Dabar populiaru
Publikuota: 2019 sausio 17d. 08:00

Tikrajame Dakare finišavęs Tomas Jančys: „Kopų kuriam laikui tikrai atsikandau“

Tomas Jančys finišavo „Africa Eco Race“ varžybose
Jorge Cunha nuotr. / Tomas Jančys finišavo „Africa Eco Race“ varžybose

Šiuo metu, kai Pietų Amerikoje, Peru raliuoja antra Dakaro savaitė, sekmadienį Afrikoje finišo tiesiąją pasiekė „AfricaEcoRace“ – dažnai vadinamas senuoju arba tikruoju Dakaru. Mažai tautiečių dar žino, kad kai legendinis ralis persikėlė per vandenyną, grupė entuziastų tęsė Afrikoje užgimusią tradiciją. Jau 11-ajame AER ralyje šįmet dalyvavo ir finišą pasiekė ir pirmasis motociklininkas iš Lietuvos – Tomas Jančys. Kalbiname lenktynininką iš karto po finišo.

Svarbu paminėti, kad sausio 14 diena yra atminties data visiems Dakaro ralio gerbėjams, kokiame žemyne jis bevyktų: abu raliai savo pradininku ir sumanytoju įvardina Thierry Sabine, kuris žuvo 1986 m. kartu su visa sraigtasparnio įgula.

- Kol anas Dakaras gazuoja Pietų Amerikoje, jūs šiandien finišavote tikrajame Dakare. Koks yra finišo skonis?

- Puikus! Po tokio pragaro labai geras jausmas, kad tai jau – praeitas etapas ir esu jau finiše. Nes kuo toliau tęsi varžybas – tuo būtų buvę labiau apmaudu neatvažiuoti iki finišo, o tokia rizika buvo visada. Nors pirmos dienos nebuvo labai laimingos, bet užtai kitos buvo sėkmingos.

- O koks tas Dakaras kaip finišas?

- Mes startavome paplūdimyje, važiavome 20 km ir finišavome prie istorinės vietos Lac Rose, kur visi Dakarai anksčiau baigdavosi - tai ežeras, kurį apsuki pravažiavęs paplūdimiu.Buvo podiumas, o dabar atvykau į viešbutį, kraunamės mocus į sunkvežimį, ir ji nuveš techniką į uostą. Galėsime eiti ramiai vakarieniauti.

Komandos nuotr./Tomas Jančys finišavo „Africa Eco Race“ varžybose
Komandos nuotr./Tomas Jančys finišavo „Africa Eco Race“ varžybose

- Palyginkite Maroko ir Mauritanijos patirtį šiame ralyje: koks reljefas, peizažas, oras?

- Maroke buvo pakankamai šalta – tas šaltis savotiškai atiminėjo energiją, nes pravažiavimai vakarais būdavo žiauriai šalti. Nors paskui dieną būdavo jau nebloga temperatūra važiuoti. Bet reljefas tarp šių dviejų šalių skiriasi iš esmės: tik vieną dieną gavome daug kopų, visos kitos dienos Maroke pasižymėjo išskirtinai akmenimis – įvairių rūšių, formų, dydžių. Akmenų karalystė.

Mauritanijoje – smėlio karalystė. Čia viskas iš smėlio, ir jis visoks – supustytas, išmaltas. Nors buvo ir akmenų, bet nebe tiek. Dienomis jau irgi gerokai karščiau – jeigu strigdavai smėlynuose, varvėdavai kaip iš čiaupo. Jeigu prisiminus „Tuarego“ ralį, kai baigėme – kopos atrodė kažkas tokio – oho, kokia egzotika, tai dabar net negaliu pagalvoti apie kopas, nes jos čia buvo žudančios. Ypač tos dienos, kur labai minkštos. Nežinau, kuriam laikui, bet dabar kopų jau tikrai atsikandau.

- Antra savaitė Mauritanijoje: kas buvo pavojingiausia arba sunkiausia?

- Sunkiausias etapas buvo priešpaskutinis – ten kopos, bent man, prasivažiavo pakankamai gerai, bet visas kelias buvo kažkas tokio: taip tampė motsą į visas puses! Manau, visi dalyviai dar ilgai atsimins tą dieną. Čia tas etapas, kur daugelis liko naktį kopose – briefingas buvo apytuštis, nes daugelis buvo nefinišavę.

- O kas buvo įspūdingiausia?

- Gražios, tikros, didingos kopos, kur pradedi kilti ir kyli keliasdešimt metrų į viršų. Skirtingos struktūros, ir baltos, ir geltonos, ir pilkos – į tokias tik atvirutėse gali pasižiūrėti.

- Be abejonės, pavargote. Taip pat minėjote, kad beveik viską skauda. Bet ką labiausiai?

- Riešus. Jie gavo didžiausią krūvį. Labai gerai, kad visos pavojingiausios situacijos laimingai baigėsi. Nors tie keli šuoliai nuo kopų buvo su griuvimais, bet smūgius sugerdavo amortizatoriai. Traumų prasme, man labai pasisekė. Net griuvus ant aštrių akmenų, nei motsui, nei man nieko nenutiko.

- Dalyvių lentelėje po antros dienos nusileidote į 40 poziciją, bet po to stabiliai kilote aukštyn ir finišavote garbingoje 22 vietoje. Kaip vertinate savo rezultatą? Ar buvote užsibrėžęs užimti tam tikrą vietą?

- Ne, nes važiavau ne dėl rezultato. Neturėjau specialių tikslų. Ir po antros nesėkmingos dienos, kai pamačiau vietą (atrodo, buvau priešpaskutinis), nuo to laiko ir nebežiūrėjau rezultato. O po to pasižiūrėjau tik kai pravažiavome paskutinį greičio ruožą – jau su oficialiais rezultatais. Bet kad pakilau į tokią poziciją, reiškia atlaikiau sunkius ruožus.

Sunkūs etapai išguldydavo greitus važiuotojus, kur aš nepretenduoju. Maroke, kur akmenys ir kietas gruntas – jie lekia kaip vėjelis, nors nugrybauja su navigacija, po kiek laiko vėl mane lenkia. Bet smėlis, ištvermė juos pakirto. O aš važiavau stabiliai – kiek turėjau jėgų, tiek ir važiavau. Radau sau tinkamą tempą. Motociklas irgi reikalauja tam tikro tempo. Jeigu su juo per lėtai važiuoti – irgi negerai. Turbūt tik paskutinę dieną labai atsargiai važiavau, jau gerokai mažiau rizikavau. Kas su galva – visi taip darė, nes rezultato po 12 dienų jau nelabai pakeisi.

Jorge Cunha nuotr./Tomas Jančys finišavo „Africa Eco Race“ varžybose
Jorge Cunha nuotr./Tomas Jančys finišavo „Africa Eco Race“ varžybose

- Gavote baudų už antro etapo vėlyvą finišą ir dar vėliau praleistą vieną waypointą. Ar buvo daugiau baudų?

- Na taip, tą nesėkmingą antrą dieną gavau dvi valandas, kas mane ir nubloškė į rikiuotės galą, ir dar dėl vieno waypointo – dėl nepatyrimo su šita navigacija ir sistema. Įrenginys, kuris registruoja tuos reikalus, reikalauja pastangų – kad nepražiopsotum. Aš turbūt kokį 100 metrų pravažiavau toliau ir nepasiėmiau. O daugiau baudų negavau.

- O ar buvo akimirka, kai sau sakėte: „Ką aš čia darau“?

- Keliasdešimt kartų. Na, iš tiesų, daug ko aš prisakiau. Bet dabar tegul viskas nurimsta ir tada aš pergalvosiu, ką aš ten sakiau.

- Dėl gedimų: neskaitant pamestos žvaigždutės ir varžto ar buvo daugiau rūpesčių su motociklu?

- Kadangi motociklą mechanikas labai gerai paruošė dar Lietuvoje, ir aš per dieną nieko nelaužiau, tai nieko jam daryti ir nereikėjo. Išskyrus tą varžtą, keitė tik tepalus, filtrus ir viskas. Minimalūs pakrapštymai ir varžtų patikrinimai. Viskas veikė idealiai. Tai – kovinis motociklas, padarytas žiauriai patikimai.

- AER 2019 nutiko keletą stiprių avarijų: 7 greičio ruože dykumoje susidūrė du bagiai, maratono etape užsidegė motociklas, važiuotojas – komoje. Ir jūs tai matėte gyvai...

- Buvo tokios dvi dienos iš eilės. Pirmą rytą 30-40 km nuo starto gulėjo motociklininkas, jau buvo sustojęs kolega ir laukė iškviestos pagalbos. O kitą rytą – buvo lygiai ta pati situacija, tiktai galvojau, gal ten vietiniai kokią padangą kūrena, bet kai privažiavau – dega motociklas. Malūnsparnis, pirma pagalba. Tai tas prancūzas dabar yra Prancūzijoje, komoje, pažeisti vidaus organai, lūžusi koja – yra reikalų.

Jorge Cunha nuotr./Tomas Jančys finišavo „Africa Eco Race“ varžybose
Jorge Cunha nuotr./Tomas Jančys finišavo „Africa Eco Race“ varžybose

- Labai krinta į akis, kad šio ralio dalyviai yra vyresnio, arba net garbaus amžiaus vyrai. Na, pavyzdžiui, automobilių įskaitoje nugalėjo žilagalvis Jean Pierre Strugo, sunkvežimio įskaitoje važiavęs Noel Essers kelte atšventė savo 75-erių gimtadienį ir užėmė 2-ąją vietą bendroje įskaitoje.Ar atkreipėte į tai dėmesį? Kaip manote, kodėl taip yra?

- Kuo daugiau patirties, tuo lengviau įveikti ralį. Kai kuriems čia važiuojantiems motociklininkams tai yra savotiškas kultas. Kaip, tarkime, dėl pirmos vietos kovojęs, bet antroje likęs norvegas PalAndersUllevalseter: jis kiekvienais metais važiuoja, mėgaujasi. Tiesiog jie tokie geležiniai žmonės, kuriems patinka tas sadomazochizmas -kitaip nepavadinsi. Jie žiauriai gerai važiuoja.

- Taip pat AER apstu labai įdomių žmonių, baltų varnų. Tarkime, Tomas Tomecek lyderiavo su savo sunkvežimiu, kol dėl sankabos gedimo bendroje įskaitoje nukrito į 5 poziciją. Bet juk jis važiuoja vienas – be mechanikų ir šturmano. Toks yra ir vieno SSV vairuotojas Claudiu Barbu. Kokių dar įdomybių matėte, pažinote?

- Norvegas, kuriam benzino daviau irgi važiuoja tik dviese, nes vairuotojas yra to sunkvežimio kūrėjas, tad jeigu kas nors suges – jis viską atmintinai žino. Tai važiuotojai iš tos pačios serijos. Kaip ir Malle Moto – jie gerai važiuoja, patys remontuojasi. Ji – tarsi atskira kasta: gerai vienas kitą pažįsta, metai iš metų tie patys važiuoja, labai mažai naujų atsiranda, sena gvardija.

- Susibendravote su Julie Vanneken, ji įveikė ralį Malle Moto klasėje. Automobilių įskaitoje 3 vietą paėmė žmonos ir vyro ekipažas, sunkvežimių įskaitoje nugalėjo pilotė Elisabete Jacinto su komanda, ralyje iš viso dalyvavo 6 moterys. Kaip vertinate lenktyniaujančias moteris?

- Su Julie labai lengvai susibendravome – pasiklydome antrą dieną kopose. Na, o jeigu apskritai kalbėti – tai važiuojančias ne su motsu aš vertinu labai gerai. Bet su motsu, atleiskite, aš nelabai suprantu, ką jos ten veikia.

- Įveikėte jau 4-ą savo ralį: dalyvavote Breslau, Tuarege, Balkanuose, dabar AER. Kas planuose toliau?

- Atsakysiu ne šiandien.

- Ar galvojate vėl čia dalyvauti?

- Atsakysiu irgi ne šiandien.

- Dvi savaites miegojote palapinėje. Ar jau išmokoteją sulankstyti per 2 sekundes?

- Ne, tai neįmanoma. Dabar turbūt kokie 5 kilogramai joje smėlio, tai kur tu ten ją sulankstysi!

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Gerumu dalintis gera
Skanumėlis

Video

01:56
00:12
00:51

Dabar tu gali

Parašykite atsiliepimą apie Gazas