Dabar populiaru
Publikuota: 2019 rugpjūčio 3d. 21:03

Legendinis Napoleono lobis: koks jis buvo ir kodėl jį iki šiol taip sunku rasti?

Napoleono atsitraukimas, Vasilijaus Vereščiagino paveikslas Ar žinai?
Wikimedia Commons pav. / Napoleono atsitraukimas, Vasilijaus Vereščiagino paveikslas

Napoleono lobis – kiekvieno lobių ieškotojo svajonė. Prancūzų paslėptas grobis iš Rusijos dar nerastas. Nors daug kas įsivaizduoja, kad tai fantazija, lobis išties egzistavo. Ir Prancūzijos nepasiekė, išskyrus smulkmenas ir tai, ką pagrobė kariai (pvz., Luvre saugoma skulptūra iš Pažaislio vienuolyno).

Prancūzams puolant Rusiją bei užėmus Maskvą, viskas buvo plėšiama neregėtais mastais. Taip pat ir cerkvės.

Prancūzų užmačios buvo nepaprastai didelės, tačiau brangenybes jie turėjo palikti, nes tai buvo per daug sunki našta. Tad atsitraukinėjant viskas buvo slepiama pakeliui.

Didžioji turtų dalis – vis dar nerasta. Kaimyninėje Baltarusijoje buvo aptiktos tik šių turtų užuomazgos, taip pat šiek tiek brangenybių ieškojo ir išsikasė sugrįžę prancūzų veteranai.

Šiame tekste bus pasakojama apie tai, kas sudarė vadinamąjį Napoleono lobį ir kur jis, kaip mano istorikai, galbūt slepiasi dabar.

Pirmoji lobio rūšis: meno ir religinio paveldo vertybės, brangieji metalai

Prancūzai masiškai grobė kryžius, ikonas jų sidabrinius ar auksinius apkaustus. Iš Maskvos prancūzai kaip trofėjų išsigabenti norėjo net Kremliaus Ivano Didžiojo varpinės varpą kartu su kryžiais, tačiau jis buvo toks sunkus, kad sugebėjo tik nukelti. Varpas krito ir skilo, buvo žuvusių.

Wikimedia Commons pav./Napoleono atsitraukimas iš Rusijos, Adolpho Norteno paveikslas
Wikimedia Commons pav./Napoleono atsitraukimas iš Rusijos, Adolpho Norteno paveikslas

Vieni iš pirmųjų turtus paslėpė Poniatovskio lenkų korpuso kariai. 1941 m. vokiečiams bombarduojant rusus Baltarusijos rytuose, netoli Talačyno, prie Krugloe kaimo, bombų išsprogdintuose laukuose mėtėsi tai, kas liko iš sidabrinių ikonų, apkaustų bei kitų vertybių pagrobtų iš cerkvių.

Tada niekas nesuprato iš kur visa tai atsirado, tačiau dabar jau aišku. Iš Mogiliovo besitraukiantys prancūzai žinojo, kad neišsaugos grobio, todėl slėpė kur galėjo, kad priešui netektų. Tad užkasė net ikonų sidabrą ir kryžius.

Sidabriniai, auksiniai stalo įrankiai, indai, papuošalai, paveikslai, cerkvių kryžiai, auksas ir netgi masyvios patrankos buvo užkasama miškuose bei prie didesnių orientyrų, tokių kaip akmenys, didesni ąžuolai ar dvarai. Duobės buvo gilios, prancūzai dažnai ant turtų viršaus dėdavo žuvusiųjų lavonus taip siekdami apsaugoti lobį.

Rusai jau buvo supratę, kad turtai užkasami, tad, kol dar nebuvo sniego, pamatę kasimo žymes tikrindavo. Prancūzai tikėjosi, kad atsikasę tokį „lobį“ kaip lavonas jie nenorės kasti toliau.

Vėliau kelyje nuo Maskvos link Smolensko kai kurie turtai imti skandinti ežeruose, nes pradėjo trūkti arklių.

Baltarusijos teritorijoje, dar nepasiekus Berezinos, kai kurių užšalusių ežerų viduryje buvo prakertamos eketės ir metami vežimai su turtais.

Praeitiespaslaptys.lt iliustracija/Napoleono armija traukiasi
Praeitiespaslaptys.lt iliustracija/Napoleono armija traukiasi

Vieną tokių atvejų savo atsiminimuose yra aprašęs Napoleono armijos seržantas Burgonė. Pasakojime paminėta didžiulė eketė ežero vidury ir šalia ežero buvusi prancūzų stovyklavietė.

Apie ten skandintą auksą knygoje neminima. Kažin ar Burgonė pats tai žinojo, nes atvyko į apleistą stovyklavietę, kai prancūzai jau buvo pasitraukę.

Arkliams girdyti didelių ekečių vidury ežero niekas nekirsdavo, tad lobių ieškotojai padarė prielaidą, kuri labai tikėtina, kad po ledu galėjo slėptis lobiai.

Atsiminimų tikrumu neabejojama, bet ežero pavadinimas nežinomas. Tačiau atidžiai lyginant prisiminimus su žemėlapiu turbūt galima ir tai išsiaiškinti.

Šiek tiek turtų rusams visgi pavyko susigrąžinti – kazokai puldinėjo prancūzų gurguoles ar netikėtai užklupdavo kovai nepasiruošusius karius bei atimdavo grobį.

Prancūzams traukiantis arkliai pradėjo masiškai kristi nuo išsekimo, šalčio bei maisto stokos, kritę buvo suvalgomi karių.

Imperatoriaus įsakymu masyviausio grobio buvo atsisakoma pirmiausiai. Arkliai turėjo būti perduoti artilerijai tempti. Štai kodėl vienu metu turtai buvo skandinami masiškai (tik su artilerija prancūzai dar galėjo gintis nuo rusų).

Kalbant apie patrankas, kurios irgi yra „Napoleono lobio“ dalis, reikia paminėti, kad jos buvo gamintos iš bronzos.

Tai buvo itin galingos ir sunkios patrankos. Jo buvo 6, 8, 12, 24 svarų kalibro. Pavyzdžiui, 12 svarų patrankai tempti reikėjo net 15 arklių. Tad galima įsivaizduoti, kiek arklių tuo metu reikėjo Didžiąjai armijai.

Žygio pradžioje prancūzai turėjo 1194 patrankas, o prieš išeinant iš Maskvos jiems beliko tik 569 patrankos. Pirmieji patrankų skandinimai prasidėjo atsitraukinėjant iš Maskvos, dar prie Borodino kaimo – Kolocko vienuolyne 8-ojo Vestfalijos korpuso kariai sulaužė daug nebereikalingų šautuvų ir kardų. O prūde, kaip manoma, buvo paskandinta kelios dešimtys patrankų.

„Scanpix“/Napoleonas
„Scanpix“/Napoleonas

Tokių atvejų būti turėjo ir daugiau. Kai po karo į Kremliaus tvirtovę buvo surenkami ginklai, iš visur buvo sutemptos paliktos prancūziškos 875 patrankos.

Kadangi žygio pradžioje patrankų buvo 1194, greičiausiai likusios 319 patrankų, jeigu jų nesurado rusų kariai, buvo užkastos ar paskandintos.

Kai kurie užkasimo faktai yra tiesiogiai aprašyti. Dalį patrankų rusai remdamiesi belaisvių parodymais išsikasė – kitos liko šiandienos ieškotojams.

Verta paminėti, kad kiekvienas didžiosios armijos pėstininkų, kavalerijos ar artilerijos pulkas turėjo savo vėliavą su auksiniu ereliu, panašiu į buvusius Romos imperijoje.

Gruodžio 2 d. maršalas Nėjus Selicos kaime dabartinėje Baltarusijoje surinko pulkus ir Napoleono įsakymu šie ereliai buvo specialiai sulaužyti ir užkasti.

Iš 265 šiame kare dalyvavusių pulkų erelių likęs tik vienas, kuris saugomas Ermitažo muziejuje. Kiti pasiliko Rusijos, Baltarusijos žemėje.

Taip pat, visai tikėtina, to paties kaimo apylinkėse buvo užkasta ir mažiausiai kelios statinaitės auksinių monetų.

Antroji lobio rūšis: Didžiosios armijos kasos bei iždas

Didžiąją armiją sudarė Prancūzija ir jos sąjungininkės – Italija, Lenkija, Bavarija, Šveicarija ir t.t. Visos jos turėjo atskiras armijos kasas.

Gausiausi turtai buvo prancūzų, italų bei bavarų rankose. Atskiri armijos korpusai turėjo savo iždą, skirtą tam tikram skaičiui karių. Vienas garsesnių dingusių lobių – maršalo Žiuno bei Vestfalijos karių auksas.

Tad Didžiosios armijos vežimai buvo prikrauti tikrų tikriausio Napoleono aukso – taip vadinamų napoleondorų. Tai buvo auksinės 20–40 frankų monetos, 1–5 frankų sidabrinės monetos bei, matyt, ir kitokios auksinės monetos.

Praeitiespaslaptys.lt iliustracija/Itališkas auksinis Napoleondoras, 40 lirų
Praeitiespaslaptys.lt iliustracija/Itališkas auksinis Napoleondoras, 40 lirų

Įdomu tai, kad sidabrinės 5 frankų monetos dabar aukcionuose, greičiausiai dėl savo retumo, kainuoja netgi brangiau negu auksinės. Nors 1812 m. jų buvo ypač daug – šie pinigai buvo skirti karių algoms bei armijos atsiskaitymams.

Praeitiespaslaptys.lt iliustracija/Sidabriniai Napoleono 5 frankai
Praeitiespaslaptys.lt iliustracija/Sidabriniai Napoleono 5 frankai

Iki Rusijos kampanijos maistą prancūzai pirkdavo, o ne plėšdavo, ir drausmę kariuomenėje stengėsi palaikyti. Tačiau smarkiai praretėjusiai Napoleono kariuomenei pasiekus Baltarusijos teritoriją teko atsisakyti nemažos dalies armijos iždo.

Kadangi dauguma žirgų buvo kritę, o likusieji turėjo tempti gyvybiškai svarbius išteklius bei patrankas, turtais buvo atsikratoma juos užkasant. Prie Berezinos upės, jos pakrantėse, Borisovo apylinkėse prancūzai užkasinėjo „bačkas“ su aukso monetomis.

Tiesa, jų nebuvo tiek daug, vienoje vietoje galėjo būti užkastos kokios dvi, kitoje trys ar keturios aukso statinaitės. Tačiau tikrai ne nesuskaičiuojamos dešimtys.

Borisovo apylinkėse šiandien randami tik pavieniai auksiniai napoleondorai bei Olandijos dukatai. Tiesa, Borisovas bei kaimyniniai kaimeliai po 1812 m. karo kuriam laikui suklestėjo, vieta buvo mėgstama ir žydų pirklių – galima numanyti, kad tai buvo susiję su prancūzų palikimu.

Na, o tai, apie ką daugiausia kalbama Lietuvoje – Napoleono armijos kasa – buvo prarasta Panerių kalvose bei prie Vievio.

Esant įšalui nuo kalvų nuslydus vežimams dėžės su auksu pačios atsidarė, o prie aukso puolė ir prancūzų kariai ir rusų kazokai. Caro karių surinktas Panerių auksas buvo panaudotas Sankt Peterburgo Kazanės soboro apdailai.

Nors yra sakoma, kad kažkas buvo užkasta ir Paneriuose ar prie Vievio, buvusioje prancūzų stovyklavietėje, tai sunkiai tikėtina. Bet įmanoma.

Trečioji lobio rūšis: karių asmeninis turtas ar grobis, kurio jie nebepanešė

Traukiantis monetos buvo dalinamos kariams – kas kiek pasinešė, tas tiek turėjo. 1812 m. gruodžio 5 dieną Napoleonas Smurgainiuose (Baltarusija) apsistojęs Oginskio dvare savo adjutantams išdalijo po 30 000 auksinių frankų karininkams, po 6 000 kliuvo ir kariams.

Praeitiespaslaptys.lt iliustracija/Prancūzų stovyklavietė prie Berezinos
Praeitiespaslaptys.lt iliustracija/Prancūzų stovyklavietė prie Berezinos

O pats išvyko su 50 000 aukso frankų. Taigi, galima sakyti, armijos kasa buvo išformuota, o saugoti kliuvo kiekvienam pagal galimybes.

Tarkime, 30 000 aukso frankų turėjo sverti maždaug 15 kilogramų. Žinant kokia tuomet buvo situacija, tikėtina, kad šie turtai ar jų dalis taip pat galėjo būti palikti, paslėpti ar pamesti.

Manoma, kad kelių tokių nedidelių lobių buvimas kelyje nuo Smurgainių (kurie labai arti Lietuvos) iki Vilniaus ir Kauno yra visai tikėtinas. Jei, aišku, prancūzai juos spėjo paslėpti.

Kai išsekę mirusieji krisdavo tiesiai ant kelio, nuo kritusiųjų likę prancūzai įprastai plėšdavo rūbus, ne auksą. Auksą tuomet belikdavo susirinkti kazokams.

1812 m. atsitraukimo metu kariuomenė buvo visai pakrikusi, išbadėjusi (išskyrus imperatoriaus gvardiją ir likusius rikiuotėje karius su didesne drausme ir bei aprūpinimu).

Nors auksinių monetų turėjo daug kas, maisto įsigyti nelabai buvo kur. Taigi auksinius frankus dar pasaugodavo, tačiau sidabriniais, kaip bereikalingu svoriu, kariai stengdavosi atsikratyti.

Yra žinoma, kad esant žemės įšalui, kariai užkasdavo grobį, auksą ar statinaitę su monetomis buvusios stovyklos laužavietės vietoje.

Tikrai žinoma, kad statinaičių su auksu buvo užkasta ir prie pat Berezinos upės. Deja, nepaisant milžiniškų ir nesibaigiančių paieškų, jos vis dar nerastos.

Manau, kad tai labiausiai tikėtinas rasti „Napoleono lobio“ variantas Baltarusijoje, dar iki Berezinos, tačiau, deja, ne Lietuvoje.

Tai, kas buvo skandinta ežeruose, ieškoti ir rasti labai sunku ir brangu. Lietuvoje lobių tikrai niekas neskandino, bet vežimas nuo kelio į upę ar ežerą esant ledui nudardėti galėjo – taip yra nutikę.

Gurguolės iš Maskvos Lietuvoje?

Vežimų su grobiu tikrai galėjo būti ne mažiau kaip ~225, neskaitant armijos iždo aukso. Taigi bendrai galėjo būti ir ~270 vežimų su visokiausiu turtu.

Galima pabandyti įsivaizduoti tuos kiekius. Kiekviename „pirmosios aukso gurguolės“ vežime, kurių iš viso buvo 48, buvo apie 350–400 kilogramų turtų. Tad visuose kartu turto galėjo būti apie 16 tonų. Ir pabandžius įsivaizduoti, mintyse išeina tikriausias aukso kalnas...

Didžioji dalis, ~500 000 žmonių, Napoleono armijos buvo išskirstyta į kitus frontus – Maršalų Udino ir Sen Siro korpusai prie Polocko, rezervinis Viktoro korpusas Smolenske, Makdonaldo armija prie Rygos bei Švarcenbergo korpusas Ukrainos šiaurėje. Įgulos buvo paliktos užimtuose miestuose, o Napoleonas į Maskvą įžengė su ~90000-100000 karių, kurie plėšė ir rūpinosi tuo nesuskaičiuojamu grobiu.

Maršalas Davu savo atsiminimuose mini, kad traukiantis iš „pirmosios aukso gurguolės“ beliko tik paskutinis 48-asis vežimas, kuris užstrigo likus 8 kilometrams iki Vilniaus, tačiau visgi buvo išsaugotas ir pasiekė Vilnių. O visi kiti kur? Prarasti, paslėpti, paskandinti, atimti priešo dar iki Lietuvos.

Wikimedia Commons pav./Prancūzų kariuomenė Vilniuje atsitraukimo metu
Wikimedia Commons pav./Prancūzų kariuomenė Vilniuje atsitraukimo metu

Kad ir kaip norėtume lobio radybų, Lietuvoje daugiau nei asmeninius karių daiktus (sagas, kokardas ir kitas ekipuotės dalis) aptikti yra nepaprastai mažai šansų.

Sagos yra šiandien dažniausias 1812 m. karo radinys, dažnai daug pasakantis apie prancūzų kariuomenės judėjimą. Žinoma, dar sovietmečiu Lietuvoje ariant laukus buvo rasta keletas kardų bei auksinių frankų, taip pat šautuvų dalys, tačiau tai jau pavieniai atvejai.

Prancūzai Baltarusijoje traukėsi dar organizuotai, rikiuotėje, bet kelyje nuo Berezinos iki Vilniaus visiškai pakriko. Vilniuje kažką slėpti laiko jie visai neturėjo, nes rusų kariai labai greitai prancūzus pasivijo, o štai apie Kaune paslėptus lobius legendų yra.

Tiesa, ne visi daliniai atsitraukinėjo per Vilnių. Kiti Kauną pasiekė kitu keliu – pro Salaką, Ukmergę. Prūsijos armija traukėsi iš Latvijos per Žemaitiją nepatyrusi didesnių nuostolių (tikriausiai todėl ir išdavė Napoleoną).

Sakoma, kad prūsai savo armijos kasą užkasė Rundalės pilies parke, Latvijoje. Visai tikėtina – sakoma, kad aukso, sidabro ten buvo apie dvi tonas (nemažai sidabrinių rublių surinktų iš vietos dvarininkų ir gyventojų).

123RF.com nuotr./Rundalės rūmai, Latvia
123RF.com nuotr./Rundalės rūmai, Latvia

Metalai sunkūs, tačiau keista, kad prūsų armijoje irgi pritrūko arklių vežimams traukti. Gal ši legenda ir netikra. Tačiau po karo apie 1890 m. prūsai kreipėsi į rusų imperatorių dėl turtų paieškų, lankėsi pilyje, ieškojo dokumentų.

Lietuvoje pasakojimai apie prancūzų lobius išlikę iki dabar, tačiau tikriausiai jie yra tik tautosaka ir niekas daugiau.

Tuntai kareivių puošniomis uniformomis šio krašto žmonėms ilgam įsirėžė į atmintį, bet nereikia manyti, kad ten, kur kareiviai, būtinai ir paslėptas auksas.

Kodėl beveik niekas iš šių lobių nebuvo rasta?

Manoma, kad dauguma šio karo lobių glūdi pakankamai dideliame gylyje. Paprastu metalo detektoriumi jų aptikti neįmanoma, o giluminių detektorių ir magnetometrų naudojimas yra pakankamai ribotas tirti milžiniškiems plotams.

Po 1812 m. karo praėjus nemažai metų prancūzų veteranai bandė ieškoti savo paslėptų lobių.

Vieniems pavyko rasti nesunkiai, kitiems nepavyko išvis, nes vietovės buvo per daug pasikeitusios, dvarai sudegę, keliai išnykę, didesni akmenys panaudoti statybose.

O svarbiausia – prancūzai traukėsi žiemą, tad po daug metų vasarą viskas tikrai galėjo atrodyti nebeatpažįstama. Baltarusijos teritorijoje lobių aktyviai ieškojo ir caro karininkai.

1942 metais netoli Smolensko vokiečių SS kariai su minų ieškikliais Voznesenije kaime ieškojo lobio ir manoma, kad jų paieškos buvo sėkmingos. Tiesa, neaišku, ką jie ten rado, tačiau išliko pasakojimai vietos gyventojų, neva mačiusių vokiečių iškastą lobį.

Kiek vėliau, netoliese buvusiame kaime sovietiniai partizanai likvidavo vokiečių stovyklavietę, ten aptiko ir jų turėtus 1820 metų prancūziškus dokumentus.

Tuomet paaiškėjo, kad per šalimais esančią Cholimkos upę atsitraukdamas persikėlė Italijos vicekaraliaus Eugenijaus Boharnė korpusas. Jis upėje paskandino savo patrankas bei vertybes, šiek tiek turtų užkasė ir aplinkiniuose kaimuose.

Baltarusijoje ir Rusijoje 1812 m. karo turtų aktyviai ieškoma iki šiol ir kasmet pavyksta aptikti įdomių dalykų, tačiau nemanau, kad greitu metu visos paslaptys bus atskleistos.

____________________________________________________________________

Straipsnio autorius Šarūnas Subatavičius – archeologas, dabar VU istorijos magistrantas. Domisi Lietuvos ir regiono praeitimi, Europos numizmatika, senųjų Pietų Amerikos kultūrų archeologija. Rašo tinklaraštį praeitiespaslaptys.lt.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Gerumu dalintis gera
Skanumėlis

Sergu atsakingai

Sergu atsakingai

Video

00:34
00:16
00:05

Esports namai

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie "Ar Žinai?"