Dabar populiaru
Publikuota: 2019 gegužės 23d. 05:32

Prasidėjo registracija į legendinę kelionę aplink Lietuvą APL

APL 2017, Donato Žvirblio nuotr.
APL 2017, Donato Žvirblio nuotr.

Registracija į legendinę kelionę aplink Lietuvą APL jau prasidėjo. Jau antrąjį dešimtmetį vykstanti kelionė enduro motociklais važiuojant kuo arčiau Lietuvos valstybinės sienos kasmet sulaukia daugiau nei 100 dalyvių, vyksta 7 dienas.

Dalyviai susuka apie 2000 kilometrų, pamini Karaliaus Mindaugo karūnavimo dieną bei suteikia daugybę įspūdžių ir atsiminimų. 2019 metų kelionė vyks birželio 29 d. – liepos 5 d. dienomis, registracija – iki birželio 7 dienos.

APL kelionėje akcentuojami keli dalykai: tai – atostogos, ne varžybos; tai – enduristų kalvė, tad laukiami net tik pažengę, bet ir pradedantieji motociklininkai. Ir dar – ši kelionė apipinta legendomis, tad visi dalyviai kviečiami kurti savąją legendą – kartu su draugais, kolegomis, tokiais pačiais laimingais motociklininkais.

Pateikiame kelis „klasikinius“ klausimus vienai iš komandų, važiavusiai aplink Lietuvą 2017-aisiais ir 2018-aisiais metais.

– Kodėl važiavote, kas jums yra APL?

Gediminas Čičinskas: Dalyvauti ar apvažiuoti APL – kiekvieno enduristo garbės reikalas. Norisi išbandyti save.

Vytis Dėnas: Man pirmasis APL buvo trumpas (2 dienų) nuotykis, kuris pranoko visus lūkesčius. Tai buvo turbūt sunkiausios mano valandos važiuojant motociklu. Didžiausia kova su savimi ir su gamtos išdaigomis, kurios lydėjo nuo pat pirmų kilometrų. Lietus, purvas, slidi danga, nevisai tinkamas motociklas, labai netinkamos padangos, sąlygiškai maža patirtis ir prastas pasiruošimas davė puokštę iššūkių, kuriuos menu iki šiol.

Tačiau puiki komanda, draugų palaikymas bei vidinis užsispyrimas ir mintis, kad kelio atgal nėra skatino užbaigti tai, ką pradėjau.

Praėjo kiek laiko, sunkumai pasimiršo, gedimai pataisyti ir jau galvoje pamažu kirbėjo mintis, kad reikia pravažiuoti visą APL'ą. Tinkamai pasiruošti, susirasti lengvesnį ir pravažesnį motociklą ir nerti į tai, ką atneš ateinantys metai. Laikas bėgo, garaže jau laukė gražuolis KLX'as, vairavimo skilsai pagerinti, apranga paruošta, laukiam nesulaukiam starto. Tačiau klimato kaita rodė savo ragus.

Vasara buvo sausa ir, nors sakytum, puikus oras buvo važiavimui, su sausra dingo ir dalis smagumo. Visi ruožai, kurių taip laukiau, planavau kaip juos įveikinėsiu šį kartą, prabėgo vos pastebėti. Kilometrai tirpo, širdis laukė iššūkių, bet jų buvo gerokai mažiau. Džiaugiuosi įveikęs visą APL'ą.

Laikas, praleistas skrodžiant Lietuvos pasieniu vis tiek buvo fantastiškas, o vakarai prie laužo su puodeliu šiltos arbatos ir bendraminčiais verti atskiro pasakojimo. Tad APL'as yra ir atostogos, ir iššūkiai, ir sena gera kompanija, ir nauji draugai, ir, nepaisant to kad metai iš metų vyksta taip pat, jis visą laiką yra kitoks.

Algirdas Čičinskas: Man APL buvo toks legendomis ir pasakojimais apipintas nuotykis, apie kurį tiek girdėjau visokių atsiliepimų, kad pradėjo atrodyti, jog neįveikęs APL savo užpakaliu, negalėtum vadinti savęs pilnaverčiu enduristu. Tai man APL visų pirma yra savaitės ilgio nesibaigiantis nuotykis ant motociklo.

Donatas Žvirblis: APL važiavau, nes gyvenimas be iššūkių man nepatinka. Atsiradus galimybei tikrai važiuosiu dar kartą. Tik su sąlyga, kad maršrutas drieksis į kitą pusę, pagal laikrodžio rodyklę, nes važiuoti pirmyn ir važiuoti atgal nėra tas pats. Asmeniškai norėčiau, kad APL ir liktų toks klasikinis renginys, kur važiuotų tiek naujokai, tiek patyrę ir kasmet keistųsi kryptis – prieš/pagal laikrodžio rodyklę. Didžiausią baimę iki starto kėlė nežinomybė – kaip bus, ar pavyks nuvažiuoti visą maršrutą, ar atlaikys technika?

TAIP PAT SKAITYKITE: Kelionė motociklais Lietuvos perimetru „APL 2018“: Aldona ir džentelmenai

Dabar, praėjus 2 metams nuo šio nuotykio, APL neatrodo toks sudėtingas ir sunkus iššūkis, tai greičiau vienas smagiausių pasivažinėjimų metuose. Savaitės atostogos ant dviejų ratų su tokiais pat nutrūktgalviais kaip ir tu pats.

– Kokius nuotykius labiausiai prisimenate?

Donatas Žvirblis: Pats pavadinimas „Aplink Lietuvą“ jau skamba kaip nekasdienis nuotykis. Kaip naujokas įsivaizdavau tai kaip didžiulį iššūkį, kurį sėkmingai įveikę tarsi įšventinami į motociklininkų riterius.

Juk turi bet kokiu oru, pievų ir miškų keliukais, be poilsio minkštoje lovoje įveikti maždaug 2000 kilometrų! Iššūkis ne tik kūnui, bet ir plieniniam žirgui. Man pasisekė jau antrą dieną bekeliant nuvirtusį motociklą susilaužyti šonkaulį, todėl reikėjo nuolat prašyti draugų stipriai nejuokinti, nes bekikenant skausmas nebūdavo labai juokingas.

Trečią dieną mano motociklas liko be galinių stabdžių. Bet, kai labai reikia, regis, tau padeda visas pasaulis – net nutrauktą stabdžių žarnelę kitą dieną pavyko pasigaminti per pusvalandį. Nuotykių netrūkdavo kiekvieną dieną. Motociklininkai iš esmės yra labai draugiška bendruomenė, todėl, net ir sustojus pailsėti visuomet būdavo su kuo ir apie ką pašnekėti, pasidalinti emocijomis.

Gediminas Čičinskas: Nugalėta smėlio baimė ir ta atkarpa pirmomis dienomis, kur mes, „čainikai“, blaškėmės smėlyje ir, atrodo, Vytis į griovy nulėkė. Kadangi pirmos dienos buvo lietingos, gerai prisimenu, kaip visi pirmą dieną miškuose nerdavom į balą su džiaugsmu ir šypsena – kuo giliau, tuo linksmiau. Bet po poros dienų tų balų tiek buvo, kad jau tai atrodė labai įprastas dalykas.

Kiek pamenu, nebuvo labai daug sudėtingų vietų ir vakarais jėgų pasisėdėjimams likdavo. Bet va, sudėtingos vietos įsiminė ilgam: Varadero alėja ir Algirdo motso traukimas, lietuviškasis Dakaras leido pasidžiaugti išmokus smėlyne važiuoti, vingiuoti dzūkiški miškeliai, Donato širdies priepuolis... Kai prisimenu dabar, tai fainas tas pirmas APL buvo. Kaip pirma mergina – gal ir netobula, bet miela.

Algirdas Čičinskas: Aš iš pirmo APL labiausiai atsimenu Panemunės dieną, kai buvo šlapia, lijo ir jau buvo tapę sunku psichologiškai kilnoti vis nuslystantį motociklą... Iš antro APL labiausiai įsiminė Dzūkijos diena, kai po Dakaro sugedo Mindaugo „Yamaha“. Druskininkuose per pažintis susiradom moto dirbtuves, kur galėjome susitvarkyti mocus ir pailsėti. Ir dar ta diena buvo iš sunkesnių, nes labai ilga ir atrodė stovykla ne tai, kad artėja, bet tolsta. Ir, aišku, kaip ir kasmet – Lietuvos apendicitas mane žavi savo nuošalumu, tyla ir apleistumu.

Vytis Dėnas: Iš antrojo APL‘o prisimenu, kaip mūsų komandos narį prie kiaulių ūkio chemikalais apipurškė. Dar romantinį pasivaikščiojimą Karklėje su Mindaugu, važiavimo rungtis. Patiko, kad mūsų palapinę Kremliumi vadino, nes labai didelė. O iš pirmo APL‘o įstrigo Varadero alėja ir kai galiausiai jau galvojau, kad ji baigta, buvo vėl upelis: aš sakiau kviesk sraigtasparnį, kad mane iš ten išvežtų, nes, galvojau, kad to griovio jau nepaimsiu.

– O ko išmokote šioje kelionėje?

Donatas Žvirblis: Į kelionę išvažiavau kaip žalias lapas, o namo grįžau gerokai patobulėjęs. Šlapios slidžios pievos, provėžos aštriais kraštais išmokė kantrybės, privertė sudėtingesnes atkarpas įveikti stovint ant pakojų, o ne tikintis, kad motociklas pasigailės ir slystelėjęs nenumes nuo balno. Krūvą patarimų davė labiau patyrę motociklininkai. Važiuojant APL įgauni žinių kaip pasiruošti ilgoms kelionėms, be ko neišgyvensi, o ką vežiesi tik kaip nebūtiną balastą. Supranti, kad šildančios rankenos labai praverčia ir vasarą.

Gediminas Čičinskas: Man patiko, kad išmokau smėlyje važiuoti ir nugalėjau važiavimo smėlyje baimę. Kai paskutinėmis dienomis buvo Dakaro alėja, tai buvo smagu pasilinksminti. Prisiminus pirmas APL dienas ir paskutines – tai skirtumas buvo akivaizdus. Dar gi sužinojau, jog APL – tai gera proga pažinti draugus: kuo galima pasitikėti sunkiose situacijose ir su kuo į frontą geriau neiti.

Algirdas Čičinskas: Galiu paantrinti dėl draugystės. APL padeda nekomfortiškose situacijose pažinti pirmiausiai save, o tada pažinti žmones, su kuriais važiuoji.

Vytis Dėnas: Išmokau, kad ant motociklo eina pavargti labiau negu sporto salėje, kad tada norisi žiauriai gerti. Dar, kad neverta bandyti vežtis alaus ant hardo, vis tiek jį pamesi. Taigi sužinojome, kad gyvenimas yra trumpas, o enduro yra smagus.

– Kokia yra Lietuva APL‘e?

Vytis Dėnas: Moteriškas klausimas. Ne visi vyrai jaučia kvapus, regi babytes trobose, ar jaučia ten kažkaip. Buvo lietaus, dulkių, mėšlo kvapo... Aš manau, kad tikras enduristas jau iki APL žino, kokia ta Lietuva graži. Tačiau APL metu gali pajausti visus gamtos skirtumus – nuo lygumų iki kalvų kalvelių, nuo žvyro, smėlio, žemės iki miškų ir t.t.

Gediminas Čičinskas: Aš ne romantikas, tad man gamta emocijų neteikia. APL‘as yra savaitės pakatuškė ir draugų/komandos teambuilding‘as, tad nereikia jos romantizuoti.

Donatas Žvirblis: O man ten daug romantikos. Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad Lietuva ir jos gamta yra labai monotoniška. Taip, galbūt mes neturime dolomitų kalnų, reljefas tik menkai banguotas. Tačiau kaip ir geroje knygoje kiekvienas skyrius, taip ir čia kiekvienas regionas, kiekviena atkarpa turi savo ypatumų ir savito žavesio.

Važiuodamas aplink Lietuvą pažįsti ją kitaip: pamatai kaip ir kuo gyvena žmonės provincijoje, atokiau pagrindinių kelių ir magistralių, grožiesi ne visu paveikslu, o atskiromis jo detalėmis.

Šioje komandoje važiavo ir Mindaugas Šukys ir susuko filmą:

VIDEO: APL 2017

Daugiau informacijos.

Komentarai

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Ekspertai pataria
Skanumėlis

Video

00:19
01:55
02:51

Visi į lauką!

Liaudies alus

Gera savijauta – tavo pasirinkimas

Namų šefas

Konkursas
Parašykite atsiliepimą apie Gazas