Dabar populiaru
Publikuota: 2015 gruodžio 20d. 10:33

„Aro“ rinktinės kovotojas: „Motociklas man – gyvenimo būdas“

ARAS pareigūnas Romas – motociklininkas
Aldonos Juozaitytės nuotr. / ARAS pareigūnas – motociklininkas

Pasaulį drebinant teroro išpuoliams, vis dažniau minima Lietuvos policijos Antiteroristinių operacijų rinktinė „Aras“. Romas čia dirba jau 15 metų. Tačiau greta mėgstamo darbo, jis turi ir ryškų pomėgį – motociklus.

Apie šturmuotojo pareigas ir plieninius žirgus ir kalbamės su teisėsaugininkų motociklininkų klubo „Warriors MCC“ prezidentu Romu.

– Kokios yra jūsų pareigos?

– Esu vyresnysis specialistas ir tiesioginė mano pareiga yra specialių antiteroristinių ir įkaitų išlaisvinimo operacijų vykdymas, ginkluotų ir pavojingų nusikaltėlių sulaikymas esant ekstremalioms ir didelio pavojaus sąlygoms Lietuvos Respublikos teritorijoje.

Aldonos Juozaitytės nuotr./ARAS pareigūnas Romas – motociklininkas
Aldonos Juozaitytės nuotr./„Aro“ pareigūnas Romas – motociklininkas

– Kokia darbo specifika?

– Esu, paprastai pasakius, šturmuotojas, dalyvavęs daugelyje operacijų išlaisvinant įkaitus, sulaikant kriminalinio pasaulio atstovus, kurie, įtariama, gali priešintis sulaikymui ginklais ar kitais aktyviais, pavojingais visuomenei, veiksmais.

– Turbūt netrūksta ekstremalių pojūčių?

– Taip, darbas yra labai įdomus, ekstremalių pojūčių netrūksta. Tik susiduriu su viena bėda civiliniame gyvenime: nelabai kas nori drausti gyvybės ir sveikatos draudimu. O kai pridedi dar, kad vairuoji ir motociklą...

– Kodėl pasirinkote tokį darbą?

Darbas yra labai įdomus, tik susiduriu su viena bėda: nelabai kas nori drausti gyvybės ir sveikatos draudimu. O kai pridedi dar, kad vairuoji ir motociklą...

– Jaunystėje daug sportavau, domėjausi kovų menais. Norėjau tai pritaikyti realiame gyvenime, t.y. dirbti ir gauti atlyginimą už darbą, kuris patinka. Ranką prie širdies pridėjęs galiu pasakyti: kad ir koks pavargęs būčiau po darbo, niekada nebūnu blogos nuotaikos. Turbūt tai ir yra mėgstamo darbo rezultatas.

– Tokios operacijos turbūt vyksta ne kasdien. Ką veikiate tuo metu, kai nešturmuojate? Budite, tvarkote dokumentus, sportuojate, mokotės kovinių veiksmų, gilinatės į psichologiją, tobulinatės šaudykloje..?

– Sutinku, kad pavojingų operacijų kasdien nebūna, bet mokymai, susiję su rizika, vyksta kone kas savaitę. Turime ir budėjimus, kai nuolatos tam tikra žmonių grupė dieną ir naktį saugoja žmonių ramybę ir yra pasiruošusi bet kada vykti į bet kokio sudėtingumo operaciją.

Palyginus su kitais policijos padaliniais, dokumentų mūsų tarnyboje – nedaug. Turime geras sąlygas bet kokio pobūdžio treniruotėms, susijusioms su tiesioginiu pareigų atlikimu. Jei kažko kažkam pritrūksta bendrose treniruotėse, galima pasitobulinti ir laisvu nuo tarnybos metu.

Aldonos Juozaitytės nuotr./ARAS pareigūnas Romas – motociklininkas
Aldonos Juozaitytės nuotr./„Aro“ pareigūnas Romas – motociklininkas

– Kur yra ta riba, kai užduotys pavedamos policijos pareigūnams, o kada jau prireikia „Aro“?

– Ta riba priklauso nuo operacijai įgyvendinti reikiamos įrangos ir specialių žinių. Sakykime, žmogus laiko paėmęs įkaitą, ginklu jam grasina. Tam, kad operacija būtų sėkminga, reikalinga visa tam tikrų specialistų komanda (derybininkai, šturmuotojai, snaiperiai, išminuotojai). Kiekvienas pareigūnas yra savo srities profesionalas, todėl ir pavedamos užduotys „Arui“ skiriasi savo sudėtingumu.

– Kiek sveria ir kas sudaro jūsų amuniciją ir ekipuotę? Įdomu, ar ji sveria panašiai kaip motociklininko šarvai, visos apsaugos, enduriniai batai, šalmas?

– Ekipuotę sudaro vientisas kostiumas, turintis tam tikrą atsparumo karščiui ir trinčiai lygį, neperšaunamas šalmas, neperšaunama liemenė, dėklai. Į amuniciją įeina automatinis ginklas su papildomomis dėtuvėmis, pistoletas su papildomomis dėtuvėmis, sprogstamieji įtaisai.

Ir visa tai sveria apie 25 kilogramus, todėl lyginti su motociklininko rūbais būtų juokinga. Tiesa, kainų taip pat nesulyginsi: „Aro“ aukščiausio apsaugos lygio šalmas kainuoja apie 7000 eurų (motociklinis – apie 500). Aišku, technologijoms žengiant į priekį, šalmų saugumo lygiai didėja, o svoriai mažėja.

Aldonos Juozaitytės nuotr./ARAS pareigūnas Romas – motociklininkas
Aldonos Juozaitytės nuotr./„Aro“ pareigūnas Romas – motociklininkas

– Iš ko sudaryta neperšaunama liemenė, kiek joje kišenių?

– Neperšaunamą liemenę sudaro kevlarinis audinys, kuris yra visų tokio tipo liemenių pagrindas ir keletas kišenių papildomoms plokštėms, kurios atlaiko galingesnių ginklų šūvius. Kitos kišenės segamos individualiai pagal poreikį.

– Kokie yra fizinio ir psichologinio pasiruošimo normatyvai? Kaip jie tikrinami, fiksuojami? Pateikite kokį konkretų pavyzdį, kuris yra ne iš lengvųjų...

– Normatyvai yra laikomi kasmet. Yra tam tikri pareigūnai, kurie priiminėja ir vertina mūsų būklę. Daugiausia dėmesio skiriama šaudymo normatyvams, nes pagrindinis mūsų darbo įrankis yra šaunamasis ginklas. Pvz., per tam tikrą laiką turiu atlikti seriją veiksmų su savo ginklais ir tam, kad normatyvas būtų įvertintas teigiamai, reikia jį atlikti greitai, saugiai ir preciziškai.

Kadangi tarnyboje dirbu jau 15 metų ir reguliariai treniruojuosi, sunkumo atliekant vienus ar kitus normatyvus nejaučiu.

Sunkiausia darbe būna, kai matau kolegas važiuojančius dirbti, o man yra išeiginė.

– O kas yra sunkiausia jūsų darbe?

– Kai matau kolegas važiuojančius dirbti, o man yra išeiginė.

– Rugpjūčio mėnesį vykusiose Pistoletų šaudymo varžybose Policijos kategorijoje beveik tarp 30 dalyvių užėmėte pirmąją vietą. Taip pat šį mėnesį iškovojote pirmąją vietą „IPSC Christmas Day 2015“ šaudymo varžybose „Standard“ divizijoje. Kokių savybių reikia geram šauliui? Ar tai įgūdžių ir praktikos dalykas, ar tam reikia ir specialių gabumų ar talento?

– Kadangi mano dar vienas pomėgis, be motociklų, yra šaudymas, tai stengiuosi dalyvauti visose varžybose. Ir nors, kaip ir bet kokiame sporte, vieną dieną sekasi geriau, kitą – blogiau, dažniausiai savo tarnybos nenuviliu. Policininkams organizuojamose šaudymo varžybose, sakykim, man sekasi gerai.

Šaudymui būtinos savybės – tai greitumas, reakcija, geras regėjimas ir susitvarkymas su jauduliu. Dar pridėčiau ir gerą atmintį, nes po teisėjo signalo, kai reikia išpyškinti kone tris dėtuves šovinių, galima ir pamiršti, kaip buvai suplanavęs atlikti pratimą.

Žinoma, kuo daugiau praktikuojiesi – tuo geresni rezultatai. Talento lašelis taip pat turi būti, nes yra žmonių, kurie treniruojasi daugiau už mane. Dar norėčiau paminėti, kad šaudymas varžybose ir darbe skiriasi.

Aldonos Juozaitytės nuotr./ARAS pareigūnas Romas – motociklininkas
Aldonos Juozaitytės nuotr./„Aro“ pareigūnas Romas – motociklininkas

– „Are“ dirbate jau 15 metų. Ar tiek pat esate ir motociklizme?

– Ne. Motociklizme atsiradau, galima sakyti, nuo vaikystės. Mano senelis visą gyvenimą važinėjo IŽ  su priekaba. Tuomet nebuvo paisoma, sezonas ar ne – važiuodavo ir vasarą, ir žiemą. O kartu su juo priekaboje ir aš. Garaže turėjau savo įkaltą vinį, ant kurios kabėdavo mano šalmas ir akiniai. Nuo tada viskas ir prasidėjo...

Tik va, galimybė turėti savo motociklą atsirado tik 2004 metais – išsipildė svajonė. Nuo tada, kaip ir visi motociklininkai, pradžioje važinėjausi po miestą. Kai atsirado bendraminčių, pradėjome važiuoti toliau, į kitus miestus, motociklininkų organizuojamus renginius. Bet vis kažko trūko, norėjosi įnešti kažko daugiau į motociklininkų gyvenimą...

– Ko?

– Skaitant įvairius forumus ir straipsnius apie motociklininkus jautėsi, kad, kaip teisėsaugininkai, galėtumėme prisidėti prie visų saugumo. Taip pat norėjosi suvienyti ir visus kitus, mūsų sistemoje važinėjančius motociklais ar bent jiems prijaučiančius.

Man motociklas – tai ne transporto priemonė, tai gyvenimo būdas. Šito klausiu ir kolegų, norinčių tapti mūsų klubo nariais.

Man motociklas – tai ne transporto priemonė, tai gyvenimo būdas. Šito klausiu ir kolegų, norinčių tapti mūsų klubo nariais. Gal dėl to ir negalime pasigirti gausiu narių skaičiumi, nes nemažai kolegų motociklus naudoja tik kaip transporto priemonę, t.y. nuvažiuoti iš taško A į tašką B.

– Prašau patikslinkite, kas yra teisėsaugininkai? Kokios srities teisėsaugininkai yra susibūrę jūsų klube?

– Teisėsaugininkai yra statutiniai valstybės tarnautojai. Kad būtų aiškiau – tai pareigūnai, darbe dėvintys uniformą. Tarp narių yra Policijos departamento, Viešojo saugumo tarnybos, Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento atstovų. Taip pat ir buvusių policijos pareigūnų (išėjusių į pensiją).

– Kada nusprendėte įkurti klubą „Warriors MCC“?

– 2010 m. keletas entuziastų pradėjome veiksmus, kad įkurtume oficialų klubą. Po visų dokumentų, įtvirtinimų ir pokalbių su Lietuvos baikerių kongreso atstovais, 2011 m. buvome priimti į didžiausią organizaciją, vienijančią baikerius visoje Lietuvoje ir tapome „Warriors MCC“ klubu.

– Turbūt sulaukėte nemažai priešiškos reakcijos dėl to, kad esate pareigūnų klubas. Kaip reagavote?

– Aišku, nuomonių buvo visokių, dažnai išgirsdavome, kad čia „mentų“ klubas ir t.t. Bet nekreipiame į tai dėmesio, nes nuomonių yra visokių (kaip ir žmonių). Klubo tikslas yra padėti visiems Lietuvos motociklininkams saugiai važinėtis keliuose, dalyvauti visuomeniniuose labdaringuose ir prevenciniuose projektuose, savo motociklų vairavimo kultūra rodyti pavyzdį kitiems vairuotojams.

Aldonos Juozaitytės nuotr./ARAS pareigūnas – motociklininkas
Aldonos Juozaitytės nuotr./„Aro“ pareigūnas – motociklininkas

– Kodėl vadinatės būtent taip – „kariai“ ir kodėl nelietuviškai?

– Kariais pasivadinome todėl, kad visą gyvenimą su kuo nors kovojame ir kovojame dėl kitų – tiek darbovietėse, tiek laisvalaikiu. Todėl ir sugalvotas pavadinimas atitiko mūsų gyvenimo dvasią.

Ne lietuviškai, nes keliaujame po kitas šalis, bendraujame su kolegomis motociklininkais iš kitų valstybių – todėl ir pavadinimas anglų kalba visiems yra suprantamas. Ant liemenės matyti ir dviejų raidžių LE antsiuvas. Tai išverčiama kaip „Law Enforcement“ (teisėsaugininkai) – visame pasaulyje tokio tipo klubai žymimi būtent taip.

– Kuo užsiima „Warriors MCC“?

– Padedame kasmetiniuose sezono uždarymo ir atidarymo renginiuose organizuoti policijos palydą, taip pat dėl palydos kreipiasi ir kitų socialinių renginių, kurie skirti motociklininkams, organizatoriai. Mielai padedame ne tik dėl palydų, bet ir dėl organizavimo – juk vienas iš tokių tikslų ir buvo kuriant šį klubą.

Taip pat kasmet dalyvaujame signataro Egidijaus Bičkausko ir lenktynininko Dariaus Jonušio organizuojamose varžybose kartingais vaikams iš globos namų. Atidarome pravažiuodami kolona motociklais trasą, bendraujame su vaikais, pasakojame apie motociklus.

Saugiausias būdas būti motociklininku yra praleisti laiką tarp jų garaže.

Šįmet keletas narių buvo išvažiavę ir į kelionę po Norvegiją. Taip pat mūsų kolektyve yra ir nemažai ne teisėsaugininkų, kurie palaiko mūsų idėją ir mielai jungiasi į keliones ar renginius.

– Šiais metais jūs buvote vienas iš organizatorių rengiant „Distinguished Gentlemans Ride 2015 Vilnius“. Kodėl? Kokia šio renginio idėja?

– Kadangi esu prijaučiantis klasikinio stiliaus motociklams ir mėgstu kažką padaryti iš tokio motociklo savomis rankomis, neretai praleidžiu daugiau laiko garaže negu kelyje. Draugai juokauja, kad saugiausias būdas būti motociklininku yra praleisti laiką tarp jų garaže.

Besidomėdamas ir ieškodamas idėjų apie klasikinių motociklų kultūrą, dažnai interneto platybėse matydavau džentelmeniškai apsirengusius vyrukus su ilgais ūsais, gražiai apkirptomis barzdomis. Ir jų būdavo daug.

Pasidomėjęs, ką tie džentelmenai veikia ir kokiu tikslu buriasi, sužinojau, kad jie renkasi ir važiuoja ne šiaip sau. Jie turi kilnų tikslą: savo renginiu siekia atkreipti dėmesį į aktualią vyrams problemą – prostatos vėžį, taip pat surinkti lėšų klastingos ligos tyrimams. Tokie važiavimai vyksta kiekvienų metų paskutinį rugsėjo sekmadienį jau 400-yje pasaulio miestų 140-yje valstybių.

– Šiuo metu motociklininkų bendruomenėje netyla diskusijos dėl priimtų įstatymų, kurie diskriminuoja motociklininkus: dėl leistinų 0,0 promilių, 30 km/val. viršyto greičio ir vairuotojo pažymėjimo atėmimo bei dėl žieminių padangų reikalavimo. Ką apie tai manote?

Kuo motociklininkas skiriasi nuo lengvojo automobilio vairuotojo? Motociklo vairuotojas yra netgi dėmesingesnis, labiau susikoncentravęs, galvoja už kitus eismo dalyvius.

– Taip, diskusijos mūsų bendruomenėje vyksta, ir visos – prieš motociklininkų diskriminavimą. Juk nei vienoje išsivysčiusioje šalyje to nėra. Kuo motociklininkas skiriasi nuo lengvojo automobilio vairuotojo? Motociklo vairuotojas yra netgi dėmesingesnis, labiau susikoncentravęs, galvoja už kitus eismo dalyvius.

Girdžiu daug pasakymų, tokių kaip „du ratai pavojingiau už keturis“. Bet taip sako dažniausiai tie, kurie nėra sėdėję prie motociklo vairo, nėra įsigilinę į vairavimo ypatumus.

Dėl greičio viršijimo. Važiuojant motociklu greitį viršyti įmanoma paprasčiausiai dėl neatsargumo – juk spidometro vieta ant motociklo skiriasi nuo automobilio. Atliekant tam tikrą manevrą kelyje, dėl saugumo tu negali jo nuolatos stebėti. Dėl šios priežasties prarasti teisę vairuoti bet kokią transporto priemonę yra nelogiška. Kažkam tai gali kainuoti ir darbą.

Mūsų valstybėje trūksta kokybės ruošiant motociklų vairuotojus. Girdi atsiliepimus, kad vienose vairavimo mokyklose paruošia geriau, kitose – blogiau. Visos mokyklos pateikia, kad vairavimas trunka 10 akademinių valandų. Ir ką mes per jas galime paruošti arba išmokti? Todėl žmonės ir mokosi patys – be teisių, su techniškai netvarkingais motociklais.

Dėl žieminių padangų taip pat turiu savo nuomonę. Jei už lango +10 ar daugiau (o tokių dienų per šaltąjį sezoną pasitaiko), retas kuris nori, užsikėlęs ant priekabos, gabenti motociklą į servisą uždėti žiemines padangas, pasivažinėti keletą dienų ir pavasarį kartoti tą pačią procedūrą. O pats irgi ne kiekvienam motociklui gali pasikeisti: kai kuriuose, norint prieiti prie ratų, reikia ne keturis varžtus atsukti kaip automobilyje, o nuardyti pusę motociklo. Taip pat finansiškai tai yra visiškai nepatrauklu.

Prie žemesnės temperatūros ir taip mažai kas važiuoja. O jeigu važiuoja, tai žino, jog reikia būti atsargesniam ne tik dėl padangų, bet ir dėl sušalusio kūno reakcijos. Dėl tokio įstatymo nukenčia ir motociklininkų įgūdžiai bei automobilių vairuotojų budrumas.

– Ir pabaigoje – ar yra tekę vykti su motociklu vykdyti „Aro“ pavestos operacijos?

– Tekę, bet plačiau nekomentuosiu.

motociklininke.lt
Temos: 2 ARAS Motociklas

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Gerumu dalintis gera
Skanumėlis

Video

00:12
00:51
00:48

Dabar tu gali

Parašykite atsiliepimą apie Gazas