Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Misija „Automobiliu į Kroatiją“ (I): smūgis 1200 Eur investicijai Varšuvos aplinkkelyje

Šaltinis: 15min
22
A A

Ruošdamasis kelionei automobiliu į Kroatiją, taškus ant „i“ stengiausi susidėlioti jau prieš pusmetį. Kad būtų ramu. Kad viskas vyktų sklandžiai. Kad už viską mokėčiau adekvačią kainą, o per atostogas galvočiau tik apie jas. Nes į tolimą kelionę su šeima vykstu jau nebe pirmą kartą. Tačiau, kaip sakoma, kartais kurpius lieka be batų, o vairuotojas – be ratų.

Dar vasario mėnesį susidėliojau maždaug 12 dienų rugpjūčio kelionės maršrutą, užsisakiau apartamentus Slovakijos Demanovo slėnyje, prie Plitvicų ežerų (Kroatijoje), Pago ir Krko salose. Grįžti nusprendėme per Prahą, kad būtų kelionė įvairesnė – taigi ir Čekijoje dar 2 nakvynes per booking.com užsisakiau iš anksto. Tačiau žmogus planuoja, o Dievas juokiasi. Toks perdėtas atsargumas ir apskaičiavimas pakišo koją jau pačią pirmą kelionės dieną.

Toks perdėtas atsargumas ir apskaičiavimas pakišo koją jau pačią pirmą kelionės dieną.

Prieš kelionę investavau 1200 eurų: stabdžiai, generatorius, du guoliai

Esu iš tų žurnalistų, kurie negaili patarimų tiek kolegoms, tiek skaitytojams.

Ne kartą esu rašęs, kad prieš tolimą kelionę bent kartą derėtų apsilankyti ne kokiame garažėlyje, o pas profesionalius meistrus autorizuotose automobilių dirbtuvėse. Nes juk nesinori paskui „kukuoti“ užstrigus su užkaitusiu varikliu kokiame „autobane“ ar kalnų kelyje, kaip nutiko mano kolegei Jurgitai dolomitų serpantinuose.

Be to, autorizuotame servise, nors ir sumoki brangiau, visad tikiesi sulaukti kvalifikuotos pagalbos ar vertingo patarimo, kilus rimtoms problemoms. Visai kaip Bažnyčioje.

Ne kartą esu rašęs, kad prieš tolimą kelionę bent kartą derėtų apsilankyti ne kokiame garažėlyje, o pas profesionalius meistrus autorizuotose automobilių dirbtuvėse.

Iš esmės, taip ir padariau. Pavasarį, prieš techninę apžiūrą, pasikeičiau stabdžių diskus nedideliame servise pas bičiulį. Po to birželį ir liepą dar du kartus lankiausi viename iš dviejų Vilniuje veikiančių autorizuotų „Hyundai“ servisų.

Talpiam automobiliui „Santa Fe“ – jau 10 metų, jo rinkos vertė geriausiu atveju siekia 6 tūkst. eurų. Tad prieš kelionę papildomai investuoti daugiau nei 1200 eurų tikrai leido ramia sąžine ruoštis atostogoms.

Juo labiau kad lankiausi ne bet kokiame, o autorizuotame servise, kuriuo visiškai pasitikėjau.

Malda „ruošiuosi atostogų kelionei“

Bene didžiausią pasitikėjimą kėlė faktas, kad pas šiuos meistrus, kaip jau minėjau, vasarą lankiausi net du kartus. Abu kartus užsakymą priėmė tas pats priėmėjas. Taigi, nedrąsiai vyliausi, kad mane jau pažįsta iš veido.

Didžiausią pasitikėjimą kėlė faktas, kad pas meistrus vasarą lankiausi net du kartus. Abu kartus užsakymą priėmė tas pats priėmėjas.

Pirmoje epopėjos dalyje – apie apsilankymus servise šiek tiek smulkiau, kad būtų aiškesnė tolimesnė įvykių eiga. Birželį į autorizuotą servisą nuvykau su įtartinu garsu važiuoklėje. Pats diagnozavau gedimą – „turbūt priekinio rato guolis“. Pakeitė, sutvarkė. Be abejo, priėmėjui pasakiau, kad ruošiuosi atostogų kelionei.

Bet vis tiek liko kitas mano ausį erzinęs, tačiau gerokai silpnesnis ūžesys. Kol planavau vėl grįžti pas profesionalus, liepos mėnesį sugedo dar ir generatorius (džiaugiausi, kad netoli Vilniaus).

Nėra to blogo, kas neišeitų į gera – dabar jau tikrai būsiu padaręs viską, kad kelionė būtų saugi ir be trikdžių. Nugabenome savo šeimos kelionėms skirtą „Hyundai Santa Fe“ vėl į tą patį autorizuotą autoservisą. Nors užsakymų priėmėjas kelis kartus įdėmiai perklausė, „ar aš pats nusprendžiau, kad generatorius sugedo, ar kas pasakė“ (matyt, nesu panašus į automechaniką ar vairuotoją su stažu), maniškė diagnozė pasitvirtino: pakeistas pakabinamas pusašio guolis ir suremontuotas generatorius.

Taigi galiu autoironizuoti, kad apie automobilius šį bei tą išmanau.

Apgaulinga ramybė

Sieloje tapo ramu. Juolab kad abu kartus tam pačiam autorizuoto serviso priėmėjui kalbėjau tą patį: „Vykstame į tolimą kelionę, jei rasite ką remontuoti, būtinai taisykite – važiuoklę, pakabą.“ Dar papildomai pasiteiravau, gal derėtų pakeisti automatinės pavarų dėžės alyvą (nuo paskutinio didžiojo techninio aptarnavimo automobilis buvo nuvažiavęs 55 tūkst. km). Nes paprastai vairuoju automobilius su mechanine transmisija, todėl į automatinę žiūriu labai atsargiai, o šį žmonos SUV labai tausoju.

Šventai tikiu, kad visi meistrai darbą iki nupasakotos akimirkos tikrai atliko profesionaliai ir tai, kas vėliau nutiko, tėra tik nelemtas aplinkybių sutapimas.

Be to, internete radau informacijos, kad geriau nelaukti maksimalios gamintojo rekomenduojamos ridos, o keisti tepalus dažniau – bent kas 50 tūkst. km. Tačiau priėmėjas užtikrino, kad nėra kur skubėti – iki keitimo galima važiuoti dar 30–40 tūkst. km. Tuomet visai ramu pasidarė. Kaip Bažnyčioje.

Šventai tikiu, kad visi meistrai darbą iki nupasakotos akimirkos tikrai atliko profesionaliai ir tai, kas vėliau nutiko, tėra tik nelemtas aplinkybių sutapimas. Arba prastos komunikacijos rezultatas – nesusikalbėjimas.

Sakoma, kad kvailiai mokosi iš savų klaidų, o protingi žmonės – iš svetimų. Tad pasisemkite patirties, skaitydami apie mano kelius ir klystkelius.

Paskutinis pokalbis autorizuotame servise

O nutiko štai kas. Likus dienai iki kelionės į Kroatiją pradžios (penktadienio, rugpjūčio 12 d., vakarą), važiuodamas į plovyklą, pajutau, kad automatinė transmisija dirba kitaip, pavaras junginėja lėčiau. Kaip minėjau, nesu „automatų“ specialistas. Todėl kitą dieną, šeštadienį nuo pat ryto (autorizuotas autoservisas dirba nuo 10 val.), pasukau ienas pas žmones, kurie automobilio gedimus turėtų sugebėti diagnozuoti vos klientui prasižiojus. Nes yra profesionalai.

Nuvykęs į servisą, tam pačiam užsakymų priėmėjui vėl pradėjau seną maldelę: šiandien turiu išvykti į kelionę su šeima, nuvažiuosime daugiau nei 4 tūkst. km, bet, mano galva, pavarų dėžė veikia šiek tiek kitaip. Ypač pirma ir trečia pavaros „užsigazuoja“. O važiuojant greitai, automobilis elgiasi kaip įprastai.

Tas pats užsakymų priėmėjas, pas kurį su pasaka apie tolimą kelionę šią vasarą jau buvau du kartus, labai apgailestavo, „bet padėti negalės“. Nes šeštadienį (artėjo Žolinė) daug užsirašiusių iš anksto, o aš nebuvau iš anksto užsiregistravęs.

– Na gerai, – neatlyžau, – gal galite bent pakeisti pavarų dėžės alyvą (žinau, kad dėl alyvos trūkumo ar prastos kokybės panašių problemų būna).
Bet autorizuoto serviso darbuotojas nuramino, kad „alyvos keitimas nepadės“, kad „reikia stebėti gedimą, tikrinti parametrus“, o jis tam dabar neturi galimybių.

Pabrėšiu, tai vyko autorizuotame servise, kuriame nebenaują automobilį taisiau jau trejus metus. Nes tikėjau, kad čia profesionalai visuomet ras išeitį. Bet šįkart nerado.

Tikėjau, kad profesionalai ras išeitį. Bet šįkart nerado.

Priėmėjas nepasiūlė net alyvos lygio patikrinti, nekalbant jau apie testinį važiavimą. Tad mano nedrąsus pasiūlymas ne tik transmisijos, bet dar ir variklio alyvą pakeisti, taip pat sulaukė „nuraminimo“ – dar galima važiuoti 4 tūkst. km.

Kliento paranoja?

Apskritai, pokalbis labai nuramino. Pagalvojau, kad pernelyg išpūčiau savo problemas. Gal čia kokia amžinai nepatenkinto kliento paranoja? Galiausiai mandagiai paklausiau, gal galėčiau iš anksto užsirašyti, kad automobilį meistrai (o ne aš – plunksnagraužys, kartais testuojantis naujus automobilius), išbandytų tegul ir vėliau.

Ir vėl sulaukiu nuraminimo: iš anksto užsirašyti nereikia – po atostogų atvažiuosiu, tada ir spręsime. O dabar priėmėjas tegali pasiūlyti „stebėti gedimą“. Kad, jam išryškėjus, vėliau meistrai žinotų, nuo kurios pusės ardyti. Tiesa, dar išsakė savo pastabą, kad „panašu, jog prašoka (nesukimba) sankaba“. Bet, jei pavara tik prieš dieną pradėjo dirbti kitaip, tai labai nerimauti nereikėtų – dar tik pradžia.

Stebėtinas šio profesionalo ramumas užkrėtė ir mane.

Stebėtinas šio profesionalo ramumas užkrėtė ir mane. Juo labiau kad neliko kitos išeities – sekmadienį vakare jau turėjome nakvoti Tatruose, Slovakijoje. Apartamentai užsakyti 10 parų į priekį, tad laukti lyg ir nėra ko.

Dabar, žvelgdamas į šį keistą dialogą, manau, kad specialistas, kurio pagalbos prašiau, galėjo tiesiog pats pasilikti automobilį „stebėjimui“ (kaip jis įvardijo), nukreipti pas savo kolegas į specializuotą servisą arba tiesiog patarti visai nejudėti iš vietos. Tačiau priimtas sprendimas – stebėti. Startas!

Smūgis beisbolo lazda per Achilo sausgysles

Taigi šeštadienį, rugpjūčio 13 d., išvairuojame į 4000 km kelionę. Dėl viso pikto nusprendžiame pakeliui sustoti Kaune, dar pasibandyti, kaip važiuoja automobilis, o jau sekmadienį, Žolinės išvakarėse, ankstų rytą minti iki pat Demanovo slėnio Tatruose. Nes daugiau atidėlioti starto neįmanoma. Pirmąjį etapą – 900 km iki Demanovo slėnio – turėtume įveikti per 12 val. (su sustojimais). Tad išvažiuoti 6 val. ryto sekmadienį – visiškai pakanka – Tatruose turėtume būti 18 val., dar nesutemus.

Pavarų dėžė, skirtingai nei aš, nebuvo linkusi tikėti profesionalų patarimais.

Bet pavarų dėžė, skirtingai nei aš, nebuvo linkusi tikėti profesionalų patarimais ir ramiu minčių dėstymo tonu. Pirmas rimtesnis incidentas nutiko lenkiant vilkiką vingiuotame kelyje ties Šelmentu (Lenkija). Ketvirtoji pavara greitėjant laiku nepersijungė į penktą, vos spėjau aplenkti. Na bet tai juk ne tragedija, avarija neįvyko, tik kad variklio sūkiai pasiekė maksimumą. Tiesiog nusprendžiau taupyti automobilį ir važiuoti dar atsargiau, akseleruodamas švelniau.

Taip pasiekėme Varšuvą. Stabtelėjome degalinėje, prasivaikščiojome ir nestodami nusprendėme nulėkti dar 200 km automagistrale S8. Bet nepavyko.

Varšuvos apvažiavime, visai netoli F.Šopeno oro uosto, 480 km nuo Vilniaus, staiga pajutome smūgį po kojomis.

Važiuodami Varšuvos apvažiavimu, visai netoli F.Šopeno oro uosto (480 km nuo Vilniaus), staiga pajutome smūgį po kojomis. Pavarų dėžė – kas gi daugiau? Prietaisų skydelyje užsidegė serviso lemputė.

Šią akimirką iki šiol prisimenu kaip sulėtintą filmą. Bandau perjungti pavaras į rankinį režimą, bet tai nieko negelbėja – dega skaičius 3, reiškiantis, kad pavarų dėžė dirba tik avariniu režimu.

Kitaip tariant, daugiau šio gedimo stebėti nereikės – kad nutiko tai, ko ir baiminausi, važiuodamas į autoservisą trečią kartą per tris mėnesius. Jausmas – sunkiai nusakomas. Net kojos nutirpo. Tarsi būčiau gavęs smūgį beisbolo lazda per girneles ar pakinklius. Mintyse nusiunčiau linkėjimus su žaibais serviso darbuotojui Vilniuje, o galvoje viena mintis žaibiškai keitė kitą: ką dabar daryti?

Situacija – kaip filme „Greitis“

Pirma idėja, toptelėjusi šioje situacijoje – tik nesustoti viduryje miesto greitkelio, tarp garsą ribojančių apsauginių sienų, nes tai gali būti labai nesaugu (daugelis automobilių jame skrieja greičiau nei 100 km/val.). Be to, neaišku, kada sulauksime pagalbos, glaustis šalikelėje gali tekti ilgai. Todėl stengiausi palaikyti pastovų greitį ir važiuoti iki artimiausios degalinės ar saugios salelės.

Situacija šiek tiek priminė filmą „Greitis“, kai herojams reikėjo išlaikyti autobuso minimalų greitį. Antraip sprogs bepročio paliktas užtaisas.

Tačiau iš magistralės S8 taip paprastai trečia pavara neišsuksi. Situacija šiek tiek priminė filmą „Greitis“, kai herojams reikėjo išlaikyti autobuso minimalų greitį. Antraip sprogs bepročio paliktas užtaisas. Stengdamasis nekeisti juostos, dairiausi išeities ir aš. Lėkiau jau ne reikiama kryptimi link Slovakijos, o ten, kur trasa tiesesnė ir nėra spūsčių.

Akimirką apėmė ir pesimistinės nuotaikos: atostogos, ko gero, baigsis Varšuvoje, o ne prie Adrijos jūros.

Dešinėje pamatėme degalinę, bet nesukau į nuvažiavimą, nes tolumoje švietė raudonas šviesoforas – tektų stoti sankryžoje. Bijojome, kad trečia pavara nebepajudėsime iš vietos. Tad degančiais padais mynėme toliau, išsukome į kelią S2, nes jis vedė arčiau oro uosto. Galvojome, blogiausiu atveju ten bent kokį „Fiatą“ išsinuomosime – kad tik nenutrūktų ilgai laukta kelionė. Žinoma, tėvų į kelionę įdėtų kelių kibirų pomidorų ir agurkų, taip pat nebūtinų paplūdimio reikmenų tokiu atveju tektų atsisakyti – viso „Santa Fe“ bagažinės turinio nepasiimsime.

Laimei, kelyje pamatėme dar vieną iš pažiūros saugų (važiuojant trečia pavara) nusukimą per estakadą į tolumoje šviečiančią „Shell“ degalų reklamą. Sekėsi visai pusėtinai: nors teko stoti prie raudono šviesoforo, mūsų laimei, automobilis ir su užstrigusia automatine pavara sankryžoje įstengia pajudėti iš vietos!

Sustojame degalinėje, išlipame ir kiek ramiau atsikvepiame. Čia pasislėpsime bent jau nuo intensyvaus transporto srauto, su kuriuo nelabai galėtume lenktyniauti, važiuodami sugedusia pavarų dėže. Nes kartą, dėl gedimo sustojus netoli sostinės tunelio, pralekiantys automobiliai net avarinį ženklą sutraiškė. Atsikvėpėme ir vėl mąstome: ką daryti toliau?

Ketvirtadienį skaitykite tęsinį: kaip sekėsi Varšuvoje rasti techninę pagalbą ir kiek tai kainavo.

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie Gazas