Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota: 2021 spalio 10d. 09:00

Šiandien prieš 82 metus: ar galėjome neįsileisti sovietų ir neimti Vilniaus

Lietuvos delegacija prieš išvykimą pasirašyti sutarties į Maskvą, 1939 m. spalio 7 d. Trečias iš kairės – Juozas Urbšys. Tik prenumeratoriams
Wikimedia Commons / Public Domain nuotr. / Lietuvos delegacija prieš išvykimą pasirašyti sutarties į Maskvą, 1939 m. spalio 7 d. Trečias iš kairės – Juozas Urbšys.
Visą tarpukarį daugelis lietuvių svajojo iš Lenkijos atgauti Vilnių. Prieš 82 metus, 1939 m. spalio 10 d. istorinę sostinę galiausiai atgavome – bet teko sumokėti didelę kainą. „Vilnius mūsų, o mes rusų“ – šis posakis apibūdina spalio 10-osios vaidmenį Lietuvos istorijoje. Ar galėjo įvykiai susiklostyti kitaip? Ar galėjo Lietuva tarti griežtą „ne“ sovietams ir neįsileisti jų karinių įgulų, net jei tai būtų reiškę Vilniaus atsisakymą? Ir koks likimas tuomet būtų laukęs Vilniaus?

1939 m. spalio 10 d. Lietuva ir SSRS pasirašė savitarpio pagalbos sutartį, kuria Lietuva atgavo Vilnių, bet turėjo leisti Lietuvoje įkurti sovietų karines bazes. Tai buvo Nepriklausomybės praradimo pradžia – sutartis Sovietų Sąjungai palengvino Lietuvos okupaciją, kuri sekė jau kitąmet.

Tai gerai žinomi istoriniai faktai. Apie tai, ar 1939 m. buvo įžvelgiančių sovietų keliamą grėsmę ir ar istorija galėjo susiklostyti kitaip, 15min kalbėjosi su Vilniaus universiteto istoriku, humanitarinių mokslų daktaru Zenonu Butkumi.

Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Zenonas Butkus
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Zenonas Butkus

Istoriko teigimu, realios galimybės atsisakyti pasirašyti savitarpio pagalbos sutartį tuomet nebuvo. Nutarus tai padaryti Vilnius turbūt būtų atitekęs sovietinei Baltarusijai, o Lietuvos būtų laukęs toks pats likimas.

Lietuvos politikai bandė išsiderėti palankesnes sąlygas, bet po Molotovo-Ribbentropo pakto ir jo slaptųjų protokolų pasirašymo šalies likimas iš esmės priklausė nuo SSRS, sakė Z.Butkus. Visą interviu skaitykite žemiau.

– Ar egzistavo bent kažkokia galimybė, kad būtume nepasirašę sutarties su sovietais ir neįsileidę jų įgulų, ir tuo pačiu neatgavę Vilniaus?

– Klausimas netikėtas, neįprastas. Tokios galimybės nebuvo, tada nebuvo.

Tai tegalima suprasti tik plačiau ir chronologiškai, ir geografiškai įsigilinus į Lietuvos tarptautinę situaciją 1939 m. rudenį. Tą rudenį jau išeities nebuvo – teko pasirašyti sovietų siūlomą sutartį ir atgauti Vilnių, įsileisti bazes.

Alternatyva tebuvo priešintis agresoriui, gintis jėga. Bet tai būtų buvę galima, jei Lietuva iš karto po Pirmojo pasaulinio karo ar netrukus po jo būtų sudariusi gynybinę sąjungą kartu su kitomis Baltijos šalimis, kartu su Suomija ir Lenkija bei kitomis valstybėmis, esančiomis tarp Vokietijos ir Rusijos (o tokių buvo gal 16 ir jose gyveno daugiau nei 100 mln. žmonių).

Tačiau to neįvyko. Nors buvo bandoma regionais vienytis, buvo sukurta Mažoji Antantė, Baltijos Antantė, Mažoji Antantė, Oslo grupė (Skandinavijos šalys).

Bet toliau nenueita, nesivienyta – gal pritrūko laiko, nebuvo politinės valios. Be kita ko, trukdė Norvegijos užsienio reikalų ministras Kutas – komunistas, siūlęs Stalinui Nobelio taikos premiją.

123RF.com nuotr./Josifas Stalinas
123RF.com nuotr./Josifas Stalinas

1939 m. rudenį jau buvo prasidėjęs karas, Vokietija ir Rusija jau buvo pasidalinusios Baltijos šalis ir Lenkiją.

Pagal rugpjūčio 23 d. Molotovo-Ribbentropo paktą Lietuva pateko į Vokietijos įtakos sferą, taip pat jame buvo pasakyta, kad sutartį pasirašiusios šalys „pripažįsta Lietuvos interesus Vilniaus srityje“.

Pagal rugsėjo 28 d. naujos sutarties (Draugystės ir sienų) naujus slaptus protokolus Lietuva perėjo į SSRS įtakos sferą.

Tą pačią rugsėjo 28 d. SSRS primetė Estijai savitarpio pagalbos sutartį su karinėmis bazėmis. Tokią pat sutartį su bazėmis spalio 5 d. SSRS primetė Latvijai.

Abi šios Baltijos šalys negaudamos jokių teritorijų įsileido bazes. Kokia buvo grasinimo ir spaudimo jėga, turbūt šiandien nebemokame suprasti. Tad ir Lietuva viena sukurti stebuklo tada negalėjo.

Jokios pagalbos Lietuva negalėjo tikėtis – iš niekur.

Jokios pagalbos Lietuva negalėjo tikėtis – iš niekur.

Vokietija jos jau buvo išsižadėjusi Sovietų naudai. Nebuvo vilties sulaukti pagalbos nei iš Prancūzijos, nei Anglijos, nei JAV. Anglija jau trečiajame dešimtmetyje buvo priėmusi nuostatą, jog su savo garantijomis toliau Reino neis ir nei Dauguvos, nei Nemuno nepasieks.

Padėties tragizmą gal parodytų mažutėlis estiškas pavyzdys. Estija tarpukaryje buvo labai palanki Vokietijai.

Jos užsienio reikalų ministras Karlas Selteris net ragino Lietuvą kuo greičiau ir be skrupulų atiduoti Klaipėdą Vokietijai, kai ši jos pareikalavo 1939 m. kovą. Esą, Lietuvai derėtų nupjauti gangrenuotą koją (Klaipėdą), kad būtų išsaugotas sveikesnis likęs lietuviškas ir baltiškas kūnas.

Likimo ironija: kaip tik rugsėjo 28 d. Maskvoje buvo ir Selteris, ir Vokietijos užsienio reikalų ministras Joachimas Ribbentropas. Pastarasis tarėsi ir pasirašė su Molotovu antruosius slaptus protokolus, o pirmajam tas pats Molotovas siekė primesti savitarpio pagalbos sutartį su bazėmis.

„Scanpix“ nuotr./Molotovo-Ribbentropo pakto pasirašymas Maskvoje
„Scanpix“ nuotr./Molotovo-Ribbentropo pakto pasirašymas Maskvoje

Selteris, siekdamas to išvengti, lakstė kaip patrakęs po Maskvą, ieškodamas Ribbentropo, kad šis užtartų priremtus prie sienos estus. Bet Ribbentropas „išsislapstė“, išvengė susitikimo su Selteriu, taigi atsisakė padėti jam. Mat Estija jau buvo „parduota“ sovietams.

Grįžtant prie klausimo tiesiogiai, reikia pasakyti, kad Lietuva prieš pat spalio 10 d. sutarties pasirašymą Vilniaus jau buvo atsisakiusi, jausdama grėsmę Nepriklausomybei ir ne tik... Mat ir SSRS, ir Vokietija lyg pakaitomis bandė panaudoti Vilnių kaip jauką, kaip spaudimo priemone, siekdamos įtraukti Lietuvą į savąją įtakos sferą.

Pirmoji tai darė Vokietija. Pagal pirmąjį slaptąjį susitarimą paėmusi Lietuvą savo žinion ir ruošdamasi Lenkijos puolimui, Vokietija jau rugpjūčio 29-31 d. ragino Lietuvą sutelkti savo kariuomenę prie Lenkijos sienų ir ruoštis Vilniaus atsiėmimui.

Wikipedia Commons nuotr./Lenkų kariuomenė įžengia į Vilnių 1919 m.
Wikipedia Commons nuotr./Lenkų kariuomenė įžengia į Vilnių 1919 m.

Lietuva atsisakė, nurodydama, jog yra įsipareigojusi laikytis neutraliteto ir to neatsisakys. Rugsėjo 1 d. užpuolusi Lenkiją, Vokietija šimteriopai sustiprino spaudimą Lietuvai, kurstydama, net versdama ją užimti Vilnių kaip teisėtą žemę, savąją sostinę.

Spaudimas darytas paties Hitlerio nurodymu, aiškinta, kad Lietuva visai nesunkiai užims Vilnių, esą ten beveik nebėra Lenkijos kariuomenės, nes ji visa kaunasi su vokiečiais ir, jei reiks, jie lietuviams padėsią.

Ypač intensyvus spaudimas vyko rugsėjo 1 – 13 d. Lietuva jį atlaikė, Vilniaus neėmė. Prezidentas Antanas Smetona net išvengė susitikimo su Vokietijos pasiuntiniu, „išsislapstė“.

Lietuvos nacionalinio muziejaus nuotr./Antanas Smetona
Lietuvos nacionalinio muziejaus nuotr./Antanas Smetona

Tada moraliniu požiūriu buvo neįmanomas sprendimas imti ginklu Vilnių iš krauju paplūdusios, su hitlerine Vokietija iš paskutiniųjų kovojusios Lenkijos. Tai galėjo būti suprasta kaip smūgis Lenkijai peiliu į nugarą.

Antrą kartą Lietuva to pakartoti nebegalėjo. Spalio 10 d. situacija buvo jau kitokia. Lenkija jau buvo užimta, okupuota. Sovietai užėmė ir Vilnių. Tad faktiškai Lietuva galėjo Vilnių atgauti derybomis, diplomatiniu būdu, juo labiau, kad Vilnius Lietuvai jau buvo pripažintas 1920 m. Taikos sutartimi.

Bet neteisinga būtų manyti, kad Lietuva lengvai ir iš karto priėmė sovietų pasiūlymus, priėmė Vilnių ir įsileido bazes. Derėtasi atkakliai ir įtemptai.

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

SEB verslo augimo programa

01:16:45
47:36

Video

45:27
01:14
24:24

Adventur 2022

Maistas

URBAN˙/

Tik prenumeratoriams
Parašykite atsiliepimą apie "Ar Žinai?"