Dabar populiaru
Publikuota: 2020 gegužės 23d. 20:59

Sužinokite: ką tokio nuveikė Vilniaus Gaonas, kad jo vardas amžiams pateko į žydų istoriją?

Vilniaus gaono paveikslas ir jo paminklas Vilniuje Ar žinai?
15min montažas / Paminklas Vilniaus Gaonui

2020-ieji Lietuvoje yra paskelbti Vilniaus Gaono – XVIII a. gyvenusio žydų išminčiaus – metais. Dažnas lietuvis girdėjęs, kad Vilniaus Gaonas buvo ypač didelis judaizmo autoritetas, daug prisidėjęs prie to, kad Vilniaus kaip kultūros centro vardas skambėtų visame žydiškajame pasaulyje. Tokių, kurie žino, kodėl jis susilaukė tokios šlovės, ką konkrečiai veikė ir kaip atrodė jo gyvenimas – mažiau.

Praskleisti nežinios šydą portalui 15min padėjo istorikė humanitarinių mokslų daktarė, Lietuvos Nacionalinės bibliotekos Judaikos skyriaus vadovė dr. Lara Lempertienė. Ji interviu portalui pasakojo apie tai, kodėl žydų kultūrai svarbus Vilniaus Gaonas, kuo ypatingi jo darbai ir kaip atrodė jo gyvenimas to meto Vilniuje.

Prieš interviu dar priminsime svarbiausius Vilniaus Gaono biografijos faktus.

Vilniaus Gaono biografija

Žodis „Gaonas“ reiškia „išminčius“. Gaono titulo žydų tradicijoje nusipelno tie, kurie moka kruopščiai ir kūrybingai dirbti su tekstais.

Wikimedia Commons / Public Domain nuotr./Vilniaus Gaono portretas
Wikimedia Commons / Public Domain nuotr./Vilniaus Gaono portretas

Elijas ben Saliamonas Zalmanas, vėliau išgarsėjęs kaip Vilniaus Gaonas, gimė 1720 m. nedideliame Selcų miestelyje dabartinės Baltarusijos teritorijoje, o pirmuosius gyvenimo metus praleido Vilniuje.

Jau būdamas vaikas jis garsėjo savo intelektualine branda, legendos pasakoja, kad jis jau šešerių metų sakė pamokslą Vilniaus Didžiojoje Sinagogoje.

Būdamas septynerių Elijas su šeima persikraustė į Kėdainius, kur mokėsi iš Mošės Margalioto – rabino, garsaus to meto religinio išminčiaus ir Talmudo komentatoriaus. Vėliau grįžo į Vilnių, būdamas dešimties metų pradėjo studijuoti savarankiškai.

Elijas anksti vedė ir susilaukė vaikų. Jo žmona Chana buvo kilusi iš Kėdainių, vedybos greičiausiai, kaip įprasta tiems laikams, buvo sutartos. Tarp išsimokslinusių to meto žydų buvo įprasta, kad žmona ateina į šeimą su kraičiu, turi nedidelį verslą ir jį išlaiko, o vyras užsiima studijomis.

Tikėtina, kad taip buvo ir Gaono šeimoje. Žmona vadovavo nedidelei krautuvėlei, o Gaonas rūpinosi mokslais. Šeima gyveno kukliai – patenkino tik minimalius poreikius. Kita vertus, turtų siekti niekada ir nebuvo Gaono tikslas.

Sulaukęs 20 metų, Elijas iškeliavo klajoti po Lenkijos ir Vokietijos miestus ir miestelius, kur susitikdavo ir bendravo su garsiausiais savo meto judaizmo autoritetais.

1745 m. jis grįžo į Vilnių – miestą, kuriame nuo tada praleido visą likusį savo gyvenimą ir kuriame nusipelnė Vilniaus Gaono vardo, kuris Elijui prigijo dar jam esant gyvam.

Iki pat mirties 1797 m. Gaonas daugiausia laiko skyrė Toros studijoms ir Talmudo taisymams. Pats Vilniaus Gaonas nieko nepublikavo – tai po jo mirties padarė jo sūnūs, žentai, mokiniai. Jis taip pat neužėmė jokių oficialių pareigų – visą laiką skyrė studijoms.

Tai pagrindiniai Gaono biografijos faktai. Tačiau patys savaime jie dar neatskleidžia visos istorijos. Ką tokio nuveikė Vilniaus Gaonas, kad susilaukė tokios šlovės? Kaip atrodė jo studijos, jo gyvenimas Vilniuje, koks buvo santykis su nežydais? Šie aspektai neatsispindi sausuose biografijos faktuose, tačiau padeda pažinti Gaono gyvenimą.

Apie visa tai – interviu su dr. Lara Lempertiene.

Gintarės Zakarauskaitės nuotr./dr. Lara Lempertienė
Gintarės Zakarauskaitės nuotr./dr. Lara Lempertienė

– Vilniaus Gaonas dažnai pristatomas kaip vienas didžiausių savo laikų mąstytojų. Kiek, Jūsų nuomone, toks epitetas pagrįstas?

– Mano nuomonė čia mažai ką lemia. Nes tokia nuomonė apie Vilniaus Gaoną susiformavusi seniai. Ją suformavo aukšti to laiko žydų mąstytojai, autoritetai.

Ji pradėjo formuotis, kai Vilniaus Gaonas buvo dar labai jaunas ir, paradoksalu, jam dar nepaskelbus nė vieno savo kūrinio. Po mirties paskelbus Gaono tekstus, jo šlovė tik augo.

Aš sakyčiau, kad apskritai Lietuvos visuomenė šiandien nėra pasiruošusi įvertinti Gaono darbų, nes pas mus santykis su žydų klasikiniais tekstais yra prarastas. Bet labai gerai, kad išsaugome bent jau kitų atsiliepimus ir darbus apie Vilniaus Gaoną, gal vieną dieną ir jo tekstų reikšmę įvertinsime pilnai.

– Kuo Vilniaus Gaono tekstai, Talmudo interpretacijos tokie ypatingi ir išskirtiniai? Kodėl jie sulaukė tokios šlovės?

– Čia galima išskirti kelis dalykus. Bet pirmiausia reikia suprasti, kas yra Talmudas. Tai religinių raštų rinkinys, rabinų diskusijų apie įstatymus, papročius, moralę ir kone visus gyvenimo aspektus sąvadas, centrinis rabiniškojo judaizmo tekstas.

Tradicinei žydų bendruomenei Talmudas per amžius buvo ir išlieka gyvensenos ir pasaulėžiūros pamatas, religinės teisės pagrindas ir pamokymų kasdieniam gyvenimui šaltinis.

Talmudas sudarytas buvo prieš daugiau negu pusantro tūkstančio metų, į vieną rinkinį sujungus iki tol gyvenusių rabinų diskusijas ir komentarus žydų šventajai knygai Torai. Iki tol žydų kultūroje šie pamokymai ir diskusijos sklido sakytiniu būdu.

XVIII a., kai gyveno Vilniaus Gaonas, Talmudo studijos sudarė religinio mokytumo ašį. Ir Gaono įdirbis šiose studijose svarbus dėl kelių priežasčių.

Ilgą laiką po sudarymo Talmudas plito jį perrašant, o atsiradus spausdinimui – ir perspausdinant.

Taigi Vilniaus Gaono darbas su Talmudu neapsiribojo Talmudo spausdintiniais leidiniais. Jis įtarė, kad juose yra klaidų, atėjusių dar iš to laiko, kai nebuvo spausdinimo ir Talmudas buvo skleidžiamas per rankraščius.

Kadangi Talmudas žydų kultūroje yra ypatingai gerbtina knyga, iki tol mažai kas drįso abejoti net ir tomis Talmudo vietomis, kurios atrodė neaiškios, nelogiškos.

O Vilniaus Gaonas išsakė nuomonę, kad jos buvo tiesiog kažkada klaidingai perrašytos. Ir tas klaidas ėmėsi taisyti.

Vilniaus Gaonas išsakė nuomonę, kad neaiškios, nelogiškos Talmudo vietos buvo tiesiog kažkada klaidingai perrašytos. Ir tas klaidas ėmėsi taisyti.

Jei pasitiki savimi, žinoma, gali imtis taisyti Talmudo klaidas. Bet kad kiti rimtai žiūrėtų į tavo taisymus ir juos priimtų, jie irgi turi tavimi pasitikėti. Tu turi būti labai gerbiamas žmogus ir turėti didžiulę charizmą. O Gaono taisymai buvo priimti.

Įsivaizduokite situaciją žydų pasaulyje – Talmudas yra gerai žinomas ir vertinamas toks, koks yra, bet staiga atsiranda žmogus, kuris jame ryžtasi daryti pataisas. Tos pataisos yra priimamos ir vėlesni Talmudo leidimai jau įtraukia tas pataisas.

Šis faktas labai daug kalba apie Gaono autoritetą Talmudo studijose. Nes tam, kad padarytum pataisas, tu turi tekstą labai gerai žinoti ir suprasti giluminiu būdu.

Ir čia dar ne viskas. Antras dalykas, kuris buvo Talmudo studijų inovacija iš Vilniaus Gaono pusės – Jeruzalės Talmudo komentarai ir interpretacijos.

Egzistuoja dvi pagrindinės Talmudo versijos. Viena – ilgesnė, labiau populiari ir dažniau studijuojama, ji vadinasi Babilonijos Talmudas. Kitas – trumpesnė ir mažiau įtraukiama į studijų akiratį, ji vadinasi Jeruzalės Talmudas. Bet jos abi labai svarbios.

Vilniaus Gaonas paliko daug būtent Jeruzalės Talmudo komentarų ir interpretacijų. Ta knyga buvo labai primiršta žydų studijose, o Vilniaus Gaonas vėl atkreipė dėmesį į ją.

– Kaip plito žinia apie Vilniaus Gaono darbus taisant Talmudą?

– Pirmiausia per jo mokinius. Žydų tradicija nuo senų laikų praktikuoja gilumines tekstų studijas.

Be to, tradicija skatina nestudijuoti šventųjų knygų vienam, o priešingai – daryti tai grupėje arba bent su vienu mokslų draugu, kolega. Kad galėtų vykti diskusija, aptarimas, kad būtų galima tuojau pat kažko paklausti, įsigilinti į tekstus kartu.

Gaonas turėjo mažą ištikimų mokinių grupę. Ta grupė neturėjo stabilių rėmų – kai kurie mokiniai buvo vietiniai ir ateidavo kas dieną, kiti, nevilniečiai, atvažiuodavo pastudijuoti kuriam laikui ir išvažiuodavo.

Bet tai nebuvo mokymasis ta prasme, kad visi sėdėjo bei akis ir ausis išpūtę klausėsi Gaono, ką čia tokio jis pasakys. Tai buvo diskusija.

Dideliu pedagoginiu talentu pasižymintis žmogus, o toks, ko gero, buvo Vilniaus Gaonas, gali taip suformuluoti diskusijos klausimus, kad ir mokiniams atsirastų didelių įžvalgų. Tokiu būdu Gaonas kartu su mokiniais studijavo Talmudą.

Bet tos pataisos, kurias minėjau anksčiau, buvo daromos jam vienam studijuojant ir lyginant įvairius Talmudo rankraščius. Jo kartos Vilniuje ir visoje Lietuvoje kito tokio žmogaus nebuvo, tai jis darė vienas pats.

– Vilniaus Gaonas dabar neatsiejamas nuo Vilniaus vardo. Ar to meto Vilniaus žydų bendruomenė buvo kažkuo išskirtinė, kad tokia asmenybė atsirado ir susiformavo būtent čia?

– Jau nuo XVI a. Vilnius garsėjo kaip žydų dvasinio, religinio mokytumo centras. Kitokio mokytumo tais laikais dar nebuvo – pasaulietiniai mokslai dar nebuvo išsivystę. Vilnius tikrai buvo religinio intelektualumo traukos centras.

Antra vertus, tvirtai teigti, kad Gaonas į Vilnių persikraustė dėl miesto reputacijos, negalime. Gali būti, kad Gaono sprendimą persikraustyti į Vilnių ar po klajonių grįžti lėmė kokios nors visiškai pragmatinės priežastys, kurių mes nežinome. Bet gali būti, kad Vilnius ir savo reputacija jį traukė.

Bet visa tai – tik spėlionės. Gaonas gyveno labai asketišką ir uždarą gyvenimą, neužėmė jokio bendruomenės posto, beveik nedalyvavo viešose diskusijose, erudicijos rodymuose ir panašiai.

Gaonas gyveno labai asketišką ir uždarą gyvenimą, neužėmė jokio bendruomenės posto, beveik nedalyvavo viešose diskusijose, erudicijos rodymuose.

Ar jam buvo svarbu gyventi Vilniuje dėl Vilniaus kaip tokio, ar priežastys buvo kur kas pragmatiškesnės, mes nežinome.

Ką tikrai žinome – kad Vilniui buvo labai svarbu turėti Gaoną. Net jei bendruomenės gyvenime jis nedalyvavo. Vien jo vardas Vilniui kaip dvasingumo centrui teikė papildomo svorio.

S.Liser. Vilniaus Didžioji sinagoga
S.Liser. Vilniaus Didžioji sinagoga

– Kiek maždaug žydų tada galėjo gyventi Vilniuje? Kas vadovavo bendruomenei? Rabinai?

– Vadovai visada buvo rabinai. Bet svarbu suprasti, kad norint būti bendruomenės rabinu, nors reikia turėti aukštą išsilavinimą, bet neprivalai būti didžiausias savo laiko išminčius.

Dažnai didžiausi išminčiai būdavo ne bendruomenės rabinais, o, tarkime, religinių akademijų ješivų vadovais. Ješivų vadovai turėjo ne mažesnį, o gal ir didesnį autoritetą negu rabinai.

Pagal 1784 m. surašymą, Vilniuje gyveno apie 5 tūkst. žydų. Jie buvo susiskirstę į kelias mažesnes bendruomenes. Kiekviena turėjo savo religinę mokyklą.

Pažymėtina, kad pats Gaonas jokios religinės mokyklos neįsteigė ir jokiai nėjo vadovauti. Jam buvo gaila laiko didelio masto pedagoginiam darbui, jis tą darbą dirbo tiesiogiai studijuodamas su savo mokiniais.

– Dabar bandydamas įsivaizduoti, kaip galėjo atrodyti Gaonas, įsivaizduoju ultraortodoksą žydą su juodu apsiaustu, ilga barzda. Ar pagrįstas toks mano įsivaizdavimas?

– Veikiau ne. Nes žydų ultraortodoksų išvaizda, kuri mums yra žinoma šiandien iš Izraelio ir kitų šalių su didelėmis ultraortodoksų bendruomenėmis, yra chasidiška, tai chasidų palikuonys ar jiems ir šiandien save priskiriantys žmonės.

Chasidai yra judaizmo pakraipa, kuri yra visiškai priešinga litvakiškam judaizmui – tai jo atšakai, kuri formavosi Vilniuje, kuriai priklausė ir Gaonas.

Yra žinoma, kad viena iš labai nedaugelio visuomeninių veiklų, kuriose Vilniaus Gaonas kada nors dalyvavo, buvo jo parašas ant dokumento, raginančio neįsileisti į Vilnių chasidų bendruomenių.

Ne visai aišku, ar jis pats aktyviai kovojo prieš chasidus Vilniuje, ar tai darė kiti, o jis tiesiog pritarė, bet Vilniaus Gaonas tikrai neatrodė kaip žmonės, kuriuos sutinkame Jeruzalės ultraortodoksų rajonuose.

– O kaip jis tuomet atrodė?

– Sunku pasakyti. Yra išlikusių Gaono portretų, kurie nebuvo daromi „iš natūros“, bet galbūt yra pagrįsti jį mačiusių žmonių liudijimais. Tuose portretuose Gaonas yra su talitu – maldos apsiaustu, kurį dėvėjo visi religingi žydai. Kažkokios ypatingos religinės „uniformos“ jis neturėjo, juolab kad neužėmė pareigų ir neturėjo rodytis viešumoje.

Wikimedia Commons / Public Domain pav./Vilniaus Gaono paveikslas
Wikimedia Commons / Public Domain pav./Vilniaus Gaono paveikslas

Bet kaip jis atrodė, kai, pavyzdžiui, sėdėjo ir mokėsi pats vienas, niekieno nematomas, niekas negali pasakyti.

– Kas yra žinoma apie Vilniaus Gaono gyvenimą, kiek tai nėra tiesiogiai susiję su religija? Ar turėjo kokių kitų veiklų, pomėgių? Kas žinoma apie jo šeimą?

– Klausimas ne visai tikslus, nes Vilniaus Gaono gyvenime nebuvo nieko, kas nebūtų susiję su religiniu gyvenimu. Tikrai nieko. Taip galima pasakyti ne tik apie Gaoną. Jo laikais išvis nebuvo jokių kitų opcijų, jokių pasaulietinio tipo pasirinkimų.

Vilniaus Gaono gyvenime nebuvo nieko, kas nebūtų susiję su religiniu gyvenimu.

Nebuvo taip, kad tuomet egzistavo žmogaus pasaulietinis ir religinis gyvenimai. Veikiau buvo taip, kad buvo privatus ir bendruomeninis gyvenimai, bet jie buvo persipynę ir abu pakluso religijos nustatytai pasaulio tvarkai.

Vilniaus Gaono atveju, reikia manyti, tai turėjo ekstremalią išraišką. Tarkime, jis sukūrė šeimą, o kai mirė jo pirma žmona, net vedė antrą kartą. Bet to nedaryti jis tiesiog negalėjo. Nes tai viena pagrindinių Toros prievolių – sukurti šeimą, daugintis.

Mes nežinome, ar jam tai patiko, ar ne, bet jis buvo žmogus, kuris absoliučiai viską darė nenukrypdamas nuo Toros prievolių. Nebuvo taip, kad jis kreipė dėmesį į vienas prievoles, o kitų nepaisė.

Apie jo šeimą yra žinoma labai mažai, kas savaime reiškia, kad dalyvavimas šeimos reikaluose jam nebuvo prioritetas. Bet žinome, kad jo sūnūs ir žentai vėliau aktyviai dalyvavo jo paveldo skleidime. Jie kompiliavo jo darbus, rinko rankraščius, padrikus fragmentus ir juos paversdavo naratyvais. Taip pat rūpinosi, kad jie būtų išleisti, tam skyrė pinigus ar pritraukdavo aukotojus.

– Ar Vilniaus valdžia, o gal ATR ar LDK valdžia ką nors žinojo apie Vilniaus Gaono darbus? Turėjo kokią nors nuomonę apie juos?

– Nemanau. Neturime jokio pagrindo manyti, kad Vilniaus valdžiai ar ATR valdžiai Vilniaus Gaonas buvo kuo nors reikšmingas, kad jie apskritai žinojo apie jo veiklą.

Neturime jokio pagrindo manyti, kad Vilniaus valdžiai ar ATR valdžiai Vilniaus Gaonas buvo kuo nors reikšmingas, kad jie apskritai žinojo apie jo veiklą.

Kaip tik jo gyvenimo metais buvo atliktas Vilniaus gyventojų surašymas. Ten Gaono šeima ir pats Gaonas minimi kaip paprasta, niekuo neypatinga šeima.

Kai kuriose surašymo vietose minimos vilniečių specialybės, ką jie daro, o jo atveju tai nepaminėta. Jis pats paminėtas, paminėti jo žmona ir vaikai, bet daugiau nieko neparašyta.

Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Paminklas Vilniaus Gaonui netoli vietos, kur kadaise buvo jo namai
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Paminklas Vilniaus Gaonui netoli vietos, kur kadaise buvo jo namai

Galima daryti išvadą, kad žydų bendruomenės vidinis gyvenimas, autoritetai, religinė hierarchija, vertybės nežydų valdžiai mažai rūpėjo. Jai svarbu buvo, kad būtų mokami mokesčiai, daugiau nieko.

– O ne valdžia, bet, tarkime, to meto intelektualai, kitų religijų šventikai ar domėjosi Gaonu? Ar vyko bendravimas, keitimasis idėjomis intelektualiniame lygmenyje tarp Gaono ir nežydų?

– Beveik neabejotina, kad ne. Mums būtų likę bent užuominų į tai, atsiminimų ar atsiliepimų. Bet nėra nieko, tad akivaizdu, kad tokio bendravimo nebuvo.

Kaip sakiau, Vilniaus Gaonas buvo toks uždaras, kad jau geriau būtų klausti, ar vyko kitų, mažiau uždarų, daugiau į socializaciją linkusių žydų bendruomenės atstovų bendravimas su nežydų, pavyzdžiui, krikščionių autoritetais.

Bet ir apie tokį bendravimą faktų yra mažai, beveik nėra. Ką tuomet kalbėti apie žmogų, kuris net su savo bendruomene ne itin socializavosi?

– Tai galima sakyti, kad tokie politiniai klausimai kaip, pavyzdžiui, LDK likimas, jam tiesiog nerūpėjo?

– Neturime pagrindo manyti kitaip. Jis nebuvo nei politikas, nei politikos filosofas. Pateiksiu dar vieną pavyzdį, kuris parodys, kaip atsiribojęs nuo visko, kas jo nedomino, buvo Gaonas.

Kai prasidėjo mano minėta istorija su chasidais, priešiškas litvakiškam chasidų judėjimas pirmiausia plėtojosi dabartinės Lenkijos ir Ukrainos teritorijose. Bet dabartinėje Baltarusijoje formavosi šiek tiek kitokia chasidizmo atšaka, mažiau besiskirianti nuo litvakiško judaizmo.

Pasakojama, kad tos bendruomenės iš Baltarusijos vadovas, vėliau tapęs dideliu autoritetu chasidų pasaulyje, siekė susitikti su Gaonu ir net pats atvyko į Vilnių. Jis norėjo pasikalbėti su Vilniaus Gaonu, sudalyvauti teologinėje diskusijoje, paaiškinti savo poziciją, gal rasti bendrus požiūrio taškus ir dėl kažko susitarti.

Bet Gaonas tiesiog nėjo su juo susitikti. Jam atrodė visiškai neįdomu, ką anas rabinas jam gali pasakyti. Jo tokios diskusijos paprasčiausiai nedomino.

– Kokie šaltiniai dabar leidžia pažinti Gaono gyvenimą? Mokinių atsiminimai?

– Tokių atsiminimų, kurie būtų kaip atskiras žanras, nėra palikta. Jie išbarstyti įvairiose religinio pobūdžio knygose, pačių mokinių darbų įžangose. Bet rabinistinė literatūra tuo ir pasižymi, kad atsivertę religinę knygą iš jos galite sužinoti ne tik apie religiją.

Yra ir istorikų darbų. Tarkime, yra garsus istorikas Izraelis Kloizneris, parašęs monografiją apie Vilnių Gaono laikais. Ji suteikia labai daug duomenų apie Gaono gyvenimo kontekstą. Deja, ji nėra išversta į lietuvių kalbą. Kiek man žinoma, egzistuoja tik hebrajų kalba.

Praktiškai kiekvienas istorinis darbas apie Vilnių didesniu ar mažesniu mastu mini ir Gaoną ir jo gyvenimo aplinkybes. Apie Vilniaus Gaoną parašyta daug, tik Lietuvoje žinoma mažai.

Norint galima sužinoti tikrai daug, bet problema tame, kad žmonėms dažniau pirmiausia jis įdomus kaip asmenybė, atsiribojant nuo jo darbų, o apie tai dėl jau minėtų priežasčių nėra daug ką pasakoti, o ir tie negausūs faktai išdėstyti į lietuvių kalbą dar neišverstose knygose.

– Kuo svarbus Gaonas, vertinant iš dabartinės perspektyvos? Kokių toli siekiančių padarinių turėjo jo veikla? Ar kokios nors dabartinės bendruomenės save sieja su jo idėjomis?

– Tikrai taip. Bet prie to daugiausia prisidėjo jo mokiniai, kurie su Gaonu mokėsi drauge mažoje grupėje. Tuos metodus, kuriuos taikė Gaonas, jie praplėtė įsteigę ješivų tinklą.

Wikimedia Commons nuotr./Vilniaus gaono sinagoga Jeruzalėje
Wikimedia Commons nuotr./Vilniaus gaono sinagoga Jeruzalėje

Lietuviškos ješivos, taip vadinamos ne dėl geografinio principo, o dėl litvakiško mokymosi metodo, ėmė sklisti, pirmiausia po visą dabartinę Lietuvą, Baltarusiją, dalį Latvijos.

Tą metodą naudojančių ješivų dabar yra ir Izraelyje, ir JAV, ir Jungtinėje Karalystėje. Visur tai vadinama Gaono, arba litvakišku metodu. Aišku, tas metodas modifikuotas, patyręs laiko įtaką, bet esmė ta pati. Tad ta įtaka yra didžiulė.

Patys Gaono darbai irgi vis dar yra studijuojami. Man žinomi du institutai, kurie vis dar ieško jo rankraščių, spausdina, naujai interpretuoja net ir seniai skelbtus jo darbus. Yra tikima, kad dar ne visi Gaono rankraščiai atrasti, tad atradimų gali būti ir daugiau.

– Internete radau informacijos, kad dalis Izraelyje gyvenančių žydų, kurie pasisako prieš Izraelio kaip valstybės egzistavimą, yra Gaono pasekėjai. Ar tai tiesa?

– Jie jokiu būdu negali būti tiesioginiai Gaono pasekėjai. Tai, galima sakyti, sektantiškas požiūris, šitie žmonės yra atsiskyrėliai nuo visų bendruomenių Izraelyje. Aš jų nevadinčiau Gaono pasekėjais. Gal jie save taip ir vadina, bet Vilniaus Gaono palikime nėra nieko, kas pasakytų, kad jis būtų prieš žydų valstybės atkūrimą.

Pozicijos priskyrimas šiuo klausimu Gaonui iš principo yra anachroniškas ir nepagrįstas. Mes nežinome, ką jis būtų manęs apie tai, tai yra visiškos spekuliacijos. Jie gali savo pažiūrose remtis religiniu Gaono mokymu, tačiau jis negali būti interpretuojamas kaip politinė pozicija.

– Taip pat radau informacijos, kad Vilniaus Gaonas bandė sukurti golemą. Kiek pagrįstos tokios kalbos? Ar tai tiesiog popkultūros dalykas, prasimušęs į biografijas?

– Tai urbanistinė legenda, bet pagrindo ji turi. Pagrindas tame, kad Gaonas buvo žymus kabalistas. Tai neįprasta, nes Rytų Europoje Gaono laikais kabala nebuvo paplitusi, ji čia ėmė labiau plisti būtent per chasidus. Jie atgaivino domėjimąsi kabala, iki tol ji, galima sakyti, buvo retų religinių keistuolių pomėgis.

Vilniaus Gaonas kabala domėjosi, bet ne todėl, kad būtų keistuolis. Jis neužsiiminėjo vien tik kabala – jį domino visos religinių studijų šakos, tarp jų ir kabala.

Egzistuoja toks tradicinis supratimas, kad kiekvienas didis kabalistas, jei tik norėtų, galėtų sukurti golemą. Iš čia ir ta legenda. Aišku, jokių faktinių duomenų, kad Gaonas būtų bandęs kažką tokio kurti, nėra.

– Galbūt interviu pabaigoje dar norėtumėte kažką pridėti nuo savęs?

– Noriu paraginti daugiau domėtis žydų religine kultūra. Literatūros esama ir lietuvių kalba. Vilniaus Gaono palikimo nepavyks suprasti, nežinant, kas yra judaizmas, kas yra religinis švietimas. Apie tai yra ką paskaityti.

Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Vilniaus choralinė sinagoga
Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Vilniaus choralinė sinagoga

Bazinių žinių galima pasisemti iš 2005 m. knygos „Žydai Lietuvoje. Istorija. Kultūra. Paveldas“, kur yra keli straipsniai šia tema. Ši knyga apima platų temų spektrą, ir straipsnių apie judaizmą ir klasikinius religinius tekstus ten irgi yra.

Dar yra knyga „Lietuvos žydai. Istorinė studija“, pasirodžiusi 2012 m., bet ji kiek labiau akademinė negu pirmoji mano minėta.

Taip pat yra straipsnių rinkinys „Vilniaus Gaonas ir žydų kultūros keliai“, skirtas sudarytas iš 1997 m. Vilniuje vykusios Gaonui skirtos tarptautinės mokslinės konferencijos medžiagos. Ten yra straipsnių ir apie jį, ir apie jo gyvenimo kontekstą, ir apie tų laikų Vilnių.

Dar yra labai naudinga VU Religijos tyrimų ir studijų centro docentės Aušrelės Pažėraitės monografija „Litvakiško ortodoksinio judaizmo formavimas“. Ji nėra skirta būtent Gaonui, bet naudingų kontekstinių žinių siekiantiems suprasti religinę tradiciją ten gausu. Ir čia tik keli pavyzdžiai.

Visas šias knygas galima rasti Lietuvos nacionalinės bibliotekos Judaikos tyrimų centro skaitykloje. Bibliotekoje jau galima lankytis, užsukti ir su jomis susipažinti.

– Ačiū už pokalbį!

Komentarai: 10

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

15min tema

Ypatingos

17:02
04:35

Metas rinktis

Atradimai virtuvėje

Skanumėlis

Video

02:56
01:51
02:01

Esports namai

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie "Ar Žinai?"