Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota: 2021 kovo 13d. 20:00

Kodėl daugybė automobilių neturi centrinio porankio vairuotojo alkūnei?

„Audi A4“
„Audi A4“
Jei įsėdę į automobilį staiga pasijaučiate labai gerai ir patogiai, per daug nenustebkite – apie jūsų patogumą galvojo didžiulis inžinierių ir dizainerių būrys. Geri automobilių gamintojai nieko nepalieka atsitiktinumui, o salono dizainas savininkams yra toks pat svarbus, kaip ir išorės – juk būtent iš vidaus savo automobilį ir pažįstate.

Viena iš regis būtinų patogumo automobilyje sąlygų yra porankiai vairuotojo alkūnėms. Tai kodėl šį paprastą dizaino elementą gamintojai kartais pamiršta?

Klausimas, kodėl kai kurie automobiliai neturi porankių, buvo iškeltas komentaruose „Sumautos Pavaros“ puslapyje. Tiksliau, vienas skaitytojas domėjosi, kodėl kai kurie seni prabangūs automobiliai neturi šio patogumo. Iš tikrųjų, kartais atrodo labai keista, kad centrinis porankis vairuotojo alkūnei ir XXI amžiuje nėra automobilių interjero dizaino standartas.

Nesuprantate apie ką kalbame? Štai pigus 2018-ųjų „Dacia Duster“. Jo salone matote porankį dešinei vairuotojo alkūnei:

Atramą vairuotojo dilbiams turi ne visi „Duster“, tačiau jos egzistavimas tokiame pigiame automobilyje rodo, kad tai nėra kažkoks išskirtinis prabangių automobilių bruožas. Porankiai gaminami iš visai paprastų medžiagų, gali neturėti jokių ypatingų savybių ar mechanizmo. Jie gali būti ir dažnai yra visai pigūs. Nors, žinoma, brangesniuose automobiliuose tikimės rasti platesnius ir patogesnius porankius.

Štai kaip atrodo „Audi Q5“ porankis, kuriuo, priešingai nei „Duster“ atveju, vairuotojas gali dalintis su keleiviu:

Klystate ir jei manote, kad porankis sutinkamas tik didesniuose automobiliuose. „Duster“ ir Q5 yra visureigiai, pasižymintys aukštesne vairuotojo pozicija, todėl galėtumėte spėti, kad vingiuotuose keliuose porankiai padeda vairuotojams neišsisiūbuoti iš sėdynių.

Štai „Renault Clio“ turi porankį, nors nėra nei didelis, nei aukštas, nei labai brangus:

Galiausiai, turime pabrėžti ir tai, kad centrinis porankis nėra naujas išradimas. Nors iki šios vietos išvardinome tik antrojo 21 amžiaus dešimtmečio pabaigoje sukurtus automobilių salono dizainus, porankiai naudojami labai seniai – iš tikrųjų, juos turėjo ir nemažai 19 amžiaus karietų. Ir šis 1968-ųjų „Mercedes-Benz W108“ :

Skaitytojas klausė būtent apie senesnius prabangius automobilius, kurie, kaip jam atrodo, dažnai porankių neturėjo. Tai nėra faktas – daug 20 amžiaus viduryje ir vėliau gamintų „Mercedes-Benz“, „Lincoln“, „Cadillac“, „Fiat“, „Bentley“ ir kitų markių automobilių porankius turėjo. Kartais – fiksuotus, kartais – atlenkiamus. Aišku, ne visi – pažvelgę į kai kuriuos tos eros automobilius tikrai dažnai pasigesite porankio. Tai kodėl porankis dar prieš 40-50 metų netapo standartu?

Kodėl gamintojai anksčiau ne visada montuodavo porankius?

XX amžiaus pirmoje pusėje porankiai buvo labai reti, nes automobiliai buvo labai siauri. Aišku, ir žmonės buvo, sakykime, siauresni, bet vietos tikram porankiui ankstyvuosiuose automobiliuose praktiškai nebuvo. Kartais sėdynės tuomet primindavo krėslus, kurie turėjo šiokius-tokius porankius, tačiau jie jau stipriai ribojo maksimalų keleivio dydį.

Peugeot Type 69 Bébé, pagamintas apie 1905 metus. (Charles01, Wikimedia (CC BY-SA 3.0)
Peugeot Type 69 Bébé, pagamintas apie 1905 metus. (Charles01, Wikimedia (CC BY-SA 3.0)

Uždaresniuose automobiliuose (na, tokiuose, kurie turi dureles) vietos porankiui tiesiog nebuvo. Štai "Ford Model T", vienas populiariausių visų laikų automobilių, priklausomai nuo versijos buvo iki 1,68 metrų pločio, o daug to meto automobilių buvo dar siauresni.

Prisiminkite, kad tai – automobilio, o ne jo kėbulo plotis. Tais laikais ratai buvo kėbulo išorėje, todėl keleivių salonas buvo dar siauresnis. Vientisa sėdynė tokiame automobilyje buvo tiesiog praktiškesnis pasirinkimas.

Bėgant laikui automobiliai sudėtingėjo ir sunkėjo. Laikais iki vairo stiprintuvų vairaračiai buvo tiesiog juokingai dideli. Sudėkite didelį vairą ir ankštą automobilio saloną – šioje lygtyje tiesiog nebelieka vietos porankiams. Todėl jie išliko pakankamai reti ir ketvirtajame dešimtmetyje.

1936-ųjų Mercedes-Benz W15 roadsteris – kur šalia tokio didelio vairo tilptų ir porankis? (Niels de Wit, Wikimedia (CC BY 2.0)
1936-ųjų Mercedes-Benz W15 roadsteris – kur šalia tokio didelio vairo tilptų ir porankis? (Niels de Wit, Wikimedia (CC BY 2.0)

Vėliau po karo porankiai po truputį ėmė plisti po prabangesnius automobilius. Tiesa, ne taip sparčiai kaip spėtumėte, nes tuomet vientisos sėdynės buvo labai populiarios, kaip ir pasimatymų kultūra, įvažiuojamieji kino teatrai, automobilinės iškylos. Su laiku išplatėjusiuose automobiliuose priekyje dažnai įsitaisydavo trys ar net keturi žmonės. Ypač JAV, kur vientisos priekinės sėdynės ilgą laiką buvo automobilių dizaino standartas.

Nuo maždaug šeštojo dešimtmečio vidurio porankiai ėmė populiarėti didesniuose ir prabangesniuose automobiliuose. Kai automobilių pramonė susitaikė su mintimi, kad dvi mažesnės sėdynės priekyje yra geriau nei viena didelė, centre atsirado papildomos vietos, kur buvo galima įkurdinti centrinę konsolę. Iki pat devintojo dešimtmečio centrinė konsolė buvo labai žema, o porankis virš jos montuotas tikrai ne visur. Priežastis – noras sustiprinti erdvaus automobilio įspūdį. Net ir sėdynės tais laikais buvo pakankamai mažos, kad ta erdvė salone atrodytų didesnė.

1965-ųjų Cadillac de Ville. (That Hartford Guy, Wikimedia (CC BY-SA 2.0)
1965-ųjų Cadillac de Ville. (That Hartford Guy, Wikimedia (CC BY-SA 2.0)

Be to, nors prie centrinės konsolės tvirtinamas porankis gali būti visai pigus, aštuntojo-devintojo dešimtmečių konsolės buvo labai žemos ir idealiai netinkamos. Montuojamas prie sėdynės porankis didina sėdynės kainą ir bent jau šiek tiek pasunkina automobilio salono surinkimą. Kalbame apie labai mažus kaštus, bet ir į juos automobilių gamintojai turėdavo atkreipti dėmesį.

Ir tai dar ne viskas. Jei porankis montuojamas prie sėdynės, jis kartu su sėdyne slankioja pirmyn-atgal. Tai yra, jis gali būti pavojingai arti pavarų perjungimo svirties, kuri tradiciškai buvo montuojama centrinėje konsolėje. Automobilių gamintojai turi apgalvoti visų dydžių ir formų vairuotojų patogumą. Todėl jei porankis žemam vairuotojui trukdo patogiai perjunginėti pavaras ar net sukioti vairą, jo negaus ir aukštesnis vairuotojas. Arba tas porankis bus siūlomas tik kaip papildoma įranga. Taigi, konsolės buvo per žemos porankiams montuoti, o tvirtinti juos prie sėdynių buvo brangiau ir nepraktiška dėl pavarų perjungimo svirties padėties.

Kita vertus, porankių automobiliuose kartais nebūdavo tiesiog dėl tokių dizainerių sprendimų, pabrėžiant automobilio sportiškumą (tvirtai laikyk vairą!) ar tiesiog dėl estetikos.

Porankių dažnai buvo atsisakoma ir visiškai tyčia, siekiant atskirti prabangius ir pigesnius automobilius. Nori gražesnio, kokybiškesnėmis medžiagomis apsiūto salono su porankiais – pirk brangesnį automobilį. Kai technologijų nebuvo tiek daug, sukurti aiškų funkcinį skirtumą tarp pigaus ir brangaus automobilio nebuvo taip paprasta. Taigi, porankiai buvo dažnesni prabangesniuose automobiliuose, kurie, beje, 20 amžiaus pabaigoje jau dažniau turėjo automatines transmisijas.

Galiausiai, kartais porankių buvo atsisakoma siekiant išlaikyti centrinės konsolės funkcionalumą. Pavyzdžiui, porankis galėjo trukdyti rankiniam stabdžiui, puodelių laikikliams, įvairiems jungikliams ar paprastai moteriškos rankinės vietai. Pavyzdžiui, 2000-2009 metų Audi A4 pirkėjai galėjo už papildomą kainą įsigyti centrinį porankį, tačiau jis šiek tiek trukdė rankinio stabdžio naudojimui.

Kodėl porankiai pamirštami dabar?

Ir dabar centrinis porankis tikrai nėra standartinė kiekvieno automobilio detalė. Pigesni automobiliai jų dažnai neturi dėl tų pačių priežasčių. Gamintojas tas pačias sėdynes ar bent jau jų dalis naudoja keliuose modeliuose, o visur pritaikyti tą patį prie sėdynės tvirtinamą porankį nėra taip lengva. Be to, tai – papildomi kaštai, porankis gali kliudyti mechaninės pavarų dėžės naudojimui. Galiausiai, tokių paprastų patogumų nebuvimas turėtų paskatinti pirkėjus pagalvoti apie papildomą įrangą ar net brangesnį modelį.

Suzuki nuotr./Krosoveris „Suzuki Ignis“
Suzuki nuotr./Krosoveris „Suzuki Ignis“

2020-ųjų Suzuki Ignis. Automobilis neturi centrinio porankio dėl jo kainos ir rankinio stabdžio padėties.

Porankis jums gali atrodyti kaip labai paprasta detalė. Tačiau gamintojas turi įsitikinti, kad jis bus visiškai saugus. Ar jis netrukdys naudoti jungiklius ir automobilio valdymo įrenginius? Ar jis netrukdys labai žemiems ar stambiems vairuotojams? Kur jis pasistums avarijos metu? Daug klausimų, į kuriuos lengva atsakyti – „ai, nereikia“.

Didesnis ir brangesnis "Suzuki Across" jau su porankiu. Šis automobilis turi automatinę transmisiją ir elektroninį stovėjimo stabdį.

Didesnis ir brangesnis Suzuki Across jau su porankiu. Šis automobilis turi automatinę transmisiją ir elektroninį stovėjimo stabdį (Gamintojo nuotrauka)
Didesnis ir brangesnis Suzuki Across jau su porankiu. Šis automobilis turi automatinę transmisiją ir elektroninį stovėjimo stabdį (Gamintojo nuotrauka)

Taigi pagrindinės priežastys, kodėl centriniai porankiai nebuvo naudojami:

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Nodum.lt

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Metas rinktis

Auk, Lietuva

Esports namai

Kiekvienas gali

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie Gazas