Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota: 2021 gegužės 9d. 12:59

Vakcinacijos istorijos Lietuvoje pradžia: pradėjome skiepyti ne ką vėliau negu Anglijoje, nors Bažnyčia ir priešinosi

Vakcinacijos istorija Ar žinai?
15min montažas / Edwardas Jenneris skiepija vaiką 1796 m. XX a. pr. paveikslas
XIX a. Lietuvą retai įsivaizduojame kaip mokslo progreso priekyje žengusį kraštą. Bet bent jau vakcinacijos srityje išties turime kuo didžiuotis. Nuo tada, kai Anglijoje, Edwardas Jenneris (1749-1843) atrado, kad suleidus karvių raupų užkrato žmogui šis nesusirgs tikraisiais, iki skiepijimo Lietuvoje pradžios tepraėjo vos šešeri metai.

Tad pagal skiepijimo pradžią Vilnius neatsiliko nuo daugelio Vakarų miestų. Ir tai dar ne viskas. XIX a. pradžioje Vilniuje įkurtas Vakcinacijos institutas ne tik skiepijo, bet ir švietė visuomenę apie skiepų naudą, gamino vakcinas, vykdė mokslinius tyrimus.

O instituto mokslininkai apie tai, kaip tobulinti vakciną nuo raupų, susirašinėjo ir diskutavo su žymiais to meto pasaulio mokslininkais, tarp jų ir tuo pačiu E.Jenneriu.

Visgi skiepų kelias į pripažinimą Lietuvoje nebuvo be kliūčių. Kliudė ir politiniai iššūkiai, ir stiprus Bažnyčios, kuri tada pasisakė prieš bet kokią intervenciją į žmogaus kūną kaip prieštaraujančią Dievo valiai, pasipriešinimas.

Apie tai, kaip Lietuvoje XIX a. pradžioje pradėta skiepyti nuo raupų, kiek kainavo skiepai, kas skiepijosi pirmieji ir kokie iššūkiai kilo, portalui 15min pasakojo medicinos istorikai dr. Aistis Žalnora, dr. Daiva Milinkevičiūtė ir dr. Eglė Sakalauskaitė-Juodeikienė.

Asmeninio archyvo nuotr./Aistis Žalnora
Asmeninio archyvo nuotr./Aistis Žalnora

Skiepai nuo raupų pasiekia Lietuvą

Raupai – užkrečiamoji virusinė liga. Jai būdingas karščiavimas, bendras silpnumas ir bėrimas, paliekantis odoje gilius randus. XVIII a. pabaigoje-XIX a. pradžioje raupai buvo didžiulė Europos problema. Nuo šios ligos per didesnius protrūkius mirdavo maždaug kas dešimtas užsikrėtęs žmogus, iš jų pusė būdavo vaikai.

Didelis mirtingumas buvo tik viena raupų sukeliama problema. Net ir išgyvenusiems užsikrėtimą raupais žmonėms dažnai išsivystydavo įvairios komplikacijos, tokios kaip odos ir akių pažeidimai. Nemažai persirgusiųjų apakdavo.

Bet 1796 m. Anglijoje buvo sukurta pirmoji vakcina nuo raupų. Tų metų gegužę Edwardas Jenneris penkiamečiam berniukui įskiepijo nuo raupais sirgusios karvės surinktą mėginį.

O po mėnesio tam pačiam berniukui įskiepijo žmogaus, sergančio raupais, pūlinio turinį, ir berniukas nesusirgo.

Iki vakcinacijos kovoje su raupais retkarčiais taikytas kitas metodas – variolacija. Žmogui buvo įskiepijama ne karvių raupų užkrato, o žmonių raupų užkrato susilpnintos formos.

Variolacija dažniausiai leisdavo raupais persirgti lengviau. Bet negarantavo sėkmės – neretai žmonės vis tiek mirdavo ar kildavo sunkios komplikacijos. E.Jennerio metodas buvo žymiai saugesnis.

Paprastai vakcinacijos pradžia Lietuvoje laikome 1808 metus, tačiau nauji duomenys rodo jog tai vyko dar anksčiau.

Pasak istorikės dr. Daivos Milinkevičiūtės, 1802 m. balandžio 2 d. vakcina buvo atsiųsta iš Sankt Peterburgo į Vilnių ir nuo tada Vilniaus Imperatoriškojo universiteto auklėtinis ir profesorius prancūzų kilmės gydytojas Augustas Liudvikas Bécu (1771-1824) ėmė skiepyti tautiečius. Tuomet Lietuvoje ir prasidėjo skiepijimas.

VU skaitmeninių fondų nuotr./Augustas Liudvikas Becu
VU skaitmeninių fondų nuotr./Augustas Liudvikas Becu

„Sunku tiksliai pasakyti, ar tai jau buvo oficialus skiepijimas, ar labiau bandomasis, tačiau faktas, kad skiepijama Lietuvoje tais metais jau buvo“, – pabrėžė A.Žalnora.

Augustas Liudvikas Bécu buvo mokslininkas, kur ypač domėjosi būtent higienos ir imunologijos sritimis. Jis netgi rašė savo mokslinį darbą apie vakcinavimą nuo raupų. Šis darbas buvo paskelbtas 1804 m.

Netrukus, 1808 m., skiepijimas Lietuvoje žengė dar vieną žingsnį: tais metais Vilniuje buvo įkurtas Vakcinacijos institutas.

Institutą jau minėtas Augustas Liudvikas Bécu įkūrė drauge su iš Vienos į Vilnių atvykusiu gydytoju, profesoriumi Josephu Franku (1771-1842).

Pastarojo tėvas Johannas Peteris Frankas (1745-1821) dar dirbdamas Vienoje taip pat jau taikė naująjį Jennerio vakcinacijos metodą. Taigi, pasak istorikų, sunku pasakyti, kuris iš profesorių turėtų būti laikomas vakcinacijos pradininku Lietuvoje, manytina, kad abu.

VU skaitmeninių fondų nuotr./Josephas Frankas
VU skaitmeninių fondų nuotr./Josephas Frankas

Šis institutas ne tik rūpinosi žmonių skiepijimu nuo raupų, bet ir vykdė mokslinius tyrimus bei gamino vakcinas.

„Įdomu tai, kad Vilniuje gaminamos vakcinos keliavo netgi į pažangias to meto Europos valstybes – pavyzdžiui, Italiją, Šveicariją.

Vilniuje gaminamos vakcinos keliavo netgi į pažangias to meto Europos valstybes – pavyzdžiui, Italiją, Šveicariją.

Taigi, ne tik atsiveždavome vakcinas, bet ir patys jas gaminome bei sėkmingai eksportavome į Vakarų šalis. Tai rodo, kad Vakcinacijos institutas buvo tikrai aukšto lygio“, – sakė A.Žalnora.

Vakcinacijos institutas organizavo ir mokymus norintiems prisidėti prie vakcinavimo.

„Mokytis vakcinuoti galėjo visi žmonės, turintys medicininį išsilavinimą ar bent bazinių medicininių žinių – gydytojai, vaistininkai ir žinoma Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto studentai“, – sakė A.Žalnora.

Vakcinacijos institutas veikė Vilniaus medicinos draugijos, kuriai priklausė tiek Josephas Frankas, tiek Augustas Liudvikas Bécu, rėmuose.

„Vilniaus medicinos draugija kėlė sau tokius tikslus kaip Vilniaus ir apylinkių gyventojų sveikatos stebėjimas, kova su epidemijomis, sanitarinės miesto būklės gerinimas. įvairių ligų atvejų aprašymai, naujų gydymo metodų taikymas ir kiti. Draugijos nariai periodiškai susitikdavo ir tuos dalykus aptardavo savo posėdžiuose. Todėl instituto tikslai sutapo su draugijos tikslais, ir institutas prie draugijos veiklos prisidėjo realiais darbais“, – pasakojo A.Žalnora.

Bajorai skiepijosi, darbininkai – ne visada

Kaip skiepijimas atrodė praktikoje? Pasak A.Žalnoros, procesas vyko dvejopai.

Dauguma norinčių skiepytis vilniečių buvo skiepijami pačiame Vakcinacijos institute, tačiau kartais gydytojai ir patys vykdavo į didikų namus ar dvarus. Tokiu atveju jie skiepydavo ir pačius didikus, ir jų vaikus, ir valstiečius, buvusius didikų valdžioje (tuomet Lietuvoje dar egzistavo baudžiava).

Toks skiepijimas vykdavo didikų lėšomis. Šiems būdavo naudinga, kad ne tik jie patys, bet ir jiems pavaldūs valstiečiai būtų sveiki ir nesirgtų.

Vakcinacija XIX a. pirmosios pusės Vilniuje buvo laisvanoriška – žmonės turėjo patys parodyti iniciatyvą skiepytis.

Tačiau, pasak dr. Daivos Milinkevičiūtės, kai skiepai buvo taikomi valstiečiams dirbusiems pas didikus, juos organizuotai skiepijo patys didikai jau neklausdami atskiro sutikimo.

Tuometinio skiepijimo mastai toli gražu nepriminė dabartinių. 1808-1832 m., per pirmąjį vakcinavimo etapą Vilniuje, kasmet buvo paskiepijama po kelis šimtus žmonių.

Tai reiškia, kad per visą šį laikotarpį galėjo būti paskiepyta galbūt tik iki 10-ies tūkstančių Vilniaus bei miesto apylinkių gyventojų.

Tiesa, A.Žalnora atkreipia dėmesį, kad ir Vilniaus gyventojų skaičius tuomet buvo gerokai mažesnis negu dabar.

Vilniaus apskrities archyvo nuotr./Vilniaus Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia XIX a.
Vilniaus apskrities archyvo nuotr./Vilniaus Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia XIX a.

Sistemingų masinių gyvenimų surašymų tuo metu dar nebuvo tačiau manytina, kad XIX a. pradžioje mieste galėjo gyventi apie 30 tūkst. gyventojų galbūt daugiau, artėjant amžiaus viduriui šis skaičius pasiekė apie 50 tūkst. Bet vis dėlto, jo teigimu, vakcinacija tikrai nebuvo masinė.

„Dažniausiai savanoriškai skiepijosi bajorai, nes jie turėjo aukštesnį išsilavinimą ir geriau suvokė raupų grėsmę bei skiepų naudą.

Dažniausiai savanoriškai skiepijosi bajorai, nes jie turėjo aukštesnį išsilavinimą ir geriau suvokė raupų grėsmę bei skiepų naudą.

Paprasti žmonės ne visada manė, kad skiepytis verta. Valstiečiai, kurie buvo bajorų valdžioje, nelabai turėjo iš ko rinktis. Bet žmonės, kurie nebuvo dvarų įtakoje, tarkime, kokie nors miestiečiai darbininkai, galėjo patys rinktis, eiti skiepytis ar ne. Ir sprendžiant iš netiesioginių duomenų deja nebūtinai rinkosi skiepytis. Tą iliustruoja ir faktas, kad pasikartojančios raupų epidemijos Vilniuje kilo tiek 1815 m., tiek 1817 – 1819 m. ir vėliau. 1815 m. epidemija žinoma galėjo sutapti su Napoleno karais, bet vėlesnės epidemijos kelia abejonių, ar pati vakcinacija vyko sėkmingai“, – sakė A.Žalnora.

Apskritai, pasak istoriko, Lietuvos mastu galima kalbėti apie tendenciją, kad skiepai pirmiausia pasiekė miestus ir didikų dvarus. Kaimo gyventojus skiepai nuo raupų pasiekė negreitai. Masiškesnė vakcinacija atokiose Lietuvos vietovėse sparčiau vykti pradėjo tik XIX a. pab. – XX a. pr.

Panaši situacija buvo kalbant ne tik apie skiepus, bet ir apskritai apie medicinos ir higienos progresą – pirmiausia jis pasiekdavo didžiuosius miestus ir didikų dvarus.

„Miestuose būdavo universitetai, mokslo centrai. Didikų dvarai regionuose irgi buvo savotiški mokslo ir kultūros centrai, juos pirmiausia pasiekdavo visokios naujovės, tarp jų ir medicinos. Jei mes nutolstame nuo tų centrų, tada jau sunkiau. Tokių pilnų duomenų nėra, bet pagal turimus duomenis, matome, kad pirmiausia skiepyti pradėta Vilniuje, tada Vilniaus apylinkėse, įvairiuose didikų dvareliuose, išsidėsčiusiuose aplink Vilnių, o tada visose Lietuvos vietose, kur buvo mokslo ir kultūros centrai. Pavyzdžiui, kokius nors Kėdainius ar Biržus ir kitur, kur stovėjo didikų dvarai, vakcinos irgi pasiekė gana greitai“, – pasakojo A.Žalnora.

Irmanto Gelūno nuotr./Biržų pilis iš paukščio skrydžio
Irmanto Gelūno nuotr./Biržų pilis iš paukščio skrydžio

Skiepai tuomet buvo mokami – už juos turėjo susimokėti skiepijamasis. Bet jie nebuvo brangūs. O už savo valstiečių vakcinavimą ir sumokėdavo patys didikai.

„Čia reikia suprasti ir visuomenės interesą, ir valdžios po truputį užgimstantį interesą, kad skiepytis negali būti brangu, nes tada žmonės tiesiog nenorės to daryti“, – sakė A.Žalnora.

Su skiepais kovojo Bažnyčia

Ar tada egzistavo pasipriešinimo skiepams judėjimas, panašus į dabartinius „antivakserius“? Kaip teigia A.Žalnora, organizuoto priešinimosi nebuvo, bet nepalankiai žiūrėjusių į skiepus pasitaikė.

Wikimedia Commons nuotr./Raupais sergantis žmogus, 1912 m.
Wikimedia Commons nuotr./Raupais sergantis žmogus, 1912 m.

Pasak mokslininko, kaip keistai tai beskambėtų šiomis dienomis, tada pagrindinė skiepams prieštaravusi institucija buvo didžiulę įtaką turėjusi Romos katalikų bažnyčia. Ir tai buvo būdinga ne tik Lietuvai, bet ir visai Europai.

„Bažnyčia pasisakė prieš skiepus kaip Dievo valios iškreipimą, nusižengimą Dievo valiai, kad štai mes čia kažką darome su žmogaus kūnu. Todėl, kaip radau kolegės doc. dr. Vitalijos Janinos Miežutavičiūtės disertacijoje, dažniausiai dėl skiepų pyko būtent kokios nors bobutės, davatkėlės“, – sakė A.Žalnora.

Bažnyčia pasisakė prieš skiepus kaip Dievo valios iškreipimą.

Pasak A.Žalnoros, tuomet Bažnyčia apskritai prieštaravo bet kokiai invazijai į žmogaus kūną, teigdama, kad tai prieštarauja Dievo valiai. Prieštaravo bažnyčia ir skrodimams, ir narkozei, kai ši buvo išrasta, ir daugeliui kitų dalykų. Tai kėlė iššūkių medicinos pažangai.

„Šiais laikais Bažnyčios požiūris kitoks ir ji daugiau padeda, bet apie tuos laikus to negali pasakyti“, – sakė A.Žalnora.

Dr. Eglė Sakalauskaitė-Juodeikienė pateikė šiek tiek anekdotišką situaciją: pats Josephas Frankas, vienas Vakcinacijos instituto įkūrėjų, vaikystėje Austrijoje buvo paskiepytas, galima sakyti, nelegaliai. Nes vietos, kur jis gimė, vyskupas draudė skiepyti. Taigi, jo tėvas, pats būdamas gydytoju slapčia paskiepijo sūnų kartu su kitu broliu Fritzu.

Asmeninio archyvo nuotr./dr. Eglė Sakalauskaitė-Juodeikienė
Asmeninio archyvo nuotr./dr. Eglė Sakalauskaitė-Juodeikienė

Skiepijama tada dar buvo ne E.Jennerio išrastu būdu, bet senuoju variolacijos būdu, suleidžiant susilpninto žmonių raupų užkrato. Tačiau Bažnyčia lygiai taip pat nepritarė tiek variolacijai, tiek vakcinacijai Jennerio metodu.

Pasak A.Žalnoros, kadangi Lietuva buvo didžiąja dalimi katalikiškas kraštas, toks pasipriešinimas neišvengiamai turėjo atgarsių.

Tačiau nors ir ne masiškai, skiepijimas vis tiek vyko. Prie to prisidėjo ir Rusijos imperijos valdžia, kuri, skirtingai negu Bažnyčia, skiepijimu buvo suinteresuota ir jį rėmė.

„Kiek sėkmingai pati valdžia organizavo vakcinavimą – dar vienas atskiras klausimas“, – sakė A.Žalnora.

Pasak dr. Daivos Milinkevičiūtės, kai kurie tėvai iš nežinojimo bijojo skiepyti savo vaikus.

Kone vienintele akademinį medicinos mokslą atstovaujančia organizacija likusi Vilniaus medicinos draugija apie skiepijimo naudą aiškino ir per to meto laikraščius.

Skaityti Vilniuje anuomet mokėjo nedaugelis, todėl skleidžiant žinią apie skiepus pasitelkti ir kiti metodai – pavyzdžiui, viešos paskaitos.

Štai 1823 m. gegužės 9 d. Vilniaus universiteto matematikos profesorius Mykolas Pelka-Polinskis buvo pakviestas dalyvauti viešoje, valdininkams skirtoje paskaitoje „Apie raupus ir vakciną“ ir ragino pakviesti į ją mokytojus.

„Visuomenės švietimo užuomazgų, kiek tai buvo įmanoma, buvo: ir per paskaitas, ir leidžiant knygeles. Tuos, kurie galėjo skaityti, Vilniaus medicinos draugija bandė šviesti publikuodama tekstus, visus kitus – įvairių renginių metu. Tas pats Augustas Becu savo mokslinį veikalą apie vakcinas skyrė ne tik profesoriams paskaityti, bet ir pats rengė viešas paskaitas, kad visuomenė galėtų su jo darbais susipažinti“, – pabrėžė A.Žalnora.

Skiepijimui kliudė ir politinės priežastys

Praėjus kiek daugiau negu 20-čiai metų nuo Vakcinacijos instituto įkūrimo, skiepijimą Lietuvoje sujaukė politika.

Po 1830-1831 m. sukilimo, vykusio Lenkijoje ir Lietuvoje bei nukreipto prieš Rusijos imperiją, įsiutęs caras uždarė Vilniaus universitetą. Drauge 1832 m. uždarytas buvo ir Vakcinacijos institutas.

„Viena vertus, caras atsikratė jį nuversti norėjusių konkurentų. Kita vertus, tai buvo šūvis ir sau į kojas, nes uždarius universitetą neliko ir daug kvalifikuotų gydytojų, sustojo sistemingas gydytojų rengimas. Reikia pridurti, jog dar 1805 m. po J.P.Franko reformų medicinos dėstymas Vilniuje visiškai prilygo kitiems Europos universitetams. O uždarius universitetą nors dar dešimt metų veikė Medicinos-Chirurgijos akademija, jos tikslai buvo daugiau kariuomenės priežiūra, o akademinės medicininės tradicijos neliko“, – sakė A.Žalnora.

Tai, istoriko teigimu, lėmė, kad normalus, sistemingas skiepijimas Vilniuje bei miesto apylinkėse nutrūko. Ir atsinaujino tik 1866 m.

Tiesa, sakė A.Žalnora, tai nereiškia, kad daugiau negu 30 metų Lietuvoje nebuvo skiepijama išvis.

Skiepijimas vyko, bet, nelikus prižiūrinčios ir koordinuojančios įstaigos, dažnai vakcinaciją vykdė įvairūs pakankamo išsilavinimo neturintys felčeriai ar netgi šundaktariai ir šarlatanai, kurių skiepai ne tik nepadėdavo, bet ir pakenkdavo.

Nesilaikydami higienos normų ir skiepų gaminimo technologijos jie neretai tiesiog užteršdavo pačią vakciną.

„Vakcinas jie dažnai užkrėsdavo per neatsargumą. Kadangi dirbo, tiesiogine šių žodžių prasme, purvinomis rankomis, į jas patekdavo visokių svetimkūnių“, – sakė A.Žalnora.

Tik 1866 m. Rusijos imperijos valdžia Vilniuje pagaliau įkūrė Raupų skiepijimo veršidę ir atnaujino sistemingą skiepijimą nuo raupų. O 1872 m. buvo įkurtas ir Animalinės vakcinacijos institutas, kuris irgi vykdė skiepijimą.

1897 m. pradėta skiepyti ne tik nuo raupų, bet nuo dar vienos ligos – pasiutligės. Tais metais Vilniuje buvo įkurta vadinamoji Pastero stotis.

„Luji Pasteras (1822-1895) ne taip seniai buvo išradęs vakciną nuo pasiutligės. Kas įdomu, kad ši Pastero stotis buvo viena pirmųjų institucijų visoje Europoje, kurios skiepijo nuo pasiutligės. Kaip ir 1808 m. Vakcinacijos instituto atveju, taip ir šiuo atveju Vilnius žengė medicinos progreso priekyje“, – atkreipė dėmesį istorikas.

Wikipedia.org nuotr./Louis Pasteuras savo laboratorijoje
Wikipedia.org nuotr./Louis Pasteuras savo laboratorijoje

XIX a. pabaigoje nuo raupų Vilniuje per metus, pasak A.Žalnoros, kasmet buvo paskiepijama apie tūkstantį žmonių. Kas, jo teigimu, buvo nemažai, bet ne tiek daug, turint omenyje, kad ir Vilniaus gyventojų skaičius jau buvo stipriai išaugęs.

„Tai, kad skiepijimas dar nebuvo maksimaliai efektyvus, rodo faktas, kad didelės raupų epidemijos kilo ir 1892 m., ir 1901 m. Ir tik XX a. pradžioje sergančiųjų raupais skaičiai, tiek absoliutūs, tiek šimtui tūkstančių gyventojų, pradėjo kristi. Didėjant vakcinacijos apimtims, krito tiek sergamumas, tiek mirtingumas“, – akcentavo A.Žalnora.

Tol, kol Lietuva priklausė Rusijos imperijai, daugiau vakcinacijos kampanijų šalyje nebuvo pradėta.

Nors vakcinos nuo tuberkuliozės ar difterijos išrastos buvo dar XX a. pradžioje, masinis skiepijimas šiomis vakcinomis prasidėjo jau tarpukariu.

Mokslininkai glaudžiai bendradarbiavo

Pačiam A.Žalnorai kaip medicinos istoriją tyrinėjančiam mokslininkui įdomiausia, kalbant apie vakcinacijos istoriją Lietuvoje turbūt yra XIX a. mokslininkų tarpusavio ryšiai – daug glaudesni negu dabar galėtume pagalvoti.

Pasak dr. Daivos Milinkevičiūtės, to meto mokslininkai pažinojo vieni kitus ir bendravo. Edwardas Jenneris buvo Vilniaus medicinos draugijos garbės narys, susirašinėjo su Vilniaus medicinos draugija, taip pat su Liudviku Augustu Bekiu, Jozefu Franku asmeniškai.

Vilniaus medicinos draugijos garbės nariu buvo ir Robertas Kochas – mikrobiologas, bakteriologijos pradininkas, juodligės, tuberkuliozės, choleros sukėlėjų atradėjas, vienas garsiausių XIX a. mokslininkų. Vilniaus universiteto Medicinos istorijos muziejaus archyve saugomi jo laiškai.

Mūsų institutai, institucijos profesoriai apie vakcinaciją susirašinėjo su pačiais vakcinų išradėjais.

„Svarbu ir turinys, apie ką jie susirašinėjo. Tikrai ne apie ūkį, bites ar orus. Mūsų institutai, institucijos profesoriai apie vakcinaciją susirašinėjo su pačiais vakcinų išradėjais.

Su Jenneriu tarėsi, kaip vakcinas tobulinti, su Kochu diskutavo apie mikrobiologijos principus. Vakarų pasaulio mokslas, svarbiausi atradimai, vakcinacija, mikrobiologija per medicinos draugijas tiesiogiai atėjo į Vilnių. Tas daro didelį įspūdį“, – pasakojo A.Žalnora.

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Ypatingos

Metas rinktis

Mėgaukis šiandien

Rūpintis aplinka – paprasta

Video

07:07
23:25
00:49

Esports namai

Sveikos ir gražios kojos

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie "Ar Žinai?"