Ir vasarą naujienų netrūksta. 3 mėn. prenumerata vos už 1,49 Eur!
Išbandyti
2019 12 17

V.Micičius – apie nustebinusį sprendimą Kaune, Šaro mokyklą ir tikėjimą „Žalgiriu“

Vasilije Micičius grįžta į Kauną, kuriame atsispyrė nuo puikaus tramplino į Eurolygos elitą. 25-erių serbas tapo aukščiausios klasės atakų organizatoriumi, kuriam dar praėjusį sezoną Eurolygos turtingieji siūlė milijonus. Dabar Vasa kitoks, nei buvo Šaro „Žalgiryje“. Bet 196 cm ūgio krepšininkas įvertino ir svarbias „Žalgirio“ mokyklos pamokas šioje įspūdingoje jo kelionėje į Eurolygos Olimpą.
Antradienis | Eurolyga | „Žalgiris“ – „Anadolu Efes“ | 20:00 | Kaunas

Vasilije Micičius pastebėjo, kad kažkas buvo ne taip.

Taškydamasis pergalinguose LKL čempionų titulo pursluose, serbas atkreipė dėmesį į keistus bendražygių žvilgsnius.

Aštuntą kartą iš eilės LKL čempionais tapę žalgiriečiai telefonuose perskaitė žinias, kad V.Micičius greičiausiai kelsis į Turkiją ir užsivilks „Anadolu Efes“ aprangą.

Daugeliui tai buvo netikėtos naujienos.

Daugelis manė, kad V.Micičius pagal kontraktą dar sezonui liks „Žalgiryje“ ir taps žaliai baltų vedliu.

Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Paulius Jankūnas ir Vasilije Micičius
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Paulius Jankūnas ir Vasilije Micičius

Daugeliui buvo keista, kad galimybę žaisti pas Šarą Eurolygos finalo ketverto komandoje V.Micičius iškeitė į prasčiausią Eurolygos klubą. „Anadolu Efes“ tą Eurolygos sezoną užbaigė vos 7 pergalėmis ir 23 pralaimėjimais.

Atakų organizatorius sulaukė ir kiek pašaipių pastabų.

Bet po metų niekas nebesišaipė pamatę, ką iš „Anadolu Efes“ klubo padarė Vasilije Micičius su kompanija.

Niekas nebesišaipo ir iš Stambulo komandos. Patraukliu žaidimu pernai prasibrovę į Eurolygos finalą, šiemet „Anadolu Efes“ krepšininkai pirmi kirto 13 Eurolygos rungtynių atkarpą. Turkai laimėjo 11 iš 13 Eurolygos rungtynių ir „Žalgirio“ arenoje lankosi kaip turnyro lyderiai.

„Ko gero, dabar jie žaidžia geriausią krepšinį Europoje“, – pripažino Šarūnas Jasikevičius, pasitikdamas 7 pergales iš eilės nuskynusią „Anadolu Efes“ ekipą.

„Anadolu Efes“ per vienerias Eurolygos rungtynes pelno vid. 85,2 taško ir pagal šį rodiklį rikiuojasi penktoje vietoje. Bet pagal puolimo reitingą – atakų efektyvumą per 100 išpuolių vidurkį, turkai yra geriausi Eurolygoje.

Daug prie to prisidėjo buvęs žalgirietis. Nors jo komandos draugas Shane'as Larkinas yra ir rezultatyviausias, ir naudingiausias žaidėjas Eurolygoje (22 tšk., 25,1 naud.), tai V.Micičius yra neoficialus „Anadolu Efes“ žaidžiantysis treneris.

V.Micičius Stambule rado vidinę žaidimo ramybę. Jam nebereikia puošnios statistikos eilutės, kad jaustųsi pasisotinęs. Ne statistiniais rodikliais, o savo sprendimais jis daro skirtumą ir veda „Anadolu Efes“ į pergales.

Getty Images/Euroleague.net nuotr./Vasilije Micičius ir Krunoslavas Simonas
Getty Images/Euroleague.net nuotr./Vasilije Micičius ir Krunoslavas Simonas

Tačiau net ir visai nebesirūpindamas asmenine statistika, Vasa žaidžia statistiškai geriausią savo sezoną Eurolygoje.

Per 31 minutę įmeta vid. 14,5 taško (55,9 proc. dvit., 38,2 proc. trit., 96,2 proc. baud.), atkovoja 2,6 ir perima 1,4 kamuolio, atlieka 6,5 rezultatyvaus perdavimo bei renka 16,2 naudingumo balo.

Atvykęs į Stambulą kaip projektuotas Shane'o Larkino ir Rodrigue'o Beaubois dubleris, V.Micičius virto Eurolygos finalo ketverto komandos vedliu, kurio užsigeidė didžiausi Europos klubai.

Milijonus jam siūlė karališkasis Madrido „Real“ klubas, bet Stambule Vasa atrado vidinę laimę, kurios nenorėjo iškeisti į nieką.

Tačiau šioje kelionėje 196 cm ūgio serbui padėjo ir „Žalgirio“ mokykla.

Apie ją, sunkų laikotarpį „Žalgiriui“, Šaro sistemą, laisvę Stambule ir Serbijos jausmus po nuvylusio pasaulio čempionato Kinijoje – Eurolyga.lt interviu su V.Micičiumi.

Su tomis Šaro pamokomis ir laisve, kurią gavau Stambule, išėjo puiki kombinacija.

– Vasa, vasarą dirigavote Serbijos rinktinei, kuri buvo suburta nukarūnuoti JAV krepšininkus. Kur Vasilije Micičius buvo savo mintyse po pasaulio čempionato ketvirtfinalio, kai sensacingai nusileidote Argentinai?

– Į Serbijos rinktinę atvykau su didžiuliu pasitikėjimu. Kiekvienas mūsų prisijungė prie rinktinės po labai gero asmeninio sezono. Buvau pasiruošęs atsiduoti komandai. Ir gavau didesnę atsakomybę.

Bet supratau, kad norint būti sėkmingiems, kartais reikia turėti mažesnį vaidmenį dėl bendro komandos rezultato.

Ypač nacionalinėse komandose, kur nėra daug rungtynių parodyti visą savo potencialą. Buvau pasirengęs aukotis dėl komandos, nes ten ir taip buvo daug puikių žaidėjų. Bet, deja, nelabai įsiliejau į trenerio Saša Džordževičiaus sistemą.

Buvau ir fiziškai, ir psichologiškai pasirengęs padėti komandai, nors mano asmeninė situacija tuo metu nebuvo pati geriausia (pasaulio čempionato metu mirė V.Micičiaus mama). Tačiau, mano akimis, tokiam trumpam laikotarpiui turėjome per daug gerų žaidėjų.

Pasižiūrėkite, kaip atrodė tos komandos, kurios pasiekė finišą. Jos turėjo 3, 4, daugiausiai 5 elitinius žaidėjus. O mes turėjome 10–12.

Bet nepriėmiau šios patirties su rinktine kaip nesėkmingos. Man tai buvo didžiulė pamoka.

Geriausia, kad likau Stambule – komandoje, kurioje viską žinojau. Jeigu būčiau pakeitęs klubą, galbūt būtų buvę sunkiau įsilieti į ekipą. Bet grįžau į komandą, kurioje puikiai žinojau sistemą, komandos draugus, kur turiu gerą poziciją. Ir pradėjau žaisti dar geriau.

„Scanpix“/„SIPA“ nuotr./Vasilije Micičius
„Scanpix“/„SIPA“ nuotr./Vasilije Micičius

– Ką serbui reiškia grįžti į savo šalį po tautą nuvylusio rezultato?

– Didžiulė pamoka ta, kad Serbijoje krepšinio aikštėje visi kelia labai didelius lūkesčius. Ypač rinktinei. Mes su tuo užaugame.

Bet ypač žaisdamas klubuose suvoki, kad žaidimas rinktinėje turi būti iš pasimėgavimo krepšiniu, ne spaudimo.

Serbijoje dažniausiai yra priešingai. Bet geriausia, kad pastaraisiais metais buvome pasiekę puikių rezultatų. Net ir Kinijoje mūsų rezultatas nebuvo blogas (Serbija užėmė 5 vietą – aut. past.). Bet lyginant su tuo, ko tikėjosi žmonės ir kokią komandą surinkome, mes tikėjome, kad būsime čempionais arba bent pasieksime finalą.

Tad man tai buvo gera pamoka, kad negali nieko planuoti. Tiesiog visada turi vaikščioti ant žemės, nepriklausomai nuo vardų, kurie yra komandoje. Visada turi žaisti komandai dėl bendro rezultato.

Bet nepriėmiau tos patirties asmeniškai. Taip, 99 proc. serbų buvo liūdni, o nugalėjome amerikiečius kovoje dėl vietos olimpiniame atrankos turnyre, ne čempionato finale.

Tačiau, manau, svarbiausia, jog Serbijoje turime daug gerų jaunų žaidėjų. Ir man gera būti Serbijos rinktinės dalimi nepriklausomai nuo to, kas yra treneris.

Turime pamiršti pasaulio čempionatą, nes mūsų ateityje dar laukia daug iššūkių.

Kai tik „Žalgiris“ vėl pagaus ritmą, jis bus labai geras.

VIDEO: „Ginčas“ dėl „Žalgirio“ trenerio: kiek pralaimėjimų gali atlaikyti Šaras?

– Kas Vasilije Micičiui yra „Anadolu Efes“ klubas? Būtent įvertinus spaudimą ir didelius reikalavimus Serbijos rinktinėje, vaidmenį griežtai sustyguotoje „Žalgirio“ sistemoje, dabar atrodo, kad „Anadolu Efes“ yra komanda, kurioje V.Micičius tiesiog gali žaisti savo krepšinį ir visa atsakomybė atiduota į jo rankas.

– Taip, man tai yra namai.

Kai antroje praėjusio sezono pusėje sulaukiau pasiūlymų palikti Stambulą, aš pirmą kartą suvokiau savo situaciją.

Paprastai aš neužsibūdavau komandose – kone kas sezoną keisdavau klubą. O pernai pirmą kartą galėjau rinktis, ko tikrai noriu. Priimti sprendimą vienas pats.

Viską susidėliojau ant popieriaus ir pamačiau, kad „Anadolu Efes“ turiu viską, kas man patinka. Ir nėra priežasties kažką keisti.

Kai nusprendžiau likti Stambule, buvo daug nustebusių. Žmonės galvojo, kad aš pasirengęs kitam žingsniui. Bet Stambule atradau vidinį džiaugsmą. Ne tik krepšinio aikštėje.

Norėjau likti. Nesvarbu, kokius rezultatus pasiekėme, aš ne iš tų, kurie vertina gyvenimą pagal rezultatus ir pasiekimus.

Aš pats priėmiau sprendimą likti Stambule ir dėl to labai džiaugiuosi.

Euroleague.net/Vasilije Micičius
Euroleague.net/Vasilije Micičius

– Iš „Žalgirio“ persikėlėte į organizaciją, iš kurios anksčiau daugelis šaipėsi. „Anadolu Efes“ buvo blogiausia Eurolygos komanda, ir nepaisant surinktų žaidėjų, niekaip nieko doro nepasiekdavo. Kaip keitėsi požiūris į Stambulo klubą tada, kai „Anadolu Efes“ per metus virto Eurolygos finalo ketverto gulbe?

– Priežastis, kodėl išvykau į Stambulą, buvo visiškai priešinga.

Man visai nerūpėjo turnyro lentelė, klubo istorija, atmosfera komandoje, klubo praeitis keičiant po tris trenerius per sezoną.

Aš tiesiog norėjau priimti šį iššūkį. Būtent todėl taip asmeniškai nepriėmiau pasaulio čempionato Kinijoje patirties. Toks tas gyvenimas, tokia ta karjera, kad pasitaiko ir blogų momentų.

Praėjusį sezoną klubas sėkmingai ėjo į priekį, net jei ir nesužaisdavome geriausių rungtynių. Supratau, kad pavardės nežaidžia ir negarantuoja titulo. Viską lemia tai, kaip jautiesi komandoje ir ką gali jai atiduoti.

Atvykau į Stambulą labai atvirai nusiteikęs. Manęs visai neslėgė faktas, kad keliuosi į paskutinę Eurolygos komandą iš trečios pagal gerumą visoje Europoje.

Dabar žmonės kalba daug dalykų, bet aš jų neklausau. Aš mėgaujuosi akimirka.

Treneriams labai sunku susitaikyti su tuo, kad žaidėjui reikia leisti žaisti savo krepšinį.

– Stambule dabar žaidžiate laisvą krepšinį, kur pats dažniausiai priimate galutinį sprendimą. Bet prieš tai perėjote griežtą Šarūno Jasikevičiaus krepšinio mokyklą „Žalgiryje“. Kaip manote, ar jums reikėjo tokių metų Kaune, kad taptumėte tokiu lyderiu, kokiu užaugote Stambule?

– Manau, mano istorija prasideda gerokai anksčiau nei „Žalgiris“. Mano pirmas didysis karjeros žingsnis buvo Miuncheno „Bayern“. Ne „Žalgiris“ ar „Tofaš“, kur visi į mane žiūrėjo kaip į naują kylantį įžaidėją.

Man tai buvo didžiausia ir reikšmingiausia patirtis. Tiek asmeninė, tiek karjeros atžvilgiu.

Nes buvau vaikis, kurį reikėjo nukreipti kažkuria linkme. Kurį reikėjo vesti į priekį. Bet kartu visada buvau vaikis, kuriuo esu dabar.

Visada turėjau talentą, kurį sunku nupasakoti. Bet per tuos dvejus metus Miunchene supratau, kad esu verčiamas keisti savo žaidimo stilių. Pakeisti savo požiūrį.

Jiems nepatiko natūralus Vasilije Micičius. Jie norėjo padaryti mane kažkokį paprastesnį. Aš visada girdėdavau tą patį: „Žaisk paprasčiau! Žaisk paprasčiau!“ Ir vieną akimirką, kadangi buvau jaunas, pradėjau žaisti paprasčiau. Bet tai nebuvau aš.

Shane'as Larkinas viename interviu buvo paklaustas, kodėl dabar žaidžia geriausią krepšinį savo karjeroje. O jis pasakė, kad žaidžia taip, kaip vidurinėje.

Treneriams labai sunku susitaikyti su tuo, kad žaidėjui reikia leisti žaisti savo krepšinį. Jie mėgsta nurodyti, kad jie žaistų pagal jų požiūrį. Deja, daug žaidėjų turi tą pereiti.

Per tuos metus Miunchene supratau, kad turiu vėl žaisti taip, kaip mėgau labiausiai.

Bet „Žalgirio“ laikotarpis mano karjerai buvo labai svarbus tuo, kad ten geriau supratau krepšinį ir suvokiau, kad galiu būti ryškus nepelnydamas daug taškų. Nebūdamas tuo vyruku, kokiu daugelis svajoja būti – pirmu pagal taškus, rezultatyvius perdavimus ir t.t.

„Žalgiryje“ žengiau esminį žingsnį į priekį savo karjeroje. Aš labai laimingas, kad perėjau tą mokyklą. Per tuos metus gavau daug gerų pamokų.

Net jeigu „Žalgiris“ nebūtų buvęs toks sėkmingas, aš vis tiek priimčiau tai kaip labai gerą patirtį. O sudėjus visą komandinę sėkmę, viskas išėjo dar geriau.

Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Vasilije Micičius
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Vasilije Micičius

– Šaro sistema Lietuvoje dabar yra karštai aptarinėjama tema. Kaip jūs apibūdintumėte „Žalgirio“ sistemą ir koks „Žalgiris“ būtų nežaisdamas pagal sistemą?

– Negaliu kalbėti už kitus žaidėjus, bet tik apie save patį. Žaidėjai gali turėti skirtingą nuomonę apie tokius dalykus kaip Šaro sistema, jo elgesys, kūno kalba ir t.t.

Mano akimis, pagrindinė priežastis, kodėl atvykau į „Žalgirį“, buvo supratimas, kad iš Turkijos lygos ir Europos taurės komandos nėra lengva įšokti į geriausius Eurolygos klubus. Todėl supratau, kad norint sugrįžti į Eurolygą, prieš tai reikia žengti mažesnį žingsnelį. Ir „Žalgiris“ šioje situacijoje buvo geriausias pasirinkimas.

Ir, aišku, Kaune buvo Šaras.

Tai buvo dvi pagrindinės priežastys, kodėl atvykau į „Žalgirį“. Jeigu pasižiūrėtume, daug buvusių žalgiriečių vėliau padarė gerus šuolius. Tai rodo, kokį krepšinio suvokimą turi Šaras.

Bet taip pat, mano akimis, palikęs „Žalgirį“ supratau, kad noriu naujo iššūkio. Norėjau pasitikrinti, ar išmokau iš Šaro viską, ko man reikėjo. Man tada atrodė, kad viską.

Su tomis Šaro pamokomis ir laisve, kurią gavau Stambule, išėjo puiki kombinacija.

Bet tai mano patirtis. Akivaizdu, kad perėję Šaro mokyklą daug žaidėjų vėliau turėjo puikius sezonus. Bet nėra taip, kad be Šaro tai būtų neįmanoma.

Getty Images/Euroleague.net nuotr./Vasilije Micičius ir Brandonas Daviesas
Getty Images/Euroleague.net nuotr./Vasilije Micičius ir Brandonas Daviesas

– Ką galvojate, matydamas „Žalgirį“ Eurolygoje tik su 3 pergalėmis ir 10 pralaimėjimų?

– Jei atvirai, nežiūriu į tai blogai.

Sprendžiant iš pergalių skaičiaus ir vietos turnyro lentelėje, tai neatrodo gerai. Bet „Žalgiris“ žaidė daug rungtynių, kurias pralaimėjo vienu ar keliais taškeliais. Į tai susideda nedidelis sėkmės trūkumas, laiko, kurio reikia įlieti naujus žaidėjus.

Pavyzdžiui, likdamas Stambule norėjau pamatyti, ką reiškia žaisti su ta pačia komanda. O tai svarbu, nes 2-3 mėnesius nebereikia iš naujo vienas prie kito prisitaikyti ir pažinti.

Jau kalbėjau panašiai pernai ir galiu pasikartoti dabar. Tikiu, kad vėl bus tas pats – kai tik „Žalgiris“ vėl pagaus ritmą, jis bus labai geras.

VIDEO: „Eurolygos diena“: „Žalgirio“ vargo vakarienėje akistata su Eurolygos monstru

– Su „Žalgiriu“ pirmą kartą patekote į Eurolygos finalo ketvertą ir ten užėmėte trečią vietą. Kai praėjusį sezoną kalbėjomės Stambule, sakėte, kad tą kartą pernelyg nervinotės ir dabar visai kitaip žiūrėtumėte į finalo ketverto patirtį. Su „Anadolu Efes“ sugrįžote į finalo ketvertą, žengėte žingsnį į priekį – į finalą, bet ten vėl suklupote. Kaip dabar galvojate, ko reikia tapti Eurolygos čempionu?

– Sunku įvardyti visas priežastis, kurios priveda iki to taško.

Bet ta pirma finalo ketverto patirtis su „Žalgiriu“ kitais metais man suteikė daug vidinės ramybės. Ypač, kai teko žaisti prieš tą patį varžovą – „Fenerbahče“. Nekalbu taip tik todėl, kad tame pusfinalyje primečiau daug taškų ir sužaidžiau puikų mačą (25 tšk., 27 naud.). Kalbu apie patį jausmą.

Bet Eurolygos finale vėl turėjau panašią problemą, kaip pirmą kartą su „Žalgiriu“ pusfinalyje. Tai yra didžiulė patirtis ir labai svarbi krepšinio dalis.

Manau, supratimas, kad neturi būti pagrindinis žmogus statistiškai, labai padeda sužaisti geras rungtynes. O sužaidus tokias, labai realu laimėti ir Eurolygos titulą.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Leiskite sau pasijusti geriau
Reklama
„Huawei Watch Fit 3“ – laikrodis, skatinantis pozityvius sveikatos įpročius
Reklama
Pekla ar gyvybės pradžia? Atskleidė, kaip kiekvienas grožio entuziastas gali prisidėti prie pelkių išsaugojimo
Reklama
Energetikos ekspertas: elektros sistema be smegenų – tarsi primityvus organizmas, nesiorientuojantis aplinkoje
Užsisakykite 15min naujienlaiškius