Dabar populiaru
Publikuota: 2019 liepos 17d. 19:57

Dariaus ir Girėno skrydis: kas dabar žinoma apie lakūnų žūtį ir kaip juos pagerbė kauniečiai?

Žuvusių „Lituanica“ lakūnų pagerbimo procesija Kauno centre. 1933 m. liepos 19 d. Kultūros archyvas
archivesofculture.com nuotr. / Žuvusių „Lituanica“ lakūnų pagerbimo procesija Kauno centre. 1933 m. liepos 19 d.

Lygiai prieš 86 metus, 1933 m. liepos 17 d. Vokietijoje, Soldino apylinkėje sudužo „Lituanica“ lėktuvas, kuriuo skrido lakūnai Steponas Darius ir Stasys Girėnas. Nelaimė įvyko 0 val. 36 min. Lėktuvas sudužo be nusileidimo nuskridęs 6411 km, skrydis truko 37 val. 11 min. Abu lakūnai žuvo. Iki Kauno jiems buvo likę apie 645 km. Šis straipsnis papasakos apie skrydį, lakūnų laukusį sutikimą Kaune ir nelaimingos skrydžio pabaigos aplinkybes.

Tekstą, kuriame pasakojama, kaip Darius ir Girėnas ruošėsi kelionei, galite rasti čia.

O pamatyti unikalius kadrus iš Lietuvos literatūros ir meno archyvo kolekcijos, kuriuose matyti sudužusi „Lituanica“ ir lakūnų pagerbimo procesija Kaune, galite žemiau esančioje galerijoje.

Atlantą įveikė lengvai

Kas ankštoje „Lituanica“ kabinoje vyko nuo pakilimo iki lemtingos akimirkos Soldino miške? Apie tai galima spėlioti tik iš to meto orų suvestinių ir spręsti pagal pilotų rankomis darytas žymas žemėlapyje: kursas, aukštis, greitis. Vėliau tai pedantiškai suregistruos prie sudužusio lėktuvo atvykę Vokietijos pareigūnai.

Atrodo, Atlanto vandenynas, kurio lakūnai labiausiai baiminosi, nebuvo itin priešiškas. Tai liudija šalia vienos iš žymų paliktas įrašas: „Ramus, tykus oras“.

Paskutinė žinia iš „Lituanica“ buvo gauta po 9 valandų skrydžio, kai lėktuvas buvo virš Niufaundlendo salos.

archivesofculture.com nuotr./Žuvusių „Lituanica“ lakūnų pagerbimo kalba. 1933 m. liepos 19 d.
archivesofculture.com nuotr./Žuvusių „Lituanica“ lakūnų pagerbimo kalba. 1933 m. liepos 19 d.

Čia lakūnai išmetė baltu kaspinu perrištą raudoną maišelį su pranešimu, kad lėktuvas skrenda sėkmingai, o jo pilotai jaučiasi gerai: „Wire collect Associated News New York airplane Lituanica NR 688E all well and regards. Signed Stephen Darius Stanley Girėnas G C T 1910 July 15 th 1933.“

Vėliau „Lituanica“ turėjo skristi virš Londono ir Amsterdamo, tačiau žemėlapyje nubrėžta tokio kurso linija neprimarginta žymių.

Kada „Lituanica“ pasiekė Europos krantus, tyrimą atlikę vokiečiai nesiėmė spręsti, mat toje žemėlapio dalyje pilotai nepaliko jokių žymų.

Yra žinomas įrašas S. Dariaus dienoraštyje: „Netoli Europos sutikome audrą...“, o toliau paminėta, kad „Lituanica“ perskrido šiaurinę Škotiją ir pasuko Šiaurės Vokietijos miesto Kylio kryptimi.

Paskutinį kartą „Lituanica“ buvo pastebėta vėlų penktadienio vakarą virš Šiaurės Vokietijos.

Tuo metu netoli Lenkijos sienos telkėsi dar Niujorko meteorologų prognozuota audra. Matyt, todėl pilotams teko keisti numatytą kursą.

archivesofculture.com nuotr./Žuvusių „Lituanica“ lakūnų pagerbimo procesija Kauno centre. 1933 m. liepos 19 d.
archivesofculture.com nuotr./Žuvusių „Lituanica“ lakūnų pagerbimo procesija Kauno centre. 1933 m. liepos 19 d.

Galiausiai šiek tiek po vidurnakčio „Lituanica“ dar buvo pastebėta maždaug už 200 kilometrų nuo Berlyno, netoli nacių koncentracijos stovyklos.

Lietuviai laukė su dainomis

Liepos 15 ir 16 d. Kauno radijas skelbė sensacingą pranešimą: „S. Darius ir S. Girėnas skrenda į Lietuvą!“.

Visas kitas aktualijas nustelbė šnekos apie nepaprastą įvykį. 1933 m. liepos 16 d. vakare Kaunas buvo gyvas lyg vidurdienį, o į Aleksoto kalną iš visų sostinės pakraščių traukė nesuskaitoma minia.

Kauno oro uoste pasirodant „Lituanica“ laukė apie 25 tūkst. žmonių. Visų žvilgsniai buvo nukreipti į vakarus, į besileidžiančios saulės nurausvintą horizontą.

Plieskė užžiebti Kauno radijo stoties žiburiai, virš miesto ratus suko karo lėktuvas. Minioje, ieškodami geriausios vietos įamžinti šį įvykį, iš vienos vietos į kitą vaikščiojo dešimtys fotografų ir kino operatorių.

Ant specialios pakylos laukė valdžios vyrai, tarp kurių ir pats ministras pirmininkas Juozas Tūbelis. „Atskrend sakalėlis per žalią girelę...“ – dainavo minia, tačiau artėjant nakties valandoms balsai skambėjo vis nedrąsiau.

Liepos 17 d., jau gerokai po vidurnakčio, apie 2–3 val., dangų dengę žemi debesys pažeria smulkų įkyrų lietų, bet žmonės kantriai laukė. 7 val. ryte perlyti, pavargę nuo nemigos, kartaus nusivylimo apimti žmonės ėmė skirstytis.

Lėktuvą rado grybautoja

Tuo laiku Vokietijos „Reuters“ žinių agentūra paskelbė trumpą pranešimą, kad Rytprūsiuose, netoli nuo Soldino miestelio, miške rastas dar neaišku kam priklausąs sudužęs lėktuvas. Jį aptiko apie 5 val. ryto Kudamo kaimelio gyventoja, išėjusi į mišką grybauti.

Šalia sudužusio lėktuvo gulėjo S.Dariaus kūnas, o žuvęs S.Girėnas tebesėdėjo kabinoje. Dar švietė kišeninis žibintuvėlis. Trys nelaimės metu sudužę laikrodžiai rodė 0 val. 36 minutes.

Kas iš tikrųjų nutiko tą naktį? Pirmasis ir vienintelis žinomas katastrofos liudytojas, Kudamo miestelio gyventojas Herbertas Griebenas, kitą rytą vokiečių pareigūnams pateiks tokius parodymus: „Liepos 17 d. apie 0.30 val. stovėjau 50 m. į šiaurę nuo viešbučio ir išgirdau iš šiaurės rytų krypties žemai skrendančio lėktuvo motoro ūžesį. Lėktuvas, kuris turėjo šviesą, skrido pirmiau iš šiaurės pro Kudhamm, paskiau pasuko į pietus maždaug link Rozentolio ir vėl pasukė į rytus ir turbūt bus perskridęs per Telling ežerą. Nuo ten daugiau lėktuvo šviesos aš nebemačiau, bet motorą dirbant dar ir toliau girdėjau. Per trumpą laiką, maždaug 1-2 min., o gal ir dar mažiau, išgirdau labai smarkų smūgį. Smūgio balsas išsiskleidė tarpe kalniukų ir miškų ir todėl buvo sunku nustatyti smūgio kryptį. Kadangi tuo metu ir motoras nutilo, aš nusprendžiau, kad lėktuvas nukrito.“.

Šalia Štargardo smuklėje buvę žmonės girdėjo praskrendantį lėktuvą, matė iššautą signalinę raketą ir suprato, kad ieškoma vietos nusileisti.

archivesofculture.com nuotr./„Lituanica“ katastrofos vieta. 1933 m. liepos 17 d.
archivesofculture.com nuotr./„Lituanica“ katastrofos vieta. 1933 m. liepos 17 d.

Sprendžiant iš šių parodymų, „Lituanica“ skrido puslankiu, tarsi pilotai tikrai būtų ieškoję tinkamos vietos nutūpti. Tam reikalui galėjo tikti netoli miško esanti lygi pievelė, tačiau jos lėktuvas nepasiekė.

Kauną iš Vokietijos pasiekė vilties nepaliekanti telegrama. Tik liepos 17-osios vidudienį buvo paskelbtas tokio turinio pranešimas: „Kapitonas Stepas Darius ir Stasys Girėnas, perskridę vandenyną, atlikę tą didingą žygį mūsų tautos garbei, šiandien apie 1 valandą tragingai žuvo Lietuvos prieangy, Vokietijoj, arti miesto Soldin. Skelbiame šią skaudžią žinią Lietuvos visuomenei ir kviečiame visuotiniu gedulu pagerbti žuvusius didvyrius. Lietuvos transatlantiniams lakūnams priimti komitetas ir Lietuvos aeroklubas.

Palaidoti buvo iškilmingai

Kitą dieną, liepos 18–ąją, katastrofos vietoje „Lituanicos“ likučius apžiūrėjo iš Kauno atvykę Lietuvos atstovai. Jie turėjo pasirūpinti deramu Dariaus ir Girėno palaikų pargabenimu į Lietuvą.

archivesofculture.com nuotr./Žuvusių „Lituanica“ lakūnų karstų išlydėjimas į Lietuvą. 1933 m. liepos 19 d.
archivesofculture.com nuotr./Žuvusių „Lituanica“ lakūnų karstų išlydėjimas į Lietuvą. 1933 m. liepos 19 d.

Lietuvos Respublikos prezidento Antano Smetonos sprendimu, paskelbtu liepos 17–ąją, jau sužinojus apie lakūnų žūtį, jie buvo apdovanoti Vyčio kryžiaus V laipsnio ordinais. Lietuvos Vyriausybė dėl Dariaus ir Girėno žūties paskelbė kelių dienų gedulą.

Po tyrimo ir avarijos vietos fotografavimo vietinės administracijos iniciatyva žuvusių lakūnų kūnai buvo pervežti į Soldiną, sutvarkyti, paguldyti tamsiuose ąžuoliniuose karstuose, kurių šonuose bei galuose buvo įtaisytos masyvios gražios metalinės rankenos, ir pašarvoti koplytėlėje. Prie jų iki išgabenimo į Lietuvą stovėjo garbės sargyba.

Po iškilmingos procesijos, palydėti gausaus vietinių gyventojų, įvairių organizacijų ir Vokietijos valdžios atstovų nešamų vainikų, liepos 19 d. karstai su Dariaus ir Girėno kūnais parskraidinti iš Vokietijos į Kauną trimotoriu lėktuvu.

archivesofculture.com nuotr./Žuvusių „Lituanica“ lakūnų karstų sutikimas Kauno aerodrome. 1933 m. liepos 19 d.
archivesofculture.com nuotr./Žuvusių „Lituanica“ lakūnų karstų sutikimas Kauno aerodrome. 1933 m. liepos 19 d.

Prie sienos su Vokietija juos pasitiko ir į Kauną atlydėjo devynių Lietuvos karo aviacijos lėktuvų eskortas.

Tą popietę Kauno aerodrome tragiškai žuvusius lakūnus pasitiko apie 60 tūkst. žmonių minia.

Kai tik didysis lėktuvas, lydimas eskorto, pradėjo sukti ratą aplink miestą, sugaudė fabrikų sirenos, suskambo visų bažnyčių varpai. Žmonės verkė.

archivesofculture.com nuotr./Žuvusių „Lituanica“ lakūnų pagerbimo procesija Kauno centre. 1933 m. liepos 19 d.
archivesofculture.com nuotr./Žuvusių „Lituanica“ lakūnų pagerbimo procesija Kauno centre. 1933 m. liepos 19 d.

Gedėjo ne tik Kaunas. Iškilmingą žuvusiųjų lakūnų sutikimą ir laidotuves transliavo Lietuvos radijas.

Lietuvos aeroklubo ir lakūnų sutikimo komiteto pirmininkas Z. Žemaitis prie mikrofono šnekėjo labai susijaudinęs: „Jūs įrodėt pasauliui, kad ir mažos tautos žmonės gali atlikti milžiniškus žygius, kurių pavydi galingos tautos. Parodėt mums kilnų pavyzdį, kaip reikia mylėti tėvynę. Ir kaip dabar, po 500 metų, Lietuvos vaikai stiprybę semia iš Vytauto Didžiojo darbų, taip mūsų ateities kartos, ypač jų jaunuomenė, seks jūsų kilniu pavyzdžiu ir žengs Lietuvos garbės keliais...“

Kitą dieną, liepos 20–ąją, nepaprastai iškilmingai vyko laidotuvių procesija, kurioje dalyvavo apie 60 tūkstančių žmonių.

Po pašarvojimo lakūnų kūnai buvo laikomi koplyčioje, į kurią plūdo minios žmonių.

Vėliau vėlų liepos 23-iosios vakarą abu karstai buvo atvežti į Teismo ir socialinės medicinos institutą, kur atliktos ekspertizės.

archivesofculture.com nuotr./Žuvusių „Lituanica“ lakūnų pagerbimo procesija Kauno centre. 1933 m. liepos 19 d.
archivesofculture.com nuotr./Žuvusių „Lituanica“ lakūnų pagerbimo procesija Kauno centre. 1933 m. liepos 19 d.

Galiausiai nuspręsta kūnus balzamuoti. Ši procedūra truko devynis mėnesius. Įdėti į specialius karstus su stiklu, jie vėl buvo rodomi žmonėms. Jau pirmąją dieną sulaukta apie 30 tūkst. lankytojų.

Į specialiai pastatytą mauzoliejų karstai buvo perkelti 1937 m. lapkričio 1-ąją.

Ieškojo vietos nusileisti

„Lituanicos“ katastrofą ėmė tirti Lietuvos aviacijos specialistų komisija, kuriai vadovavo Dariaus geras bičiulis, aviacijos inžinierius konstruktorius pulkininkas (vėliau generolas) Antanas Gustaitis.

Komisijos išvados – palietusi spygliuočių viršūnes, „Lituanica“ jas prilenkė, ėmė laužyti, nukirto šešias pušis, rėžėsi į žemę ir apvirto. Specialistai kruopščiai apžiūrėjo sudužusio lėktuvo dalis, motorą. Pastebėta virš Štargardo „Lituanica“ dar skrido pusantros valandos.

archivesofculture.com nuotr./„Lituanica“ katastrofos vieta. 1933 m. liepos 17 d.
archivesofculture.com nuotr./„Lituanica“ katastrofos vieta. 1933 m. liepos 17 d.

Lakūnai ieškojo vietos nusileisti. Kas vertė tai daryti? Sprendžiant iš skridimo laiko, benzino dar turėjo pakakti šešioms septynioms valandoms.

Jei lakūnai būtų jautę, kad gali jo pritrūkti, jie būtų nusileidę anksčiau, dar prieš sutemstant.

Galiausiai komisija priėjo prie išvados, kad katastrofa įvyko dėl blogų oro sąlygų ir nedidelių variklio darbo sutrikimų. Taip skambėjo oficiali versija, ir niekas jos nepaneigė iki šiol.

Beje, išvadose neužsimenama apie žmogiškąjį veiksnį ir apie tai, kad pilotai, 37 valandas praleidę ankštoje kabinoje, visą laiką girdėdami nepaliaujamą variklio gausmą, stengdamiesi nenukrypti nuo užsibrėžto kurso ir nuolat jausdami įtampą, galėjo mažų mažiausiai pervargti.

Kita vertus, vokiečių pateikti duomenys kalba apie atmosferos slėgio skirtumą Niujorke ir katastrofos vietoje.

Vadinasi, lėktuvo aukštimatis galėjo rodyti didesnį aukštį, ne tą, kuriuo iš tikrųjų skrido „Lituanica“ prieš kliudydama Soldino pušų viršūnes.

Vokiečiai savo ataskaitoje rašo, kad lakūnai buvo visiškai praradę orientaciją, nes ilgą laiką blaškėsi pavojingai žemai.

Lietuviai žmogiškojo faktoriaus nepabrėžė – galbūt nenorėjo griauti gimstančios legendos apie neklystančius tautos herojus.

______________________________________________________________________

Kultūros archyvo ženklu pažymėta straipsnių serija – tai Lietuvos literatūros ir meno archyvo iniciatyva, skirta archyvo fonduose saugomai dokumentinei medžiagai viešinti ir tyrinėti.

Daugiau apie Lietuvos kultūrą, meną ir istoriją galima sužinoti apsilankius Lietuvos literatūros ir meno archyve (O. Milašiaus g. 19, Vilnius).

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Interviu

Praktiški patarimai

Skanumėlis
Ekspertai pataria
Parašykite atsiliepimą apie "Ar Žinai?"