Dabar populiaru
Publikuota: 2019 lapkričio 7d. 07:59

Žilvinas Pekarskas: Politikai be DPF automobilių taršos mokestį pavertė parodija

Žilvinas Pekarskas
Gretos Skaraitienės nuotr. / Žilvinas Pekarskas

Automobilių taršos mokestis, kurio tikslas priartinti Lietuvą prie Vakarų Europos mažinant taršą kietosiomis dalelėmis, CO2 ir visais kitais kancerogeniniais baubais, pamažu virsta parodija. Beje, DPF – tai taršą mažinantis kietųjų dalelių filtras, kurio trūksta ne tik daugeliui Lietuvoje važinėjančių automobilių, bet ir politikų idėjoms. Todėl ir pasmirsta Lietuva prisvilusiais puodais.

Taršos mokestis staiga virto „pirmos registracijos“

Net premjeras S.Skvernelis, sulaukęs jau trečio taršos mokesčio projekto, kurio pavadinimas staiga virto „Motorinių transporto priemonių pirmos registracijos mokesčio įstatymo projektu“, suprato, kad iš šių pelų nebus grūdų.

Iš šių pelų nebus grūdų.

„Valstiečiai“ Agnė Širinskienė ir Valius Ąžuolas, registravę įstatymo pataisas pademonstravo, kad jau ruošiasi naujiems rinkimams. Cituoju: „toks mokestis neuždeda nepakeliamos naštos automobilių vartotojams, o kartu ragina rinktis mažiau taršų automobilį“.

Įsižnybęs sau į ranką (ar nesapnuoju) paaiškinsiu, kodėl dar ir akis prasikrapštyti turėčiau, skaitydamas tokias fantazijas. Aklas populizmas ir jokios aiškios idėjos, kaip pastūmėti žmones važinėti švaresniais automobiliais, kaip jiems padėti. Žodžiu, įstatymas tik „dėl pliusiuko ES ataskaitose“, pokazūcha.

Kas yra didžioji Lietuvos problema

Didžioji Lietuvos taršos problema – mažas pajamas turintys gyventojai, todėl važinėjantys senais laužais. Tie laužai dažniausiai yra dar ir po apendicito operacijų, atliktų nelegaliose dirbtuvėse. 15min skaitytojai patys prisipažįsta, kad, norėdami važinėti senais laužais, išinstaliuoja EGR arba išpjauna DPF kietųjų dalelių filtrus, katalizatorius ir pan.

Kodėl? Nes DPF filtro plovimas arba keitimas nauju kainuoja pusę naudoto automobilio kainos. Dar blogiau, kad filtrai dažnai kemšasi dėl variklio gedimo, kuriam šalinti žmogus taip pat neturi pinigų. Todėl mieliau išsinuomoja išmetimo sistemą, kad galėtų praeiti techninę apžiūrą, apgauna netobulą mūsų valstybės sistemą, ir važinėja toliau. Savininko ryšiui su automobiliu dažnai tinka posakis „kol mirtis mus išskirs“. Nesvarbu, ar benzininiu, ar dyzeliniu automobiliu – toliau maitina mūsų plaučius nuodingom atliekom. Nes esama tvarka tam palanki.

Trys svarbios sąlygos

Kaip galima būtų pakeisti situaciją? Padėti žmonėms įsigyti mažiau taršius automobilius, sudaryti nepakantumo sąlygas seniems dūmijantiems lavonams ant ratų arba pasiūlyti gerą alternatyvą (ypač periferijos žmonėms, važinėjantiems dirbti į miestus). Tik trys sąlygos. Pažiūrėkime, kaip jas įgyvendina mūsų valdžia.

Ir nuo kurio galo tokiu atveju pradeda žaliosios politikos gudručiai?

Ar Vilniuje lengva autobusu nuvažiuoti rytą iš Pilaitės į Santariškes? Misija sunki, bet įmanoma, atsikėlus prieš 6 val. O iš Nemenčinės į Panerius? Įmanoma, bet reikia keltis 4 val. ryto. Infrastruktūra, švelniai tariant, apgailėtina. Iš Širvintų į darbą Vilniuje irgi be automobilio - niekaip. Palyginkime – Norvegijos sostinės Oslo (garsėjančio elektromobiliais centre) Operos teatrą nesunkiai galima pasiekti traukiniu: iš oro uostų, periferijos, iš bet kur.

O nuo ko pradeda mūsų valdžia? Gal galvoja penkmečiu ar dešimtmečiu į priekį, kaip žmonėms palengvinti susisiekimą? Ne, nes tada gali būti jau nebe jų kadencija. Todėl ir taip jau grybo vertą taršos mokesčio projektą, kai už taršą turėtų mokėti visi bent kartą registracijos metu (tai bent jau buvo mažesnė nesąmonė, numatyta pirminėje versijoje), paverčia viso labo importo ar registracijos mokesčiu. Nesuprantu, ar Seimas užsimojo mažinti automobilių importą į Lietuvą, ar taršą?

Ar Seimas užsimojo mažinti automobilių importą į Lietuvą, ar taršą?

Pažvelkime į situaciją iš neturinčio didelių pajamų piliečio pozicijų: ar jis pirks naujesnį modernesnį dyzelį iš Vokietijos? Kam, jei Lietuvoje pilna leisgyviais varikliais aplinką teršiančių frankenšteinų. Galima rasti ir už 1000 Eur. O jei už 4000 Eur (populiari kaina aikštelėse), tai jau visai ledas.

Palyginkime mūsų politikų stumiamą projektą su taršos mokesčiu Latvijoje, kuris mokamas kasmet (!) praeinant techninę apžiūrą... Mums pagal išmintį iki Latvijos – kaip iki Marso. Ir apie įkainius už CO2 emisijas ar viršutinę mokesčio ribą jau net nėra reikalo kalbėti. Nes pats mokesčio mechanizmas ir idėja yra smarkiai iškreipti. Neskatinantys teršti mažiau. Ar tikrai taip norima gauti daugiau balsų per artėjančius rinkimus?

Kaip pamatuoti objektyviai

Kitas svarbus niuansas – dyzeliniai automobiliai, VGTU ir kitų tyrimų duomenimis naudojantys iki 20-30 proc. mažiau degalų, nei benzininiai. Klausimas: kodėl modernūs dyzeliai, kurių ekosistemos užtikrina panašias į benzininių kietųjų dalelių emisijas, baudžiami už senųjų dyzelių ir nesąžiningų jų savininkų, išoperuojančių filtrus, nuodėmes? Dėl to, kad išskiria į atmosferą mažiau CO2?

Trečias momentas. Kur logika mažo litražo turbininį variklį (tokie dažniausiai sumontuoti įmonių vadybininkų automobiliuose) apmokestinti mažiau už, tarkime 2 l dyzelinį (ar net ir benzininį), kuris naudojamas tik tolimoms kelionėms savaitgalį. Turiu omeny, kad kasdien po miestą zujantys ir tikrai ne 5 l/100 km benzino sudeginantys mokės mažiau, nei važiuojantys savaitgalį močiutės aplankyti į kaimą.

Su realia tarša, naudojimo intensyvumu ar kilometražu – jokio ryšio. Ir su socialiniu teisingumu. Nes kaimo žmonės, važiuojantys į rajono centrą kartą per savaitę, prisuks mažiau kilometrų, nei didmiesčio gyventojai, kasdien snaudžiantys spūstyse: gazas-stabdis, gazas-stabdis ir didelės faktinės emisijos, kurias derėtų sieti su faktiniu degalų suvartojimu.

Taigi pirmąsias dvi teksto pradžioje iškeltas sąlygas – suteikti alternatyvą rajonų gyventojams pasiekti didmiesčius ir sumažinti galimybes važinėti taršiais automobiliais po nelegalių operacijų – įstatymo projektą siūlantys Seimo nariai ignoruoja.

Ko verta paskata pirkti mažiau taršų?

Bet pažvelkime į trečią punktą – skatinimą pirkti mažiau taršias transporto priemones. Siūlyta 9 proc. PVM lengvata elektromobiliams buvo tarsi iš akmens amžiaus, morališkai pasenusi, bet ir ji Seimo atmesta.

Be visų nepatogumų, kuriais pasižymi elektromobiliai, didžiausia bėda yra jų kaina. Kam pirkti elektrinį už 35 tūkstančius, jei prabangios komplektacijos benzininis kainuoja 25 tūkst.? Ir jei valdžia tokio pirkimo neskatina. Juk yra vokiškas subsidijų modelis (nuo 4 iki 6 tūkst. Eur) ir Skandinaviškas variantas, kai rinkos santykiai reguliuojami per mokesčius.

Pavyzdys. Pirkdamas automobilį su vidaus degimo varikliu, pirkėjas sumoka 180 proc. jo kainos, įskaičiuojant mokesčius. Jei renkasi švaresnį ir brangesnį elektromobilį – tik 100 proc., mokesčių nėra. Tokiu būdu elektromobilių kainos priartinamos prie tradicinių automobilių.

O kokios idėjos svaigina mūsų municipalinę valdžią? Kad po diskusijų leido A juosta elektromobiliams važiuoti, kad taiko parkavimo lengvatas? Kad pastatė naujų stotelių? Pasivažinėkite Vokietijos greitkeliais ir pasinaudokite „Tesla Supercharger“ tinklo paslaugomis. Gal tada ir pamilsite elektromobilius. O kol kas jie – tik nišinis ir nelabai patogus produktas. Beje, Europoje vis garsiau kalbama apie vandenilį, kaip atsinaujinantį ir ekologišką „kurą“. Tiesa, jo pramoninė gamyba dar per brangi, o „Toyota Mirai“ (juos perka Londono policija, municipalitetas) kainuoja 70 tūkst. Eur.

Bet pasaulis jau eina kita kryptimi, o mes bėgame paskui nuvažiuojantį traukinį, girdamiesi galimybe įsikrauti elektromobilį.

„Scanpix“ nuotr./„Tesla“ greitojo įkrovimo stotelės „Supercharger“
„Scanpix“ nuotr./„Tesla“ greitojo įkrovimo stotelės „Supercharger“

Ar jus motyvuoja vienkartinis mokestis?

Na, ir pabaigoje paskaičiuokime, broliai kurmiai, ko verta dabartinė importo/regitracijos mokesčio idėja (kuris turėtų būti taršos mokestis). Tarkime, perkate naują kompaktinį automobilį „Nissan Micra“. Vietoje galingesnio ir dinamiškesnio 4 cilindrų variklio (117 AG, CO2 emisija 133 g/km) renkatės ekologiškesnį bet tik trijų cilindrų (100 AG, 124 g/km). Už taršesnį susimokate 20 Eur importo mokestį, o už tricilindrį – 0 Eur. Ar toks vienkartinio mokesčio skirtumas labai svarbus perkant automobilį už 15-18 tūkst. Eur?

Gerai, kitas klausimas. Įvežame iš Vokietijos naudotą 12-13 metų senumo „Audi A6“. Jos kaina 4000-6000 Eur. Už benzininę 2 l (CO2 emisija 199 g/km) mokėsime 185 Eur registracijos (taršos) mokestį, o už 3 l dyzelinę (224 g/km) – 500 Eur. Skirtumas tarp tokios, „kuri traukia“ ir ekologiškesnės – 325 Eur. Tai – vienkartinis mokestis, kuris per degalų sąnaudas atsipirks nuvažiavus 20 tūkst. km.

Kitokia aritmetika būtų, jei mokestį kaip latviai mokėtume periodiškai – kaip už šilumą ir šiukšlių išvežimą. Deja, šilumos, tiesa taršios, ir toliau gaminsime nemažai, o va šiukšles iš Lietuvos išvežti vargiai paskatins ir Aplinkos ministerijos žadama 1000 Eur išmoka, utilizavus seną taršų ir įsigijus ne senesnį nei 2013 m. su ne didesne nei 130 g/km emisija.

Juk tikslinė šios išmokos grupė – nepasiturintys žmonės.

Juk tikslinė šios išmokos grupė – nepasiturintys žmonės. Atitinkantis ministerijos reikalavimus naujesnis įsigyjamas automobilis kainuoja nuo 4 tūkst. (jei faktiškai dvivietis) iki 10 tūkst. (jei padorus šeimyninis). Kur nepasiturinčiam ir iš valdžios besitikinčiam išmokos žmogui, važinėjančiam laužu, gauti tuos 4-10 tūkst., kad paskui susigrąžintų menką kainos dalį?

Komentarai: 13

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Kviečiame anties

Video

01:07
01:20
02:44

Esports namai

Parašykite atsiliepimą apie Gazas