Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Motociklą su priekaba vairuojantis Ramūnas Bobelis: „Atsikėlus po varžybų neskaudėjo tik antakių“

Ramūnas Bobelis
Vytauto Dilbos nuotr. / Ramūnas Bobelis
Šaltinis: motociklininke.lt
0
A A

Ramūnas Bobelis, žinomas kaip Ramas, pirmasis Lietuvoje pradėjęs tatuiruoti, ir Renatas Jankauskas, nuo jaunystės sportuojantis priekaboje, buvęs ir Lietuvos priekabų čempionas, dalyvavęs pasaulio čempionate, tik prieš ketverias varžybas (ir plius vieną treniruotę) tapo komanda. Vyrai, atstovaujantys „Pagirių motokroso“ klubui, Rytų Europos čempionate, vykusiame birželio 6–7 d. Stelpėje, Latvijoje, oru aušinamų motociklų su priekabomis klasėje nustebino ir save, ir žiūrovus – tapo nugalėtojais.

Su Ramu kalbamės apie jo kelią iki šios pergalės, jaudulį prieš startą bei svarbiausia dalyką šiame sporte – priekabininko ir vairuotojo komandinį darbą. 

– Koks buvo kelias iki šios, prizinės, vietos?

– Tikslą patekti tarp 3–4 geriausiųjų sugalvojome ne prieš savaitę. Kol užlipome ant pirmos vietos laiptelio, man reikėjo ketverių metų. Važiavimas trasoje  – tai jau gėlytės, visa kita – juodas darbas, ir visas laisvas laikas tam buvo skirtas. Per ketverius metus gal tik kartą į užsienį atostogauti buvau išvykęs. 

Užaugau Biržuose, o jie buvo motokroso kraštas. Atėjo laikas, kai norėjau išpildyti vaikystės svajonę. Su priekaba pradėjau važiuoti 40-ties, dabar man 44. Tad reikėjo daug pastangų. Rimtoms varžyboms save ruoši psichologiškai ir fiziškai. Turi sekti, kad nesuvalgytum šaltų ledų, ar neišgertum per šalto vandens (juokiasi). Nes sirgdamas pavargtum du tris kartus greičiau. Tad ruošiantis negalimos klaidos, būtina viską apgalvoti.

Kai pradedi važiuoti, akys krauju apsipila, pulsuoja adrenalinas, ir varai kaip pasibaidęs arklys.

Iš pradžių važiavau silpnesniu motociklu. Su juo ir buvo didžiausia trauma – trūko raiščiai. Gerai, kad segėjau kaklo apsaugą – nelūžo raktikauliai. Tada patekau į ligoninę ant operacinės stalo.

Po to sekė įvairios mažesnės traumos. Jeigu priekabininkas padaro klaidą – krenti per priekį, kartais rankos užsilenkia, pasitempi sausgysles, jos sutinsta. Po to pradedi važiuoti galvodamas, nebe kraujuotomis akimis. 

Po kokių metų supratau, kad kažką moku. O kai pradedi „sukti rankeną“, atsiranda klaidų dėl prie vairo praleistų valandų trūkumo. Nes reikia „sukti ir sukti“, treniruotis. Visa laimė, kad pradėjau subrendęs važiuoti. Jeigu būčiau kokių 18 metų, tai gal jau visas būčiau traumuotas. Nes kai pradedi važiuoti, akys krauju apsipila, pulsuoja adrenalinas, ir varai kaip pasibaidęs arklys.

Vytauto Dilbos nuotr./Ramūnas Bobelis ir Renatas Jankauskas
Vytauto Dilbos nuotr./Ramūnas Bobelis ir Renatas Jankauskas

– Kaip tapote komanda su dabartiniu priekabininku?

– Renatas „pasirašė“ važiuoti su manimi su viena sąlyga – jeigu aš „suksiu rankeną“. „Važiuodamas aš turiu jausti malonumą“, – taip sakė jis. Tad turėjau persilaužti, pavyko – dabar darau viską, ką jis sako. Jisai žino, tad juo pasitikiu besąlygiškai, kitaip nevažiuočiau. 

Atėjo laikas, kai norėjau išpildyti vaikystės svajonę. Su priekaba pradėjau važiuoti 40-ties, dabar man 44 metai.

Man pačiam svarbiausia „pastatyti“ motociklą į vėžes, bet ne „dugnais ateiti“, o tinkamu greičiu, tinkama stovėsena. Ore viską daro priekabininkas, aš nieko nedarau, kad „nepripjaučiau grybo“. Kai ant tramplinų, kaip amerikietiškuose kalneliuose, pašokame į orą, jis su priekaba daro, ką nori: verčia priekabą ten, po to ten, nusileidžiame ir „išimame“ posūkį.

Mano priekabininkas yra mano mokytojas. Lekiame į kalną, o jis rėkia: „gazo!“, nuo kalno – „gazo!“, prieš posūkį – „gazo!“. Jeigu mato, kad reikia, griebia už vairo ir suka. Esame taip susitarę. Jis mane taip „užtūso“, kad, kai grįžtame, aš būnu pavargęs, o jis užkimęs. Jeigu reikia dar stipriau, jis man trenkia per šalmą – kitaip nesusišnekėsi. 

Važiuojant motociklu su priekaba, vairuotojas gali būti silpnesnis, bet priekabininkas – ne. Jeigu priekabininkas silpnesnis – traumos garantuotos, nes nespės daryti to, ką reikia, nespės laiku grįžti į posūkį ir pan. Kadangi aš silpnesnis, mums pavyksta važiuoti. Jeigu būtume vienodo lygio – būtų dar kitaip. 

Priekabos – tai toks dalykas, kurį reikia pajausti. Man reikėjo ketverių metų. Dviese turime dirbti kaip vienas, tada bus rezultatas. 

Vytauto Dilbos nuotr./Ramūnas Bobelis ir Renatas Jankauskas
Vytauto Dilbos nuotr./Ramūnas Bobelis ir Renatas Jankauskas

– Kokie judviejų pasiekimai dabar?

– Pirmas Lietuvos čempionato etapas – 3 vieta, antrasis – 2 vieta, Lietuvos oro aušinamų motociklų su priekabomis klasėje ir dabar Stelpėje – pirmos vietos. 

Po šitų varžybų ateidavo kiti ir sakydavo, kad mes ne savo klasėje važiuojame. Latvijos legendos A.Vaposo, kuris liko antroje vietoje, lietuviai nesugebėdavo aplenkti, tai pagaliau mes jį „išdūrėme“. Mano tikslai buvo oru aušinamų motociklų klasėje. Pažiūrėjau, kad Lietuvoje vyksta tik trys „Retro“ motociklų su priekabomis čempionato etapai, vienas iš jų – žiemą (kai ne važiavimas, o pramoga). Tad sugalvojome dalyvauti ir čia.

Vytauto Dilbos nuotr./Ramūnas Bobelis ir Renatas Jankauskas
Vytauto Dilbos nuotr./Ramūnas Bobelis ir Renatas Jankauskas

– Kur treniruojatės?

– Jis iš Kupiškio, dirba Švedijoje, užsiėmęs, turi šeimą, o aš iš Vilniaus, tad kas savaitę nesusitiksi. Vienvietis motociklas pas mane stovėjo garaže kaip „donoras“ priekabos motociklui. Renatas sakė būtinai važiuoti su vienviečiu, net jeigu kartu nesitreniruojame. Turi pajausti greitį, stabdymą, šuolius – treniruotės su vienviečiu „solo“ motociklu man labai daug ką davė. 

Važiuoju Pagiriuose, nes čia sunki trasa, turi „joti“. Varžybose nebūna lygių trasų, nes po kvalifikacijos išsimuša duobės. Turi įprasti jas „paimti“, o „atjojus“ – ir kitur lengviau važiuoti. Nors „solo“ ir priekaboje raumenys dirba kiek kitokie, svarbiausia yra palaikyti fizinį pasiruošimą bei ištvermę. Jeigu nori važiuoti, o ne riedėti – turi važiuoti kuo daugiau.

Jis mane taip „užtūso“, kad, kai grįžtame,  aš būnu pavargęs, o jis užkimęs.

– O ar anksčiau važiavote motokrose?

– Nevažiavau, nors motociklą vairuoju jau daugiau negu tatuiruoju (23 metus). Pradėjau nuo „Emkės“, „Uralo“, po to įsigijau kelioninę „Honda VFR 750“, tada pasivažinėjau su čioperiu „Suzuki Intruder“, bet supratau, kad aš dar ne pensininkas (šypsosi). Pavažinėjau su „Honda Big One CB 1000“, o su „CBR F“ praleidau 11 sezonų. Dabar, atsisėdęs ant naujesnių modelių, pasigendu jo patogumo. Nes dinamikos ir pagreičio iš esmės netrūksta – juos patiriu trasoje.

– Už ko laikosi priekabininkas?

– Kai tiesiai važiuojame, priekabininkas laikosi už vamzdžio ir už manęs. Jis mane spaudžia, aš priekį spaudžiu. Su kojomis jis viską turi jausti. Dešinysis posūkis – viena ranka už vamzdžio, kita – už rankenos prie rato, kad kuo daugiau išeitų, svorio centrą neštų. Kairiajame posūkyje laikosi už vamzdžio ir mane apkabinęs, jis krauna galinį ratą, aš griūnu ant priekio.

Vytauto Dilbos nuotr./Ramūnas Bobelis ir Renatas Jankauskas
Vytauto Dilbos nuotr./Ramūnas Bobelis ir Renatas Jankauskas

– Ar ką nors skauda po varžybų?

– Kitą rytą atsikėlus neskaudėjo tik antakių (juokiasi). Nes šiaip – jaučiausi kaip su lazda sudaužytas. Nuvažiavau į salę, pakabėjau, raumenis apšildžiau, į pirtį nuėjau, atsipalaidavau. Skauda tik kiek šoną ir riešą. Ryte paskambino Renatas ir klausia, ką skauda? Sakau, viską. „Vadinasi, – sako, – reikia greičiau važiuoti, tada neskaudės“. Kuo greičiau važiuoji, tuo mažiau duobių gauni, nes praskrendi viršūnėlėmis.  Bet tai jau pilotažas, kur čia man po tik ketverių varžybų.

– Jūs buvote vienas iš tų nedaugelio žmonių, kurie dėvėjo kaklo apsaugą. Kaip manote, kodėl jos vengiama? Iki pirmo karto, turbūt?

– Tai lemia amžius. Nors mano priekabininkas nesideda, nes mano greitis jam ne tas – važiuoju kaip „grybas“. Kalbinu jį užsidėti, duočiau kitą apsaugų komplektą, bet jam nereikia ir viskas. Dedasi tik kelius, batus ir šalmą. O aš deduosi ir priekį, ir atskirai stuburą, ir šortus su plastikinėmis plokštėmis. 

Priekabos – tai toks dalykas, kurį reikia pajausti. Man reikėjo ketverių metų. Dviese turime dirbti kaip vienas, tada bus rezultatas.

O Pasaulio čempionate sportininkai žino, kad jeigu grius – bus viskas, nepadės niekas. Tu gali metaliniais šarvais apsirengti, bet krentant tokiame greityje šuoliuose – tik sėkmės reikalas išvengti rimtų traumų. O batus apsivyniojame, kad niekas neužsikabintų, juk nesustosi ir neužsisegsi. 

– Kaip dėl jaudulio, kas vyksta galvoje, kūne prieš startą?

– Kelias dienas prieš startą pradeda širdis sparčiau plakti, adrenalinas pumpuoja, normaliai nebeužmiegu, pasunkėja širdies darbas – organizmas tarsi nusiteikia. Stengiuosi kuo mažau valgyti sunkaus maisto, kad nesuktų vidurių – kertame daugiau angliavandenių. Norisi iš vidaus būti lengvu, nedusti. 

O iš jaudulio ir motociklo, būna, nebegaliu užkurti, tai prašau, kad užkurtų Renatas. Vis tiek jo patirtis jau daugiau kaip dešimt metų. Ir šiaip jis išeina į trasą prieš starto liniją, išrenka akmenukus, kad nebūtų praslydimo. Kai atsistoju prie starto linijos – viskas dingsta, matau tik keturis dalykus: penkias sekundes, „gazo“ rankeną, „šlagbaumą“ ir laikau sankabą. 

„Atsukus rankeną“ įtampa iš karto dingsta. Tada niekas nebeegzistuoja, lieki su savimi, nėra pasaulio – tai ir meditacijos būdas. Pravažiavęs kvalifikaciją, jau būnu ramus (gal gaunu savo adrenalino dozę), tad kitą dieną per varžybas būna lengviau. Renatas man sako: „žiūrėk priekinį ratą (kur eini, teisingą kryptį, vėžes, slydimą, apkrovimą, stabdymą) ir „suk rankeną“, mano darbas – visa kita (priekaba, galinis ratas).”

Vytauto Dilbos nuotr./Ramūnas Bobelis ir Renatas Jankauskas
Vytauto Dilbos nuotr./Ramūnas Bobelis ir Renatas Jankauskas

Stelpėje priekabininkas net finišo vėliavos nepamatė. Aš sustojau, o Renatas sako: „kas čia?“ – nušoko nuo motociklo, prilėkė prie teisėjo: „ką, jau viskas?“

Renatas rūpinasi, viską seka, kas vyksta su „mocu“ ir su manimi. Rudenį Panevėžyje važiavome šlapioje trasoje kaip dumblyne, mano akiniai apsinešė ir kokius tris kartus ieškojau, kur perbraukti juostelę. Jaučiu – tik fukt  – jis ją pertraukė. Ir nuo tada jis visada akinius pertraukia. Prieš startą, kai jis pirmą kartą valė mano akinius, sakė: „tu tik nesinervink, tik nesinervink, aš tau akinius „pertrauksiu“. O kai baigiame važiuoti, nurodo eiti pailsėti, paima motociklą, nuvažiuoja nuplauti ir pan. Čia komanda turi būti.

– Kokie artimiausi planai?

– Svarbiausia – sėkmingai užbaigti šį sezoną. Kitą savaitgalį Pakruojyje vyks Lietuvos čempionatas, jam dabar ir ruošiuosi – pradėjau ardyti motociklą, reikia viską perveržti, patikrinti, perrinkti. „BMA“ varžybos vėl vyks „Kegums“ trasoje Latvijoje rugpjūčio 9 d., tad jeigu viskas sutaps, abu galėsime, tai ir važiuosime. 

– O ar atsisukate pažiūrėti atgalios kai važiuojate?

– Jau nebe. Renatas mane aprėkė, kad negaliu žiūrėti, tik jis gali. Gavau per šalmą. 

– Ką reiškia jūsų startinis numeris 216?

– Prieš ketverius metus, per Vasario 16-ąją, pirmą kartą vairavau motociklą su priekaba. Ir išsyk, tik atsisėdęs, pajutau, kad tai – mano. 

motociklininke.lt
Temos Motociklas
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie Gazas