Dabar populiaru
Publikuota: 2020 spalio 9d. 07:23

R.Jokubaitis – apie tėvų ašaras, įstrigusį Šaro patarimą, „Žalgirio“ naujoves ir atsakingą etapą

„Opa!“ – ant „Žalgirio“ suolo atsisukęs į Karolį Lukošiūną, nustebo Rokas Jokubaitis. Martinas Schilleris kvietė jį pakilti nuo šiltos kėdės į gerokai karštesnį Pirėjo „Taikos ir draugystės“ stadiono tašką. 19-metis Rokas per savo trumpą karjerą Eurolygoje jau spėjo kiek apšilti kojas per tas 22 rungtynes. Tačiau jau trečią sezoną pagrindinėje komandoje skaičiuojantis jaunuolis dar niekada nežengė ant parketo tokiu atsakingu metu.

Artūras Milaknis – ant suolo, Rokas Jokubaitis – į aikštę, 35-ąją „Žalgirio“ ir „Olympiakos“ mačo minutę skelbė Eurolygos stenograma. Žalgiriečiai ketvirtojo kėlinio viduryje atsiliko 57:62.

R.Jokubaičiui dar neteko kritinę akimirką gesinti gaisro „Žalgirio“ stovyklavietėje. Bet 19-metis nesutriko, išmestas į atviras liepsnas.

Tuo metu aikštėje bėgioję 30-mečiai Kostai Sloukas ir Papanikolaou, 35-erių Georgios Printezis ir dvigubai už Roką vyresnis 38-erių Vassilis Spanoulis kartu žaidė ir laimėjo ne vieną Eurolygos finalą. Kai Rokui tas ketvirtasis kėlinys sezono atidarymo mače jau buvo turbūt arčiausiai Eurolygos finalo įtampos esanti patirtis.

„Apapa!“ – taip graikiškai skamba nuostabos išreiškimas. Kažką tokio nemaloniai nustebinti turėjo išdrėbti „Olympiakos“ veteranai, stebėdami jaunąjį „Žalgirio“ šviesulį.

Rokas Jokubaitis įmetė 5 iš 8 paskutinių „Žalgirio“ taškų Pirėjuje, iš viso pelnė 12-a ir surinko 15 naudingumo balų (abu Eurolygos rekordai), į savo statistikos eilutę įsirašė didžiausią +/ – rodiklį „Žalgirio“ komandoje (+9), ramiai įrideno dvi pergalingas baudas į „Olympiakos“ krepšį ir tapo „Žalgirio“ didvyriu.

Roko telefoną užgriuvo tona žinučių su sveikinimais.

„Nieko keisto – tėvo genai!“ – sveikinimai pasiekė ir Jokubaičio tėvus – buvusius krepšininkus Aivarą ir Ingą. Šie verkė iš džiaugsmo.

„Ramibėlė“, – vaizdžiai rašydamas tyčia su klaida ir pasimėgaudamas pergalingais rungtynių epizodais, instagrame erzino R.Jokubaitis.

Tas karštas lemtingų minučių taškas iš Pirėjo „Taikos ir draugystės“ stadiono jo socialinio tinklo profilyje juokais virto „Lėtomis ir gurmaniškomis kelionėmis po Graikiją“.

Roko Jokubaičio kelionė krepšinyje niekaip neprimena lėto pasivaikščiojimo. Ir ta pašėlusiu tempu skrodžianti karjera dar tik įsibėgėja. Per Šaro mokyklą, debiutą Eurolygoje praėjus vos mėnesiui nuo 18-o gimtadienio, ryškų krikštą Lietuvos rinktinėje ir NBA talentų radarus.

Nuoširdusis „Žalgirio“ atakų organizatorius pelno vis daugiau simpatijų. Nuolat besišypsantį mažeikiškį jau seniai pamėgo žaliai baltų sirgalių armija. Jo darbštumas ir krepšinio intelektas sužavėjo Šarūną Jasikevičių, kuris anksti pakvietė jaunuolį kautis tarp vyrų. O pastaruoju metu Roku negali atsižavėti ir NBA skautai, stebėdami jo veržlų žaidimą Eurolygoje ir matydami aplinkinius suburiantį pozityvų charakterį.

193 cm ūgio žalgirietis stiebiasi į viršų su kiekvienu mėnesiu, o dėl jaunuolio potencialo nebeabejojanti Lietuvos krepšinio publika lyg prisėdusi su popkornais su pasimėgavimu stebi, kas bus toliau.

Prieš antrąsias „Žalgirio“ rungtynes Eurolygoje su „Chimki“ – 15min interviu su R.Jokubaičiu apie nebylų Eurolygos žvaigždės įvertinimą, Martino Schillerio filosofijoje imponuojančią naujovę, NBA klubų klausimus ir atsakingą karjeros etapą.

– Dvi minutės iki rungtynių pabaigos, minus keturi ir Marius Grigonis ištiesęs rankas prašo kamuolio. Kas vyksta tuo metu kamuolį savo rankose laikančio Roko Jokubaičio galvoje?

– Viskas išėjo ne taip, kaip planavau (šypsosi.). Norėjau paruošti du prieš du iš kairės rankos ir žaisti į dešinę pusę. Mačiau, kad ir Walkupas, ir Grigonis prašė kamuolio, bet nebeliko laiko nieko daryti – sužaisiu du prieš du, o kaip išeis – taip išeis.

Gerai, kad jie nesusikalbėjo gynyboje – nei jų didelis, nei mažiukas nespėjo prie manęs ir viskas gerai išėjo.

Bet planuose buvo visai kitaip, nei galvojau. Bet labai gerai, kad man išėjo dar patogiau – ant kairės rankos.

– Bet kuris kitas statistinis 19-metis lietuvis jūsų vietoje būtų perdavęs kamuolį Grigoniui ar tam pačiam Walkupui. Kai jūsų apie išskirtinę drąsą aikštėje anksčiau klausė žurnalistai, užsimindavote apie tėvus, kurie abu buvo krepšininkai. Kaip jus auklėjo tėvai ir kas taip suformavo tokį jūsų charakterį aikštėje?

– Tėvams didelis ačiū. Mama, kaip visada, kad ir kaip man besisektų – „viskas gerai ir aš pats geriausias sūnus“ (šypsosi.). O tėtis nuo pat mažų dienų grūdino mane su vyrų krepšiniu.

Kai galvodavau, kad sužaidžiau labai gerai, grįžus namo paaiškėdavo, kad nieko gero (šypsosi.). Buvau spaudžiamas. Aišku, labai nepatikdavo. Atrodydavo, ką čia tėtis šneka – gi gerai sužaidžiau, labai gera statistika. Bet dabar suprantu, kad tai išėjo į naudą. Dabar daugiau pasikalbame apie gyvenimą, bet dėl krepšinio jis jau man mažai patarinėja.

Nuo mažų dienų pradėjau gyventi atskirai nuo tėvų. Atvažiavau į Kauną ir jau ketvirti metai be tėvų. Anksčiau jau irgi teko pagyventi be tėvų, kai savaitgaliais važinėdavau žaisti į Klaipėdą. Gal ir tai pridėjo savarankiškumo.

Gal labai anksti susipažinau su suaugusiųjų gyvenimu, o tai galbūt pereina ir į aikštę. Kai ateina tokie momentai, gal tai padeda nepasimesti.

Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Aivaras Jokubaitis
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Aivaras Jokubaitis

– Ką tėtis sakė po rungtynių su „Olympiakos“?

– Kai grįžom iš Graikijos, sėdėjau automobilyje ir susiskambinome. Na, ir pasakoja: kai metei dvi baudas ir abi įmetei, kaip pradėjo visi... Niekas nerašydavo į feisbuką, nerašo žinučių, bet taip pasipylė skambučiai – „šaunuolis, grynai tėčio genai!“ Mama irgi tą patį – kolegos, buvę kolegos skambinėjo (šypsosi.).

Tėvai tą vakarą buvo apsiverkę. Sakė, kad labai džiaugėsi.

– Ar po pergalės parašė Šarūnas Jasikevičius? Ar vis dar parašo?

– Treneris Jasikevičius neparašė. Bet parašė Maskoliūnas, Justas Grainys. Tai aš taip pagalvojau – su jaunimu pakalbėjom, kad galbūt lažinosi, kas rašys. Sakau, gal treneris Šarūnas neišdrįso parašyti ir paprašė asistento (juokiasi.).

Neparašė, bet galvoju, visi atsisuko ir stebėjo tas rungtynes. Manau, mus vis tiek palaiko, nors ir yra nebe Kaune. Bet labai smagu, kad parašė.

Daug kas parašė po tų rungtynių, kur buvo visiškai netikėta. Bet kai gerai sužaidi, tai visi palaiko. Nors daug kas palaiko ir kai nesiseka. Bet gavau labai daug žinučių ir buvo tikrai smagu.

View this post on Instagram

Lessons #manokomanda

A post shared by Rokas Jokubaitis (@jokubaitis13) on

– Iš ko nesitikėjote gauti žinutės?

– Net nežinau dabar... Dieną dvi po rungtynių Sergio Rodriguezas pasekė mane instagrame. Tai jau čia pasidalinau su visais draugais!

– Kokias Šaro pamokas dabar pritaikote naujo trenerio komandoje?

– Svarbiausias dalykas, kurį akcentuoju, kad nesvarbu koks treneris ir koks jis griežtas bebūtų, ateiti į rungtynes 100 proc. susikaupęs. Negalima sau leisti tinginiauti. Papildomai dirbti prieš ir po treniruočių.

Šarūnas sakė – kas dirba papildomai ir kas nori, tas po truputį, gal ne iš karto, bet žingsnis po žingsnio rezultatas ateis. Kaip jis sakydavo, mažos detalės.

Pavyzdžiui, turime rytinę treniruotę prieš rungtynes. Kaip jis sakydavo, jei rytinėje būsi atsipalaidavęs ir laidysi juokelius, tai vakare nulis šansų, kad sužaisi gerai. Gal pasiseks kažkas, bet būsi išėjęs iš rungtynių.

Tokie maži dalykai, manau, man padeda auginti gero žaidėjo mentalitetą.

Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Mantas Kalnietis ir Rokas Jokubaitis
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Mantas Kalnietis ir Rokas Jokubaitis

– Šaras jumis ir labai pasitikėjo, ir tikėjo. Bet niekada nebuvo taip, kad Eurolygos rungtynėse atsiliekant nuo varžovų ketvirtajame kėlinyje jis mestų jus į aikštę. Ko galbūt tada neturėjote prie Šaro ir ką turite dabar, kad nusipelnėte tokio pasitikėjimo Pirėjuje?

– Nemeluosiu, buvo tikrai netikėta. Sėdžiu ant suolo, sako – eik į aikštę. Atsisuku į Lukošiūną ir sakau – opa! (šypsosi.).

Buvo netikėta. Maniau – pirma pusė buvo nebloga, tai antroje pusėje žaisiu trečiam – ketvirto kėlinio pradžioje, o gale, na, kaip ir įprasta... Bet taip smagiai išėjo... (šypsosi.)

Prie trenerio Šarūno tokių minučių nelabai gaudavau. O dabar atėjo tas sezonas, kai galbūt jau esu pasiruošęs. Gal ne tokias svarbias minutes žaisti, bet gal jau 15-a... Aišku, viskas priklausys nuo mano pasirodymo.

Manau, nebegalima nurašyti, kad aš jaunas ir nepatyręs. Esu čia daug metų ir man pačiam jau reikia rodyti rezultatus. Galvoju, natūralu, kad tas žaidimo laikas paaugo ir LKL, ir Eurolygoje.

Getty via Euroleague/Rokas Jokubaitis
Getty via Euroleague/Rokas Jokubaitis

– 19-metis Marekas Blaževičius net neregistruojamas LKL rungtynėms, o kitas 19-metis Rokas Jokubaitis žaidžia lemiamas minutes Eurolygoje. Koks yra Martino Schillerio požiūris į jaunus žaidėjus?

– Dėl Mareko labai keista situacija. Schilleris labai mėgsta jaunimą. Visada prieina, pasišnekučiuoja – paklausia, kaip sekasi, kaip sekasi įsilieti į komandą.

Su Mareku irgi viskas gerai. Per treniruotes jis gerai dirba. Treneris sakė, kad nors Marekas nežaidžia, bet jam patinka, kad jis ateina, dirba papildomai per laisvadienius.

Iš mano perspektyvos, Schilleris jaunimu labai pasitiki. Nors dėl Mareko labai keista situacija. Nežinau rotacijos niuansų – gal jam sudėtinga žaisti su trimis dideliais. Dėl to labai liūdna. Bet tikiu, kad Schilleris mato Mareko potencialą. Mato visą jaunimą – ir Lukošiūną mėgsta. Bet tokia situacija, kad rotacijoje nėra vietos, kiek liūdina.

Tačiau Schilleris yra geras specialistas – visi treneriai sugalvos, kaip įlieti Mareką į žaidimą. Nė vienas treneris nesiskundžia jaunimu.

– Vos tik „Žalgiris“ pasamdė Martiną Schillerį, pats garsiai nerimavote, koks bus jūsų vaidmuo atsinaujinusioje komandoje ir kaip užsienietis treneris žiūrės į jaunus lietuvius. Koks buvo jūsų pirmas kontaktas su Martinu Schilleriu?

– Pirmas kontaktas įvyko Lietuvos rinktinės stovykloje. Nugirdau, kad Lekavičius ir Grigonis jau buvo pasikalbėję su nauju treneriu. Galvojau, nelabai man teks pakalbėti. Bet, žiūriu, per vakarienę parašė, kad nori pakalbėti. Po jos susiskambinome, pabendravome. Per daug neišsiplėtėme – tiesiog susipažinome.

Po to buvo minčių, kad vėl teks sėdėti ant suolo – buvau šiek tiek pasimetęs. Bet kai sužinojau, kad Patricio Garino nėra pilnai grįžęs po traumos, gavau visai daug žaisti per ikisezonines rungtynes. Ir nebuvo taip, kad klaida – ir sėdu ant suolo.

Schilleris atleidžia daug dalykų. Sezono pradžia man asmeniškai nebuvo labai lengva. Bet žingsnis po žingsnio ir dabar jaučiuosi labai gerai. Žiūrėsime, kaip bus toliau.

– Kokia Schillerio filosofinė naujovė jums labiausiai patinka?

– Laisvumas. Ir puolime, ir gynyboje.

Nežinau, kaip tiksliai išsireikšti, bet treneris atleidžia klaidas. Nebūna, kad padaręs klaidą, nereikalingą pražangą ar nesusigini, iškart sėdi ant suolo. Treneris pasako griežtai, bet keitimo iškart nebus. Paima minutės pertraukėlę, visus nuramina – viskas iš naujo.

Tokia ramybė labai nustebino ir labai patinka.

Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Martinas Schilleris
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Martinas Schilleris

– Pasakoja, kad Artūras Milaknis mentoriškai apsiėmė globoti jus, o Paulius Jankūnas – Mareką Blaževičių. Kiek ramus ir griežtas yra mentorius Milaknis?

– Su Artūru ir Pauliumi žaidžiame kartu trejus metus, tad labai gerai sutariame. Milas, būna, pataria per treniruotes, bet šiaip rūbinėje pasikalbame visi. Kai skraidome į Eurolygos rungtynes, tai būnu prie lietuvių, ir prie vyresnių. Pasiklausau pokalbių, kartais pats į juos įsilieju.

Iš jų pusės tokio mokymo ar priekaištavimo gal nėra, bet per treniruotes Paulius vis kažką pasako. Ir visada paragins nuo suolo.

Pavyzdžiui, per rungtynes Pirėjuje prieš metant baudas ir Milas, ir Jankis ramiai priėjo ir pasakė: tu nieko negalvok – žinau, kad galvoji daug, bet ramiai – sumesi, nesijaudink.

Ir gerai. Visi nuramino, nusimečiau naštą nuo pečių ir tai padėjo. Maži paprasti dalykai, bet tokie, kai išgirsti iš vyresnių, padeda.

Getty Images/Euroleague.net nuotr./Rokas Jokubaitis ir Artūras Milaknis
Getty Images/Euroleague.net nuotr./Rokas Jokubaitis ir Artūras Milaknis

– Jūsų akimis, kaip turite kabintis, kad tie pavieniai blykstelėjimai ateityje virstų stabiliu aukšto lygio krepšiniu?

– Manau, kad po tokių pavienių blykstelėjimų nereikia galvoti, kad aš jau geras. Kaip ateini nusiteikęs prieš geras rungtynes, taip ir į kitas – nesvarbu, žaidi prieš „Nevėžį“, „Šiaulius“ ar „Rytą“, turi ateiti taip pat nusiteikęs. Ta pati rutina, tas pats nusiteikimas.

Tos vienos rungtynės geros, o kitas jau išeini su minusu... Čia reikia stabilumo. Manau, svarbiausia psichologinis nusiteikimas. Jei ateisi nesusikaupęs, nebus taip gerai, kaip praėjusį kartą.

VIDEO: „urBONUSas“: Paulius Motiejūnas – diena, kai išėjo Šaras, ir nauja „Žalgirio“ kryptis

– Jūsų augimą įdėmiai stebi ir NBA komandų skautai. Ar po tokių puikių pasirodymų kaip su „Olympiakos“ ar „Panathinaikos“, nesikeičia jūsų strategija dėl šių metų NBA naujokų biržos? Tarp kitko, ką per tuos individualius pokalbius iš jūsų bandė ištraukti NBA klubai?

– Tie pokalbiai buvo labiau susipažinimui. Negalėjome skristi į Ameriką ir sudalyvauti peržiūrose, todėl vyko pokalbiai, susipažinimas. Daugiausiai klausinėjo, koks buvo mano kelias iki Kauno, ką manau apie trenerių kaitą „Žalgiryje“. Iškarpydavo žaidimo epizodų ir prašydavo paaiškinti, kodėl elgdavausi vienaip ir kitaip.

Kas dėl naujokų biržos strategijos, nežinau... NBA naujokų birža iš birželio persikėlė į lapkritį, o tai viską keičia. Vasarą neturėjau galimybių pasirodyti NBA komandoms, o ta rinktinės stovykla nelabai kažką parodė...

Su agentu dar kalbėsime, bet Eurolygos sezonas prasidėjo ir nieko tokio, jei atsiimsiu paraišką ir paduosiu ją kitąmet. Tų pokalbių jau buvo nemažai ir tos komandos jau žinos, kaip čia kas vyksta.

Dar pilnai nežinau, bet giliai mintyse esu priėmęs sprendimą, kad reikėtų bandyti kitąmet.

VIDEO: „urBONUSas“: „Žalgirio“ starto kabliukai, R.Jokubaitis NBA ir kas dedasi „Ryte“

– Rokai, dabar dar tas laikas, kai visi jus giria, džiaugiasi, palaiko ir skatina. Bet kai jaunų žaidėjų talentas skleidžiasi, su laiku smarkiai kyla lūkesčių kartelė. Pavyzdžiui, visi džiaugėsi vienu, antru jūsų bendražygio jaunimo rinktinėse Deivido Sirvydžio tritaškiu, bet po to žmonės ėmė tikėtis ir reikalauti daugiau. Ar teko apmąstyti tą artėjantį lūkesčių lūžį ir kaip jį reikės įveikti?

– Labai daug kalbėti apie tai neteko, gal labiau tik su tėvais. Jiems galiu papasakoti viską. Bet daug ką apgalvoju.

Nekokia sezono pradžia privertė daug ką apmąstyti. Tada giliai galvojau, kad visi tikisi, visi laukia rezultato ir tai jau turi būti mano sezonas. Atrodo, stengiesi, viską darai, bet kažkas nesiseka. Tada pradedi viską pergalvoti.

Apgalvojau ir apie Sirvydžio atvejį. Vis tiek, jam tai buvo sunkus sezonas. Pašaukė naujokų biržoje ir visi tikisi, kad mesi po 20 taškų. Taip nėra. Gal tu ir geras, bet nesiseks viskas taip, kaip nori. Bus daug priekaištų. Ypač, žinant mus lietuvius – čia visi mėgėjai po blogų rungtynių peikti, o po gerų – aukštinti.

Reikia su tuo susitaikyti ir kryptingai dirbti. „Žalgiryje“ tikrai turiu užnugarį. Visi treneriai pagelbėja, rodo vaizdo medžiagą, šiaip pakalbame. Psichologiškai tas sezonas bus sudėtingas, bet manau, kad atkentėsiu ir pasirodysiu kuo geriau.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiškai su „Norfa“

30 geriausių restoranų

Esports namai

URBAN˙/