Dabar populiaru
Publikuota: 2019 birželio 8d. 22:59

Ne tik Černobylis: branduolinio sprogimo SSRS gilumoje 1957 m. pasekmes vietiniai jaučia iki šiol

Kyštymas Ar žinai?
123RF.com nuotr. / Kyštymas

Ištarus frazę „branduolinė katastrofa“, daugelis pirmiausia pagalvoja apie Černobylį, galbūt dar apie Fukušimą. Tačiau ar žinojote, kad Černobylis buvo didžiausia, bet ne vienintelė branduolinė tragedija SSRS, nuo kurios nukentėjo tūkstančiai, o galbūt ir dešimtys tūkstančių žmonių?

1957 m. įvykusios Kyštymo tragedijos metu sprogo netoli Čeliabinsko miesto SSRS buvusi radioaktyviųjų medžiagų saugykla.

Tai yra trečioji pagal mastą branduolinė avarija žmonijos istorijoje. Tarptautinėje branduolinių įvykių skalėje Kyštymo tragedija yra laikoma 6 lygio incidentu. Tik du įvykiai – Černobylis ir Fukušima – yra laikomi aukštesnio, 7 lygio incidentais.

Priežastis, kodėl apie šį įvykį žinome daug mažiau, paprasta – šią tragediją nuslėpti SSRS tiesiog pasisekė geriau negu Černobylį. Kyštymo tragedija įvyko SSRS gilumoje, toli nuo SSRS europinės sienos, ir nuslėpti ją buvo lengviau.

123rf.com nuotr. /Branduolinės atliekos
123rf.com nuotr. /Branduolinės atliekos

Nutikus nelaimei, sovietai jos detalių neatskleidė niekam – net žmonėms, gyvenusiems tiesiogiai paveiktoje teritorijoje. Netgi nelaimės vardas klaidina: iš tiesų sprogimas įvyko ne prie Kyštymo, o prie Čeliabinsko-40 miesto.

Tačiau pastarasis miestas, anot sovietų, tiesiog neegzistavo. Tai buvo slaptas karinis miestas, pavadintas tiesiog pagal sritį, kurioje buvo, prie jos pridėjus jos pašto kodą. Nelaimė pavadinimą gavo pagal artimiausią didesnį miestą, pažymėtą žemėlapiuose.

Sprogo branduolinių medžiagų saugykla

Čeliabinsko regione po II pasaulinio karo sovietai įkūrė branduolinių medžiagų perdirbimo gamyklą „Mayak“. Tai buvo pagrindinė tokio pobūdžio gamykla SSRS, jos lokacija ir paskirtis visiems, išskyrus ten dirbusius žmones ir SSRS valdžią, buvo paslaptis.

Slaptumas buvo neatsitiktinis – gamykla buvo labai reikšminga sovietų branduolinio ginklo programoje. Gamykla, kurioje buvo šeši branduoliniai reaktoriai, perdirbo radioaktyvias medžiagas ir gamino branduoliniams ginklams tinkamą plutonį.

Netoliese pradėjęs augti miestas, kuriame gyveno gamyklos darbuotojai, buvo pavadintas „Čeliabinskas-40“. Tai buvo „uždaras miestas“ – į jį galėjo patekti tik turintys leidimus, žemėlapiuose miestas nežymėtas. Tokio slaptumo laikytasi saugantis Vakarų šnipų, siekiančių išsiaiškinti, kiek pažengusi sovietų branduolinė programa.

Gamykla buvo pastatyta skubant, nesilaikant saugumo reikalavimų, stengiantis pasivyti amerikiečius pagal branduolinių ginklų išsivystymo lygį.

Tuo metu apie žalingą radiacijos poveikį su radioaktyviomis medžiagomis dirbantiems žmonėms dar buvo žinoma gana mažai. O net ir tai, kas buvo žinoma, skubanti vystyti branduolinius ginklus sovietų valdžia dažnai ignoravo.

Pavojų gamykla kėlė iš karto. Skystų radioaktyvių atliekų buvo atsikratoma tiesiog pilant jas į pro šalį tekančią Techos upę.

Kietų atliekų sąvartynai buvo įrengiami tiesiog šalia, o iš elektrinės kaminų rūkusių dūmų sudėtis ir poveikis aplinkai niekam nerūpėjo. Na, o aplinkiniai ežerai tapo gamyklos reaktorių vėsinimo sistema ir taip pat buvo užteršti.

Darbininkai turėjo tik minimalų kiekį apsauginių priemonių, be to, manoma, kad buvo pasitelktas ir priverstinis darbas, kurį atliko vietiniai kaliniai.

Pirmasis incidentas, apie kurį žinoma, čia įvyko dar 1953 m. Niekas jo nepastebėjo, kol vienam darbininkui išsivystė radiacinė liga (jam teko amputuoti kojas nuo radiacinių nudegimų, bet jis išgyveno). Radiacija paveikė ir dar keturis darbininkus. Panašių incidentų vėliau buvo ir daugiau.

Tik 1953 m. buvo įrengtos pirmosios radioaktyvių atliekų saugyklos. Tačiau jos irgi įrengtos skubant.

Galiausiai 1957 m. rugsėjo 29 d. viena iš „Mayak“ gamykloje veikusių vėsinimo sistemų sugedo. Niekas to nepastebėjo, kol buvo per vėlu. Radioaktyvių atliekų saugykla sprogo. Manoma, kad sprogimo jėga prilygo maždaug 70–100 tonų TNT sprogimui.

Pats sprogimas, kiek žinoma, žmonių aukų nesukėlė, bet į orą pateko didžiulis radioaktyvių medžiagų kiekis.

Jos pasklido maždaug 20 tūkst. kvadratinių kilometrų teritorijoje – tai lygu maždaug trečdaliui Lietuvos ploto. Plačiai pasklidusios medžiagos nekėlė tiesioginės grėsmės gyvybei, tačiau smarkiai didino riziką sirgti vėžiu ir kitais susirgimais.

Užkrėstoje teritorijoje buvo apie 200 kaimų ir miestelių, gyveno apie 270 tūkst. žmonių.

Jan Rieke, maps-for-free.com nuotr./Rytų Uralo radioaktyvioji juosta – teritorija, užkrėsta po Kyštymo katastrofos
Jan Rieke, maps-for-free.com nuotr./Rytų Uralo radioaktyvioji juosta – teritorija, užkrėsta po Kyštymo katastrofos

Valstiečiai, gyvenę netoli gamyklos, bet nežinoję, kas joje vyksta, pamatę sprogimą spėjo, kad prasidėjo atominis karas. Karas neprasidėjo, bet jiems nuo to buvo ne ką lengviau.

Kai kuriems gyventojams tiesiog buvo liepta išvalyti teritoriją sunaikinant užkrėstus javus ir papjaunant užkrėstus gyvulius.

Šias užduotis vietiniai gyventojai vykdė neturėdami jokios apsaugos nuo radiacijos. Vėliau jie tiesiog grįžo į savo namus.

Sprogimas buvo sėkmingai nuslėptas, ilgą laiką net SSRS viduje apie jo mastus žinojo labai mažai kas.

Evakuacija, vykdyta etniniu pagrindu

Per dvejus metus po nelaimės SSRS tyliai įvykdė dalies gyventojų evakuaciją, tačiau iš viso evakuoti buvo tik 11 tūkst. regiono gyventojų, gyvenę 22 miesteliuose ir kaimuose. Jie buvo arčiausiai ir radiacija jiems grasino labiausiai.

Evakuacijos priežastys paaiškintos jiems nebuvo: tiesiog liepta susikrauti daiktus ir kraustytis kitur.

Kai kuriuose kaimuose evakuoti buvo tik etniniai rusai: etniniai totoriai buvo palikti gyventi ten, kur gyvena.

Pavyzdys – Karabolkos kaimas, esantis 30 km nuo gamyklos. Įvykus nelaimei, buvo suplanuota kaimo evakuacija. Tačiau evakuoti buvo tik etniniai rusai.

Etniniai totoriai, sudarę maždaug pusę kaimo gyventojų, buvo palikti gyventi kaimelyje. Kai kurie jų spėja, kad tapo eksperimento, skirto studijuoti ilgalaikį radiacijos poveikį, aukomis.

Miestelyje, kuris dabar vadinasi Totorių Karabolka ir kuriame begyvena vos apie 400 žmonių, iki šiol vėžio atvejų pasitaiko penkiskart daugiau negu įprasta, daugiau ir genetinių apsigimimų, o daug vaikų miršta nesulaukę paauglystės. Beje, žemėlapiuose šis kaimas atsirado tik prieš kiek daugiau negu 20 metų.

Kituose regiono kaimuose ir miesteliuose taip pat iki šiol fiksuojamas didesnis vėžio, kitų ligų ir kūdikių apsigimimų skaičius.

1968 m. SSRS visoje užkrėstoje teritorijoje įkūrė „Rytų Uralo gamtos rezervatą“. Taip valstybė užtikrino, kad į teritoriją niekas negalės patekti be leidimo.

Vakarų valstybės apie tragediją ilgą laiką žinojo labai mažai. Gandai apie „katastrofišką sprogimą“ SSRS ėmė sklandyti dar 1958–1959 m., tačiau tada SSRS valdžia viską neigė, o būdo patvirtinti informaciją nebuvo.

Vakarų viešojoje erdvėje pirmą kartą patikima informacija apie katastrofą pasirodė tik 1976 m., kai biologas ir disidentas Žoras Medvedevas, pabėgęs iš SSRS į Vakarus, publikavo straipsnį apie šį įvykį britų žurnale „New Scientist“.

Net ir po straipsnio publikavimo dalis Vakarų mokslininkų vis dar manė, kad didesnis užterštumas regione gali būti tiesiog natūrali čia veikiančių gamyklų išmetamų į orą atliekų pasekmė ir kad kalbos apie branduolinę katastrofą yra perdėtos. Tačiau vėliau atsirado ir kitų sovietų mokslininkų, patvirtinusių, kad tai tiesa.

Pati SSRS katastrofą pagaliau viešai pripažino 1986 m., po Černobylio katastrofos. SSRS žlugus ir išslaptinus kai kuriuos dokumentus, paaiškėjo dar daugiau aplinkybių.

Wikimedia Commons nuotr./Paminklas Kyštymo avarijos likvidatoriams
Wikimedia Commons nuotr./Paminklas Kyštymo avarijos likvidatoriams

Kraupus eksperimentas

Atskleista informacija apėmė ne tik pačią katastrofą. Paaiškėjo, kad Muslumovo kaimo – vieno iš kaimų, kurių gyventojai nebuvo evakuoti, – gyventojai po nelaimės išties tapo savotiškomis laboratorijos pelėmis.

Sovietiniai radiacijos ekspertai keliasdešimt metų stebėjo ir tyrė kaimo gyventojus, taip siekdami nustatyti, kokios būtų atominio karo ilgalaikės pasekmės žmonėms.

Kaimo gyventojams niekas nesakė apie tyrimus, jie nežinojo, kodėl būtent jų kaime tiek daug žmonių serga.

Tik 1992 m. informacija apie tyrimą buvo išslaptinta. Tuomet vienas gydytojas apskaičiavo, kad maždaug 90 proc. kaime po katastrofos gimusių vaikų pasižymėjo kokiais nors genetiniais apsigimimais, ir tik mažiau negu 10 proc. gimė sveiki.

Tai, kad radioaktyvios atliekos ne vienerius metus buvo pilamos tiesiai į upę, taip pat paaiškėjo tik žlugus SSRS. Daug žmonių šioje upėje maudėsi dešimtis metų, nežinodami, kuo rizikuoja.

Žemiau, palei Techos upę, net ir gana toli nuo gamyklos gyvenantys žmonės dėl padidėjusio upės užterštumo kenčia iki šiol: vėžiu suserga keliskart dažniau negu šalies vidurkis, o apsigimimų pasitaiko net dvidešimt kartų dažniau.

123RF.com nuotr./Kyštymas
123RF.com nuotr./Kyštymas

„Mayak“ gamykla, kurioje įvyko sprogimas, ir dabar dar veikia, joje dirba apie 15 tūkst. žmonių.

Nors 1987 m. ji liovėsi gaminti branduoliniams ginklams tinkamą plutonį, tačiau, valdoma „Rosatom“, išlieka pagrindine visos Rusijos panaudoto branduolinio kuro perdirbimo vieta.

Nors saugumo lygis gamykloje dabar yra daug didesnis negu prieš 50 metų, dėl to, kokį pavojų ji kelia dabar, sutarimo nėra.

Vis dar egzistuoja ir „Čeliabinsko-40“ miestas – tiesa, jis žlugus SSRS buvo išslaptintas ir pervadintas Oziorsku. Jame gyvena apie 80 tūkst. gyventojų.

„Rosatom“ teigia, kad branduolinės atliekos dabar yra pilamos į „specialius pramoninius baseinus“. Atsakyti į klausimą, ar tos atliekos gali patekti Techos upę, bendrovė vengia.

Wikimedia Commons nuotr./Oziorskas šiandien
Wikimedia Commons nuotr./Oziorskas šiandien

2017 m. rugsėjį virš Uralo kalnų buvo trumpai užfiksuotas padidėjęs radiacijos lygis. Gamyklos atstovai neigė, kad gamyklos veikla kaip nors galėtų būti su tuo susijusi.

Vietinių problemos nesibaigia

Teritoriją netoli „Mayak“ gamyklos „Greenpeace“ prieš keliolika metų įvardijo kaip vieną radioaktyviausių vietų Žemėje. Tačiau čia vis dar gyvena tūkstančiai žmonių.

Žlugus SSRS, įvykęs nelaimės faktas buvo pripažintas, bet regiono kaimų – Karabolkos, Muslumovo ir kitų – gyventojams nuo to ne itin palengvėjo. Situacijos, su kuriomis jie susidūrė jau Rusijoje, atrodo tiesiog tragikomiškai.

Prieš daugiau negu 20 metų Rusijos valdžia Karabolkos kaimo gyventojus informavo, kad vietinių miškų medžiai yra užkrėsti radiacija ir jų malkos neturėtų būti naudojamos šildymui.

Tačiau prie centrinio dujų tiekimo sistemos kaimas nebuvo prijungtas iki pat 2016 m.

Be to, valdžia buvo uždraudusi gyventojams gerti vandenį iš šulinių. Tačiau švaraus vandens tiekimo neužtikrino.

Užtat po kelių mėnesių atlikti nauji tyrimai parodė, kad vandenį iš šulinių visgi galima gerti.

Valstiečiai, kuriuos paveikė tiek sprogimas, tiek ilgalaikis teritorijos užterštumas, iki šiol kovoja dėl kompensacijų ir perkėlimo. Ne tik šiame, bet ir kituose kaimuose.

Bet net ir tada, kai atrodo, kad kova duoda vaisių, paaiškėja, kad vaisiai užkrėsti. Tai iliustruoja Muslumovo kaimo – to paties, kurio gyventojai buvo tapę eksperimento dalyviais to nežinodami – pavyzdys.

Muslumovo gyventojams 2009 m. buvo pasiūlyta pasirinkti: arba persikelti į naujai statomą Naujojo Muslumovo kaimą, arba gauti vienkartinę milijono rublių (maždaug 30 tūkst. dolerių to meto kainomis) kompensaciją būstui kitame mieste. Senąjį kaimą nutarta sulyginti su žeme.

Daugeliui tų, kurie pasirinko pinigus, jų pakako tik persikraustyti į blogos kokybės butus Oziorske. Kitus apgavo „nekilnojamojo turto agentai“ ir jie liko be pinigų ir be būsto.

Tuo tarpu Naujasis Muslumovas su naujais namais tiems, kurie nutarė ten kraustytis, iškilo vos už dviejų kilometrų nuo senojo.

Išoriškai naujasis kaimas išties atrodo gražiau negu senasis – keliai čia nauji, namai modernūs. Tačiau jis išliko užkrėstoje zonoje.

Vietiniai gyventojai taip pat gauna kasmėnesines kompensacijas už gyvenimą šioje zonoje. Tačiau jų sumos gana juokingos – atitinka keliolika eurų per mėnesį. Daugelis jų vaistams išleidžia daug daugiau.

Tikslus nelaimės aukų – tiek tiesioginių, tiek netiesioginių – skaičius greičiausiai niekada nebus žinomas.

Spėjama, kad nelaimės aukų skaičius – žmonės, kurie per dešimtis metų po katastrofos anksčiau laiko mirė nuo vėžio ar kitų ligų – gali būti apie 6–8 tūkstančius, tačiau tai tik apytiksliai skaičiavimai.

Sunku ir tiksliai atskirti, kiek žmonių sveikatos problemas patyrė dėl sprogimo, o kiek dėl to, kad nebuvo darbo saugos taisyklių, ar dėl į upę ir ežerus piltų radioaktyvių atliekų.

Net ir dabar nelaimės aplinkybes tirti sunku: nemažai jų tiesiog niekada nebuvo dokumentuotos, o ir dabartinė Rusija ne itin padeda tiems, kurie bando gilintis į situaciją.

Parengta pagal „Mental Floss“, RFERL, „Vintage News“.

Komentarai: 8

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Skanumėlis
Ekspertai pataria

Video

00:50
01:18
00:30

Visi į lauką!

Liaudies alus

Gera savijauta – tavo pasirinkimas

Namų šefas

Konkursas
Parašykite atsiliepimą apie "Ar Žinai?"