Prie mikrofono daugiau nei 40 minučių praleidęs aukštaūgis plačiai papasakojo apie pirmuosius žingsnius krepšinyje, kultūros skirtumus už Atlanto, NBA ir Europos krepšinį, savo požiūrį į darbą bei tėvystę.
„Visą laiką buvau aukštas... Dėl to ir buvau matomas kaip krepšininkas nuo pirmų dienų. Aukštas? Gerai, tai žaisi krepšinį, – juokėsi iki 211 cm galiausiai išstypęs uteniškis.
– Pradėjau gal 8–9-erių. Pirmiausia, tiesiog pasižaidimui, laiko praleidimui su draugais. Galiausiai tai tapo viena iš didžiausių mano gyvenimo dalių... Taip ir atsidūriau čia.“
„Būsiu nuoširdus – aš niekada negalvojau apie NBA... Galvojau, gerai – žaidžiu Eurolygoje, viename iš didžiausių šalies klubų. Esu laimingas, 16-metis, kuris už tai gauna pinigus (šypsosi). Dieve mano, tai – svajonė! Man nereikia niekur keliauti, – dėstė J.Valančiūnas.
– Tačiau buvau supažindintas su sistema, pažiūrėti mano žaidimo vis atvažiuodavo skautai. Tai tapo dideliu dalyku. Pagalvojau, galbūt galiu? Jei tapčiau geresniu ir daryčiau tai, ką darau – man turbūt pavyktų. Tuomet ta mintis ir atsidūrė mano galvoje: „Velnias, tikriausiai galiu būti NBA žaidėju“.
„Tuomet buvau jaunas, liesas vyrukas, lakstantis po aikštelę. Neturėjau daug įgūdžių, daugiausiai dalykų padarydavau savo energija, – prisiminimais dalinosi dabartinis Lietuvos vyrų rinktinės kapitonas.
– Manau, mus visus Lietuvoje įkvėpė 1992-ųjų olimpiada. Arvydas Sabonis, Kurtinaitis, Chomičius, Marčiulionis – jie užkrėtė Lietuvą krepšiniu. Tai tapo antra religija. Nenoriu veltis į politiką, bet krepšinis buvo mūsų būdas kovoti. Tai buvo ne tik sportas. Krepšinis buvo būdas įrašyti Lietuvą į pasaulio žemėlapį, pranešti – „Mes esame Lietuva!“
Patį J.Valančiūną 2011-aisiais itin aukštu 5-uoju šaukimu NBA naujokų biržoje pasirinko „Toronto Raptors“, bet aukštaūgis dar metams liko tuometiniame Vilniaus „Lietuvos ryte“.
„Pradžia man buvo labai sunki... Aš net deramai nekalbėjau angliškai. Turbūt daugelis esate matę tą mato interviu po naujokų biržos... Gana gėdinga (šypsosi).
Man viskas pasikeitė. Jaučiausi patogiai savo šalyje, buvau jaunas talentas, kuris galėjo daryti, ką norėjo... Atvykau čia, į visiškai kitą lygą, kultūrą, šalį, pasikeitė kalba. Iš pradžių turėjau prisitaikyti prie Kanados, tuomet – prie JAV... Nebuvo patys lengviausi laikai, bet turėjau žmonių, kurie man labai padėjo. Žingsnis po žingsnio pasijutau patogiai. Iš pradžių padėjo komandos draugai, turėjau Liną Kleizą šalia. Jis mane nukreipė teisinga kryptimi, išversdavo man dalykus (juokiasi).
Nėra didžiulė paslaptis, kad žaidėjai turi supratimą, kaip aukštai jie bus pašaukti NBA naujokų biržoje. Aš irgi turėjau tą idėją, bet mano atveju dar buvo išpirkos situacija... Esminis klausimas buvo, kada galėsiu išvykti? Turėjau sumokėti didžiulę kompensaciją „Lietuvos rytui“. Jie turėjo visas teises išlaikyti mane. Turėjau susimokėti, kad mane paleistų“, – tęsė J.Valančiūnas.
Pasak pranešimų, tuometinis „Lietuvos rytas“ galiausiai sutiko su 2,4 mln. JAV dolerių išpirka. „Raptors“ klubas, pagal NBA taisykles, padengė tik 550 tūkst., tad likusius 1,85 mln. teko susimokėti pačiam.
„Dar metus pažaidžiau Vilniuje, nes toks buvo susitarimas. Tačiau Torontas tikėjo manimi. Tuo metu mane pasirinko Bryanas Colangelo, o klubas palaukė manęs metus, – pasakojo J.Valančiūnas.
– Pagal taisykles, klubas mokėjo dalį išpirkos. Likusią dalį padengti turėjau aš pats. Iš savo ateities čekių. Buvau 19-metis, neturėjau nieko savo kišenėse...
