasveiksiu, žaisiu už rinktinę. Jis iš karto žinojo, nepradėjo pasakų, kad skaudės ar neskaudės. Jis nori žaisti už rinktinę, tai ir yra pagrindinis dalykas – tas noras. Labai džiaugiuosi, kad jis toks yra, džiaugiuosi, kad iš Kanados grįžo į Lietuvą. Manau, kad ir „Žalgiryje“ jie patenkinti jo žaidimu. Gal jis ir nėra figūra, kuri daug spręstų, bet epizodai yra labai geri.
– Kalbant apie rungtynes, kur buvo jūsų pagrindiniai akcentai puolime ir gynyboje?
– Pirmiausia, mes susidūrėme ten nuvažiavę su neįprastais greičiais, staigumu, lakstymu. Mes net nebuvome tame greityje. Šiandien buvo akcentas bent jau būti tame greityje, ką jie žaidžia. Mums pavyko tą padaryti. Antra, mes žaisdami Islandijoje davėme per didelį tarpą, atsargą, kad jis (Elvaras Fridrikssonas – past.) mūsų „nepramuštų“. Dabar mes pakeitėme, kad jį spaustume per visą aikštelę, kad neįsibėgėtų. Greityje jis neblogai keičia kampus. Šiandien pavyko. Igno (Sargiūno) dėka, jis neblogai jį pavaikė, mes buvome viename greityje. Visa komanda dirbo su dviguba energija, nes mums trauktis nėra kur.
Du kartus po vieną kartą laimėjome ir pralaimėjome, tai kaip ir esame temoje, bet kažkaip nesėkmingai. Džiaugiuosi, kad nugalėjome save, nes šiandien buvo daugiau psichologinė kova. Mes gi viena ausimi nugirstame, kaip ten komentuojama. Mes žinom, kad kiekvienas turi dirbti savo darbą, visiškai neturime tų klausimų, kad teisingai ar neteisingai. Jūs darote savo darbą, mes darome savo. Kai mes laimime, jūs mus giriate, kai pralaimime – peikiate. Čia yra normalu, gyvenimas. Norėtųsi, kad girtumėte, bet kad girtumėte, reikia laimėti. Šiandien gal tikiuosi parašysite vieną teigiamą posmą (šypsosi).
– Sakėte, kad esate „žaidėjų įkaitas“, bet po kiekvieno pralaimėjimo didžiosios strėlės eina trenerių štabui. Daug kritikos sulaukia ir jūsų sprendimai, ir bendrai rinktinės darbas kviečiant žaidėjus. Kreipiantis į fanus, kodėl sirgaliai turėtų jumis pasitikėti jumis ir visu trenerių štabu?
– O jūs fanas?
– Visi mes esame krepšinio fanai.
– Tai jūs vienas, bet jūs sakote „nuo fanų“. Jūs nuo fanų, ar kas? Man į ką reikia kreiptis?
Džiaugiuosi, kad mus palaiko, važiavo į Islandiją su mumis, čia susirinko pilna salė, mus palaiko. O ką aš turiu kreiptis? Yra visokių žmonių. Vieni nori pabarti mus, bet jei pralaimime, tai yra normalu.
Iš anų laikų prisimenu... Aš visą laiką pasakoju tas istorijas, nes aš nugyvenęs tris amžius. Pamenu, kaip pralaimėjome Atlantos olimpiadoje Argentinai ir tada jau ketvirtfinalyje turėjome papulti ant amerikiečių. Bet tada nelauktai kinai, kuriuos mes nugalėjome 40 taškų skirtumu, Argentiną nugalėjo ir mes vėl grįžome į savo vietą.
Jau tada Tapino, aštraus žmogaus, tėtis, pradėjo, tais laikais, kai mus tik girdavo, raštus. Mes suskaitydavome, mus informuodavo. Arvydas Sabonis tada pasakė labai gerus žodžius: „jeigu nelaimėsim medalių, vyrai, aš negrįšiu į Lietuvą. Neduosiu šanso mus ten taršyti.“ Sakau žodis žodin. Mums pavyko laimėti, nugalėti australus, iškovojome trečią vietą, kas olimpiadoje yra labai gerai. Arvydas sakė taip: „dabar, kai grįšim į Lietuvą, visi lauks su mėšlo kibirais, kad apipiltų.“
Mes su medaliais parskridome, padarė spaudos konferenciją oro uoste. Buvo daugiau norinčių parašyti apie mus nei šiandien susirinko, nes šiandien turbūt susirinko mažiau, kadangi laimėjome – nedaug klausimų, kadangi laimėjome. Tada Arvydas atėjo, daugiau susirinko, ir sako: „nu ką, savo mėšlo kibirus paslėpėt?“
Tai yra normalu. Nuo anų laikų yra, kad jei tu laimi, esi herojus. Pamenu, kaip 100 tūkst. žmonių rėkė „bravo“, rinktinei laimėjus kažkokius medalius, ir pamenu, kai rinktinė grįžo iš Lenkijos nepapuolusi į Europos čempionatą, rėkė „gėda“. Mūsų toks yra darbas, tai yra normalu.
Jums ir žaidėjai neateina pakalbėti. Pasakiau: „negaliu jums liepti, bet ar gerai, ar blogai, mes privalome bendrauti“. Va, aš bendrauju. Jeigu būtume pralaimėję, vis tiek būčiau bendravęs, nes privalau tą daryti. Bet aš negaliu jiems pasakyti, kad eikite ir bendraukite. Ne mano galioje.
Žinote, kokia situacija. Mes neįsižeidžiame, žinome, ką mes dirbame. Vienintelis žmogus, kuris ištrūko neapipiltas pamazgomis, yra (Jonas) Kazlauskas, kuris turėjo dar dirbti ir dirbti, bet išėjo anksčiau laiko, nenorėjo daugiau dirbti.
O šiaip mes visi gi žinom, koks yra trenerio darbas: šiandien laimėsi, bus gerai, ryt pralaimėsi, būsi niekas. Nemanau, kad tai yra teisinga, nes kažkokį indėlį vis tiek įdedame į krepšinį – kaip žaidėjai, kaip treneriai. Mes dirbame ir per vieną konferenciją taip sumenkinti nėra teisinga. Bet aš nesiskundžiu – jūs dirbkite savo darbą, o mes dirbsime savo darbą.
Aš privalau savo darbą dirbti taip, kad jūs rašytumėte apie mus teigiamai. O jei man nepavyksta, tai jau jūsų valioje, ką reikia daryti.
– Ar nemanote, kad šioje situacijoje turite per daug atsakomybių, kai tenka kalbėtis su žaidėjais ir dėl žaidimo rinktinėje, ką turėtų daryti rinktinės vadovas Linas Kleiza, ir dėl bendravimo su žiniasklaida, ką turėtų atlikti federacijos komunikacijos atstovai, o šiems nenudirbus savo darbų, sulaukiate papildomos kritikos?
– Kritikos ir atsakomybės nebijau. Pasakysiu, kur buvo atsakomybės: dirbau Kūno kultūros ir sporto departamento vadovu, kur reikėjo už visos Lietuvos sportą atsakyti. Tų atsakomybių nevengiu. Taip, man būtų lengviau, jei kažkokią dalį man padarytų. Bet žinote, sukviesti žaidėjus, treneriui su žaidėjais tiesiogiai kalbant yra geresnis efektas. Aš galiu kalbėti ir su „Žalgirio“ vadovais. Aš galvoju, kad svarbu yra galinis tikslas. Labai džiaugiuosi, kad galiniame tiksle turime Ąžuolą Tubelį. O kas su kuo kalba? Jei reiks, aš kalbėsiu ir naktį važiuosiu, kad tik būtų geriau. Man sunku, bet ką čia bėdavosies – ir kitiems sunku. Man nėra taip sunku, kaip kitiems žmonėms. Pažiūrėkite, kas vyksta Artimuosiuose Rytuose – ten dar blogiau žmonėms. Aš dėl to nepergyvenu. Jeigu reikia, aš padirbėsiu.
